Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-12-06 nr. 2928

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Gražina Martinaitienė.
LOBYNAS KIEKVIENIEMS NAMAMS
2
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI2
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMUI ARTĖJANT 
• Valentinas Sventickas.
KVIEČIU KALBĖTIS
• ĮŽANGINIAI KŪRYBINIAI POKALBIAI
• LRS
• LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMAS
• NUO SUVAŽIAVIMO IKI SUVAŽIAVIMO
• PAGERBTI MOKSLININKAI IR MOKSLEIVIAI

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
TIE IR ANIE
1

LITERATŪRA 
• Dalia ČIočYtė.
PASIKALBĖJIMAS SU LIETUVA
3

PROZA 
• BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS
• MARIJA LAŠIENĖ2

POEZIJA 
• LAURYNAS KATKUS15

KNYGOS 
• Renata Šerelytė.
GELTONOS DURYS
1
• Neringa Mikalauskienė.
METAS GYVENTI
1
• NAUJOS KNYGOS3

DAILĖ 
 Jurgita LudavičIenė.
SIRTAKIS LAPKRIČIO NAKTĮ
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Dalius Baltranas.
GRYTĖS PINTUKAITĖS MAŽIEJI PAVEIKSLAI
2

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VIENMETĖS
1
• SPAUDOS AKIRATYJE - OPERA14

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
GIMININGŲ SIELŲ JUNGTIS
• Ridas Viskauskas.
PUBLIKOS DŽIAUGSMUI
5

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
GRĮŽTA PUIPA, ATVYKSTA AZIJIETIŠKAS ŽIAURUMAS
1

KRONIKA 
• Paulina Žemgulytė.
ATSISKAITO RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SPAUDA
• Alfas Pakėnas.
PROZOS MARATONAS KAUNE
• Alfredas GuščIus.
DAINA NENUSKAMBĖJO, BET ŠIRDYS DAINAVO
• LITERATŪRINĖ SOSTINĖS ŽIEMA2
• KALENDORIAUS KLAIDŲ TUNTAI4

SKELBIMAI 
• KNYGOS MENO KONKURSAS1

DE PROFUNDIS 
• PREZIDENTO RINKIMAMS ARTĖJANT1

DAILĖ

SIRTAKIS LAPKRIČIO NAKTĮ

Lapkričio mėnesio dailės gyvenimo panorama

Jurgita LudavičIenė

[skaityti komentarus]

iliustracija
D.Norkutė. "Paskutinis laiškelis". 2002

Lapkritis turi vienintelį gerą dalyką: jis baigiasi. Kitas jo komponentas - privaloma lietuviška tamsa ketvirtą valandą popiet, nes ir atrakcionų lemputės nebešviečia prie Gedimino kalno, kur prieš keletą metų buvo galima užmiršti šaltį, tamsą ir tavęs laukiančią kelionę namo prikvėpuotu aprasojusiu troleibusu. Dar? Drėgmė, permirkusios kojos, batai ant radiatoriaus, televizorius ir pledas.

Mene, atrodo, irgi nevalingai imi ieškoti atsvaros aplinkiniam sąstingiui. Pageidautina - geros kokybės. O, kaip kadaise sakė dar senukas Bradburry`s, - norint surasti retesnį vabalą, reikia gerai pašniukštinėti aplink, pakilnoti lentas. Nors ir ne lentos, bet pusė tikrų vyriškų marškinių prikepė prie Jūratės Mykolaitytės drobės "Lietuvos aido" galerijoje. Iš drobių, kaip paprastai, byra ochros rudumo moliniai senamiesčio nameliai. Miestas tirpsta ir nyksta, namai įgauna plonas voro kojeles, atsiveria prarajos ir keistai išsitampo erdvė. Šviesūs beveidžiai molinukai, kaip Strugackių "mokrecy", tai vienur, tai kitur pasirodo pusiau realiame mieste. Lietuviškas siurrealizmo variantas - negrėsmingas, ramus, šviesus, tačiau jame netrūksta emocijų žmonėms, kurie - ko čia vis lenda tas Bradburry`s - "lengviau susižeidžia, veikiau pavargsta, greičiau pravirksta, ilgiau pamena ir todėl, kaip sakiau, anksčiau už kitus pradeda liūdėti".

Panašiai, ko gero, - bent jau į tą pačią meno degustatorių auditoriją - orientuojasi ir Elena Nona Zavadskienė, "Rotundo" galerijoje eksponavusi savo monotipijas. Jos švelnios, kaip ir neseniai UNESCO galerijoje matytos tos pačios autorės pastelės, tačiau gerokai subtilesnės, jautresnės. Tarsi labiau prislopintos spalvų atžvilgiu, užtat praturtintos judesiu. Linija švelniai slysta per popieriaus plokštumą, palikdama stipresnį ar blyškesnį pėdsaką, kaip gyvatė per dykumos smėlį. Spalva nekonkuruoja su linija ir personažais, leisdama išryškėti bendrai lyriškai, romantiškai nuotaikai.

Romantikos ir lyrikos Vytauto Dubausko ekspozicijoje nebuvo. Buvo tiesiog gera tapyba. Vilniaus J.Vienožinskio dailės mokykloje eksponuotos drobės ir pavadinimu "aliejus; drobė/oil on canvas" pabrėžtinai nepiršo jokių asociacijų. Geriausias lietuviško ekspresionizmo pavidalas leido mėgautis teptuko judesiais drobės lauke, gestais, formuojančiais spalvų rezginį. Tapybos vertybės dar gyvos, kaip ir pati tapyba, nepaisant to, kad tiek kartų jau buvo skelbta jos mirtis. V.Dubauskui pakanka spalvos, potėpių ir drobės, kad galėtų pagimdyti judesį, erdvę ir emociją ant neapibrėžtumo pamato. Nes atsiremti nėra į ką, ir jos tau nieko nepapasakos, tos drobės. Ir kaip gerai, kad to šįkart nereikia.

O grafika pasakoja dažnai. Tačiau dažnai ir tyli. "Estampas 2002" galerijoje "Kairė-Dešinė"sutalpino tiek vieną, tiek kitą stovyklą. Aš (ne taip, kaip dauguma vyresniosios kartos menininkų) nesiilgiu vadinamų "suneštinių" parodų. Tačiau Baltijos šalių meno trienalės buvo visgi ne toks jau prastas dalykas - vienoje vietoje buvo galima išvysti visą trijų geografinių sesių kūrybos panoramą. Aišku, tokiomis intencijomis rengtos parodos, apžvalginėmis vadintos, turėjo ir minusų, tačiau apie juos čia neužsiminsiu. O anuomet tarp jų buvo ir respublikinės apžvalginės grafikos ekspozicijos, kurių tradicijas kaip tik ir siekia tęsti Vilniaus grafikos meno centras. Simptomiška, jog iš anuometinių Dailės parodų rūmų persikelta į "Kairę-Dešinę", jog pompastiškas parodos pavadinimas "respublikinė, apžvalginė" tapo tiesiog "estampu". Grafikos vieta meno žemėlapyje akivaizdi: tai išties nėra šokiruojantis, akį rėžiantis ir po automobilio ratais besibloškiantis menas (aišku, jei neturėsime galvoje, pavyzdžiui, Egmonto Bžesko medžio raižinių). Tačiau vietos kameriškumas eksponuojamų darbų kokybės nekeičia. Kūriniai demonstruoja tiek tradicines grafikos technikas, tiek ir autorinių technikų įvairovę, dalyvauja gerai ir mažiau žinomi autoriai. Viskas kaip visuomet. Reikia tiesiog mėgti grafikos specifiką, kamerinį, neįkyrų jos charakterį, ir viskas stos į savo vietas.

O perėjus gatvę galima pamatyti daugumos jaunesniosios ir jauniausios kartos grafikų mokytojo Juozo Galkaus jubiliejinę parodą "Akademijos" galerijoje. Drauge pažvelgti ir į lietuviško plakato pradžią, į darbus, davusius impulsą ne vienam šiuo metu šoje srityje dirbančiam menininkui. Apibendrintos formos, įsijautimas į temą ir mokėjimas ją perteikti lakoniškai, koncentruotai, o kartu ir efektingai - vieni svarbiausių plakato bruožų. Juozo Galkaus plakatai krinta į akis ir dabar; aišku, jie dar prapjauna plyšį ir atmintyje, priversdami iš jos išlįsti vieną ar kitą įvykį, kuriam skirtas plakatas, sovietines skelbimų lentas su nuplyšusiais plakato skutais. Ryškios niūrokos spalvos, įtikinama simbolių kalba ir lenkų plakato mokyklos pėdsakai. Ir sąžiningas požiūris į meninę kūrybą kaip į darbą, atsispindintis tiek akvarelėse, tiek ir plakatuose.

Kaip tik pastarasis bruožas, regis, visiškai atrofavosi jauniausioje menininkų kartoje. Matyt, dėl to, jog jis reikalauja pernelyg didelių organizmo sąnaudų. Tiesą pasakius, tai - vienintelis dalykas, visiškai aiškus iš parodos "New Old School" galerijoje "IBID. Projects". Ekspozicijoje turėjo būti demonstruojamas jaunosios menininkų kartos grįžimas prie rankų darbo (kur aš tai girdėjau? bene praėjusiais metais ŠMC eksponuotoje parodoje "Tailsliding"?). Realiame variante pavyko pamatyti tik komiksinius zuikučius, itin prastą piešimą ir tapybą, kurią šiaip jau reikėtų eliminuoti netgi iš tarpinių Vilniaus dailės akademijos peržiūrų. Arba pasidaryti išvadą, kuri ir šiaip jau peršasi pati: jog autoriams piešimo, tapybos ar apskritai kūrinio kokybė neturi jokios reikšmės. Neturi reikšmės ir autorių pavardės, kadangi bent jau atidarymo dieną jų (dar?) nebuvo, nors sąrašas buvo nemenkas, todėl ir mano pastabos skirtos visiems bendrai. Tačiau nežinia, kas tokiu atveju reikšminga - pats išdidžiai skambantis žodis "projektas"? Parodos buvimo faktas? Vienintelis popkultūros stabas Davidas Beckhamas, tarsi koks jėzusėlis išsiuvinėtas auksiniais ir sidabriniais siūlais per visą sieną, atitiktų tiek parodos koncepciją, tiek kūrinio apskritai sampratą. Beckhamo greičiausiai ir būtų užtekę.

Užteko ir Viktoro Binkio - tapytojo, laikančio save metalo menininku. Galerijoje "Meno niša" eksponuojami "Metalo ženklai" ženklina tiktai autoriaus emocinį brutalumą ir visiškai negilią semantinę kūrinių potekstę. Metalinėmis plokštelėmis apkaustyti masyvūs varžtai ir grąžtai balansuoja ant skulptūros ribos, taip ja ir netapdami. Sraigtas pats savaime nėra kuo nors smerktinas dalykas: galima jį aplipdyti moliu, įkišti į dėžę, apkaustyti metalu, tačiau dedikuoti jį moteriai, kuri esą "laiko visą pasaulį", atrodo banalu ir lėkšta. Daugeliu atvejų pernelyg išsamūs pseudofilosofiniai komentarai pražudo kūrinį; net tokie gremėzdiški, brutalūs šarvuoti grąžtai neatlaiko verbalinės konkurencijos.

Užtat visokią konkurenciją gali atlaikyti Dovilės Norkutės tapyba ir monotipijos "Vartų" galerijoje. "Lengvai kaip dūmas, sunkiai kaip akmuo" - pavadinimo poetiškumas atspindi tiek monotipijas, tiek paveikslus. Juodumas turėtų būti sunkus; žmonės paveiksluose tiesiog juodi, atmetant visą lietuviškojo ekspresionizmo paletę, kur juoda būtinai susidaro iš žaliai juodos, rudos, raudonos ir mėlynos. Toji "tapybos mirtis" Dovilės nė kiek negąsdina. Suodžių juodumas suteikia jos paveikslams ne sunkumo, bet grafiškumo, o kartais - "grafitiškumo". Suknelės, didelės juodos akys, pajuodę veidai. Figūros, tokiu pavidalu nedažnai regimos lietuvių tapyboje, ir saviti veidų bruožai. Juodi plaukai, nuleistos ar užmerktos akys. Raudonos spalvos blyksnis laikomos knygos ar obuolio pavidalu. Svarbus fonas, svarbios ir figūros. Ir jų tarpusavio santykis. Kartais ženklai kaip iškilūs randai uždengia visą paveikslo plokštumą, išryškėdami ant personažų veidų ir rankų, kartais pavirsta rašmenimis, susiliedami su figūra. "Rožė juodoji - liūdesio ženklas, rožė raudona - meilė karšta", - kadaise išverstas Boriso Grebenščikovo filmo pavadinimas irgi iš dalies galėtų tikti D.Norkutei. Personažai šiek tiek koketuoja, nugręždami veidus nuo stebėtojų. O ant sienų, į kurias kartais nusigręžia personažai, matomi įrašai. Su pašėlusiais vaikinukais, purškiančiais ant traukinių savo slapyvardžius, tai nesisieja. Greičiau jau su ašaromis, kurių stengiesi nerodyti, kai tau keturiolika metų ir kai skaitai kaimyno užrašą per visą daugiabučio sieną "Gintaras myli Jurgą". Apie jus niekada nerašė? Gaila. O man grafitai visuomet emocingi, ir būtent tokios nuotaikos, kurią kuria Dovilė: su ramios paslapties šešėliu. Neoistorizmas dvelkia iš paveikslų: tiek atlikimo technika, tiek savotiško dekadentiškumo šydu, tiek estetizuotu įspūdžiu. Tiek figūrų piešimo maniera. Monotipijose ji ypač svarbi: vyrų ar berniukų figūros brėžiamos viena lengva linija, jos lenktos ir lengvos, sąmoningai manieringos ir estetizuotos. Besiruošiančios išnykti kaip radauskiškos "lelijų linijos". Greičiau tai sapnai "pagal antiką", nes vyrų figūros šiek tiek panėšėja į siluetus ant graikiškų vazų. Jie tikriausiai sapnuoja, kad šoka sirtakį. Ir nežino, kad lauke lapkritis.

 

Skaitytojų vertinimai


43799. Onute :-) 2007-12-25 02:11
Esu dailininkes E. N. Zavadskienes talento gerbeja. Man labai patinka jos kuryba.Linkiu sekmes ir laimingu svenciu!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:30:37 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba