Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-12-06 nr. 2928

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Gražina Martinaitienė.
LOBYNAS KIEKVIENIEMS NAMAMS
2
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI2
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMUI ARTĖJANT 
• Valentinas Sventickas.
KVIEČIU KALBĖTIS
• ĮŽANGINIAI KŪRYBINIAI POKALBIAI
• LRS
• LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMAS
 NUO SUVAŽIAVIMO IKI SUVAŽIAVIMO
• PAGERBTI MOKSLININKAI IR MOKSLEIVIAI

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
TIE IR ANIE
1

LITERATŪRA 
• Dalia ČIočYtė.
PASIKALBĖJIMAS SU LIETUVA
3

PROZA 
• BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS
• MARIJA LAŠIENĖ2

POEZIJA 
• LAURYNAS KATKUS15

KNYGOS 
• Renata Šerelytė.
GELTONOS DURYS
1
• Neringa Mikalauskienė.
METAS GYVENTI
1
• NAUJOS KNYGOS3

DAILĖ 
• Jurgita LudavičIenė.
SIRTAKIS LAPKRIČIO NAKTĮ
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Dalius Baltranas.
GRYTĖS PINTUKAITĖS MAŽIEJI PAVEIKSLAI
2

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VIENMETĖS
1
• SPAUDOS AKIRATYJE - OPERA14

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
GIMININGŲ SIELŲ JUNGTIS
• Ridas Viskauskas.
PUBLIKOS DŽIAUGSMUI
5

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
GRĮŽTA PUIPA, ATVYKSTA AZIJIETIŠKAS ŽIAURUMAS
1

KRONIKA 
• Paulina Žemgulytė.
ATSISKAITO RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SPAUDA
• Alfas Pakėnas.
PROZOS MARATONAS KAUNE
• Alfredas GuščIus.
DAINA NENUSKAMBĖJO, BET ŠIRDYS DAINAVO
• LITERATŪRINĖ SOSTINĖS ŽIEMA2
• KALENDORIAUS KLAIDŲ TUNTAI4

SKELBIMAI 
• KNYGOS MENO KONKURSAS1

DE PROFUNDIS 
• PREZIDENTO RINKIMAMS ARTĖJANT1

LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMUI ARTĖJANT

NUO SUVAŽIAVIMO IKI SUVAŽIAVIMO

Su poetu ir vertėju ALFONSU BUKONTU kalbasi PAULINA ŽEMGULYTĖ

[skaityti komentarus]

Nuo suvažiavimo iki suvažiavimo - 4 metai. Tai nėra ilgas laiko tarpas, tačiau ir ne toks jau trumpas. Kokie Tau buvo tie metai?

Per tą laiką išėjo dvi didelės mano vertimų knygos. Tai "Bhagavadgyta" ir Levo Karsavino raštų rinkinys "Toje akimirkoje - amžinybė". "Bhagavadgyta" - pagrindinis mano vertimas, po kurio net savotišką alergiją ėmiau jausti vertimams.

O kiek laiko Tu prie jo dirbai?

Tai labai ilgas darbas. Kūrinys didelis, greitai nieko nepadarysi. Be to, iš pradžių ir nemaniau, kad aš tą kūrinį visą išversiu. Lygiai taip ir Karsavinas yra neplanuotas darbas. "Bhagavadgytą" kadaise jaunystėje skaičiau, ir man tas kūrinys buvo svarbus. Tačiau tuo metu aplinka ir poreikiai buvo kiti. Negalėjau net įsivaizduoti, kad kas nors tą kūrinį išleistų. Iš pradžių vieną giesmę išsiverčiau norėdamas pažiūrėti, ar tai iš viso lietuviškai skambėtų. Turėjau Vydūno lietuvišką prozinį vertimą. Jis vertė tik prasmę. Kadangi tai yra poema, norėjau ją išversti poetine forma. Yra toje poemoje galingų vaizdų, metaforų, tiesiog bylojančių, kad tai, ką mes laikome šiandienos atradimais, jau buvo pasakyta prieš kelis tūkstančius metų. Verčiau neskubėdamas, neturėdamas jokio plano, nes to dabar man niekas nebuvo užsakęs. Be to, turėjau daug papildomo darbo, reikėjo sanskrito žodžius tikrinti žodynuose, skaityti daug komentarų, tekstas senas, jo nėra daug, tačiau komentarų - koks šimtas kartų daugiau. Per tūkstančius metų teksto suvokimas ir pačioj Indijoj keitėsi. Kiekviena nauja karta tą patį tekstą suvokia kitaip, lygiai kaip ir Bibliją ar Koraną. Kas žino, kaip jie buvo suprantami jų sukūrimo metu. Aiškinančios literatūros kalnai auga, ir tas pats dalykas komentuojamas vis kitaip. Vertėjui belieka rinktis kokį nors variantą vadovaujantis savo nuojauta, nes išversti tokio teksto negalima. Galima tik sukurti savo variantą.

O kaip "susitikai" su Karsavinu?

Verčiant Karsaviną mane domino, kaip gali filosofas, labai didelis religijos žinovas, teologas, parašyti sonetus, tercinas. Ir rašė jis juos prieš mirtį. Be to, - ir likimas keistas. Būdamas suimtas, neturėdamas nei kuo, nei ant ko rašyti, uždarytas tardymo kameroj, mintyse jis sudėjo sonetų vainiką. Vėliau lagery tie kūriniai buvo užrašyti ir slapta pargabenti į Lietuvą. Čia jis jau buvo žinomas žmogus, pradirbęs 20 metų universitete. Nepritapęs Rusijoj po 1917-ųjų, kartu su kitais intelektualais buvo ištremtas, vėliau jį gerai pažinojusio Voldemaro pakviestas į Lietuvą. Karsavinas labai greitai išmoko lietuvių kalbą ir paskaitas jau galėjo skaityti bei rašyti lietuviškai. Be abejo, jis skaitė daug ano meto rusų bei ankstesnių laikų pasaulinės poezijos. Jam poveikį yra daręs Dante. Jaunystėje Karsavinas taip pat buvo šiek tiek rašęs eilėraščių.

Atsidūrus lagery, visos jo teologijos studijos, susikurtas religinis pasaulėvaizdis bei gyvenimo patyrimas išsiliejo eiliuota forma. Straipsnio juk neįsiminsi viso, o eiliuota forma, kai nėra galimybių užrašyti, ir įsimena lengviau, ir minties kvintesenciją ja perteikti galima geriau. Manau, kad tie sonetai buvo pradėti eiliuoti tarp tardymų Lukiškių kalėjime. Žmogus savo izoliuotos vienatvės erdvę pripildė eiliuotų minčių. Vėliau pasitaikius progai užrašė. Jo kalba senoviška, keista, primenanti slavų bažnytinę kalbą. Kai suradau senus, geltonus, beveik išblukusius rankraščio popierėlius universiteto rankraštyne, tai jau vien jų išvaizda darė įspūdį. Pirmiausia aš juos nusirašiau. Jie dar tada buvo specfonde, bet kadangi aš paprašiau leidimo susipažinti su sonetais ir tercinomis, tai leidimą gavau nesunkiai: čia juk poezija, atseit - toks niekas, ne kokie traktatai ar straipsniai. Nusirašęs net negalvojau, kuriam tikslui. Tiesiog buvo įdomu, ar toks žmogus gali parašyti geros poezijos. Rašė visokie politikai, tironai. Stalinas rašė eilėraščius, Marxas rašė jaunystėje, bet tai nebuvo poezija. Žinoma, Karsavino eilėraščiai ne tokie, kaip jo bendraamžių - Briusovo, Balmonto, Bloko. Karsavino poezija labiau panaši į Viduramžių tradicija parašytą teologinį traktatą, tik įgijusį poetinę formą. Ta forma leido autoriui laisviau kalbėti, atmetant visa, kas nereikalinga. Tai ne tik religinė filosofija, o tiesiog žmogaus krikščioniška patirtis. "Bhagavadgytoj" - indiškas pasaulio ir Kūrėjo suvokimas, Karsavino - krikščioniškas. Čia tas pats ėjimas kalno šlaitais į viršūnę. Keliai skirtingi, o tikslas tas pats.

Versti Karsaviną paskatino dar ir ambicija. Pamaniau - žmogus, sunkiai sirgdamas, prieš mirtį, uždarytas lagery, galėjo parašyti, tai kodėl aš, pusiau sveikas ir dar laisvėje, negaliu išversti. O nejuokaujant - iš pradžių išverčiau vieną, kitą sonetą, paskui žiūriu, kad jie gražiai jungiasi, ir panorau išversti visus. Tercinų iš pradžių neketinau versti , nes ir pats tokio žanro niekada nebuvau rašęs nei vertęs. Buvo įdomu patyrinėti patį žanrą. Po kurio laiko pajutau tokio tipo poezijos muziką, skambesį ir po truputį išverčiau. Niekam nieko nebuvau pasižadėjęs, bet aš visada stengiuosi daryti tai, ko man pačiam reikia, o jei man reikia, tai gal ir dar kam nors prireiks. Kai turiu padarytą darbą, ieškau leidėjo. Susidomėjo Rašytojų sąjungos leidykla, pridėjau dar Karsavino traktatų ir išėjo gana didelė knyga.

Levas Karsavinas, tiek metų išdirbęs Lietuvoj, buvęs universiteto profesorius, Visuotinės istorijos katedros vedėjas, parašęs didžiulį penkių tomų veikalą "Europos kultūros istorija", išmokęs puikiai lietuviškai, - dabar nepelnytai užmirštas. Mūsų filosofai iki šiol nesugebėjo surinkti ir išleisti jo paskutiniųjų darbų, nors šio žmogaus nuopelnai lietuvių kultūrai yra dideli. Profesoriaudamas universitete, jis buvo Lietuvoje gerai žinomas žmogus, kaip asmenybė turėjo daug kam didelę įtaką. A.J.Greimas atsiminimuose yra rašęs, jog klausydamasis lietuviškai skaitomų Karsavino paskaitų stebėdavosi, kaip jis svetima kalba taip sklandžiai ir paprastai kalba apie sudėtingus dalykus. Nors jo raštų kalba - sunki. Kalbėdamas Karsavinas prisitaikydavo prie auditorijos, o rašė taip ir tai, ką norėjo. Jo raštai niekada nebuvo populiarūs. Ne taip, kaip Berdiajevo, kuris yra labiau eseistas, Nietzsche`s tipo, literatūrinis filosofas. Karsavinas - racionalistas, teoretikas, ir jo traktatai nėra šiaip sau pasiskaitymui. Kaip religinis mąstytojas - jis sudėtingas. Tai atsispindi ir jo poezijoj. Ji yra įdomi, tačiau reikia daug kantrybės, kol ją "atidarai", reikia žinoti kontekstą. Dabar žmonės pripratę prie greito ir lengvo skaitymo, susikaupti ir įsigilinti mažai kas gali. Todėl, manau, kad Karsavino skaitytojų daug niekada nebus.

Gruodžio pradžioj bus minimos L.Karsavino gimimo 120-osios ir mirties 50-osios metinės. "Daigų" leidykla tuoj turėtų išleisti jo sonetų ir tercinų rinkinį. Knyga bus su labai gražiom spalvotom R.Dichavičiaus iliustracijomis, dviem kalbom. Tai - kaip ir mano darbo baigiamasis etapas, atiduota duoklė žmogui, kuris priklauso ir rusų, ir lietuvių kultūrai.

Kaip vadinsis knyga?

"Tai Tu mane kvieti". Pavadinimas - eilutė iš Karsavino tercinų. Čia - kreipinys į Dievą, Viešpatį ar Kūrėją. Kūrinio ir Kūrėjo dialogas prasideda žodžiais: "Kūrėjas mano Tu, o aš lemtis Tavoji". Ši formulė teigia, kad Dievas sukūrė žmogų, pasaulį pats mirdamas, save apribodamas, nutaręs daugiau į pasaulio reikalus nesikišti. Pats būdamas visagalis, žmogų sukūrė laisvą ir laukia atsako iš savo kūrinio. Jis kenčia kūrybos ir laukimo kančias, tikėdamasis, jog Jo kūrinys suvoks savo gyvenimą, dievišką lemtį ir taps Dievo bendrininku, kūrėju, kad per savo mirtį (kuri taip pat turi būti visavertė ir tobula, o ne paviršutiniško gyvenimo baigtis) prikeltų Dievą. Toks yra L.Karsavino sukurtas visa apimantis krikščioniškas pasaulėvaizdis. Tai nėra dogma, L.Karsavinas buvo platesnių pažiūrų. Jis kaip tik yra domėjęsis viduramžių erezijomis, norėjo išsiaiškinti, kokias mintis skelbia eretikai, kad buvo pasmerkti ir atskirti nuo Bažnyčios.

Kokie Tavo planai po šių didelių darbų?

Versti tikrai dabar neketinu, nes po "Bhagavadgytos" - tarsi nuo kalno nulipęs - gali rasti tik lygumą. Be to, vertėjo darbas man niekada nebuvo pagrindinis. Tačiau buvo laikas, kai mano paties kūryba buvo nepageidaujama. Kadangi žmogus turi gyventi, tai esi priverstas ką nors prasimanyti. Taip atsiranda ir kitas užsiėmimas. Kompozitoriai paprašė parašyti tekstų dainoms. Nemažai jų ir parašiau, kad ir ne iš didelio džiaugsmo, bet reikėjo pragyventi. Dainos mane tada gelbėjo, kai kurios iš jų buvo populiarios. O dabar žiūriu, kad jos neblogos, ir turiu sumanymą išleisti dainų su savo tekstais plokštelę.

Čia būtų kaip ir priminimas, jog dainos tekstu irgi kai ką galima pasakyti. Nes dabar šioj srity klesti banalybės ir neraštingumas.

Dainų tekstų dabar nereikia. Kadaise dėl vieno netaisyklingo kirčio nebuvo daromas įrašas.

Mano poezijos, išverstos į hebrajų kalbą, rinkinys netrukus turėtų išeiti Izraelyje.

O ką dabar rašai?

Daug naujų eilėraščių neturiu, bet jau toks miglotas sūkurys, iš kurio gali gimti planetos, yra. Kažin kur nenubėgsiu nuo to, ką esu rašęs. Bet manau, kad kai kas turėtų būti ir naujesnio. Šiek tiek bus biblinės patirties - ir iš mąstymo, ir iš kelionių po šventas vietas. Viskas naujai iškyla. Po "Bhagavadgytos" ir po Karsavino vertimų jau galiu naujai pasižiūrėti ir į Šventąjį Raštą, atsiranda kitas kontekstas. Tuo labiau pamačius žemę, žmones, aplinką, kurioj susiformavo žodžiai, paskui bažnyčiose įvairių tautų kartoti porą tūkstančių metų. Mane visada domino ištakos, šaknys. Ten yra gyvybė. Paskui viskas apauga komentarais, tampa dogmomis. Įdomiau prisiliesti prie konkrečių dalykų, žmonių gyvenimų, pajusti buvusį laiką ir, kiek leidžia tavo jėgos, visa tai perteikti. Nesu planingas žmogus, jaučiuosi laisvas, kada ką padarysiu - nežinau.

Turbūt geriau dirbti, neprievartaujant savęs?

Aš visada dariau tai, ko man reikia. O kai reikėjo taikytis prie kokių nors reikalavimų, aš nedariau nieko. Ir eilėraštį rašau tokį, kokio man reikia. Gal jis ir kitam bus įdomus, juk aš nesu koks nors kitoks, o toks, kaip ir visi žmonės. Nepriklausau tiems rašytojams, kurie savo kūrybą iš anksto orientuoja į publiką. Gal ir gerai savo kūrybą paversti pragyvenimą laiduojančiu amatu, tam tikru šou.

Bet, taikantis prie minios skonio, sukuriami menkesni dalykai. Šitokiu būdu į priekį neinama, o tik prisitaikoma.

Užtat vyksta apykaita, kai yra atitikimas tarp "gamintojo" ir vartotojo. Juk tokia yra daugelio kūrėjų siekiamybė - kad juos pripažintų, skaitytų, pagaliau, kad jų knygas pirktų ir taip jie galėtų uždirbti. O šiais laikais tai būtina. Kad ir tokioj visuomenėj kaip mūsų, kur jokios kultūros politikos iki šiol nėra. Nors ir Seime, ir Vyriausybėj yra įvairiausių kultūros patarėjų bei mūsų kolegų, bet kai jie atsiduria valdžioj, tai tampa paprasčiausiais valdininkais, ir kultūra jiems neberūpi.

Be to, atsiranda tam tikra valdininkų kasta ir kitose struktūrose. Yra keletas pavardžių, nuolat figūruojančių visose komisijose, kur kas nors skirstoma - stipendijos, premijos. Negi nėra kitų žmonių, o vis tie patys - lyg kokie pateptieji. Tačiau jeigu yra didelė organizacija, sąjunga, reikėtų galvoti ne tik apie savo ratelį. Pagaliau egzistuoja ir etikos normos. Beje, ir Rašytojų sąjungoj yra tokia komisija. Neteko girdėti, kad ji kaip nors būtų pasireiškusi. Negi per ketverius metus nebūta jokių etikos pažeidimų? Tai kam tada tokia komisija reikalinga?

Menininkų asociacijos organizuotame pokalbyje buvo iškeltas klausimas - ar sąjungos reikalingos?

Žmones vienija bendri interesai. Juk jau nuo LDK laikų egzistavo amatininkų cechai, junginiai pagal profesijas. Sąjungos, be abejo, reikalingos, jos dabar yra kaip tam tikras bendravimo laidas. Juk nei rašytojai, nei kiti menininkai dabar jokių privilegijų neturi. Labai gerai, kad yra klubas, vyksta daug renginių, gali pasirinkti, turi kur savo knygą pristatyti. Pagaliau - kavinė, kam reikia pasilinksminti ar kokį žmogų susitikti. Tik mane stebina, kad yra tiek daug norinčių įstoti į sąjungą. Vadinasi, ji turi autoritetą. Priklausyti Rašytojų sąjungai - garbė, lyg ir koks orumo reikalas.

Tai yra menininko, kaip profesionalo pripažinimas.

Pastebėjau, kad labai sunku šito pripažinimo sulaukti provincijoje, nors juk ne vien Vilniuje gabių žmonių gyvena.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:30:34 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba