Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-01-23 nr. 2985

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Valdas Gedgaudas.
EDIPO NAKTIS
27
• TRUMPAI2
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jūratė Baranova.
PRAGARO GRĖSMĖ IR DANGAUS ILGESYS ŠARŪNO SAUKOS IR SIGITO PARULSKIO KŪRYBOJE
7

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS8

PROZA 
• Marija Jurgelevičienė.
CENTRO MITAS
1

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS

KNYGOS 
• VYTAUTAS MARTINKUS.
APIE JOANĄ, SOVIETINĖS MOTERS ŠEŠĖLĮ
4
• Renata Šerelytė.
SĄLYGINĖ KALĖJIMO LAISVĖ
2
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
ŠILKO GIRDĖJIMAS
1
• SEPTYNI GYVENIMAI, SEPTYNIOS MIRTYS1
• XY APIE VYRIŠKĄJĄ TAPATYBĘ1
• BARAKŲ KULTŪROS KNYGOS: LIETUVIŲ DP LEIDYBA 1945–1952
• NAUJOS KNYGOS

POKALBIAI 
 KAI KAMUOLYS BUVO DIEVAS
• STATYKIME TILTUS, GRIAUKIME UŽTVARAS

DAILĖ 
• Regina Šulskytė.
FOTOGRAFIJOS FOTOGRAFIJOJE IR "CISTERSŲ CISTERNOS"
• Jurgita Ludavičienė.
SPAUSDINTI VAISIAI

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
STEBĖTIS ČIA YRA KUO
5
• RUSŲ DRAMOJE – N. GOGOLIO "VEDYBOS"

MUZIKA 
• Henrichas Agranovskis, Irina Guzenberg.
NAUJI FAKTAI APIE JASCHOS HEIFETZO VAIKYSTĘ
• Asta Pakarklytė.
KOMPOZITORIAI R.MAŽULIS, Š.NAKAS, N.VALANČIŪTĖ IR G.SODEIKA: PRIEŠ 20 METŲ IR DABAR
8

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAKENČIAMAS ŽIAURUMAS IR NEPAKENČIAMI STEREOTIPAI
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• ORE>NET.
"DROVŪS IR/AR DRĄSŪS: 2003-IŲJŲ LIETUVOS LITERATŪRA"
16

AKTYVIOS JUNGTYS 
• MAČIAU MEKĄ4
• Tautvydas Bajarkevičius.
GARSO MENAS: VIBRACIJA, ERDVĖ, METAFORA

KRONIKA 
• KULTŪROS, ŠVIEČIAMOSIOS VEIKLOS PROJEKTŲ KONKURSAS
• KNYGOS MENO KONKURSO "VILNIUS 2003" LAUREATAI
• KULTŪROS MINISTERIJA FINANSUOS 26 NAUJUS TEATRŲ SPEKTAKLIUS IR KONCERTINIUS PROJEKTUS
• KULTŪROS MINISTERIJOS DARBUOTOJŲ ATLYGINIMAI IŠAUGO DVIGUBAI MAŽIAU, NEI SKELBIAMA11
• AR DAR SALDUS ŽODIS LAISVĖ?2
• SU LIETUVA SUSIJĘ LEIDINIAI
• BE PASLAPČIŲ – SU IRONIJA
• In memoriam.
EUGENIJA STRAVINSKIENĖ

SKELBIMAI 
• "METŲ VERTĖJO KRĖSLAS"

DE PROFUNDIS 
• RETRO ŠIUPINYS APIE TIKĖJIMĄ, KNYGAS IR GARBĘ1
• Benediktas Januševičius.
APIE GINTALĄ
20

POKALBIAI

KAI KAMUOLYS BUVO DIEVAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
1970-ųjų Brazilijos rinktinė

Pabaiga. Pradžia 3 numeryje

Su prof. Maurisiju Muradu, sociologu ir antropologu iš Rio de Žaneiro, kalbasi lenkų dienraščio "Gazeta wyborcza" žurnalistas Arturas Domosławskis

Esu girdėjęs juodaodžius brazilus kalbant, jog Pelė – vienintelis juodaodis, kuris viešai tvirtina, kad Brazilijoje nėra rasizmo. Kilo įspūdis, kad daugelis jo ne tik nemyli, bet ir nekenčia. O juk juodaodžiai brazilai šiaip jau mėgsta, kai jų juodiesiems broliams sekasi.

Deja, tai tiesa. Pelė nėra mėgstamas. Jis buvo mylimas, kai žaidė, bet jo pasisakymai daug ką erzina.

Dar viena šio panteono figūra – Garinča.

Nuostabus žaidėjas. 1962 m. pasaulio pirmenybėse Čilėje, kai Brazilija antrą kartą iš eilės laimėjo pasaulio pirmenybes, Garinča buvo paskelbtas geriausiu pasaulio pirmenybių žaidėju. Pusfinalyje jis buvo pašalintas iš aikštės už tai, kad spyrė visas rungtynes jį dengusiam žaidėjui. Vėliau, paklaustas apie šią pražangą, Garinča atvirai prisipažino spyręs priešininkui į užpakalį, bet niekaip negalėjo suprasti, kodėl už tokį smulkų nusižengimą buvo išvarytas iš aikštės. Tai buvo labai paprastas, nuoširdus vaikinas.

Prieš tas pirmenybes į Braziliją buvo atvažiavę rusai studijuoti Garinčos žaidimo manieros. Sukūrė net specialią kompiuterio programą, be abejo, tokią, kokia buvo įmanoma tais laikais, kad suvoktų, kaip Garinča varinėja kamuolį, ir rastų būdą jam uždengti. Mėnesių mėnesius tyrinėję ir kūrę vis naujas kompiuterio programas, galų gale nusivylė, padarę išvadą, jog Garinčos apskritai neįmanoma uždengti. Pasirodė, kad žmogus išradingesnis už kompiuterį.

Romarijas. Prieš 1994–ųjų pasaulio pirmenybes, kai Brazilija ketvirtą kartą laimėjo pasaulio taurę…

Tiesa, prieš jį dar buvo Zikas, vadintas "baltuoju Pelė".

Zikas – didis futbolininkas, bet toli gražu ne Pelė. Nemanau, kad jis buvo didžiausias brazilų futbolininkas epochoje po Pelė. Daugelis brazilų taip manė, bet tai – tik tautinės ambicijos. Manau, kad argentinietis Maradona buvo geresnis futbolininkas už Ziką.

Grįžkime prie Romarijo…

Treneriai nenorėjo imti Romarijo į 1994–ųjų pasaulio pirmenybes. Tačiau sirgaliai jį mylėjo ir prašė futbolo valdžios suteikti jam galimybę. 1993 m. Marakanoje Brazilijos rinktinė žaidė su Urugvajumi. Šios rungtynės turėjo lemti, kas pateks į komandą ir vyks į pasaulio pirmenybes. Treneriai sutiko leisti žaisti Romarijui, nes tikėjosi, kad jis sužais prastai ir nutildys protestuojančius sirgalius. Romarijas tuo metu žaidė viename Olandijos klube. Po 13 valandų trukusios kelionės, pasikeitus laiko juostai, Romarijus iš karto išbėgo į aikštę ir sužlugdė klastingą nacionalinės rinktinės strategų planą. Vienas varinėjo kamuolį per pusę aikštės, o treneriai šaukė: "Grįžk, kur nubėgai!" Brazilija laimėjo 2:0, abu įvarčius įmušė Romarijas ir, be abejo, išvyko į pasaulio pirmenybes.

Ronaldas.

Kai Ronaldas pradėjo žaisti, buvo toks neturtingas, jog negalėjo nusipirkti net autobuso bilieto važinėti į klubo treniruotes. Jis gyveno Rio de Žaneiro pakraštyje, o į "Flamengo" klubo treniruotes turėjo važinėti labai toli. Jo šeima paprašė pinigų bilietui, bet klubas nesutiko, ir Ronaldas niekada nežaidė su "Flamengo" spalvomis, nors tai visuomet buvo ir tebėra jo mėgstamiausia komanda. Ronaldas tvirtina, kad norėtų baigti savo karjerą su "Flamengo" spalvomis.

Visi šie anekdotai apie futbolininkus puikiai nusako, ką brazilams reiškia futbolas. Lygiai taip pat futbolas mums byloja, kas yra Brazilija, kokia nelygi mūsų visuomenė, kad brazilai gali būti geriausi, jei jiems suteikiama galimybė ir sudaromos sąlygos. Milijonams berniūkščių iš skurdžių rajonų futbolas yra vienintelė galimybė iškilti.

Futbolas politikos gniaužtuose

Pirmasis Lotynų Amerikos diktatorius, privertęs futbolą tarnauti valdžiai, buvo Chuanas Peronas Argentinoje. Jam valdant, 1949 m. klubas "Racing Buenos Aires" gavo paskolą stadionui statyti, kurios grąžinimo procesas turėjo prasidėti… po 65 metų. Peronas, jo žmona Evita ir keli ministrai buvo šio klubo garbės nariai. Pats diktatorius buvo vadinamas "pirmuoju pasaulio sportininku".

1970 m. generolas Emilijas Medicis išdalino pasaulio čempionams Brazilijos futbolininkams piniginius bonus. Likus penkioms dienoms iki pergalingų pasaulio pirmenybių, jis privertė šalies futbolo federaciją nušalinti vieną komandos trenerį, kuris simpatizavo opozicijai, o kadaise buvo komunistų partijos narys. Nacionalinės rinktinės triumfas turėjo būti kariškių vyriausybės pergalė, o ne kokių neaiškių tipų su raudona žvaigžde nuopelnas.

Urugvajiečių rašytojas Eduardas Galeano ironizavo: "Kariniai diktatoriai sakydavo: futbolas – tai tauta, valdžia – tai futbolas, tauta – tai aš".

Generolas Augustas Pinochetas pasiskelbė populiariausio Čilės klubo "Colo Colo" prezidentu, o Bolivijos tironas generolas Garcia Meza – daug uolių sirgalių turėjusio"Wilstermann" klubo prezidentu. Tačiau Pinochetui ir Mezai buvo toli iki politinio manipuliavimo futbolu meistro – argentiniečių generolo nusikaltėlio Chorchės Videlos. Šis 1978-aisiais išleido 10% valstybės biudžeto "taikos pirmenybėms" organizuoti, kad nuplautų tūkstančių aukų kraują nuo chuntos įvaizdžio. Viešai išsakytu diktatoriaus pageidavimu užsienio svečiai, grįžę į savo šalis, turėjo papasakoti, koks nuostabus, ramus žemės kampelis yra tolimoji Argentina.

Tai beveik pavyko. Popiežius Paulius VI atsiuntė palaiminimą. Specialusis pasaulio pirmenybių svečias Henris Kissingeris pareiškė prieš kameras, jog "šio krašto visose srityse laukia didi ateitis", o FIFA prezidentas Joao Havelange’as pasakė: "Pagaliau pasaulis pamatė tikrąjį Argentinos įvaizdį". Vokiečių komandos kapitonas Berti’s Vogtsas žavėjosi tvarka gražiojo antipodų krašto gatvėse. "Nemačiau nė vieno politinio kalinio", – tvirtino šis praėjusių pasaulio pirmenybių nugalėtojo titulo gynėjas.

Tuo metu visai netoli stadiono, kuriame generolas Videla apdovanojo FIFA prezidentą kažkokiu Labai Svarbiu Ordinu, garsiojoje Karinės mechanikos mokykloje buvo kankinami diktatūros priešininkai. Jie buvo mušami, purtomi elektros srove, o vėliau už keleto kilometrų dar gyvi mėtomi iš lėktuvų į Atlanto vandenyną.

Protestui prieš diktatūrą ryžosi tik Olandijos futbolininkai, kurie, atsiimdami antrosios pasaulio komandos trofėjus, atsisakė pasisveikinti su šalį valdančiais generolais. Tačiau 1978-ųjų pirmenybės vis viena davė Argentinai naują įvaizdį – snaiperių karalių Mariją Kempesą. Lygiai taip pat prieš aštuonerius metus generolas Medicis įtikino pasaulį, kad Brazilija – tai ne žmogžudystės, kankinimai ir persekiojimai, bet Pelė, Pelė ir dar kartą Pelė. Argentinos pergalės pasaulio pirmenybėse metinėms režimo radijas sukvietė sirgalius į džiaugsmingą manifestaciją Gegužės aikštėje, kuri turėjo nuslopinti nužudytųjų ir dingusiųjų artimųjų protesto balsą.

Politinio manipuliavimo futbolu pirmtakas buvo Benitas Mussolini’s, per antrąsias pasaulio pirmenybes Italijoje 1934 m. organizavęs sporto ir politikos istorijoje dar neregėtą propagandinę kampaniją. Jį sugebėjo nustelbti tik Hitleris po dvejų metų įvykusioje Berlyno olimpiadoje. Musolini’o šalies futbolininkai buvo ne sportininkai, bet "tautos reikalui tarnaujantys kareiviai". Savo laimei, jie sutriuškino "priešą", ir taurė atiteko jiems.

Visos masinės sporto šakos, ypač futbolas, tose šalyse, kuriose žiniasklaidą kontroliuoja valdžia, sukuria galimybę manipuliuoti sirgaliais taip, kad šie, sirgdami už savo komandas, demonstruotų ir politines pažiūras", – rašė prestižinio mėnraščio "Le Monde diplomatique" redaktorius Ignasijas Ramonet savo esė "Futbolas – tai karas".

Futbolo komandų varžyboms būdingi visi karinio ritualo požymiai: himnai, tautinės vėliavos, valstybių vadovų dalyvavimas… Ir karo kalba: "ataka", "gynyba", "iškovoti", "kapitonas", "taktika", "strategija", "pergalė".

"Geros rungtynės remiasi strategijos principais", – rašė Henris Kissingeris. – Kaip žinoma, Vokietijos Federacinės Respublikos komanda planuoja savo rungtynes taip pat, kaip kadaise Vokietija planuodavo savo karus: kruopščiai, iki smulkiausių detalių". Jungtinių Valstijų prezidentas Geraldas Fordas sakydavo, jog "Sporto pergalės tautai gali atstoti karinį triumfą".

Futbolas gali būti ir socialinio ar nacionalinio išsilaisvinimo tramplinas. Nepaisant visų generolo Franco autoritarinės valstybės draudimų, baskų, katalonų ir galisų komandos buvo tautinių jausmų ir tapatybės raiškos centrai. Buvusioje Sovietų Sąjungoje futbolas taip pat kurstė vietinį partikuliarizmą. Maskvos "Spartako" rungtynės su gruzinų Tbilisio "Dinamo" ar ukrainiečių Kijevo "Dinamo" ne kartą virto sirgalių muštynių arena. Tai nepaaiškinama vien chuliganiškais motyvais. Vieni pirmųjų žingsnių, kurių ėmėsi nepriklausomų Lietuvos ir Gruzijos sporto valdžia, buvo futbolo klubų pašalinimas iš sovietų futbolo lygos.

Didžiausia išimtis vietinių patriotizmų futbolo žemėlapyje – Didžioji Britanija. Ši šalis – vienintelė, kuriai FIFA pripažino savotišką privilegiją: gerbdama tenykštes vietines aspiracijas, ji leido tarptautinėse varžybose dalyvauti net keturioms britų komandoms: Anglijos, Škotijos, Velso ir Šiaurės Airijos.

Ypatingas sporto ir politikos sąsajų atvejis yra Izraelio futbolas, kur didieji klubai yra tiesiogiai susiję su politinėmis partijomis: "Beitar" – su dešiniaisiais nacionalistais, "Maccabi" – su liberalų partija, "Hapoel" – su darbininkų sąjūdžiu, o "Elitzur" – su ortodoksais.

Vieni režimai naudojasi futbolu kaip patogiu įrankiu, kiti jį toleruoja kaip liūdną būtinybę. Prieš futbolo populiarumą teko kapituliuoti ajatolos Chomeinio režimui, nors 1979 metais jo islamo revoliucijos dekretuose buvo skelbiama: "Žaidimai draudžiami net pramogai". Uždraustas buvo ne tik futbolas ar boksas, bet ir šachmatai. Plaukimas ir lengvoji atletika buvo laikomi nuodėmingais dėl nuogumo. Kai režimas nebeįstengė kovoti su savo valdinių meile futbolui, buvo bandoma įpiršti ilgas futbolininkų kelnes vietoje trumpų (vėl saugantis nuogumo). Apie galimybę moterims žiūrėti rungtynes negalėjo būti nė kalbos. Laikui bėgant, vis daugiau futbolo rungtynių Irane virsdavo manifestacijomis prieš Chomeinio religinį diktatą.

1988-ųjų gegužę Nančongo miestelyje Kinijoje iš rungtynių einanti minia nusiaubė policijos komisariatus ir keletą gyvenamųjų rajonų, protestuodama prieš komunistų partijos rinkos reformų sukurtą socialinę nelygybę.

Klasikinis futbolo ir politikos sąsajų pavyzdys buvo garsusis "futbolo karas", apie kurį prieš daugelį metų rašė dokumentinės literatūros meistras Ryszardas Kapucińskis. 1969 m. dėl Salvadoro ir Hondūro komandų rungtynių baigties šios šalys nutraukė diplomatinius santykius ir pradėjo atvirą ginkluotą konfliktą. Futbolas, be abejo, buvo tik konflikto katalizatorius ir kibirkštis, jo socialinės priežastys buvo visai kitos.

Kruvina buvo ir keleriais metais anksčiau įvykusių Peru ir Argentinos rungtynių Limoje atomazga (1964 m.). Teisėjui neįskaičius įvarčio, kilo riaušės, per kurias 320 žmonių žuvo ir daugiau kaip 1000 buvo sužeisti.

Dar sykį Ignasijas Ramonet:

"Kai futbolo komanda sutapatinama su tauta, ima plisti prievarta, visuotinis šėlsmas dar labiau įsisiūbuoja, o žiniasklaida iki absurdo išpučia įvykių mastą. Tuomet žaidžiama ne dėl žaidimo, bet vien dėl pergalės.

Taip masinis futbolas patenkina klastingą troškimą grumtynėse su priešu apibrėžti savop tautinę tapatybę.

Tik ar dėl to kaltas futbolas? Turbūt ne.

Žaidimas gali tarnauti ir blogiui, ir gražiems dalykams, o visa tai pagaliau glūdi mumyse.

Versta iš: "Magazyn Gazety Wyborczej", 2000.XI.30

Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:30:25 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba