Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-01-23 nr. 2985

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Valdas Gedgaudas.
EDIPO NAKTIS
27
• TRUMPAI2
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jūratė Baranova.
PRAGARO GRĖSMĖ IR DANGAUS ILGESYS ŠARŪNO SAUKOS IR SIGITO PARULSKIO KŪRYBOJE
7

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS8

PROZA 
 Marija Jurgelevičienė.
CENTRO MITAS
1

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS

KNYGOS 
• VYTAUTAS MARTINKUS.
APIE JOANĄ, SOVIETINĖS MOTERS ŠEŠĖLĮ
4
• Renata Šerelytė.
SĄLYGINĖ KALĖJIMO LAISVĖ
2
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
ŠILKO GIRDĖJIMAS
1
• SEPTYNI GYVENIMAI, SEPTYNIOS MIRTYS1
• XY APIE VYRIŠKĄJĄ TAPATYBĘ1
• BARAKŲ KULTŪROS KNYGOS: LIETUVIŲ DP LEIDYBA 1945–1952
• NAUJOS KNYGOS

POKALBIAI 
• KAI KAMUOLYS BUVO DIEVAS
• STATYKIME TILTUS, GRIAUKIME UŽTVARAS

DAILĖ 
• Regina Šulskytė.
FOTOGRAFIJOS FOTOGRAFIJOJE IR "CISTERSŲ CISTERNOS"
• Jurgita Ludavičienė.
SPAUSDINTI VAISIAI

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
STEBĖTIS ČIA YRA KUO
5
• RUSŲ DRAMOJE – N. GOGOLIO "VEDYBOS"

MUZIKA 
• Henrichas Agranovskis, Irina Guzenberg.
NAUJI FAKTAI APIE JASCHOS HEIFETZO VAIKYSTĘ
• Asta Pakarklytė.
KOMPOZITORIAI R.MAŽULIS, Š.NAKAS, N.VALANČIŪTĖ IR G.SODEIKA: PRIEŠ 20 METŲ IR DABAR
8

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAKENČIAMAS ŽIAURUMAS IR NEPAKENČIAMI STEREOTIPAI
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• ORE>NET.
"DROVŪS IR/AR DRĄSŪS: 2003-IŲJŲ LIETUVOS LITERATŪRA"
16

AKTYVIOS JUNGTYS 
• MAČIAU MEKĄ4
• Tautvydas Bajarkevičius.
GARSO MENAS: VIBRACIJA, ERDVĖ, METAFORA

KRONIKA 
• KULTŪROS, ŠVIEČIAMOSIOS VEIKLOS PROJEKTŲ KONKURSAS
• KNYGOS MENO KONKURSO "VILNIUS 2003" LAUREATAI
• KULTŪROS MINISTERIJA FINANSUOS 26 NAUJUS TEATRŲ SPEKTAKLIUS IR KONCERTINIUS PROJEKTUS
• KULTŪROS MINISTERIJOS DARBUOTOJŲ ATLYGINIMAI IŠAUGO DVIGUBAI MAŽIAU, NEI SKELBIAMA11
• AR DAR SALDUS ŽODIS LAISVĖ?2
• SU LIETUVA SUSIJĘ LEIDINIAI
• BE PASLAPČIŲ – SU IRONIJA
• In memoriam.
EUGENIJA STRAVINSKIENĖ

SKELBIMAI 
• "METŲ VERTĖJO KRĖSLAS"

DE PROFUNDIS 
• RETRO ŠIUPINYS APIE TIKĖJIMĄ, KNYGAS IR GARBĘ1
• Benediktas Januševičius.
APIE GINTALĄ
20

PROZA

CENTRO MITAS

Marija Jurgelevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rimvydo Strielkūno fotografija

Na, atvirai pasakius, nusprendžiau ištekėti. Dairiausi. Ieškojau vyro, kuris mėgtų tuos pačius dalykus, kuriuos mėgstu ir aš. Jis turėjo būti namisėda, domėtis literatūra, filosofija, kompiuteriais, fotografija ir manimi. Be to, jis turėjo būti impozantiškas. Svarsčiau keletą kandidatūrų… Viena iš jų – G.D. Jis atitiko visus reikalavimus.

Aš, kaip visada, nuolaidžiavau G.D., nes juk svarsčiau jo kandidatūrą. O G.D., nors šitos paslapties ir nežinojo, mano akivaizdoje visada dėjosi didžiu filosofu. Tai teikė vilčių… Nors… gal kiek per daug domėjosi savimi ir kiek per mažai manimi… Bet… aš nusprendžiau duoti jam laiko… Reikalas nebuvo degantis.

Šiandien jis atvyko, kaip visada, nepaskambinęs. Suprantama, atvyko vien tik dėl to, kad sutriuškintų centro mitą. Bet aš, žinoma, nepaprastai apsidžiaugiau, mat vis dar tikėjausi, kad G.D. apsipras, taip sakant, įsigyvens į vaidmenį ir galiausiai ims domėtis, be viso kito, dar ir… manimi. Juk jis, būdamas netoli manęs, galėjo netikėtai mane pastebėti…

Štai G.D. visu milžinišku savo ūgiu stūkso miniatiūrinėje mano virtuvėje per sprindį nuo mano peties ir, susikišęs rankas į be galo gilias superkelnių kišenes, siūbuoja pirmyn atgal. Jis "šviečia" mane minėtu centro mito klausimu, o aš lupu šešis kietai virtus vištos kiaušinius, kuriuos vakar parsivežiau iš kaimo. G.D. tuo tarpu sako: yra keletas dalykų, kurie riboja žmogaus gyvenimą. Tai, kad gimei (o juk galėjai negimti), kad gimei būtent tokios lyties, kad būtent tada ir būtent ten, tokioje ir tokioje socialinėje aplinkoje, kad tau buvo suteiktas toks štai vardas… gal ir viskas… Na, taip, štai kas mane riboja, pamaniau. Tik neaišku, nuo ko ar su kuo riboja… Bet patylėjau, kad G.D. nenukryptų nuo temos.

Jei ištekėčiau už G.D., tektų akimirksniu keisti šį butą į didesnį, pamaniau. Pasitraukiau žingsnį atgal, kad galėčiau atidaryti šaldytuvo dureles. Mano šaldytuvas medinis – aš jį naudoju kaip virtuvinį stalą, nes tikrąjį virtuvinį stalą esu apkrovusi rankraščiais, segtuvais, tušo buteliukais, žodynais ir įvairiausiomis rašymo priemonėmis.

Tas mano žengtelėjimas G.D. nė kiek nešokiravo. Jis drožė toliau. Būtent šie dalykai ir sudaro tavo, vaikeli, valstybę. Ir, žinoma, ta valstybė turi ribas, turi savo periferiją, paribio zoną ir, suprantama, centrą. Centrą, centrą, centrelį, centriuką. Aš tikėjausi, kad dabar G.D. pasakys, kad tas centras esu aš, bet jis paėmė iš balto porcelianinio dubenėlio žiupsnelį žaliųjų žirnelių ir susibėrė sau į burną. Tas centras, pasakė jis kramtydamas, ir yra toji įžymioji vieta, kuria mes ypač rūpinamės, puoselėjam ir netgi gar-bi-nam. (Ak, pasirodo, centras yra tam tikra vieta, pamaniau.)

G.D., atvertęs galvą, įsimetė burnon dar porą žiupsnelių žaliųjų žirnelių ir pridūrė: nes ten sėdi mūsų valdžia. (Na, taip, pamaniau. Viskas gerai. Aš esu valdžia.) Bet G.D. neįvardijo, kas konkrečiai yra ta garsioji valdžia. Jis tiesiog pasakė: o valdžia, moteriške, valdo mūsų valstybę – mus, vadinasi, valdo. Tai juk šį tą reiškia? (Prisiminiau, kad Platonas sakė, jog mus valdo narsa… Tai gal valdžia yra narsa? Bet ar gali mano valstybę valdyti narsa pati sau viena – be manęs?) Mes juk nežinotume, kaip gyventi, jei centrinė valdžia mūsų nevaldytų, paaiškina G.D. Ar ne?

Jis palūkuriuoja, bet aš tyliu. Ištraukiu nedidelį gabaliuką puikaus rūkyto kumpio ir labai šykščiai atpjaunu keturias plonytėlaites beveik perregimas riekeles. G.D. yra kalbėtojas, o ne valgytojas, nuraminu save. Bent jau taip turėtų būti, dar sykį nuraminu save. Jis, aišku, nė neįtars, kokią auką padariau…

Vėl atsitraukiu atatupsta, praveriu šaldytuvo dureles ir pagarbiai įdedu kumpį į jam skirtą kampelį. Dar užmetu akį į naujutėlaitį ąsotėlį pienui. Gražus ir pilnas. Uždarau šaldytuvą. Išgirstu G.B. sakant: kurioje vietoje tavyje yra centras? (Ak, tai tas centras vis dėlto yra manyje, pamaniau, bet nesakau nė žodžio.) Na, centras – ta sostinė, supranti, kur sėdi toji pati tavo aukščiausioji valdžia. Kur? (Pauzės nebuvo.) Matai, galima manyti (jis pats paklausė ir pats atsakė), kad kūne yra galva, o galvoje yra smegenys, o smegenyse – protas. Jei protas yra valdovas, tai smegenys yra sostinė, kur sėdi protas. Sėdi sau ir koordinuoja visą mūsų valstybės politiką. Ar ne?

Na, ne, nesitikėk diskusijos, pamaniau lupdama svogūną. Šiek tiek luktelėjęs, bet nesulaukęs replikos, G.D. varė toliau: apgailestauju, tačiau ne, ne, ne. (Pajutau, kad žodis "apgailestauju" pradeda mane siutinti.) Taip nėra, iškilmingai konstatavo G.D. Mūsų protas mūsų nevaldo. Jis yra tik apsauginis pylimas apie pilį, kurioje mes ir reziduojame. (Na, matyt, centras yra už proto pylimo… tarsi koks tvenkinys, pamaniau.)

G.D. padarė reikšmingą pauzę. Matyt, toje vietoje aš privalėjau pasigrožėti jo puikia iškalba. Bet tik pasigrožėti, ir nieko daugiau. Nusprendęs, kad jau pakankamai pasigrožėjau, G.D. nurijo seiles ir tarė: tai truputėlį panašu į apgultį ar gerai saugomą kalėjimą. O! Ne kartą ir ne du esame pastebėję (G.D. pakėlė didžiulį pirštą), kaip puikiai protas blokuoja keistesnes, originalesnes mintis, kaip cenzūruoja mąstymą, svajones, fantazijas, moteriške! Ir apskritai, – jei tu tik žinotum, kaip labai svarbu bent trumpam apgauti ar ignoruoti protą, tarsi kuriam laikui išeiti už proto ribų, o jau tuomet, taip sakant, atsilapoti visam pasauliui… Tik tuomet, moteriške, įmanoma sukurti ką nors nauja. Bet… tai tik menka akimirka… Tuojau pat protas sukiša mus atgal į mūsų ribas ir stropiai užlopo spragą tame minėtame pylime. Juk protas, jei supranti, yra įtikėjęs, kad mus blokuoja mūsų pačių labui. Kvaileli, sako mums mūsų protas, nebūk atlapas. Tai kvaila. (G.D. labai labai suplonina balsą.) Ne tik kvaila, bet ir pavojinga. Panašiai kaip pavojinga sraigei šliaužioti nusimetus savo namelį.(Nuostabu, pasirodo protas kalba falcetu, pamaniau.).

G.D. staiga nutyla. Žvilgteliu į jį ir suprantu, – jis pagalvojo apie prancūzišką virtuvę: varlių šlaunelės, sraigės ir panašiai. Jezau, jis prisiminė, kad aš tai moku…Apsimečiau, kad nieko nesupratau. "Diskutavome" toliau.

Aš atidariau stiklainėlį majonezo su krapais ir, nemandagiai pastūmusi G.D., pasilenkiau per visą šaldytuvą, norėdama dėžutėje paieškoti tinkamo šaukšto. Mane ėmė juokas, bet stengiausi neišsiduoti. Tuo tarpu G.D. stengėsi pagauti mano žvilgsnį, nes norėjo, kad aš bent jau įdėmiai į jį žiūrėčiau (tai jam buvo tolygu įdėmiam klausymuisi), ir staiga, matyt, kad sulaikytų mano žvilgsnį, netikėtai sugriebė mane už dešinės rankos riešo. Nenuleisdamas nuo manęs vampyriško žvilgsnio, patetiškai pasakė: jei pasitaikytų beprotė sraigė (aš žiūrėjau į jį nemirksėdama), jei tokia pasitaikytų, nusimestų savo namelį, moterie, ir atsivertų visam pasauliui visa savo nuogybe, ji nenuspėjamai pasikeistų.

G.D. padarė milžinišką pauzę. Jo vyzdžiai bėgiojo. Aš tylėjau kaip užsiūta. Šaukštą jau buvau paėmusi ir laikiau rankoje, bet nedrįsau sujudėti.

Taigi – išlaikęs būtiną pauzę, toliau deklamavo G.D., – protas yra lyg ir mūsų prižiūrėtojas, prievaizdas, taip sakant. O kūrybingas žmogus turi daryti keistą darbą – ištrūkti iš griežtos priežiūros. Aš pabandžiau įstatyti šaukštą į dubenėlį, bet G.D. tiesiog sugnybo man riešą. Tuomet sušuko tikro pranašo balsu: o tai reiškia, moteriške, kad jei sugebėtume ištrūkti iš šio užburto rato, tai atsidurtume už proto ribų, bet tai visiškai nereiškia, kad išeitume iš proto. Supranti?

Aš papurčiau dešinę ranką nepaleisdama šaukšto. Gniaužtai netikėtai lengvai atsigniaužė ir nuslydo per mano riešą. G.D. vėl susikišo abi rankas į kelnių kišenes ir užbaigė mintį: taigi, norėdami sukurti ką nors visiškai nauja, žmonės, moterie, privalo laikinai ignoruoti protą ir logiką, o kartu ir tradicijas.

Aš jau maišiau patiekalą. Paragavau. Dar šiek tiek pasūdžiau. Pakabinau šiek tiek ant šaukšto galo ir pakėliau prie G.D. burnos. Jis nė nemirktelėjes atkando ir pilna burna pasakė: kitaip jiems (suprask, žmonėms) niekada neteks nieko nauja sukurti.

Na, paklausiau, kaip? G.D. linktelėjo, parodė iškeltą viršun nykštį ir pasakė: protas ir tradicija, kultūra ir visuomenės susitarimas padiktuoja, kaip reikia elgtis, galvoti, kaip gyventi, kaip matyti, kaip suprasti pasaulį, kas gerai, kas blogai. Belieka tik paklusti. Taip, moterie, mums pritaikomas galingas spaudimas, o gyvenimas po presu, pati supranti, nėra kūrybinis gyvenimas. Ar ne?

Aš nieko neatsakiau, nes pamaniau, kad klausimas grynai retorinis. Padaviau dubenėlį G.D. ir be žodžių parodžiau ranka į mėlynąją sofą. Tada įjungiau naująjį televizorių. G.D. patogiai įsitaisė, lyg būtų čia praleidęs visą savo gyvenimą. Pati aš užkėliau kėdę ant stalo, užlipau, atsisėdau ir ėmiau toliau rišti užuolaidą. Buvau pradėjusi jau praėjusią savaitę… Darbas ilgas. Krapštukiškas. Tačiau rišdama, kaip suprantate, galiu ramiai viską apsvarstyti… Tai geras darbas.

Aš sėdėjau ant stalo ir rišau užuolaidą, o G.D. sėdėjo ant mėlynosios sofos, valgė ir žiūrėjo televizorių. Buvo jauku. Pažvelgiau iš viršaus. Gerai, kad nupirkau sofą, o ne du fotelius, kaip buvau ketinusi, pamaniau…

 

Skaitytojų vertinimai


6331. tyliai :-) 2004-02-19 13:13
žavinga :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:30:24 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba