KERRY SHAWN KEYS

O

Galbūt tau aš esu niekas. Apsuk mane
aplink, ir aš vis toks pat. Aš palaužiu vyrus
savo suktumu. Įžengę vidun
kareiviai suranda mane. Aš skubinu
baigtį. Tvirtinu sąjungą garantijomis.
Priešai kursto mano nesibaigiantį antpuolį.
Amžinai aš apsupu save šamanais,
einančiais mano pėdomis. Išsilaisvinęs prarandu
formą. Kai esu tvirtas, aš giedu. Įsimylėjėliai
taria priesaikas mano akivaizdoje. Jei tu numirsi
mano patale, aš apsupsiu tave savo sparnais.

KUO NORS PANAŠIU Į TAVE

Dar keletas mėnesių,
ir aš drauge su Ovidijumi gurkšnosiu Murfatlar vyną
prie Juodosios jūros. O čia tuo metu
alyvos žydės palei taką link kelio.
Naktį, kada taip tamsu,
kad net nesimato pėdų, jų tirštas,
prašmatnus aromatas vilioja mane tiesiai į kelią.
Ir kai kartą naktį ėjau šiuo keliu, būtent tada
pirmąkart sumaniau parašyti laišką Ovidijui,
kad įsitikinčiau, ar jis nesibodės vizitu
kito poeto, ne tremtinio,
tik gyvenančio provincijoje.

Už alyvų yra erškėčio krūmas su raudonomis uogomis,
o tolėliau darželis,
kur vakaris vėjas pavasarį
nukloja ankstyvas salotas ir žirnius alyvų žiedadulkėmis.
Strazdas irgi slepiasi raizgiame
alyvų šlamenime ir turškiasi žiedų dulkelėse. Slaptingų
nežinomų paukščių lizdai, čia glūdintys visą vasarą,
rudenį, sumišus merinosų vilnai su žiedais, lapais
ir plunksnomis, pavirsta mažų persiškų debesėlių popuri.
Dažnai aš nusiskinu po šakelę mėlynų ir baltų žiedų, širdiškų
lapų ir pamerkiu į vazą šalia savo patalo, įsivaizduodamas,
kad tu esi čia su manimi. Jų dvelksmas lyg tavo juokas
pripildo kambarį žvaigždžių šviesos ir paukščių čiulbesio.

Norėčiau kiek vėliau patraukt prie Juodosios jūros.
Tada įteikčiau Ovidijui alyvų puokštę
ir paprašyčiau vėl paversti ją kuo nors
žmogišku, kuo nors gražiu, kuo nors panašiu į tave.

ŠV. PETRO KAPINĖS

Smalsumas atseikėjo katei devynis gyvenimus
ir gal aštuonetą mirčių.Turiu sau sklypą
šiose kapinėse, pakankamai didelį, kad tilptų
du ir dar vieno pusė, pareinant nuo to, ar mano pilvas
ir sėdmenys bus balzamuoti, kaip ir nuo to,
ar laidotuvių biuro savininkas bus pasirengęs išspaust
alų ir sūrį. Tikrai, puvimo geidulingumas yra vienintelis
mano argumentas prieš kremaciją, nebent pati mirtis
būtų dramatiška, tartum vulkanas, žaibiška
ar sudeganti ligi kaulo baltumo pelenų meilės karštyje.
Tai Švento Petro Peri apygardos kapinės.
Jokių nuogų angelų, jokių vartų, tik nuostabus peizažas
į pietus ir į vakarus, ir žiedadulkių kiekis,
gožiantis kiekvieną į dulkę pavirtusią dulkę.
Ir aš spėju, kad jis, atsižvelgdamas į šios nuosavybės
įsigijimo aktą, nusprendė įsileist mane pirma laiko.
Kadangi nėra jokio popieriaus, pasirašyto kito vardu,
ir niekas kitas nėra toks kvailas ar negyvas, kad pareikštų
savo pretenzijas į sklypą, tai patekimo vidun klausimai,
aptariant savąsias arba pamėgdžiotas nuodėmes,
bus greičiausiai nutraukti ir palaidoti kartu su anuo kitu
(arba anuo ir dar kito puse). Esu jau užrašęs keletą trumpų,
nesentimentalių epitafijų: laukinė meilės rožė niekada
neapsivys aplink savo erškėtį; kirmėlės, šaknys ir protėviai
sugrauš mėsą et cetera. Mano bičiuliai ir motina
stebisi šiuo apsėdimu, nesuprasdami, kodėl,
tik pasitaikius progai, aš kryptingai iriuosi prieš srovę.
Taigi neturiu tinkamo atsakymo, išskyrus tą,
kad visą gyvenimą viena koja stovėjau karste, kita
drumstame upelyje. Esu tik suopis, taip ir nenurungęs
saulės žvilgsniu, tik smalsus šventeiva, nė karto
arba nė vieno su puse karto dar nemiręs iš meilės.

ANTIPATRO DUKRA

Romėniškas stiklas, alyvų spalvos, jo įpūstas alsavimas
kartą padvelkė virš jos skruostikaulių. Alyvų aliejus,
kojoms mazgoti tik jai užsigeidus. Išties,
jos skruostikauliai buvo puikūs. Jis visa tai jai sukūrė.
O štai ir sidabrinė moneta ties jos lūpom kelionei per upę.
Žiedas visam laikui čia, šalia rankų, kad jį užsimautų
tą dieną, kai siela vėl sugrįš į jos kūną.
Atikinė Graikija, moters ramybės vieta,
šeštas amžius. Jis laukė šio pasimatymo beveik
iki Antro tūkstantmečio. Gyvenimas čionai tik iliuzija.

TUŠTYBĖ

jie nudega kiekvieną įžūlų pirštelį
Dievo vaikeliai
apipjaustytas angelas

plauko kraujyje smegenys
visa nugarmėjo į pragarą

torsas priešais tave
alebastrinės saugos sistemos

išsijungiančios ir įsijungiančios
nuo sutemų ligi aušros

SANNYASIS PAVASARY

Šitiek metų, kad tai parašyčiau. Kojos kryžmai,
įskilęs gėlių vazonas ant makaulės…o taip,
gėlės mano daržely ant šlaito,
tačiau jazminų arbata vis dar mėgaujuos.
Beveik balandžio mėnuo. Vabzdžiai jau ruošias
byrėti iš medžių.
Juos palikau, kad kitas širdis apgyvenčiau. Miestas –
tai vieta tikram sannyasiui – čia
visa yra badas, druska ir vienatvė,
etiketės nukarę nuo prekių it lapai.
Kur besuktum – tas pat.
Daugiau neprireiks lazdos kelionei po kalnus.
Vis primenu vonioje savo standžiai
varpai – "tu davei įžadus, tu davei įžadus".
Pasigėrėtina mantra, šis krikštas žodžiu
geriau nei miškų kerpių vaisinimas.
Iš tiesų tai kone įgalina mane jaustis,
neva išdidžiu dykumos tėvu, žaidžiančiu
ties pagundų slenksčiu. Šiandien bičiulis, iš anų
tolimų smėlynų, turėtų nutūpt šiame oro uoste.
Metai prabėgo, bet jis rašo, kad jo veidas
panėšėja į driežo kiaušinį, kad dešinėje
jis nešiojas nutrauktąją kairiąją ranką
ir kad tarp smiliaus ir nykščio
ši laiko sudužusį termometrą iščiulptais nuodais.
Jo sparnai bus dangaus žydrumo. Burna žuviška.
Lauksiu jo šalia oro uosto, po tiltu, kuris
iš viršaus panašus į lovą tarp malonumo
ir kančios vitrinų. Iš apačios
primena voro lizdą.
Vis dar nepasiekiau tobulumo ekstazėje.
Gyvsidabrio stulpelis pakyla. Greit sužydės linai.
Gatves užtvindys lino audiniai ir rujojantys šunys.
Čia laikas pralekia, jodinant maršrutinį autobusą,
studijuojant etimologinius charakterius,
jungiančius mūs kultūras - giesmes, indras ir taip toliau.
Ten, iš kur atvyksta mano bičiulis, - jis karalius.
Šešėlį savo nudrieksiu po jo kojomis.
Vertė SONATA PALIULYTĖ