PAKENČIAMAS ŽIAURUMAS IR NEPAKENČIAMI STEREOTIPAI

"Nepakenčiamas žiaurumas"

Visai pakenčiamai žiaurūs socialinėms tradicijoms ir visuomeninėms mitologijoms broliai Ethanas ir Joelis Coenai savo naujame filme "Nepakenčiamas žiaurumas". Jis jau pavadintas filmu, kuriuo broliai neva peržengė ribą, skiriančią autorinį kiną nuo komercinio. Bent jau taip buvo kalbama po praėjusių metų Kanų kino festivalio. Bet tai pasirodė dar vienas mitas. Iš tų, kurie taip tinka, kalbant apie šių režisierių filmus. Įdomiausia, kad "Nepakenčiamas žiaurumas" jokios ribos neperžengia, o broliai kuo puikiausiai ir tvirčiausiai sėdi ant dviejų kėdžių, paneigdami mintį, kad ant dviejų kėdžių nenusėdėsi. Jau nekalbant apie tai, kad sėdėti ant tų dviejų kėdžių Coenams, matyt, visai nesunku ir dar daugiau – smagu. Viena vertus, jie sukūrė filmą, kuriame nėra jokių paslapčių ir estetinių žaidimų. Yra normali komedija apie du žmones – aferistus, kurie galų gale suranda vienas kitą. Apie gražią moterį ir gražų vyrą. Apie Catherine Zeta-Jones ir George’ą Clooney, o dar tiksliau – apie jųdviejų įvaizdžius. Gudrybė ta, kad režisieriai tarsi pripažįsta šios poros idealumą, bet kartu ir šaiposi, – iš jo. Kada pripažįsta ir toleruoja, o kada šaiposi, – nelabai suprasi. Preciziška režisūra paslepia visus raudonus siūlus, kuriais siuvami komercinio ir autorinio kino požymiai. Jūs tarsi žiūrite, kaip reklamoje parašyta, "romantinę komediją". Kur romantika – nelabai aišku. Gal tai jausmai, kuriuos patiria iš santuokų sutarčių lobstanti moteris ir iš tokių bylų gyvenantis advokatas? Jeigu tai yra priežastis pavadinti filmą romantišku – kodėl ne? Nes visose kitose filmo vietose Coenai sušoka šokį, triuškinantį, parodijuojantį ir santuokas, ir jų sutartis, ir vyrus, ir moteris, ir širdies formos pagalvėles, ir sutuoktinių bendravimo būdus bei apgaules. Savo stiliumi, na gal šiek tiek švelnesniu už ciniškąjį "Didijį Lebovskį". Kaip ir kieviename komerciniame filme, "Nepakenčiamame žiaurume" nežaidžiama su stiliaus įmantrybėmis, o atsiduodama stambiems jau minėtų žvaigždžių planams ir dialogams. Clooney’s demonstruoja ir reikia nereikia apžiūrinėja savo idealaus vyro idealius dantis, o Catherine Zeta-Jones kiekviename kadre keičia kostiumėlį – suprantama, kad režisieriai šaiposi iš šiandieninio naudojimosi kino ekranu kaip podiumu, iš visuomeninį statusą reiškiančio dantų baltumo... Kurdami romantinę komediją, jie kartu ją parodijuoja. Paguldydami savo herojus ant širdies formų pagalvėlių su užrašu "I love you", jie šį buržua stilių pavertė absurdu. Žodžiu, Coenai išrado kino formulę, kurios dėka ir žanras sveikas, ir sinefilai pasotinti. O ar ne tai yra beveik kiekvieno autorinio kino adepto tyli svajonė?

O jei kam norisi pasinerti į gerai pažįstamus, aiškius socialinius stereotipus – pirmyn į "Liliją amžinai". Švedas režisierius Lukas Moodyssonas, pažįstamas kaip jautrus žmonių santykių ir realizmo šalininkas filme "Parodyk man meilę", pabandęs parodyti tai, ko nežino, tėškėsi "veidu į purvą". "Lilija amžinai" nedviprasmiškai primena visus tuos filmus, kuriuos režisieriai imasi kurti perskaitę žinutę laikraštyje, bet patingėję įsigilinti į problematiką. Pagal realią lietuvės merginos istoriją sukurtas filmas palieka beviltiškai pasenusio kūrinio įspūdį, nepaisant to, kad filmuotas jis vos prieš 2–3 metus, o veiksmas vyksta gal kokiais 2002-aisiais. Atrodo, kad patekai į 1990-uosius kokiame nors Maskvos festivalyje ir žiūri programą "Rusų kinas šiandien". Matai vien natūralizmu spekuliuojančią "černuchą", kurią režisierius įnirtingai nori prakišti už tiesą, o ji nepasiduoda. Na, Moodyssono filmas nuo kooperacinio to laikotarpio kino skiriasi tik tuo, kad yra šiek tiek profesionalesnis. Bet, kalbant apie "černuchos" ideologiją, t. y. pastangas visą postsovietinį pasaulį parodyti kaip vieną didelę nešvarią virtuvę, po kurią šmirinėja nepilnametės prostitutės ir klijus uostantys paaugliai, "Lilija amžinai" kaip tik yra iš "tos operos". Istorija paprasta ir šimtąkart aprašyta dienraščiuose: mergaitę mama paliko provincijos miestelyje, o pati išvažiavo su amerikonu į Ameriką. Mergaitė bėga paskui mamą, krenta į balą, o kadangi jos abi rusės, tai pagal visus štampus – nemaloni abiejų isterika garantuota. Po purvino ir nervingo išsiskyrimo – visiška socialinė izoliacija, prostitucija ir pagaliau kelionė į Švediją, kuria Liliją suvilioja, žinoma, geru vaikinu apsimetęs suteneris. Ką ji veikia Švedijoje – aišku. Daugiausia filmo veiksmas rutuliojasi terpėje, kuri įvardinta kaip "buvusi Tarybų Sąjunga". Joje kalbama tik rusiškai, o atsiskaitoma parduotuvėje estiškomis kronomis. Jei dar prisiminsime, kad herojės prototipė yra lietuvė, tai bus aišku, kad Moodyssonas gana prastai įsivaizduoja, kas tai yra "buvusi Tarybų Sąjunga". Arba tiesiog nevykusiai bando ją apibendrinti. Dar labiau nevykęs yra režisieriaus bandymas "černuchą" nuspalvinti religiniu simbolizmu, į Lilijos rankas įbrukti paveikslą su angelais, o į jos nebeįmanomą gyvenimą Švedijoje įleisti tiesiog angelą, kuriuo tapo jos buvęs mažasis nusižudęs vaistais draugas. Bet tai filmo ne tik neišgelbsti, o dargi pabrėžia tą purvo koncentraciją, kuriai ilgainiui daraisi abejingas: juk kai, be purvinų, apsilupinėjusių "komunalkių" sienų, negrįstų gatvių, apšnerkštų virtuvių, daugiau nieko ir nėra, tai nėra ir jokios tragedijos, nes nėra ko tai siaubingai terpei priešpriešinti. Angelų čia neminium – jie iš mirusiųjų pasaulio. O "černucha" pretenduoja vaizduoti gyvuosius. Filmas buvo rodytas garbinguose festivaliuose, net "Oskarui" pristatytas – tai tik liudija "buvusios Tarybų Sąjungos" stereotipų gyvybingumą ar net norą tą teritoriją matyti būtent tokią: dvokiančią klijais "Moment", prastais mažamečių prostitučių kvepalais ir prišlapintomis laiptinėmis.

"Lilija amžinai"