Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-01-23 nr. 2985

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Valdas Gedgaudas.
EDIPO NAKTIS
27
• TRUMPAI2
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jūratė Baranova.
PRAGARO GRĖSMĖ IR DANGAUS ILGESYS ŠARŪNO SAUKOS IR SIGITO PARULSKIO KŪRYBOJE
7

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS8

PROZA 
• Marija Jurgelevičienė.
CENTRO MITAS
1

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS

KNYGOS 
• VYTAUTAS MARTINKUS.
APIE JOANĄ, SOVIETINĖS MOTERS ŠEŠĖLĮ
4
• Renata Šerelytė.
SĄLYGINĖ KALĖJIMO LAISVĖ
2
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
ŠILKO GIRDĖJIMAS
1
• SEPTYNI GYVENIMAI, SEPTYNIOS MIRTYS1
• XY APIE VYRIŠKĄJĄ TAPATYBĘ1
• BARAKŲ KULTŪROS KNYGOS: LIETUVIŲ DP LEIDYBA 1945–1952
• NAUJOS KNYGOS

POKALBIAI 
• KAI KAMUOLYS BUVO DIEVAS
• STATYKIME TILTUS, GRIAUKIME UŽTVARAS

DAILĖ 
• Regina Šulskytė.
FOTOGRAFIJOS FOTOGRAFIJOJE IR "CISTERSŲ CISTERNOS"
• Jurgita Ludavičienė.
SPAUSDINTI VAISIAI

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
STEBĖTIS ČIA YRA KUO
5
• RUSŲ DRAMOJE – N. GOGOLIO "VEDYBOS"

MUZIKA 
• Henrichas Agranovskis, Irina Guzenberg.
NAUJI FAKTAI APIE JASCHOS HEIFETZO VAIKYSTĘ
 Asta Pakarklytė.
KOMPOZITORIAI R.MAŽULIS, Š.NAKAS, N.VALANČIŪTĖ IR G.SODEIKA: PRIEŠ 20 METŲ IR DABAR
8

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAKENČIAMAS ŽIAURUMAS IR NEPAKENČIAMI STEREOTIPAI
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• ORE>NET.
"DROVŪS IR/AR DRĄSŪS: 2003-IŲJŲ LIETUVOS LITERATŪRA"
16

AKTYVIOS JUNGTYS 
• MAČIAU MEKĄ4
• Tautvydas Bajarkevičius.
GARSO MENAS: VIBRACIJA, ERDVĖ, METAFORA

KRONIKA 
• KULTŪROS, ŠVIEČIAMOSIOS VEIKLOS PROJEKTŲ KONKURSAS
• KNYGOS MENO KONKURSO "VILNIUS 2003" LAUREATAI
• KULTŪROS MINISTERIJA FINANSUOS 26 NAUJUS TEATRŲ SPEKTAKLIUS IR KONCERTINIUS PROJEKTUS
• KULTŪROS MINISTERIJOS DARBUOTOJŲ ATLYGINIMAI IŠAUGO DVIGUBAI MAŽIAU, NEI SKELBIAMA11
• AR DAR SALDUS ŽODIS LAISVĖ?2
• SU LIETUVA SUSIJĘ LEIDINIAI
• BE PASLAPČIŲ – SU IRONIJA
• In memoriam.
EUGENIJA STRAVINSKIENĖ

SKELBIMAI 
• "METŲ VERTĖJO KRĖSLAS"

DE PROFUNDIS 
• RETRO ŠIUPINYS APIE TIKĖJIMĄ, KNYGAS IR GARBĘ1
• Benediktas Januševičius.
APIE GINTALĄ
20

MUZIKA

KOMPOZITORIAI R.MAŽULIS, Š.NAKAS, N.VALANČIŪTĖ IR G.SODEIKA: PRIEŠ 20 METŲ IR DABAR

Asta Pakarklytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rytis Mažulis

Ar galima prieš 20 metų studijas baigusius kompozitorius Rytį Mažulį, Nomedą Valančiūtę, Gintarą Sodeiką ir Šarūną Naką vadinti karta, ne vien atsižvelgiant į jų amžių ir panašias gyvenimo aplinkybes, bet ir į jų kompozicijų stilistiką, muzikinę estetiką, požiūrį į kultūrinę bei politinę situaciją, technologijų eros įtaką ir kitus aspektus? Gintaras Sodeika mano, jog galima: "Šie žmonės iš tikrųjų yra karta, tai tam tikra generacija, kuri formuoja specifinį kultūrinį ir estetinį foną". Lyg ir oponuojančią nuomonę išsako Šarūnas Nakas: "Aš atsargiai žiūriu į kartas. Bendrumų nebūtinai turi tie, kurie gimė panašiais metais. Dažnai kartos etiketė, apibrėžimas ar ženklas sukuriamas tam, kad būtų lengviau įvardinti".

Visgi į šiuos kūrėjus bandysiu pažvelgti ne kaip į tam tikrą kultūrinę kartą (po 1985 m. R. Mažulio kūrinio "Čiauškanti mašina", 1986 m. Š. Nako "Merz-machine", "Vox-machine" kompozitoriai buvo praminti mašinistų karta), homogenišką ar heterogenišką darinį arba kokį konglomeratą, o tiesiog kaip į kompozitorius, kurie gimė panašiu laiku (visi 1961 m., išskyrus Naką – 1962 m.), studijas baigė 9 dešimtmečio viduryje (Mažulis – 1983 m., Valančiūtė – 1984 m., o Sodeika ir Nakas – 1986 m.) ir netgi to paties profesoriaus Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasėje, į kurią, kaip patys prisipažino, pateko visai neatsitiktinai.

Šie kūrėjai pradėjo reikštis ir formuotis kaip kompozitoriai profesionalai jau prasidėjus Sovietų Sąjungos erozijai. Kai pagaliau ėmė trauktis totalitarinės santvarkos režimas, nebeliko suvaržymų ir įvairiausiems muzikos eksperimentams. "Nelabai jaučiau, kad sovietinė ideologija man būtų uždėjusi apynasrį", – teigia Mažulis. Nakas, kalbėdamas apie menininko situaciją, šį lietuvių kultūros periodą vertina pozityviai, nes "jis buvo be galo intensyvus, kur kas intensyvesnis nei vėlesnis laikotarpis, kai Lietuvoje atsirado realioji politika, atsivėrė sienos ir meną ėmė vis labiau gožti problemos ir rūpesčiai". Tačiau kultūrinė izoliacija, geografinis uždarumas, informacijos stoka, kevalas, apgaubęs Lietuvą ir atskyręs ją nuo Vakarų, dar buvo vos bepradedąs trūkinėti. G. Sodeikai labai didelį įspūdį, o kartu ir siaubą kėlė faktas, kad "masinės informacijos priemonės turėjo labai mažai sklaidos kanalų. Tuometinėje Tarybų Sąjungos teritorijoje, kurioje gyveno apie 250 milijonų žmonių, tebuvo keletas radijo ir televizijos kanalų".

Tuometinė aplinka, tiek politinė, tiek ekonominė, o ypač kultūrinė, darė įtaką kompozitorių pažiūroms bei veiksmams, stimuliavo ieškoti savo vietos, kūrybinės erdvės. Pačioje pradžioje, studijų metais, nė vienas iš jų nesistengė atsiriboti nuo aplinkos dirgiklių, visi pasidavė tuometinės kultūros sugestijai, ir mažai tikėtina, kad galėjo būti kitaip, nes turėjo būti kaupiamas kultūrinis bagažas ir domimasi viskuo, absorbuojama visa įmanoma informacija, tačiau poveikis, rezonansas buvo šiek tiek skirtingas. Mažulį kultūros situacija skatino kuo greičiau atsiriboti, remtis savo paties nuojautomis, aspiracijomis: "Aš visada laikiau save individualistu, ieškojau kito kelio. Remiantis savo paties idėjomis, visada ieškoma vidinių dalykų, nes tai sudaro kūrybos esmꠖ rasti ką nors savo, kas geriausiai atitiktų tavo sąmonę, pasąmonę..." Valančiūtei ir Nakui atsiskyrėlio pozicija buvo visai svetima. Kultūros terpė buvo labai svarbi, ir kompozitoriai pasinėrė į jos tyrinėjimus: "Ieškojom savęs ir atitikmenų. Bendrumas, kolektyvinė pasąmonė, kultūrinių štampų naudojimas, – visa tai buvo aktualu", – teigia kompozitorė. Šarūnas Nakas: "Jutau malonumą ir pareigą tapti tos aplinkos dalimi, todėl kabinausi į ją visais būdais. Į tuometinę kultūrinę aplinką žiūrėjau kaip į terpę, kurioje man reikės egzistuoti ir kurioje reikia susirasti sau vietą. Apie jokį atsiribojimą negali būti nė kalbos". Tuo tarpu Sodeika pateikia dar vieną aplinkos poveikio interpretaciją. Anot jo, kultūros kontekstas ne tik veikia, bet ir verčia jauną kūrėją į jį žvelgti ne kaip į poziciją, bet kaip į opoziciją: "Noras oponuoti inertiškai masei formavo mane, kaip menininką, kuris stengėsi naudoti ne tokią kūrimo techniką, kokią naudojo D.Šostakovičius, ne tokią estetiką, muzikinę kalbą, kokią naudojo S.Prokofjevas".

iliustracija
Šarūnas Nakas

Visiems šiems kompozitoriams nesvetimas siekis kalbėti radikaliai kitaip, vartoti visiškai nekonvencionalias priemones ir muzikos kalbą, pasakyti ką nors nauja, išgauti negirdėtą skambesį. Iš dalies tą nulėmė noras oponuoti, atsiskirti nuo ryškiai debiutavusių vyresniųjų kolegų – Onutės Narbutaitės, Mindaugo Urbaičio, Vidmanto Bartulio ir Algirdo Martinaičio, kompozitorių, gavusių neoromantikų pravardę. Pasak Nomedos Valančiūtės, "norėjosi kažko drastiškesnio, drąsaus, o ne poetinės sodų muzikos". "Mums norėjosi kalbėti radikaliai kitaip, ir tai buvo vienas iš motyvų, kodėl mūsų muzika buvo tokios stilistikos", – teigia Gintaras Sodeika. Iš dalies tai buvo tarsi protestas, nepaklusnumas, nukrypimas nuo visuotinai priimtų, o gal net įbruktų, pažiūrų. "Meno, muzikos kūryba atrodė kaip labai estetiška rezistencijos forma", – teigia G.Sodeika. Šis opozicijos, radikalumo troškimas formavo tam tikrą jų kompozicijos stilių, aktyvią, motorišką, racionalią, efektyvią muziką. O pačiam G. Sodeikai tai buvo "vienas iš stimulų kurti".

Ilgainiui Nakas ir ypač Valančiūtė vis labiau stengėsi tyrinėti savo vidinę erdvę. Išorinis pasaulis nebeteko vyraujančių pozicijų, bet sąmoningas atsiribojimas suteikė skirtingus atspalvius. Šiais laikais, pasak Valančiūtės, ji yra "nesąmoningai izoliavusis": "Jaučiu mažiau įtakų, mažiau noriu dalyvauti bendroje kultūroje". Valančiūtės intravertiškumas yra tarytum opozicija Nako ekstravertiškumui, deklaratyvumui, maištui: "Aš nepriskiriu savęs nei egzistuojančių bohemų dalyviams, nei isteblišmentui, kuris buriasi aplink Nacionalinę filharmoniją, Lietuvos muzikos akademiją, Kompozitorių sąjungą". Abiem kompozitoriams tapo svarbios tik jų pačių idėjos, bandymai, kūryba. "Šiais laikais įdomesni savo pačios atradimai. Kūryba gimsta iš savęs, visa kita tėra papildymas, vidinio pasaulio pakrovimas" – teigia kompozitorė. Nakas: "Aktualu tik tai, ką aš pats darau". Kaip jau minėta, Rytis Mažulis į invidualumą pradėjo grimzti anksčiau. Gintaro Sodeikos atveju aplinkos ir kūrėjo santykis kitoks. Tai lėmė masinė bei popkultūra, kuri yra neatsiejama šių laikų dalis, o tiksliau – didžiulė dalis, apėmusi daugmaž visą žemės gaublį. Pradžioje bandęs ieškoti užuovėjos nuo šio globalaus reiškinio, galiausiai jis teigia suvokęs, kad jo vengti nereikia. Pažvelgus iš kito taško, įmanoma šių kultūrų elementus suvokti pozityviai, jie tampa įdomūs, vertingi ir netgi teikia kūrybinių idėjų.

iliustracija
Nomeda Valančiūtė

Kai sovietinio laikotarpio informacijos izoliacija buvo nutraukta ir tapo tik kone romantizuota reminiscencija, Lietuvą užplūdo daugybė informacijos srautų, kurių neįtikėtiną pliuralizmą puikiausiai atspindi internetas. Lavina reikalingos ir nereikalingos informacijos įgalino domėtis įvairiomis sritimis arba sužinoti visas siauros dominuojančios sferos smulkmenas. Tačiau ankstesnis ribotų žinių, neturėjimo iš ko rinktis periodas galbūt lėmė bendrą kūrėjų polinkį į tokias sritis, kaip amerikiečių S.Reicho, Ph.Glasso minimalizmas bei jo sąsajos su archajiškomis lietuvių sutartinėmis, inspiravo žavėjimąsi B.Kutavičiaus, O.Balakausko kūryba. O.Messiaeno kūryba, kaip intriguojančių idėjų sankaupa, domino Š.Naką bei G.Sodeiką, vėliau kompozitoriai, išskyrus N. Valančiūtę, susižavėjo spektrine muzika ir vienu ryškiausių jos atstovų G. Grisey. Technologijų era privertė iškeisti popieriaus lapą į kompiuterio monitorių. Kalbėdamas apie Š. Nako kūrybą, A.Martinaitis lapkritį "Kultūros baruose" spausdintoje esė "Kompas ryja savo vaikus?" tai vertina kaip teigiamą reiškinį: "Nejauti sunkios lietuviškos darbuotės, už nugaros jauti naujas Grisey, Claude’o Vivier kultūrines pievas, galbūt chazarų žodyną ar įsimintiną pernykštį Šarūno kūrinį "Aporija". Bet R.Mažulis sulaukia piktos kritikos, jo "kompas" apkaltinamas kompozitorienos patiekalo troškimu bei įvardijamas kaip nesėkmių šaltinis.

Galbūt kai kuriuos kūrėjų mąstymo bendrumus galėjo nulemti studijos pas tą patį profesorių. "Neįsivaizduoju studijų pas kitą mokytoją", – žodžiai, išsprūdę ir Valančiūtei, ir Sodeikai, šventai įsitikinusiems, jog studijos kitoje kompozicijos klasėje nebūtų subrandinę jų tokių, kokie yra dabar. Kad visiems teko mokytis pas tą patį profesorių, Mažulis laiko tam tikru būdu susiklosčiusių vietos, laiko ir priežasties aplinkybių pasekme: "Mes užaugom toje vietoje, tuo laiku, ir kitaip negalėjo būti"."Mokytojo tais laikais nelabai buvo iš ko rinktis, nes realiai jis buvo tik Vilniuje, joks užsienis neegzistavo, net į Lenkiją buvo neįmanoma išvažiuoti", – priduria Nakas. Kita vertus, Nakas mano, kad nebūtų buvę didelio skirtumo, jei būtų pakliuvęs į kitą kompozicijos klasę: "Nemanau, kad šioje profesijoje mokytojas užkoduoja mokinį". Bet vienbalsiai visi sutinka, jog profesorius niekada nesikišo į muzikos stilių, neformavo jo. "Juzeliūnas padarė įtaką ne stiliaus formavimuisi, bet mano mąstymui apie muziką, mano požiūriui į tam tikrą kompozitoriaus funkciją visuomenėje", – teigia Nakas. Visi kompozitoriai akcentuoja, jog pagrindinis profesoriaus dėmesys buvo nukreiptas į aiškią, logišką formą, technikos priemones ir komponavimo, kaip amato, įvaldymą. Kūrėjai prisimena ir Juzeliūno demokratiškumą, toleranciją. Profesorius visiems buvęs konsultantas, patarėjas.

iliustracija
Gintaras Sodeika

Tarytum susitarę, kompozitoriai kalbėjo apie studijų metais sunkiai spręstą sonatos rašymo rebusą, kai kiekvienas savaip patyrė sonatinio principo svetimumą jų mąstysenai. Trečiajame akademijos kurse privaloma užduotis – sonatos formos komponavimas – šiems kūrėjams tapo savotiška aporija, užduotimi be išeities. Valančiūtei ir Mažuliui buvo sudėtingiausias sonatos pateikiamas uždavinys – kontrastas ir dramatiškumas, nes jiems, anot Valančiūtės, "norėjosi kurti vieno plano muziką, radikaliai remtis vienu principu, viena formule ir ką nors iš to daryti". Tuo tarpu Nakui sonatą kurti trukdė jo moderni, atonali harmonija. Jis teigia: "Sonatą galima parašyti iš tonalios medžiagos, be harmonijos ji neegzistuoja. Medžiaga, iš kurios kūriau, visiškai nepakluso sonatos principams, ji buvo visai kitokia, su įvairiais keistais priedais". Ir tik vienintelis Sodeika teigia, jog konfliktų su sonata neturėjęs, nes, atsiribojęs nuo meninių ambicijų, jis tiesiog atlikdavo technologinį pratimą. "Jeigu iškyla koks nors sunkumas mokymosi procese, susijęs su užduotimi, galima pažiūrėti į tai ne kaip į kūrybą, o kaip į organizacinę veiklą įskaitai gauti. Panašiai aš tada ir pasielgiau", – sako Sodeika.

Kompozitoriai pripažįsta, jog studijų metais juos vienijo meno estetikos dalykai, požiūris į tuometinę politinę situaciją, noras būti kitokiems, radikaliems, domėjimasis neskelbiamais kultūriniais reiškiniais, bendri jutimai, anot N.Valančiūtės, "buvimas po bendra vėliava". Dabar, pasak kompozitorės, "visi išsiskirstė, nutolo, nuėjo į savo tylą, erdvę. Gyvenimas išstumdė po savo kampus". Š. Nakas mano, jog tai labai normalus, natūralus reiškinys, kurį sąlygoja "prigimties dalykai, temperamentai, sveikatos būklė, vaikų kiekis, gyvenamoji vieta". Bet, šiaip ar taip, kompozitoriai, išskyrus atitolusią Valančiūtę, kaip menininkai jaučia didelį tarpusavio artumą, supratimą, jie išsaugojo pasiektą interakcijos lygį.

Kompozitoriai, startavę kaip drastiški konstruktyvistai, motoriškų, vienaplanių kompozicijų kūrėjai, nekonvencionalūs muzikai, atsisakę akademinės muzikos trafaretų, savo kūriniais ženklino muzikinės sąmonės kaitą, stilistikos lūžį, kūrybos laisvę. Bet vėliau kūrėjai tolo vienas nuo kito, sutelkė dėmesį į savo vidinės erdvės tyrinėjimus, ieškojo vietos sau ir savo kūrybai, kovojo dėl meno teritorijų, kuriose galiausiai pradėjo skleistis ir veikti. Šiandieną jie turi daug daugiau skirtumų nei panašumų. Tai liudija pasaulio, gyvenimo, veiklos suvokimas, stilius bei muzikinė kalba. Ar ir mašinistų kartos liko tik reminiscencija?

 

Skaitytojų vertinimai


5959. yyy :-) 2004-01-28 12:09
Geras straipsnis; idomios mintys, geri uzmanymai, nors iki galo neisbaigtas; linkiu autorei ir toliau sekmningai darbuotis

5991. Autore2004-01-29 13:12
Aciu uz ivertinima. Sis straipsnis yra izanga busimoms kompozitoriu pasisakymu sia tema publikacijoms. Tikiuosi tada sis ciklas pasirodys isbaigtas.

27690. erniuke:) :-) 2006-06-04 16:02
Labai geras straipsnis:)Aciu... Linkiu kurybines sekmes :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:30:12 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba