Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-01-23 nr. 2985

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Valdas Gedgaudas.
EDIPO NAKTIS
27
• TRUMPAI2
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Jūratė Baranova.
PRAGARO GRĖSMĖ IR DANGAUS ILGESYS ŠARŪNO SAUKOS IR SIGITO PARULSKIO KŪRYBOJE
7

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS8

PROZA 
• Marija Jurgelevičienė.
CENTRO MITAS
1

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS

KNYGOS 
• VYTAUTAS MARTINKUS.
APIE JOANĄ, SOVIETINĖS MOTERS ŠEŠĖLĮ
4
• Renata Šerelytė.
SĄLYGINĖ KALĖJIMO LAISVĖ
2
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
ŠILKO GIRDĖJIMAS
1
• SEPTYNI GYVENIMAI, SEPTYNIOS MIRTYS1
• XY APIE VYRIŠKĄJĄ TAPATYBĘ1
• BARAKŲ KULTŪROS KNYGOS: LIETUVIŲ DP LEIDYBA 1945–1952
• NAUJOS KNYGOS

POKALBIAI 
• KAI KAMUOLYS BUVO DIEVAS
• STATYKIME TILTUS, GRIAUKIME UŽTVARAS

DAILĖ 
• Regina Šulskytė.
FOTOGRAFIJOS FOTOGRAFIJOJE IR "CISTERSŲ CISTERNOS"
• Jurgita Ludavičienė.
SPAUSDINTI VAISIAI

TEATRAS 
 Vlada Kalpokaitė.
STEBĖTIS ČIA YRA KUO
5
• RUSŲ DRAMOJE – N. GOGOLIO "VEDYBOS"

MUZIKA 
• Henrichas Agranovskis, Irina Guzenberg.
NAUJI FAKTAI APIE JASCHOS HEIFETZO VAIKYSTĘ
• Asta Pakarklytė.
KOMPOZITORIAI R.MAŽULIS, Š.NAKAS, N.VALANČIŪTĖ IR G.SODEIKA: PRIEŠ 20 METŲ IR DABAR
8

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAKENČIAMAS ŽIAURUMAS IR NEPAKENČIAMI STEREOTIPAI
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• ORE>NET.
"DROVŪS IR/AR DRĄSŪS: 2003-IŲJŲ LIETUVOS LITERATŪRA"
16

AKTYVIOS JUNGTYS 
• MAČIAU MEKĄ4
• Tautvydas Bajarkevičius.
GARSO MENAS: VIBRACIJA, ERDVĖ, METAFORA

KRONIKA 
• KULTŪROS, ŠVIEČIAMOSIOS VEIKLOS PROJEKTŲ KONKURSAS
• KNYGOS MENO KONKURSO "VILNIUS 2003" LAUREATAI
• KULTŪROS MINISTERIJA FINANSUOS 26 NAUJUS TEATRŲ SPEKTAKLIUS IR KONCERTINIUS PROJEKTUS
• KULTŪROS MINISTERIJOS DARBUOTOJŲ ATLYGINIMAI IŠAUGO DVIGUBAI MAŽIAU, NEI SKELBIAMA11
• AR DAR SALDUS ŽODIS LAISVĖ?2
• SU LIETUVA SUSIJĘ LEIDINIAI
• BE PASLAPČIŲ – SU IRONIJA
• In memoriam.
EUGENIJA STRAVINSKIENĖ

SKELBIMAI 
• "METŲ VERTĖJO KRĖSLAS"

DE PROFUNDIS 
• RETRO ŠIUPINYS APIE TIKĖJIMĄ, KNYGAS IR GARBĘ1
• Benediktas Januševičius.
APIE GINTALĄ
20

TEATRAS

STEBĖTIS ČIA YRA KUO

Vlada Kalpokaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aktorės Ilona Kvietkutė, Gintarė Latvėnaitė ir Valda Bičkutė spektaklyje "Šeimyninės istorijos"
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Serbų dramaturgės Biljanos Srbljanović "Šeimyninės istorijos" – negailestingas tikrovės srautas. Tikrovės, kurią mes, užliūliuoti savo niekada nesudrebančios, tektoniškai saugios žemės, pasiryžtam pripažinti tik šešiasdešimčiai sekundžių televizijos ekrane. Labai nesunku patikėti, kad raketos, pabėgėliai, šautinės, pjautinės ir kitokios žaizdos, tūkstančių bevardžių "nekarių" kapavietės priklauso slogių sapnų sferai. Nesamo pasaulio naujienų blokui arba kokiai kitai blogio talpyklai, į kurią jis uždaromas, paliekant tau teisę labai stipriai užsimerkti, perjungti televizijos kanalą, užversti knygos puslapį (nesvarbu, kokio ji būtų žanro) ir nueiti sau toliau globalių minčių mintyti.

Matyt, jokių tokių žodžių – "svetimo skausmo nebūna" – nepakaktų, kad jaunos režisieriaus Rimo Tumino aktorės – Gintarė Latvėnaitė, Ilona Kvietkutė, Valda Bičkutė, Ineta Stasiulytė, Vaida Būtytė – galėtų žvelgti nuo scenos tikromis vieną žiauriausių XX amžiaus karų patyrusių vaikų akimis. Atrodo, kad bandymas leisti per savo kūnus tokios tikrovės srovę galėtų patirti rimtų pavojų – tapti susiaurinančia, suprimityvinančia, grubia ir sentimentalia imitacija. Mes juk galime tik spėti, kas po tokios patirties lieka sieloje, kas nubyra, kokios socialinės, psichologinės ir visos kitos "užgyventos" ar įgimtos konstrukcijos išsilaiko po to, kai tavo akyse nužudomi tėvai, susmenga kaimynų namas ar darosi kiti NEGALIMI dalykai. Mažiausiai turbūt aišku, kaip galima po viso to juoktis. Ir kokios tonacijos šis juokas gali būti.

"Šeimyninės istorijos" – viena iš garsios, nemažai pasaulio scenų apkeliavusios "Belgrado trilogijos" pjesių. Ritmiškais kirčiais čia metamos žaidimo "kaladėlės". Keturi vaikai (pjesėje nurodyta – suaugusius žaidžiančius vaikus vaidina suaugę aktoriai; autorė prašo tuo nesistebėti, nes stebėtis čia ir taip yra kuo) žaidžia visiškai skirtingų šeimų gyvenimus su vienodais finalais – vaikas neranda kito būdo išspręsti konflikto, kaip tik nužudyti tėvus. Pirmoji istorija baigiasi benzino kanistru – "kreivoka" balkaniška replika Mariaus von Mayenburgo "Ugnies veidui", tarsi norint pasakyti, kad tikrovėje ugnis gali ne gailestingai užbaigti suirusį pasaulį, o pradėti kitą, dar baisesnį, kuriame mirtis nėra paskutinė stotelė, o tik žingsnis kitos mirties link. "Šeimyninių istorijų" tekste po kiekvieno šių mikrofinalų tėvai prisikelia, tačiau ant jų kūnų kaupiasi pelenai, kraujo dėmės ir kiti sužaistos? tikros? praeities ženklai. Žaidimas pavojingai balansuoja ties tikrovės riba tiesiog todėl, kad tikrovėje tiek mažai telikę logikos ir tiek daug absurdo, kad ribos seniai nėra. Nieks neapsaugos, jokie "čiurikai".

Rimui Tuminui kartu su aktorėmis pavyko rasti būdą, kaip priartinti šį karščiuojantį tekstą prie savo teatrinės estetikos, išryškinti jame nesupaprastintas universalijas. Spektaklyje nėra jokios serbiškos egzotikos, kuria dažnai šiuo atveju susižavi miesčioniškai saugūs Vakarų teatralai. Tik tada, kai vaikas tikrai žaisdamas gedi ką tik užmuštų tėvų, pasigirsta Balkanų melodija – kaip ženklas. Tačiau pradeda veiksmą visiškai "vietinė", tik galbūt nukelianti į pokario laikus, dažnutė apie bėdiną Valią-Valiusią, kurios vyras išėjo į karą, o kaimynas Petras siūlo su juo gyvent, tik reikia nužudyti dukrelę. Ir ėjo budelis, ir "pagalvėlę aptaškė krauju", ir viskas baigiasi patrankomis ir kraujo kerštu. Visą šitą siaubą aktorės-vaikai perteikia ta vienintele tikra intonacija, kuri atsiranda, kai gerai žinai, kaip ten būna toms valiusėms, ir dar daug ką žinai, bet žaidi sau kieme ir nieko nebijai. Viskas tarsi vyksta dabar, "kiečiausias kiemo berniūkštis" Andrija (Gintarė Latvėnaitė) staiposi prieš labai mergaitišką mergaitę Mileną (Valda Bičkutė) neįtikėtinai plačiais "lenarais", Ilonos Kvietkutės Vojinas gal tokių ir pavydėtų, bet yra rimtesnis žmogelis. Kiekviena vaikų-aktorių sužaista-suvaidinta, suvaidinta, kad sužaista, sužaista, kad suvaidinta (šios sąvokos ir jų ryšiai kaitaliojasi ir sluoksniuojasi be perstojo ir be jokios schemos), šeimyninė istorija, jos dalyviai, situacijos, frazės yra be galo atpažįstami. Tačiau jų šiuolaikiškumas – kitoks, vaikiškai ir kartu visai nevaikiškai kuriami šaržuoti portretai neapsiriboja juokinančiomis detalėmis ir tampa universalūs. Nes visada visi kiemai su smėlio dėžėmis dalinasi ta pačia žeme, kurioje arba vyko, arba vyksta, arba dar vyks visai kiti žaidimai. Granata gali būti užkasta kelių metrų gylyje ar būti visai šalia, "tikrovė" į vaikų konstruojamus pasaulio modelius įšliaužia per langus, duris ar dar kaip nors kitaip. Tas "visada" yra toks pat globalus, kaip ir pats Žaidimas. Tikriausia ir turbūt pompastiškiausia šio žodžio prasme, į kurią kartais pretenduoja teatras.

Bandant apibrėžti spektaklio santykį su tekstu, galima dar pridurti, kad režisierius ir aktorės tarsi grąžina tai, ką iš Biljanos Srbljanović herojų atėmė praūžusi tikrovė. Ten, kur tekste – kvapą gniaužiantis žiaurumas, visai nevaikiški galios ir valios santykiai, prievarta ir kitos žmogiškumo deformacijos spektaklyje – nekaltybė. Kitaip to turbūt nepavadinsi. Labai smagiai, gyvai, tiksliai, energingai aktorių sukurti-sužaisti veikėjai nuo to anaiptol netampa "cukriniais avinėliais". Tačiau – tarsi juos kažkas saugotų, net ir Nadeždą (Ineta Stasiulytė, Vaida Būtytė). Finaliniame visą spektaklį pratylėjusios ir "kitokiomis" akimis iš šalies į žaidimus-nežaidimus žiūrinčios Nadeždos monologe girdėti visai ne šio pasaulio prakeikimas. O pasaulis to visai nusipelnytų.

 

Skaitytojų vertinimai


6007. Psichas2004-01-30 14:19
kažkokie paistalai. Kas tai per spektaklis, tai ir neaisku. Eit ar neit?

6010. cukrinas avinas2004-01-30 18:31
begte beg uz galvos susiemes

6028. marija2004-02-01 00:15
Spektaklis super`inis,isties vertas demesio.o beje kodel ne vieno zodzio apie dailininke?mano manymu ji nemazai prisidejo prie tos "teisingos" scenines erdves,kostiumu.taigi visiems siulau nueiti:)netiketas ir naujas spektaklis!!!

10533. ziga :-) 2004-10-04 20:53
nerealus spektaklis, 10balu

47338. sonata :-) 2008-06-13 08:24
nuostabus spektaklis!!!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:30:08 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba