Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-01-23 nr. 2985

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Valdas Gedgaudas.
EDIPO NAKTIS
27
• TRUMPAI2
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
 Jūratė Baranova.
PRAGARO GRĖSMĖ IR DANGAUS ILGESYS ŠARŪNO SAUKOS IR SIGITO PARULSKIO KŪRYBOJE
7

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS8

PROZA 
• Marija Jurgelevičienė.
CENTRO MITAS
1

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS

KNYGOS 
• VYTAUTAS MARTINKUS.
APIE JOANĄ, SOVIETINĖS MOTERS ŠEŠĖLĮ
4
• Renata Šerelytė.
SĄLYGINĖ KALĖJIMO LAISVĖ
2
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
ŠILKO GIRDĖJIMAS
1
• SEPTYNI GYVENIMAI, SEPTYNIOS MIRTYS1
• XY APIE VYRIŠKĄJĄ TAPATYBĘ1
• BARAKŲ KULTŪROS KNYGOS: LIETUVIŲ DP LEIDYBA 1945–1952
• NAUJOS KNYGOS

POKALBIAI 
• KAI KAMUOLYS BUVO DIEVAS
• STATYKIME TILTUS, GRIAUKIME UŽTVARAS

DAILĖ 
• Regina Šulskytė.
FOTOGRAFIJOS FOTOGRAFIJOJE IR "CISTERSŲ CISTERNOS"
• Jurgita Ludavičienė.
SPAUSDINTI VAISIAI

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
STEBĖTIS ČIA YRA KUO
5
• RUSŲ DRAMOJE – N. GOGOLIO "VEDYBOS"

MUZIKA 
• Henrichas Agranovskis, Irina Guzenberg.
NAUJI FAKTAI APIE JASCHOS HEIFETZO VAIKYSTĘ
• Asta Pakarklytė.
KOMPOZITORIAI R.MAŽULIS, Š.NAKAS, N.VALANČIŪTĖ IR G.SODEIKA: PRIEŠ 20 METŲ IR DABAR
8

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PAKENČIAMAS ŽIAURUMAS IR NEPAKENČIAMI STEREOTIPAI
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• ORE>NET.
"DROVŪS IR/AR DRĄSŪS: 2003-IŲJŲ LIETUVOS LITERATŪRA"
16

AKTYVIOS JUNGTYS 
• MAČIAU MEKĄ4
• Tautvydas Bajarkevičius.
GARSO MENAS: VIBRACIJA, ERDVĖ, METAFORA

KRONIKA 
• KULTŪROS, ŠVIEČIAMOSIOS VEIKLOS PROJEKTŲ KONKURSAS
• KNYGOS MENO KONKURSO "VILNIUS 2003" LAUREATAI
• KULTŪROS MINISTERIJA FINANSUOS 26 NAUJUS TEATRŲ SPEKTAKLIUS IR KONCERTINIUS PROJEKTUS
• KULTŪROS MINISTERIJOS DARBUOTOJŲ ATLYGINIMAI IŠAUGO DVIGUBAI MAŽIAU, NEI SKELBIAMA11
• AR DAR SALDUS ŽODIS LAISVĖ?2
• SU LIETUVA SUSIJĘ LEIDINIAI
• BE PASLAPČIŲ – SU IRONIJA
• In memoriam.
EUGENIJA STRAVINSKIENĖ

SKELBIMAI 
• "METŲ VERTĖJO KRĖSLAS"

DE PROFUNDIS 
• RETRO ŠIUPINYS APIE TIKĖJIMĄ, KNYGAS IR GARBĘ1
• Benediktas Januševičius.
APIE GINTALĄ
20

AKTUALIJOS

PRAGARO GRĖSMĖ IR DANGAUS ILGESYS ŠARŪNO SAUKOS IR SIGITO PARULSKIO KŪRYBOJE

Jūratė Baranova

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sigitas Parulskis
Nuotrauka iš "Literatūros ir meno" archyvo

Įdomu būtų visgi žinoti, kur kiekvienas iš mūsų po mirties nukeliausime: į pragarą ar į dangų? O gal išsisklaidys mūsų atomai – ir kūno, ir sielos, – tad jokio pomirtinio gyvenimo apskritai nebus, kaip kad tvirtino Epikūras, sekdamas Demokrito atomizmu. Todėl nėra ko svarstyti, ko baimintis ar nerimauti. Nebelieka ne tik kad pragaro ar dangaus – nebelieka pačios mirties.

Akivaizdu, kad nei Sauka, nei Parulskis nėra Epikūro sekėjai ar pasekėjai. Vienam rūpi pragaras, kitam – dangus.

Šarūno Saukos paveiksle "Pragaras" ("Inferno", 1991-1992) pragaras pasitinka mus kaip visatos skylė. Arba kaip skylė – tuštuma tarp sąmonės ir daiktų, – apie kurią nenuilstamai mąstė Jeanas Paulis Sartre’as. Pagrindinis paveikslo herojus (kartojantis atpažįstamą paties autoriaus antropologinį archetipą) prirakintas virš skylės. Bet kada galintis būti į ją įsiurbtas. Jis kol kas prirakintas – tarsi bejėgiškas, kaip gyvūnas, parengtas skersti. Kita vertus, jis dar ne pačioje skylėje ir dar ne su kitais, kurie jau sudaro pragaro kasdienybės siužetą. "Pragaras – tai kiti", – tvirtino Sartre’o pjeses "Už uždarų durų" herojus. Saukos "Pragaro" pagrindiniam herojui pragaras – tai kitų stebėjimas. Laukimas savo eilės. Galbūt – laukimas niekada savo eilės nesulaukiant. Amžinas neišsipildymas. Sustingimas. Primenantis tą sąstingį, kurio ištiktas kitas Saukos paveikslo "Pabėgimas" herojus, prisispaudęs prie lubų, tapęs gyvuliu, tapęs muse, paklaikęs stebi pro šalį su fakelais slenkančią anoniminę eiseną. Minios ir individo prasilenkimas? Baimė tapti minios įsiurbtam, vienam iš minios? Baimė tapti minios pamatytam, net atpažintam? Baimė būti amžinai minios stebimam? Gal tai ir yra pragaras?

Saukos "Pragare" niekas neturi laiko stebėti pagrindinio herojaus. Kiekvienas juda savam rate, atlieka žiūrovui siaubą turintį įvaryti savąjį pragaro ritualą. Sauka nebuvo pirmasis, įtaigiai bandantis mums priminti laukiamą grėsmę. Tą patį darė Dante, Jeronimas Boschas. Mažiausiai Saukos kuriamo pragaro turbūt baimintųsi prozektoriumo ar mėsos kombinato darbuotojas - turbūt baisiausia į Saukos pragarą būtų pakliūti prisiekusiam vegetarui. Jam bus įkyriai priminta jo kūno mėsiška prigimtis. Galimybė likti be pusės kūno ar be galvos, ar su atvertais viduriais, ar su nudirta oda, ar su rankose atsidūrusia savo galva. O jei išliktume savimi, o tik kūnas virstų išdarinėta višta? O jei manytume, kad plaukiame sau skirta upe, o ta upė pasirodytų esanti kraujo upė, tekanti kitų vidurių mėsienoje? Ilgai medituojant ties Saukos "Pragaru", gal iš tiesų galima pasidaryti vegetaru. Ypač ilgai sutelkus dėmesį į kairėje paveikslo pusėje išryškėjusią kanibalų grupelės sceną, saldžiai panirusią vienas kito rijimo orgijoje. Ko gero, baisiausia būtų atsidurti būtent šioje grupėje. Gal jau geriau patirti, kad pusė tavo kūno yra tapus dešra, tokiu visai gundančiu skilandžiu, kuriuo pats gali pasigardžiuoti. Gal dailininkas primena, kad mes ryjame vieni kitus kasdienybėje – ir save, ir kitus? Nebūtinai tiesiogine prasme. Bandome įsiurbti vienas kito asmenį, kito laisvę. Nėra nieko saugiau, kaip praryti kitą ir padaryti jį savimi. Galima net teisintis meile. O iš tikrųjų - totalaus valdymo poreikiu. Gal ši Saukos socialinė satyra įspėja mus, kas mūsų laukia po mirties, o gal tiesiog primena, ką darome kasdien. Kanibalizmas reiškiasi kas dieną. Net rašytojas ryja savo draugus, pažįstamus ir artimuosius, paversdamas juos savo romanų herojais, pelnydamas tuo šlovę ir honorarą. Sutikęs tokį "suvalgytą" prototipą, matyt, turėtų sakyti – buvai labai skanus, prarijau tave pasigardžiuodamas. Bet, matyt, taip nesako. Gal net mano, kad "suvalgytajam" tai net garbė – jo unikalaus išskirtinumo išviešinimas. Tačiau save gerbiančiai asmenybei pragaru gali tapti ir toks kanibalistiškas jos aprašymas.

Labai įtaigus kitas Saukos paveikslas "Žmogžudystė restorane". Vėl matome antropologinį autoriaus prototipą, pakliuvusį tarp godžių moterų – ryjančių viską ir visus iš eilės. Jis tampa gardžiausiu pagrindiniu patiekalu, užėmusiu jau nusviesto kepto paršelio vietą. Godžios moterys pripuolusios jį palaimingai ryja. Net apčiulpia po vieną pirštus – kaip rafinuotos gurmanės. Kas gi šitas gardusis kepsnys – auka ar herojus? Kodėl tarp gurmanių nėra vyrų? O gal didžiausia genijui šlovė – būti taip moterų paskanautam ir po gabalėlį išsidalytam? Gal tai net archetipinė pasąmoninga kiekvieno vyro slapta svajonė? "Žmogžudystė restorane" nesukelia pasibiaurėjimo. Kas kita, kai "Pragare" belytės būtybės kaip apsėstos be atodairos ir be jokių erotinių aliuzijų aklai ryja viena kitą. Kanibalizmas kanibalizmui nelygus.

Takoskyros tarp kasdienybės ir pragaro nebuvimą liudija ir iš kitų Saukos paveikslų į "Pragarą" atklydusios anoniminės minios. Tiesiog pragare jos dar labiau praradusios savo veidus, nebeturinčius jokios išraiškos – tik veidų užuominas. Užtai išryškėja išdidinti ir radikaliai apnuoginti du didžiuliai veidai: veidai be odos. Ar tai ir yra tas veidas, kuris mums liktų, jei nusiimtume kaukes? Vien tik apnuogintas skausmas, pasibiaurėjimas ir desperacija? Ar nėra pats baisiausias pragaras prarasti kaukę ir kasdien pažvelgus į veidrodį pamatyti tikrąjį save – kančios ir nevilties perkreiptą? Gal tai ir būtų ne nuo ligos, o nuo pernelyg apnuoginto autentiškumo ištikęs mus pamišimas? Aktyvus ir kūrybiškas – sadistiškas sau pačiam. Tampu savo paties pamišimo autoriumi, net ne auka. Bejėgiškai pakabintų aukų Saukos pragare tai čia, tai ten matyti nemažai. Jos bejėgiškai susitaikiusios. Netgi tos, kurios pasodintos "ant kuolo" – pasmeigtos tarsi ant iešmo dešra, nerodo rūstumo ar nepasitenkinimo žymių. Viskas vyksta taip, kaip vyksta. Įprastas dienų maratonas. Ir nė vienam pragaro personažui nebeprasišviečia dangus. Tie, kuriems dar galėjo jis prasišviesti, – liko kituose Saukos paveiksluose. Čia nėra pamėgtų nuolatinių dailininko paveikslo personažų – vaikų. Net ir visuotinėje siaubo kakofonijoje, pasirodo, vis dėlto yra ribos.

Pagrindinis herojus Sigito Parulskio romane "Trys sekundės dangaus" apie pragarą nekalba ir nemąsto. Tik vieną kartą šaltį, kurį patiria jo strėnos, iššokus iš parašiuto, pavadina metaforiškai – "pragarišku". Jis keikiasi įvairiausiais rusiškais keiksmažodžiais, bet nesako gražiai liaudiškai: "Kad tu prasmegtum kur nors pragaran" arba bent jau "Eik peklon". Nukreipia dėmesį veikiau erotinių simbolių link. Suranda naujų, negirdėtų: įprastam moteriškam lyties organui prilipina kažkodėl ausis. Herojus kontekstualus: tame pasaulyje, kurį jis bando mintyse atgaminti, taip kalba visi – ir desantininkų vadai, ir jie patys. Desantininkai kasdien pernelyg arti priartėja prie pačios mirties. Mirties, pažeminimo ir gėdos baimė – pagrindinis Kariuomenės ir Bažnyčios įstatymas, – moko vienas romano veikėjas, keistuolis kunigas. Tačiau per tris sekundes, kol jie tyloje krenta žemyn, kol neišsiskleidė parašiutas, desantininkai pakimba ne tik virš gyvenimo, bet ir virš mirties – net virš jos baimės ("Žinoma, pasimelsčiau, bet nieko nėra, nėra ir baimės, apskritai nieko nėra, kaip gali melstis, kai nieko nėra, visiškai nieko, net Dievo nėra"). Desantininkai, kaip ir Epikūras, sugalvoja savo išminties formulę mirties baimei žodžiu užkeikti - ją pažaboti. Epikūras sakė, kad su mirtimi žmogus nesusitinka: kol yra žmogus, tol nėra mirties. O kai jau yra mirtis, nebėra žmogaus. Desantininkai, remdamiesi savo folkloriniu žodynu, mirties baimę išsklaidančią formulę formuluoja šiek tiek kitaip: "smert ne baba – nevyjebiš". Erotika priešinga mirčiai, visa jos simbolika liudija meilę gyvenimui, dėmesį tam, kas teikia džiaugsmą ir malonumą. Bet ir erotikos "kazarmose" taip pat nėra: "Mes negalime mylėti moterų, nes jų paprasčiausiai nėra, jeigu ir yra, – mums nestovi, nes mums į arbatą pila bromo, ir mūsų sapnai sterilizuoti, iš jų išvalyta vaikiška erotika. Mes mylime savo parašiutus". Erotika lieka tik kataloguose – rašytiniuose buvusių atvejų, įvairiausių netikėtinumų prisiminimuose. Tačiau šiuose prisiminimuose, nors ir daug erotikos, nėra meilės. O meilėje Marijai nėra erotikos. Tarp erotikos ir meilės atsiranda didžiulis tarpas. Būtent apie tarpą, kaip savo lemtį, ir pradeda mąstyti lyrinis herojus jau knygos pradžioje. Tarpas išnyra visur: tarp gyvenimo ir mirties krentant iš dangaus žemyn, jo susidaro net trys sekundės. Kai kada išryškėja tarpas tarp žmogaus ir vyro. Kai kalbiesi su žmogumi, pasirodo, irgi jauti tarpą. "Kol tavo pasakyti žodžiai įveikia tą prakeiktą vos juntamą tarpą, jie pasikeičia, ir žmogus tave supranta ne taip". Kai mylisi su moterimi, sako lyrinis herojus, lygiai taip pat: negali patirti malonumo kartu, nes yra tarpas.

Drįsčiau teigti, kad visa romano fabula sukasi apie klausimą: kaip įveikti tarpą, kaip metafizinę tuštumą. Gal tai ta pati Saukos "Pragare" atsiverianti juodoji skylė? Tuštumos yra daug. Herojus, eidamas pajūrio smėliu, nesimėgauja palankiais metereologiniais įspūdžiais, o kažkodėl pagalvoja: "Bažnyčia šiuo metu tuščia". Ta mintis nuolatos jį persekioja. Galima sakyti, jos tuštuma ženklina tarpą, atsirandintį tarp Dievo ir tikinčiųjų. Kaip jaučiasi Dievas, kai bažnyčia tuščia? Herojus šitaip įkyriai neklausia. Jis neperžengia ribų: jo pokalbis su Dievu visada pagarbus. Jis labai savikritiškas: nepatogiai jaučiasi - jam gėda, kad prisimena Dievą paprastai tada, kai jam blogai. Net senelė jį vadinusi "prastu kataliku". Tačiau dažnai nubudęs aptinka save užmigusį ant maldaknygės. Jis praneša Dievui apie savo aptiktą tuštumą: "Tuščia šiame pasaulyje, Viešpatie, kaip bažnyčioje naktį". Tai solidarus pokalbis. Abu – ir herojus, ir Dievas – tuštumos kunigaikščiai. Herojus nesibaimina pasakyti ir dar griežčiau. Kai jo jaunystės laikų bendrabučio kaimynas kažkodėl išprotėja, klausimas "kodėl" jam atrodo beprasmis: "gyvenimas ganėtinai mėšlina vieta, kad bent sykį nenorėtum į jį pažvelgti bepročio ar savižudžio akimis", – konstatuoja. Tačiau dėl to jis nekaltina Dievo, kaip kad kaltino Jobas. Jis nemeta jam iššūkio. Ir pats neketina tapti nei bepročiu, nei savižudžiu. Nepaisant to, kad Dievo namuose, kur jį atsiveda jo mylimoji, jam tenka kristi. Nupulti ne tik nuo pastolių ar laiptų, bet ir nuo įsimylėjėlio sosto, kai dar tikimasi mylimosios dėmesio, atsidavimo ar aukos. O nesulaukiama net uogienės. Ar kokių sulčių. Krytis nenubloškia jo pragaran. Atvirkščiai – sugrąžina į dangų. Po ligoninės jis atsiduria desantininkų legione. Ir tada jau krenta metodiškai ir dažnai. Ir vėlgi – ne į apačią, o į viršų. "Desantininkas nemiršta, jis išlekiauja į dangų ir nesugrįžta, šypsodamasis šnabžda man Igoris, ir aš negaliu juo netikėti", – užbaigia savo prisiminimus lyrinis herojus sugrįždamas mintimis prie žuvusio, t.y. dangun iškeliavusio, draugo. Taip autorius padeda tašką savo romane apie tarpą. Pasibaigia Sigito Parulskio "Išpažinimai", pratęsiantys jo ankstesnį dievoieškos kelią. Vienoje savo ankstesnių esė autorius rašė: "Vaizdinys, išplaukęs iš ežero, kuriame maudžiausi po audros: tas pats Kristus, tik prikaltas veidu į kryžių, nugarą atsukęs man". Kaip pamatyti tikrąjį Dievo veidą? Ne iš nugaros? Amžina problema. Koks pirmasis žodis, išnyrantis knygoje "Trys sekundės dangaus"? Romanas prasideda tokia citata: "Viešpats yra ertmė tarp puslapio ir teksto, vaizduotės ir žinojimo, tikrovės ir nebūties. Tu jį prasimanai. O jis – tave". Parulskio romane prasimanomas vis dėlto Dievas – ne velnias.

Yra toks Saukos paveikslas. Vadinasi jis "Be pavadinimo". Veiksmas vyksta bažnyčioje. Ji labai rafinuotai, smulkiais ornamentais išpuošta, ir trečdalis jos apsemta vandeniu. Ant vandens stovi mažas berniukas – gal kokių ketverių metų – ir ramiai šlapinasi į tą banguojantį vandenį. Kažkaip labai išmintingai. Tarsi ką nors suprasdamas – tai, ko nesupranta žiūrovas. Ir Parulskio romano lyrinis herojus, prieš pat krytį bažnyčioje, sekdamas paskui Mariją tamsioje bažnyčioje, matė tą patį berniuką – "visai tokį, kokie būna senųjų meistrų paveiksluose, panašų į angelą, bet be sparnų ir labai rimta veido išraiška". Jam pasirodė, kad berniukas šlapinasi auksu, nes aplinkui viskas spindėjo ir žaižaravo tamsaus, rūstaus aukso spalva. Kokią paslaptį žino berniukas? Galbūt tai, kad ir likus vienam tamsoje gali akis užlieti aukso spalva. Gal kad netgi tuščia bažnyčia niekada nebūna tuščia. Gal kaip tik čia ir yra ta vieta, kur dar nekalto žvilgsnio kryptimi užliejamas auksinę viltį teikiančia srove žiojėjantis metafizinis tarpas. Ir nors Saukos paveiksle "Be pavadinimo" bažnyčios ornamentika pasirodo esanti sudaryta iš "Pragaro" personažus primenančių būtybių, galbūt naiviai norisi tikėtis, kad vanduo apsemtoje bažnyčioje nepavirs juoda pragaro skyle, o tiesiog išsilies į gyvenimo vandenyną.

 

Skaitytojų vertinimai


5943. z2004-01-27 09:02
kokios nesamones...

5952. Lorca :-) 2004-01-27 22:37
Amžina abejonė - kas yra kiti?Pragaras?...o gal kiti,tai rojus? Vienoje vietoje suabejojau S.P.teiginiu,kad su Dievu jo pokalbis visada pagarbus.Šatėnuose (2003,Nr.20),švedų vertėja C.Nynas sakė:"...poetai,kuriuos mums teko versti,nuolat ginčijosi su Dievu.Ypač Parulskis". Manau,kad Jis pagarbiai kalbasi tik su savo vieninteliu Dievu - savo menu.Būtų įdomu paskaityti,kaip interpretuoja J.B. Š.Saukos paveikslą "Sakmė apie Sigitą Parulskį.1998":)

5969. retorika2004-01-28 15:02
Baranovos asmeny Parulskis įsigijo amžiną gerbėją. Taip būna senstančioms moteriškėms. Ką tie vyrai darytų, jeigu moterų netektų - kas juos skaitytų, žavėtųsi?

5989. man taip buvo2004-01-29 12:24
nieko nėra laikinesnio už amžinas gerbėjas. Tačiau jų sąskaita kurį laiką galima visai šauniai parazituoti.

6026. (:2004-01-31 16:20
straipnis primena mokyklines analizes. arba analizius.

26704. Sigita :-( 2006-05-14 12:44
ŠŪDAS

27572. bamblis :-( 2006-05-31 22:17
paskutinis sudas pasauli bl. nx.dar tokios chuinios neskaiciau.!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:30:06 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba