Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-09-16 nr. 3345

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• KNUTAS SKUJENIEKAS.
Saga
22
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS3
• VAKARAI4

AKTUALIJOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Tiltai tarp kultūrų
4
• KORNELIJUS PLATELIS.
XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“
• PROGRAMA.
XXII tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2011“
1

LITERATŪRA 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Tomo Sakalausko menotyros modifikacijos
8

KNYGOS 
• AUDRONĖ KUČINSKIENĖ.
Naujai atsiskleidęs graikų mitų pasaulis
1
• NAUJOS KNYGOS7
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• DONALDAS STRIKULIS.
Neirantas – teatro kritikas
• „Stalo teatras“: kuriame šeimai

MININT 100-ĄSIAS
M. K. ČIURLIONIO
MIRTIES METINES
 
• DANA PALIONYTĖ.
Bareliai sugrėbti kupeton
6

MUZIKA 
• BEATA LEŠČINSKA.
Palaiminti tikintieji,
arba Richardo Wagnerio „Parsifalis“ Taline
1

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafikos kontekstai. Deklaracija
2

PAVELDAS 
• Parodoje – istorinės mados du šimtmečiai5

POEZIJA 
• STASYS STACEVIČIUS2
• AISTĖ SUNELAITYTĖ17

PROZA 
• VILIUS DŽIAVEČKA.
Jau ir tada – laiko paieškos
15

VERTIMAI 
• BIN AKIO1
• KIKA HOTTA1
• YUKO TANGE1
• SAYUMI KAMAKURA1
• REI HATANO2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Fenomenas
99

ESĖ 
• PRANAS VISVYDAS.
Kol dar širdis pluša
4

DE PROFUNDIS
Iš gatvės: „Žmogus yra
tobulai sutvertas vėliavėlėms“
 
• ROBERTAS S. PREIKŠAS.
Autosex
3
 WOODY ALLEN.
Klysti – žmogiška, sklandyti – dieviška
3

DE PROFUNDIS
Iš gatvės: „Žmogus yra
tobulai sutvertas vėliavėlėms“

Klysti – žmogiška, sklandyti – dieviška

WOODY ALLEN

[skaityti komentarus]


Prieš kelis mėnesius, pro akis pralėkus serijai ilgesingų vinječių apie mano gyvenimą, pajutau, kaip žiopčioju ir dūstu it kokia silkė krūvoje šlamštlaiškių, kuriuos kas rytą man įmeta pro laukujų durų prapjovą. Laimė, kad mūsų vagneriškoji namų tvarkytoja Grendel vos išgirdusi prislopintą falcetą, sklindantį iš po gausybės kvietimų į meno renginius, skrajučių apie labdaros projektus ir bukletų, aprašančių įvairiausių loterijų pagrindinius prizus, kaipmat atsinešė vabzdžių gaudyklę ir vargais negalais ištraukė mane į dienos šviesą. Rūpestingai abėcėlės tvarka grūsdamas gautą makulatūrą į dokumentų smulkintuvą, tarp daugybės katalogų, mėginančių įbrukti viską, pradedant paukščių lesyklėlėmis ir baigiant citrinvaisiais bei kaulavaisiais, pastebėjau įstrigusį nediduką žurnalą pavadinimu „Magical Blend“. Leidinys aiškiai orientuotas į Naujojo amžiaus rinką, spausdinamų straipsnių tematika kuo įvairiausia: kristalų gydomosios savybės, holistinė terapija, psichinės vibracijos, meilės ir streso priešprieša. Greta viso to pateikiami ir pamokymai, kaip pasisemti dvasinės energijos, kur tiksliai nueiti ir kokias anketas užpildyti, kad būtum reinkarnuotas. Itin skrupulingai suformuluoti reklamų teksteliai – matyt, šitaip siekta išvengti teisėsaugai atstovaujančių niurzglių priekabių – siūlė „terapinius ironizuoklius“, „sūkurinius vandens įkroviklius“ ir produktą pavadinimu „vaistažolių auginkrūtis“, kuris skirtas damoms, geidaujančioms pasididinti biustą. Žinia, nestigo ir parapsichologinių patarimų – juos dalijo tiek mediumė, besiremianti „dvasine intuicija“, o savo įžvalgas papildomai dar apsvarstanti su „angelų konsorciumu, pasivadinusiu Septyneto grupe“, tiek mažulė, prisistatanti erotišku Selyn vardu ir žadanti „subalansuoti jūsų energiją, pabudinti DNR ir užtikrinti gerovę“. Savaime suprantama, visų šių kelionių į sielos centrą pabaigoje derėtų atsidėkoti padengiant smulkias išlaidas už pašto ženklus ir kitus nuostolius, kuriuos guru galbūt patirs kitame gyvenime dėl to, kad su jumis terliojosi. Vis dėlto labiausiai iš visų mane pribloškė persona, pristatoma kaip „Hator atėjimo į Žemę judėjimo įkūrėja ir dieviškoji vadovė“. Savo sekėjams prisistatanti Gabrielės Hator vardu, ši moteris skelbiasi, kad yra deivė ir, anot jos atstovo viešiesiems ryšiams, „žmogišku pavidalu apsireiškusi visatos šaltinio pilnatvė“. Ši Rytų pakrantės dievybė mus įspėja, jog „neišvengiamai spartėja karminis atoveiksmis. (...) Žemėje prasideda dvasinė žiema, kuri planetoje truks 426 tūkstančius žemiškųjų metų“. Puikiai suvokdama, kokia atšiauri būsianti minėtoji žiema, ponia Hator įkūrė judėjimą ir siekia išmokyti mirtinguosius pakilti į „aukštesnio dažnio dimensijas“ – matyt, ten jie turės daugiau erdvės ir galės per dienas žaisti mažąjį golfą.

„Levitavimas, momentinė translokacija, visažinystė, gebėjimas materializuotis, dematerializuotis ir panašūs dalykai taps įprastos kasdienybės dalimi, – akivaizdžiai perlenkiant lazdą tęsiamos gundančios gražbylystės. – Būdami aukštesnio dažnio dimensijoje, pakylėtieji galės priimti ir žemesniojo dažnio bangas, o štai likusiesiems žemesniajame dažnyje aukštesnės dimensijos liks neprieinamos.“

Šiuos samprotavimus aistringai pratęsia vyriškis, prisistatantis Plejadžių Mėnžvaigždžiu. Jeigu paskutinę minutę man pasakytų, kad šitaip yra pasivadinęs mane operuosiantis smegenų chirurgas ar skraidinsiantis lakūnas, iš siaubo nebežinočiau kur dėtis. Ponios Hator judėjimo adeptai kasdien patiria „žeminančias procedūras“, kad šitokiu būdu, išsižadėję ego, kilstelėtų aukštyn savuosius dažnius. Grynųjų pinigų niekas negauna, tačiau pademonstravusieji nuolankumą ir vaisingai paplušėjusieji pelno lovą ir natūralių spindulinių pupelių košės, kuria pavaišinami, vos tik atgauna sąmonę.

Papasakojau visa tai, mat vėliau, tą pačią dieną, išėjęs iš „Hamekerio Šlemerio“ parduotuvės, kurioje visiškai nusikamavau, niekaip negalėdamas apsispręsti, ar pirkti elektroninį ančių įdarymo įrenginį, ar šauniausią pasaulyje popieriaus pjaustomąją, per gryną atsitiktinumą it „Titanikas“ įsirėžiau į seną iš koledžo laikų pažįstamą aisbergą –­ Maksą Endrofiną. Drūtas pusamžis vyriškis menkės akimis su ant viršugalvio pūpsančiu tupetu, kurio gaurai tokie, kad galima net apsigauti, palaikius juos elviška šukuosena, džiaugsmingai pakratė man ranką ir leidosi pasakoti apie neseniai jį aplankiusią sėkmę.

– Prisipažinsiu, branguti, man smarkiai nuskilo. Užmezgiau ryšį su savo vidiniu dvasiniu „aš“, ir nuo tada man viskas einasi kaip per sviestą.

– Gal papasakotum smulkiau? – paprašiau, nužvelgdamas jo aiškiai pagal užsakymą siūdintus drabužius ir neįprastą auglio dydžio žiedą ant mažojo piršto.

– Įtariu, man nederėtų pliurpti apie tai su tais, kurie tebėra įstrigę žemesniam dažny, bet kadangi esam seni pažįstami...

– Žemesniam dažny?

– Kalbu dimensijomis. Visi mūsiškiai, gebantys bendrauti aukštesniosiose oktavose, mokomi nešvaistyti savo teigiamų jonų tokiems – tik neįsižeisk – mirtingiems trogloditams kaip tu. Žinoma, tai nereiškia, kad mes netyrinėjam ar nevertinam žemesniųjų gyvybės formų, – šioje srityje Levenhukas mums puikus pavyzdys, jei tik supranti apie ką aš.

Staiga, tarsi grobį pajutęs sakalas, Endrofinas įsisiurbė akimis į taksi pasigauti mėginančią ilgakoję blondinę trumpučiu sijonuku.

– Pažiūrėk į tas gundančiai papūstas lūpytes, – tarė jis, rydamas seilę.

– Ko gero, modelis, – numykiau aš, jusdamas kaip ūmai kūnu prasirita karščio banga, – bent jau sprendžiant iš permatomos palaidinukės.

– Stebėk, – paragino Endrofinas ir, giliai įkvėpęs, po truputį ėmė kilti nuo žemės. Mano ir panelės Džiuli nuostabai, jis pakibo ore per pėdą nuo Penkiasdešimt septintosios gatvės grindinio, tiesiai priešais „Hamekerio Šlemerio“ parduotuvės įėjimą. Negalėdama patikėti savo akimis, jaunoji gražuoliukė priėjo arčiau pasižiūrėti, ar tik nėra čia kokios klastos.

– Ei, kaip jūs tai padarėt? – sumurkė ji.

– Štai, imkit, tai mano adresas, – pasakė Endrofinas. – Šį vakarą būsiu namie nuo aštuntos. Užsukit. Manau, vos atėjusi, grindų po kojomis nepajusite akimirksniu.

– Atsinešiu vyno, – suburkavo panelytė, įsikišdama gautą popierėlį į pragarmę tarp krūtų. Tada nulingavo tolyn, o Endrofinas pamažu nusileido ant žemės.

– Jėga! – šūktelėjau. – Tu ką, gal Hudinis(1)?

– Na, – geranoriškai atsiduso jis, – kadangi praktiškai esi kone vienaląstis, nieko bloga nenutiks, jei atskleisiu tau visą esmę. Užsukim į „Stage Deli“(2), tuo pačiu ir užkąsim.

Po šių žodžių pasigirdo pokštelėjimas, ir Endrofinas pradingo iš akių. Sulaikęs kvėpavimą, it kokia nebyliojo kino aktorė, iš nuostabos delnu prisidengiau prasižiojusią burną. Po kelių sekundžių jis vėl pasirodė.

– Atsiprašau. Visai pamiršau, kad jūs, buožgalviai, nemokat dematerializuotis ir teleportuotis. Suklydau. Gal tiesiog eime pėsčiomis.

Man save vis dar tebežnaibant, jis pradėjo pasakojimą:

– Taigi, – atsikrenkštė. – Viskas prasidėjo prieš šešis mėnesius, kai Endrofinų Maksiukas dėl gausybės gyvenimo išmėginimų, kurie, kaip matyti jau vien iš šios smuktelėjusios į šoną beretės, su kaupu pranoko Jobui siųstuosius, patyrė ištisą virtinę emocinių sukrėtimų. Iš pradžių, laimės sausainukas iš Taivano, kurį mokiau anatominės hidraulikos, atsisakė mano paslaugų ir nusprendė eiti mokytis kepti pyragų. Vėliau teismas įpareigojo pakloti krūvą šlamančių už tai, kad savo jaguaru įvažiavau į Krikščioniškojo mokslo bažnyčios(3) skaityklą. Maža to, netrukus sužinojau, jog mano sūnus iš ankstesnės santuokos atsisakė pelningos advokatavimo praktikos ir tapo pilvakalbiu. Taigi suirzęs ir nusikamavęs vieną dieną šlaisčiausi po miestą ieškodamas būties prasmės ir dvasinės atramos, kai staiga, tarytum pats dangus taip būtų lėmęs, mano žvilgsnis užkliuvo už skelbimo naujausiame „Vibes Illustrated“ numeryje. Rašoma buvo apie sveikatingumo bendruomenę, kurioje nusiurbiama blogoji karma, žmogus pakylėjamas į aukštesnį dažnį ir, tartum Faustas, įgyja galią suvaldyti prigimtį. Šiaip jau į tokius dalykus visada žiūrėdavau gana kreivai, bet perskaitęs, kad viskam vadovauja žmogaus pavidalą pasirinkusi deivė, pamaniau, jog nieko bloga nenutiks, jei pamėginsiu. Be to, nieko nekainuoja. Pinigų jie visiškai neima. Sistema grįsta tam tikra vergovės variacija, tačiau mainais gauni galią suteikiančių kristalų ir tiek jonažolių, kiek tik pajėgi sušveisti. Na taip, pamiršau dar paminėti, jog deivė tave nuolat žemina. Bet tai terapijos dalis. Pavyzdžiui, jos patarnautojai pritrupino man į lovą ir ant kelnių palei užpakalį pritaisė uodegą. Neslėpsiu, kurį laiką buvau tikras pajuokų objektas, tačiau – patikėk –­ šitokiu būdu nusikračiau savojo ego. Staiga suvokiau, kas aš buvau ankstesniuose gyvenimuose: iš pradžių paprastas burmistras, vėliau –­ Lukas Kranachas vyresnysis... oi, ne, susipainiojau, – turbūt vis dėlto jaunesnysis. Šiaip ar taip, kitas dalykas, kurį pamenu –­ tai kaip atsibundu ant šiurkštaus savo čiužinio, o mano dažniai siekia stratosferą. Esu visažinis, virš pakaušio man plevena nimbas. Kaipmat susižeriu ne vieną stambią sumelę žirgų lenktynėse ir jau po savaitės, kaskart, kai tik pasirodau kuriam nors ištaigingesniam Vegaso kazino, manęs pasižiūrėti suplūsta minios. O jeigu lošdamas „dvidešimt vieną“ staiga suabejoju dėl kortos, bet kada galiu kreiptis patarimo į angelų konsorciumą. Juk jei kažkas turi sparnus ir yra sutvertas iš ektoplazmos, tai dar nereiškia, kad jis negali įsitraukti į lošimą. Žiūrėk.

Endrofinas iš visų kišenių ėmė traukti po kelis pluoštus tūkstantinių kupiūrų.

– Vaje, atsiprašau, – tarė, rankiodamas nuo žemės rubinus, kurie pažiro jam kaip iš gausybės rago traukiant čežančius banknotus.

– Ir už savo paslaugas ji neima jokio mokesčio? – pasiteiravau, jusdamas kaip krūtinėje džiaugsmingai suspurda širdis.

– Na, žinai, tokie jau tie avatarai. Tikri šaunuoliai.

Tą patį vakarą, nepaisydamas daugybės savo brangiausiosios keiksmų ir jos skambučio į advokatų kontorą „Šmeikelis ir sūnūs“ pasiteirauti, ar mūsų ikivedybinėje sutartyje nenumatytos kokios nors išlygos ūmios šizofrenijos atveju, išskridau vakarų kryptimi į Kilnių pakylėtųjų centrą susitikti su ten reziduojančia dievybe, kurios vardo – Galaktika Sauliasmūgė – galėtų pavydėti net prabangiausių moteriško apatinio trikotažo parduotuvių rinkodarininkai. Pakvietusi užeiti į akylai saugomą šventyklą, įsikūrusią pačiame apleistos fermos, neįtikėtinai primenančios Mensono šeimos(4) rančą, viduryje, ji padėjo į šalį nagų dildelę ir patogiai įsitaisė ant sofos.

– Nusiauk tą savo varginantį apavą, meiluti, – paragino ne tiek Martos Grehem(5), kiek veikiau Airis Eidrien(6) balsu. – Vadinasi, norėtum užmegzti ryšį su savo dvasiniu centru?

– Taip. Norėčiau pasiekti aukštesnį dažnį, išmokti levituoti, teleportuotis, dematerializuotis ir įgyti bent jau tokio lygio visažinystę, kad iš anksto nuspėčiau laiminguosius Niujorko valstijos loterijos skaičius.

– Iš ko pelnaisi duoną? – pasiteiravo, šitaip parodydama keistą neįžvalgumą, turint omenyje jos, kaip didingos visažinės, reputaciją.

– Sargauju naktimis vaškinių figūrų muziejuje, – atsakiau, – bet šiaip darbas nėra toks jau malonus, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Atsigręžusi į vieną palmės lapais ją vėdinusių nubiečių, dievybė paklausė:

– Na, berniukai, ką manot? Man regis, jis būtų visai neblogas sodininkas. Galbūt galėtų prižiūrėti ir kompostinę.

– Ačiū, – padėkojęs atsiklaupiau ir nuolankiai prispaudžiau veidą prie žemės.

– Gerai, – tarė ji, tada suplojo delnais ir iš po puošnios portjeros kaipmat išniro būrelis ištikimų patarnautojų. – Duokite jam dubenį ryžių ir nuskuskite galvą. Kol atsilaisvins kuri nors lova, tegu nakvoja vištidėj.

– Girdėjau ir paklūstu, – sumurmėjau, kreipdamas savo žvilgsnį į šalį, kad nesutrukdyčiau poniai Sauliasmūgei spręsti ką tik į rankas paimto kryžiažodžio. Netrukus mane išvedė – prisipažinsiu, žingsniavau truputėlį nerimaudamas, ar tik manęs neketina paženklinti.

Nors atmintis tartum skendi migloje, pamenu, jog per kitas dienas prisižiūrėjau aplink pačių įvairiausių nevykėlių: bailių ir nuobodų, aktorių, kurie kiekvieną savo žingsnį derino pagal planetų išsidėstymą, nutukėlių, dėl gyvūnų iškamšų į kažkokius skandalus įsipainiojusį vyriškį ir jokių savo fizinių trūkumų nepripažįstantį neūžaugą. Visi siekė pakilti į aukštesnę pakopą, tad kiauras paras klusniai vykdė aukščiausiosios dievybės nurodymus, o ši tuo tarpu arba šoko kaip Aisedora Dunkan, arba, užsirūkiusi ilgą pypkutę, žvengė kaip eržilas. Atsidėkodami už vyriausiojo stovyklos šamano, buvusio apsaugininko, kurį pažinau iš kadaise matyto dokumentinio filmo apie Megano įstatymą(7), retkarčiais pademonstruojamus fokusus ir užkeikimus, tikintieji privalėjo plušėti nuo dvylikos iki šešiolikos valandų per dieną rinkdami vaisius ir daržoves judėjimo šulams arba gamindami įvairias parduoti tinkamas prekes, tarkim, kortas su nuogalėmis, suvenyrinius žaidžiamuosius kauliukus iš putplasčio, šluoteles trupiniams. Be to, kad prižiūrėjau drenažo sistemą, kaip sodininkas turėjau rinkti išmėtytus ir kraštovaizdį teršiančius šokoladukų popierėlius ir nuorūkas. Prie raciono, kurį sudarė daugiausia mėlynžiedžių liucernų sėklos, sojų pasta ir jonizuotas vanduo, buvo truputėlį sunkoka priprasti, tačiau reikalą padėjo išspręsti dešimtdolerinė kupiūra, įbrukta vienam mažiau atsidavusių lamų, kurio brolis netoliese turėjo užkandinę, –­ šitokiu būdu retkarčiais prasimanydavau sumuštinį su tunu. Disciplina nebuvo griežta, tikėtasi, kad kiekvienas elgsis atsakingai, nors už dietos taisyklių nesilaikymą ar darbo vengimą galėjai būti išplaktas arba prirakintas prie karo lauko telefono. Pažeminimas sekė pažeminimą –­ į tai žvelgta kaip į ego atsisakymo ritualą, bet kai galiausiai prižiūrėtojai pareikalavo, kad pasimylėčiau su karmos žiniuone, kuri atrodė kaip iš akies luptas Bilas Parselsas(8), nusprendžiau, kad laikas tepti slides. Atsargiai prasikasęs pro spygliuotosios vielos tvorą, išdūmiau į nakties tamsą ir kaip tik suspėjau į paskutinį lėktuvą Niujorkan.

– Tai ką, – apsimestinai švelniu balsu, lyg kreipdamasi į senatvine silpnaprotyste sergantį nukaršėlį, paklausė žmona, – dematerializavaisi ir teleportavaisi ar vis dėlto pasinaudojai Kontinentinių oro linijų paslaugomis? Sprendžiant iš po kaklu tabaluojančios firminės servetėlės, parskridai lėktuvu.

– Tik todėl, kad praleidau ten pernelyg mažai laiko, – atkirtau pasipiktinęs jos rafinuotu įžūlumu, – užtat pakankamai prisikamavau, kad išmokčiau štai ko.

Tai taręs, pakibau ore per šešis colius nuo grindų, o jos žandikaulis atvipo lyg ryklio iš Spilbergo „Nasrų“.

– Tavo žemesnieji dažniai visiškai neimlūs tokiems dalykams, – išpyškinau piktdžiugiškai, bet sykiu ir atlaidžiai.

Moteris veriančiai suklykė, jos balsas priminė priešo antskrydį skelbiančią sireną, ir persigandusioms mūsų atžaloms neliko nieko kita, kaip tik dumti slėptis nuo šio košmariško vudu. Tą akimirką ėmiau suvokti, kad negaliu nusileisti, sukaupiau visas jėgas ir darsyk pamėginau tai padaryti, tačiau viskas veltui. Netrukus užvirė neprastesnis pragaras nei filmo „Naktis operoje“ iškilmių salės scenoje(9), vaikai drebėjo ir isteriškai bliovė, pasižiūrėti, ar mūsų kas neskerdžia, subėgo kaimynai. Visą šį laiką, vaipydamasis ir kraipydamasis it mimas, iš paskutiniųjų bandžiau nusileisti ant žemės. Galiausiai brangioji mano sutuoktinė susitvardė ir šį nukrypimą nuo įprastinių fizikos dėsnių išsprendė paprastai – pasiskolino iš kaimyno slidę ir, iš visų jėgų prispaudusi ja man viršugalvį, kaipmat nuleido mane ant žemės.

Kiek žinau, Maksas Endrofinas dematerializavosi visiems laikams ir niekas daugiau jo nematė. Sklinda gandai, kad Galaktikos Sauliasmūgės ir jos Kilnių pakylėtųjų centro judėjimą išvaikė teisėsaugos darbuotojai, o jo vadovybė lyg ir reinkarnavosi, lyg ir buvo įkalinta. O aš daugiau niekada nebesugebėjau levituoti, jau nekalbant apie tai, kad Akveduko hipodrome mano pasirinkti žirgai ir toliau finišuoja geriausiu atveju šešti.


Iš anglų kalbos vertė GEDIMINAS PULOKAS
Versta iš: Woody Allen. „Mere Anarchy“. – New York: Random House, 2007.



____________________________________
1. Turimas omenyje Harris Hudinis (1874–1926) – vienas garsiausių visų laikų iliuzionistų, daugelio šiuolaikinių triukų pradininkas.
2. Garsus Niujorko restoranas, įsikūręs per porą kvartalų nuo Karnegi holo.
3. XIX a. antroje pusėje JAV įkurtas religinis judėjimas.
4. Charlesas Mansonas (g. 1934) –­ garsus JAV nusikaltėlis, praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje Kalifornijoje įkūręs komuną „The Manson Family“.
5. Martha Graham (1894–1991) – šokėja, moderniojo šokio JAV pradininkė.
6. Iris Adrian (1912–1994) – gausybėje filmų suvaidinusi JAV kino aktorė.
7. „Megan’s Law“ – neformalus JAV veikiančio įstatymo, pagal kurį vedamas seksualinių nusikaltėlių registras ir visuomenei pateikiama informacija apie jų tapatybę, pavadinimas.
8.Billis Parcellsas (g. 1941) – garsus amerikietiškojo futbolo treneris.
9. „A Night at the Opera“ – 1935 m. pasirodžiusi muzikinė kino komedija.


 

Skaitytojų vertinimai


70902. ups! :-) 2011-09-19 12:58
gardžiai prisijuokiau. tai vienas geriausių mano skaitytų Aleno kūrinėlių

70903. envy2011-09-19 13:08
"– Būdami aukštesnio dažnio dimensijoje, pakylėtieji galės priimti ir žemesniojo dažnio bangas, o štai likusiesiems žemesniajame dažnyje aukštesnės dimensijos liks neprieinamos.“............... va va va žemesnio dažnio materialistai, kuriems sekėsi, kurie savo išpūstu ego valdė šį pasaulį, jau ima pavydėti tiems, kurie per kančias pakilo į žvaiigždes. Man tai patinka.

70935. Yte :-) 2011-09-19 20:07
galima interpretuot :))

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 3 
21:29:50 Oct 23, 2011   
Oct 8 Nov 7
Sąrašas   Archyvas   Pagalba