Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-04-10 nr. 3232

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
teminis
22
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos rašytojų 2009 m. balandžio 3 d. suvažiavimo klausimai8
• SIGITAS BIRGELIS.
Divitiae non sunt bonum1
1
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Apie Jono Meko filmą „Lietuva ir SSRS žlugimas“
2

POKALBIAI 
• Filosofinis mąstymas ir literatūrinis stilius2

KNYGOS 
 GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Šaldytų lydekų dainos
3
• VITAS AREŠKA.
Kas slypi už poetinio minimalizmo?
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Po liūdinčiu veidu džiaugiasi siela
• Naujos knygos
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Knygų dešimtukai

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Vis einu, einu... „Kino pavasario“ maršrutais

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Vice versa, arba Žmogus iš Linco
1
• KRISTINA STANČIENĖ.
Tarp taško ir daugtaškio
1

MUZIKA 
• DAINORA MERČAITYTĖ.
Lietuvos kompozitorių sąjungos naujoji pirmininkė
1
• Iškilmė Kauno filharmonijoje1

PAVELDAS 
• MEČISLOVAS JUČAS.
Dėl Valdovų rūmų istorinės prasmės
3

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Pavasario mergaitės
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
W. Shakespeare’as pagal G. Varną
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Dabar
4

POEZIJA 
• STASYS STACEVIČIUS.
5

PROZA 
• JURGA NARAŠKEVIČIŪTĖ.
Nakties nuotykis
10

VERTIMAI 
• NIELS HAV.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Šiek tiek apie benamius, žiurkes ir teatrą
• OKT festivalio metu – ankstyvųjų O. Koršunovo spektaklių peržiūra

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• LUKAS DEVITA.
Amerikos dinozaurai: tarp meno ir istorijos
5

DAILĖ 
• EGLĖ GANDA BOGDANIENĖ.
Vėliava – taip pat tekstilė
• Venecijos bienalės atidarymas žiniasklaidai

FOTOGRAFIJA 
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Naujas gamtos fotografų sambūris

IN MEMORIAM 
• VINCAS AURYLA
1923 12 07–2009 04 02.

SKELBIMAI 
• Lietuvių PEN centro susirinkimas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• TOMAS AFANASJEVAS.
Pas Čiang Jung Čiongą
1
• rES ludentES/žAIDžIaNTYS dAiktAi
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas ir Gūtenmorgenas
• ARNAS VARNAS.
Drastiškasis proveržis

KNYGOS

Šaldytų lydekų dainos

Apie knygas mažiems ir jauniems

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Nėr gražiau, kai dainuoja lydekos. O jei dar šaldytos, ledinės... Kur mačiau, kur girdėjau? Blusyne...

Aiškiau tariant, Gendručio Morkūno knygoje „Blusyno pasakojimai“ (iliustravo Lina Žutautė, leidykla „Nieko rimto“).

„Gėrybėmis reikia džiaugtis, visaip jas girti, o kai kurias net ir pamyluoti. Tada jos bus dar geresnės. Gėrybesnės!“ – pasakoje „Daug gėrybių ir viena piktybė“ rašo G. Morkūnas. Šioje apžvalgoje taip ir elgsiuos – myluosiu. Pasirinkau tokias knygas vaikams ir paaugliams, kurias drąsiai rekomenduoju. Chaltūros jose – nė lašo.

Nuoširdžiai tikiu, kad minimi rašytojai bei vertėjai neįsižeis dėl keistoko apžvalgos pavadinimo. Nučiupau jį G. Morkūno pasakoje „Keista cirko istorija“. „Tame cirke uždainuodavo net šaldytos lydekos, nors visi žmonės kažkodėl mano, kad jos nebylės“. Pasaka – ne apie lydekas, tik tas vienas sakinys joms ir skirtas. Ji – apie musę, išmokusią skraidyti be jokio garso. Tyla buvo įtaigi. Cirkas be tylenės musės –­­ jau ne cirkas.

G. Morkūno pasakos šaukiasi kitų pasakų; kyla noras iš vieno jo sakinio lipdyti dar kelis sakinius – jau savus. Prekybos centre retsykiais stabteliu ties šaldytomis lydekomis – girdžiu jus, ledo princesės, girdžiu.

„Blusynas“ – tai toks automobiliukas, kuriame niekas neskuba. Keleiviai pasakoja...

Jų istorijose rieda miesto autobusai – juose gaiviai ošia vaikų iš miško parneštas vėjas; gėles pardavinėja katinai; mažas gelsvas vaiduoklis guodžia persikraustymo pabūgusią mergaitę; lygintuvai apserga maru – juk nebereikalingi; dygsta keisti augalai – jų kvapas ir žydinčių alyvų, ir raugintų kopūstų, ir... vėlgi miško vėjo. Tų gūsių knygoje daug – supraskite ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

iliustracija

G. Morkūno fantazija liejasi per kraštus. Jam nereikia burtų lazdelės ar dar kokių nors įrankių. Nereikia ir triukų. Gyvenimas pažįstamas. Švelniai liūdnas, paradoksalus, retsykiais – kraupokas. Dabartis dairosi į mus pro „Baisiosios sodybos“ langus – ta pasaka beveik šiurpė. Kaip ir „Uždarytos mokyklos spynos nuotykiai“.

G. Morkūnas mėgsta ir moka rašyti apie mamas, o apie fėjas, princeses, karalystes kol kas nepasakoja. Nors pats – jau dvigubas karalius. Ir pernai, ir šiemet balandžio 2 dieną karūna jį vainikavo vaikų literatūros žinovai. Pernai – už apysaką „Grįžimo istorija“, šiemet – už „Blusyno pasakojimus“. Niekaip nesusivaldysiu ir šūktelsiu reklamos frazę:

– Taip dar nebuvo!

Ir tikrai – Lietuvoje niekada nebuvo, o ir kitose šalyse, kur IBBY (Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija) teikia apdovanojimus, regis, ne.

Negaliu neminėti ir knygos iliustratorės – Linos Žutautės.

Man net galva svaigsta nuo kelio, vingiuojančio per visą knygą, man net baisu ir pavydu – juk panašaus kelio jau greitai reikės ir mano rašomai knygai. Stirną, žiūrinčią į šulinį, drįstu vadinti Linos Žutautės šedevriuku. Bet svarbiausia: juntu teksto ir iliustracijos darną, o tai reta, be galo reta.

Nebent piešia ir rašo tas pats žmogus. Apie jį ir pasakosiu.

Mes esame ramūs ir mandagūs žmonės – taip manau apie savo šeimą. (Kam atrodo kitaip – rašykite komentarą.) Bet vieną sykį vos neapmėtėme knygomis vieno svečio, mat jis, šviežiai iškeptas senelis, drįso prabilti, kad knygų šiais laikais mažiems vaikams nėra. Knygynuose, pasak jo, vien ryškiaspalvis šlamštas.

iliustracija

Neapmėtėme. Pagailo. Ir žmogaus, tinginčio (o gal – pristigusio pojūčio) knygyne atidžiau pasidairyti, ir jo vaikaitės, ir, suprantama, knygų.

Edgaro Valterio „Puokiai“ (iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė, leidykla „Nieko rimto“) nenusipelnė, kad jais kas švaistytųsi.

Puokiams be galo svarbu, kad jų kojų pirštai mirktų kuo drėgnesnėje žemėje. Tačiau jei dirva virsta sausa suskeldėjusia pluta? Puokiai keliauja, bet POJŪČIO –­ nėra ir nėra. Bent jau pavojaus jausmas dingo. Miškuose jie užtinka draugišką namą, o jame gyvena Piekis – mažas barzdotas seneliukas.

Pasaulio atradimas – taip galime vadinti „Puokius“. Kupsteliams viskas nauja –­ ežeras, valtis, sauna, plaušinė, šulinys. Ne tik. Ir šukos, ir veidrodis, ir žarsteklis, ir veidrodis.

Spėju, kad estų dailininkas ir rašytojas Edgaras Valteris (1929–2006) iš tiesų gyveno miško name. Spėju, kad POJŪTIS jam padėjo paprastuose žolės kupstuose įžvelgti puokius. Juk ne veltui šį žodį kelis kartus rašo didžiosiomis. POJŪTIS neapgavo – Estijoje puokiai žinomi daugybei vaikų. Džiugu, kad ir Lietuvoje ši knyga perkama. Vis dėlto kupstai nebuvo paprasti...

Knygoje žaismingų iliustracijų daug, be galo daug. Vis dėlto tai nėra naivi paveikslėlių knyga, skirta tik besimokantiesiems skaityti. Suaugęs skaitytojas įžvelgs filosofinį klodą – štai šitaip dailininkas ir rašytojas rengėsi atsisveikinti su žemišku pasauliu, pasak jo paties – susilieti su gamta.

Vaikams lieka, kaip jau minėjau, be galo daug: pasaulio atradimas – džiaugsmo pojūtis.

Ko dar?

O dar – sklandi, gyva kalba. Vertėja Viltarė Urbaitė – tarp balandžio 2 dieną IBBY apvdovanotųjų.

iliustracija

Nuo debesų į savo knygas ir į mus, jas skaitančiuosius, dairosi lenkų rašytoja Dorota Terakowska (1938–2004).

Tų knygų daug, net labai daug – tuzinas, ir premijos už jas – garbingos. O juk D. Terakowska tapti rašytoja nutarė, peržengusi savo keturias dešimtis, kai pasirodė jos pirmoji knyga – autobiografinė apysaka „Kramtomoji guma“.

Beveik visą gyvenimą dirbo žurnaliste. Ir dar kokia! Ji mokėjo daryti laikraštį – ne tik pati įdomiai rašė, bet ir redagavo, siūlė temas, atrasdavo įdomiausius pavadinimus, suvokė, kas yra maketas. Pelnė kolegų pagarbą ir... pravardes: ragana, harpija. Ar paprasčiau: ta baisioji Terakowska.

Katarzynos T. Nowak „Mano mama – ragana“ (iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė, leidykla „Gimtasis žodis“) – viena geriausių biografinių knygų, kurias esu skaičiusi per visą savo gyvenimą. O skaitau tokio pobūdžio knygų daug, godžiai...

Apie mamą Dorotą pasakoja jos dukra –­ atvirai, jausmingai, nepaisydama chronologijos, nė nebandydama slėpti, kiek tirštų šešėlių būta šviesioje jų šeimoje. O dar Krokuva – jos temperamentingas gyvenimas; dar kabaretai, kurių lengvabūdiškas klegesys susipina su kuo rimčiausia politika; dar pažintys, vedybos, skyrybos.

Ir meilė – kokia meilė!

Dabar šiek tiek gailiuosi, kad D. Terakowskos knygas „Raganos duktė“ ir „Ten, kur krenta angelai“ lengvabūdiškai padovanojau vienai paauglei – uoliai skaitytojai. Padovanojau pati neskaičiusi... Buvau tais metais persisotinusi ir raganomis, ir angelais. Kokia laimė, kad tik aš, o paauglė – dar ne. Ji D. Terakowskos knygomis ir dabar džiaugiasi. Teks skolintis...

iliustracija

Tačiau itin uoliai skaičiau „Belytį“ (vertė Irena Aleksaitė, leidykla „Gimtasis žodis“). Knyga ne vaikams. Ne paaugliams. Kita vertus, rekomenduočiau kiekvienai bręstančiai panelei –­ tikiu, kad iš knygų galima bent kiek pramokti gyventi. Juk pasakojama apie užsimezgusią gyvybę – dar nematomą asmenį, bandantį įsiklausyti į gyvenimą motinos įsčiose. O ta mama, ta pardavėja Eva – jauna, išprievartauta trijų kietuolių Naujųjų naktį –­ kai pasaulis žengė į XXI amžių. Ar verta į tokį pasaulį ateiti?

Keista, neįprasta knygos „Belytis“ atsiradimo istorija: iš pradžių scenarijų parašė D. Terakowskos jaunesnioji dukra –­ režisierė Malgorzata Szumowska. Mamai scenarijus pasirodė toks įdomus, kad paprašė leidimo rašyti knygą.

Nijolės Indriūnaitės „Baltos pasakos“ (knygos dailininkė Kristina Norvilaitė, iliustracijos Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės, leidykla „Kronta“) – pjesės, sukurtos „Lėlės“ teatro scenai.

Rašo aktorė, režisierė. Eilėmis. Neradau prie ko prikibti. Tai – poezija. Suvokiama kiekvienam – ir vaikui. Net labai mažam vaikui. Jis – svarbiausias. Migdykite, jauni tėveliai, baltomis pasakomis savo vaiką.

N. Indriūnaitę galime vadinti populiariausia Lietuvos dramaturge – jos spektakliai lankomi; LATGA-A tai patvirtina kasmet, pateikdama statistiką. Spėju, kad knyga bus reikalinga ne tik skaitantiesiems – ir vaidinantiesiems dramos studijose, būreliuose, mėgėjiškuose teatruose –­ ar svarbu, kaip vadinsime?

Dabar galėčiau šūktelti: kokia laimė, kad geri dalykai nepražūna!

Nepražūna?

Knyga turi ir palydovę – vaizdo plokštelę, filmą „Mergytė ir degtukai“, rodytą per Lietuvos televiziją 1993 m., Kūčių išvakarėse.

iliustracija

Neieškokite jo archyvuose.

Nėra.

Juk buvo tik laidos dalis... Autorė kopiją išsaugojo. Griežta reikli akis rastų techninių trūkumų. Bet jausmas nugali – kaip man jį atpasakoti? Gal turiu kalbėti apie išsaugotą Anderseno dvasią? Gal apie šerkšno jausmą? Apie degtukų sniegą? Gal... To maža.

Pažįstu kelis žmones, kurie nesibaimina prisipažinti: žiūri ir braukia ašarą. Myliu tuos žmones už atvirumą. Ir už sielos giminystę – braukiu ašarą ir aš.

Gaila, kad abejinga lakoniškam filmui liko tuometė Lietuvos televizijos vadovybė. Juk būtent tokiu keliu –­ trumpi, 15–20 minučių, filmai – reikėjo keliauti anais valstybei nelengvais metais.

Nekenktų ir dabar.

Kiek žmonių galėtų pasireikšti, kokios kuklios būtų sąmatos – juk minimalistinio kūrinio ir kūrybinė grupė nedidelė. O svarbiausia – vaikams liktų lobis. Minimalizmą geba kurti tik talentingi. „Tele bim bam“ ir tėra – tik bim bam.

Primenu, kad balandžio 2 dieną IBBY Lietuvos skyrius apdovanojo ir N. Indriūnaitę, ir Aušrą Bagočiūnaitę-Paukš­tienę. Jau antrą kartą šioje apžvalgoje turiu teisę šūktelti:

– To dar nebuvo.

Nedaug Lietuvoje pjesių knygų, beveik nėra. Gaila, kad delsia knygą leisti kita šauni dramaturgė – Daiva Čepauskaitė. O jei dar rastųsi gera, jautri ranka, galinti surinkti ir išleisti Elenos Mezginaitės pjeses...

Vaidinančių moksleivių rasime beveik kiekviename mieste, miestelyje. Kartais, dairydamasi po Lietuvos nuošales, imu manyti, kad mėgėjų menas gelbsti pasaulį.

Bent jau padeda išvengti televizijos standartų.

iliustracija

Tęsiu televizijos temą, nes ant mano stalo – Gianni’o Rodari’o „Džipas televizoriuje“ (iš italų kalbos vertė Birutė Žindžiūtė-Michelini, iliustravo Lina Žutautė, leidykla „Nieko rimto“).

Meluočiau, jei sakyčiau, kad ši knyga –­ šedevras. Tikrai ne.

Tai – meistriškai parašyta (padaryta?) aktuali apysaka – pasaka. Šedevru vadinu Gianni’o Rodari’o „Žydrosios strėlės kelionę“ – kokia laimė, kad ją turėjau vaikystėje, kad skaičiau tūkstančius kartų.

„Džipas televizoriuje“ – pasakojimas apie aštuonmetį berniuką Džipą, nežinia kokiais būdais įlindusį į televizorių. Kambaryje liko tik jo batai...

Mažasis telemanas klaidžioja eterio pink­lėse – kas jam pagelbės? Gal astronomijos stotys? Juk Džipas – jau kosmose. O kartu su juo – ir katinas Garibaldis Pirmasis.

Kosminis katinas!

Koliziejuje Džipo laukia smalsuolių minia. Ir žurnalistai. Garibaldžio – mylinčios rankos. Geraširdė senukė, vadinama kačių mama, televizoriaus niekada nežiūrėjo.

Kosmosu, pasaulio minties platybėmis bando alsuoti neseniai pasirodęs žurnalas „Pašvaistė“. Gal ir avansas šie skambūs žodžiai, bet niekaip negaliu išvengti patoso: įvykis – džiaugsmingas.

Lietuvos rašanti, kurianti, skaitanti moksleivija pagaliau turi savo leidinį –­ jaunesniąją „Romuvos“ sesę. Linkiu „Pašvaistei“ vengti suaugusių, subrendusių autorių ir jų išmintingų tekstų – man patiktų, jei nuo pirmos iki paskutinės eilutės rašytų moksleiviai.

Dainuokite kuo smagiau, šaldytos lydekos ir visi kiti (ne) šio pasaulio keistuoliai; skelbkite visiems apie gaivius vėjo gūsius.

 

Skaitytojų vertinimai


52483. kodel2009-04-15 16:37
kodel tas gendrutis taip velai pradejo? tikiuosi, velai ir baigs...

57390. saulės kelias :-) 2010-02-26 15:12
kodel: kaip suprantu turėjote omenyje,Giedrutį Morkūną- kodėl taip vėlai pradėjo rašyti tokias geras knygas? Mano atsakymas, tuomet kai jo jau nebėra gyvųjų tarpe, būtų toks; kad gyvename tiek,kiek skirta nuveikti šioj žemėj. O G. Morkūnas padarė labai daug. Tik ar mes sugebėsim, tai deramai įvertint?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
21:29:16 Oct 23, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba