Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-04-10 nr. 3232

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
teminis
22
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Lietuvos rašytojų 2009 m. balandžio 3 d. suvažiavimo klausimai8
• SIGITAS BIRGELIS.
Divitiae non sunt bonum1
1
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Apie Jono Meko filmą „Lietuva ir SSRS žlugimas“
2

POKALBIAI 
• Filosofinis mąstymas ir literatūrinis stilius2

KNYGOS 
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Šaldytų lydekų dainos
3
• VITAS AREŠKA.
Kas slypi už poetinio minimalizmo?
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Po liūdinčiu veidu džiaugiasi siela
• Naujos knygos
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Knygų dešimtukai

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Vis einu, einu... „Kino pavasario“ maršrutais

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Vice versa, arba Žmogus iš Linco
1
• KRISTINA STANČIENĖ.
Tarp taško ir daugtaškio
1

MUZIKA 
• DAINORA MERČAITYTĖ.
Lietuvos kompozitorių sąjungos naujoji pirmininkė
1
• Iškilmė Kauno filharmonijoje1

PAVELDAS 
• MEČISLOVAS JUČAS.
Dėl Valdovų rūmų istorinės prasmės
3

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Pavasario mergaitės
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
W. Shakespeare’as pagal G. Varną
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Dabar
4

POEZIJA 
• STASYS STACEVIČIUS.
5

PROZA 
• JURGA NARAŠKEVIČIŪTĖ.
Nakties nuotykis
10

VERTIMAI 
 NIELS HAV.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Šiek tiek apie benamius, žiurkes ir teatrą
• OKT festivalio metu – ankstyvųjų O. Koršunovo spektaklių peržiūra

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• LUKAS DEVITA.
Amerikos dinozaurai: tarp meno ir istorijos
5

DAILĖ 
• EGLĖ GANDA BOGDANIENĖ.
Vėliava – taip pat tekstilė
• Venecijos bienalės atidarymas žiniasklaidai

FOTOGRAFIJA 
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Naujas gamtos fotografų sambūris

IN MEMORIAM 
• VINCAS AURYLA
1923 12 07–2009 04 02.

SKELBIMAI 
• Lietuvių PEN centro susirinkimas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• TOMAS AFANASJEVAS.
Pas Čiang Jung Čiongą
1
• rES ludentES/žAIDžIaNTYS dAiktAi
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas ir Gūtenmorgenas
• ARNAS VARNAS.
Drastiškasis proveržis

VERTIMAI

NIELS HAV

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nielsas Havas

          Nielsas Havas – danų poetas ir prozininkas, gyvenantis Kopenhagoje. Jo eilėraščiai jau buvo versti į lietuvių k. Čia pateikiame naujų eilių iš knygos „Kai apaksiu“, 1995 („Mens jeg bliver blind“).

      Akla višta

      Aprišo akis skarele,
      vedžiojo į šalis, žaidimas tas jam patiko.
      Apsvaigęs nuo tamsos, įsijautęs siūbavo aplink –
      tarp savo pusseserių, trijų gracijų,
      kvykiančių iš juoko. Visus apėmusi juoko euforija.
      Pasičiupdavo vieną, paskui kitą,
      bet sistemingai neatspėdavo jų, ir šventė tęsėsi
      taip visą
      popietę. Jis buvo laimingas savo tamsoj,
      nepailstantis ir įsidrąsinęs, peržengęs ribą,
      jis liesdavo jų įkaitusius veidus;
      jo rankos laimingos. Jis troško, kad visa tai
      tęstų ir tęstų, kai jie be gailesčio atrišo mazgą
      ir nutraukė skarelę jam nuo akių. Jis stovėjo
      sutrikęs,
      pasiruošęs pravirkt, apstulbęs nuo šviesos,
      kuri akimirką jį staiga apakino.

      Apie jo aklumą

      1

      Ar ne pigiau dabar tapo
      rašyti rašalu nei tada, kai Borchesas diktavo
      savo labirintiškus apsakymus Buenos Airėse?
      Argentinos Homeras žodžiuose regėjo simbolius,
      kuriuos dalijamės su kitais. „Manau,
      kad abstrakti estetika –
      tai išsidirbinėjanti iliuzija“, – rašė jis
      vienoj savo įžangoj, kur pasisakydavo prieš
      originalumą. Be jokių vingrybių. Tik apakęs
      susitiko akis į akį su Džonu Miltonu
      Prarastajame Rojuje.

      2

      Meilė yra akla. Bet po keturiasdešimties metų!
      Keturiasdešimt metų su juodraščiais, imitacijom
      ir pykčio priepuoliais, po to,
      kai svajonių tigras ištrūko. Retsykiais jis
      apsilankydavo
      akių klinikoj, kiekvienąsyk nusivildavo.
      Gilinosi į Džoisą,
      Džoisas mylėjo Norą, bet visiškai neapako
      niekada. Kai Alonsas Kichanas neteko
      proto, paliko savo tėvo
      biblioteką; ir tik po keturiasdešimties metų
      susitikęs
      su meile Ženevoj, Borchesas apako ir tapo
      toks pat aklas kaip Betovenas kurčias!

      3

      Jis dirbo tamsoj ir gludino sakinius
      atminty, kol jie nušvisdavo reguliaria metafizika.
      „Jei esi poetas, esi visada juo ir jautiesi užpultas
      poezijos.“ Borchesas semdavos peno
      iš savo nelaimės ir regimą pasaulį kompensuodavo
      sagom, senųjų anglų eilėm. Tokiu būdu
      jo aklumas persikeisdavo
      ir virsdavo dovana: tada jis visu akių ūgiu
      prilygdavo
      Homerui ir tada jis pajėgdavo pažvelgt giliai
      į tamsą ir baltą pasaulį, į svaigią akimirką
      kuri yra amžinybė.


      Aklųjų institutas

      Eidamas pro aklųjų institutą,
      Juodai matydamas pasaulį vieną gruodžio naktį,
      išvydau akluosius, šokančius tango
      už panoraminių langų. Visas pastatas,
      spindulingai apšviestas kaip NSO,
      arba namas, peršviestas metafizikos.

      Sustojau sustingęs
      Lauke, tikriausioj tamsoj,
      striksojau save beveik aklas.


      Kai būsiu aklas

      Meilė yra akla –
      ir kas dieną, kada aklieji
      praeina, badydami savo lazdelėmis,
      eismas staiga sustoja ketvirtadalį sekundės,
      Dievo angelams pakylant ir leidžiantis
      ir okulistui uždarant savo kliniką.

      Meilė yra akla,
      bet seksas bėdos nedaro: mano regėjimas geras,
      matau viską.

      Dėl to mano meilės eilėraščiai tokie nepavykę.
      Užsimerkęs šnabždu į telefono ragelį,
      o netoli stotelės stovi aklas
      kaip šventasis evangelistas
      ir niūniuoja per lietų
      – invalidas iš meilės.

      Ką tik įsimylėjusieji bučiuoja vienas kitam
      pirštų galiukus,
      tai man gerai pažįstama.


      Maskva

      Gydytojo klinika priteršta
      kaip požeminis tualetas
      priemiestyje į pragarą.

      Kartūs žodžių vaistai: pasisveikiname
      mandagiai.
      Turi nusirengti,
      tavo oda pilka kaip atskiestas cementas.
      Nom? Nationalite?
      Da, da, da, sako gydytojas,
      visi čia serga.


      Defektas

      Šią žiemą
      esu toks pat baisus
      kaip žudikas, pabėgęs iš kalėjimo.

      Per sugedusį radiją
      „Limbo de Luxe“ markės
      klausausi rytinių mišių
      Kopenhagos katedroj.
      Kunigas skaito ištrauką
      iš pranašo Miko knygos: Žmogau,
      tu žinai, ko reikalaujama iš tavęs;
      teisingumo, meilės
      ir nuolankumo.


      Akmenskaldė

      Benzinui pasibaigus,
      ir tu įžengei į bjaurią lapkričio lietaus šviesą
      su bidonėliu, aš likau stovėti prie mašinos
      priešais šitokią universumo iškarpėlę:
      vielinis aptvaras su juodmargiu paršu,
      keletu džersio veršių ant lauko.

      Truputį toliau prie žvirgždo kapaduobės
      štai akmenskaldė užsimojo:
      Ką žmogui veikti su savo gyvenimu?
      Eiti į plantaciją;
      prisėsti užuovėjoj ir klausytis vėjo
      pokalbio su eglėmis?

      Kas turi geresnį pasiūlymą?


      Traktoristas

      Dar tamsu, bet laukas šviečia
      baltai nuo šerkšno kaip popieriaus lapas.
      Jis pradeda –
      gazuoja į priekį ir brėžia ploną juodą
      liniją akimi, spaudžia pirštu.

      Prie sankryžos sustoja,
      sustiprina veržlę, išvalo dirvoną.
      Tada deda matuoklę,
      ir Deividas Braunas užkaukia už kalvelės,
      jis rimtai važiuoja!

      Tamsa pasitraukia, ir jis mato peizažą
      ypatingoj lapkričio šviesoj kaip sidabrą.
      Tai dainuojas jame,
      jis atsilošia ir sureguliuoja svirtį;
      žemė paruošta.

      Praskečiamos kojos, jis ateina,
      gerai apsirūpinęs tarp jų,
      nešamas priekin šimto arklių.
      Jo sunkus plūgas atveria žemę,
      ir iš jos išsiveržia juoda upė.

      Jis ryja baltą lygumą,
      verčia šviežią dirvožemį ir drėgnus akmenis.
      Procesija juda į priekį,
      apsirengusi žuvėdromis. Žemė putoja virš
      dirvos, ji rodo savo paslaptis.

      Pamažu pradžia išsitrynė,
      jo jėgos putoja prieblandos rate;
      genties vadas transe. Žuvėdros palieka
      jį tamsoje, jis tebetęsia vienas, iki
      paskutinio, ir užpildo savo lapą.


Iš danų k. vertė
NERINGA ABRUTYTĖ
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
21:29:10 Oct 23, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba