ILGAS „ŽAIDIMO“ KELIAS SU LAIMINGA PABAIGA

Operos scena: Simona – Jovita Vaškevičiūtė, Alfredas Trapsas – Tomas Ladiga, gynėjas –­ Arūnas Malikėnas Valdo Jaručio nuotrauka

Sausio 26-osios vakarą Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras su vadovu Gintaru Rinkevičiumi pakvietė į Juliaus Juzeliūno operos „Žaidimas“ premjerą, kuri pagaliau įvyko prabėgus beveik 40 metų nuo jos sukūrimo. Pirmajai Juzeliūno operai „Sukilėliai“ pasisekė labiau: partitūros užbaigimą ir premjerą skyrė „tik“ 20-metis, ją spėjo pamatyti ir autorius. „Žaidimo“ jis neišvydo, palikęs šį pasaulį 2001-aisiais. Lietuvos kompozitorių sąjungos inicijuotu operos atlikimu baigėsi J. Juzeliūno 90-mečiui skirti renginiai.

Operos žanras lietuvių muzikoje vis dar merdi. Pokaryje siautėjant „liaudiškajam romantizmui“, operos dygdavo kaip grybai – vienos mažiau, kitos labiau ideologizuotos, viena kita prasmukdavo ir be „klasių kovos“ motyvų. Po 1970 metų mene įsigalint tyliajai rezistencijai ir psichologizmui, keitėsi ir operų muzikos kalba, ir siužetai: imta žavėtis Rytų egzotika (Vytauto Barkausko „Legenda apie meilę“, 1975), subtilia Pamario krašto žmonių pasaulėjauta (Eduardo Balsio „Kelionė į Tilžę“, 1980). Paskui ilga cezūra, – dvidešimt metų tylos lietuvių operoje! Beveik aliuzija į britų muzikos istorikų „dviejų šimtų metų tyla“ pavadintą „tuščią“ laikotarpį nuo Purcello mirties iki Elgaro „Enigma“ variacijų.

Tad po nelemto neoperiškojo dvidešimtmečio 2000 metais Operos ir baleto teatro scenoje vėl suskambo lietuviška opera – Broniaus Kutavičiaus „Lokys“. Nepamiršau nei jo „Strazdo – žalio paukščio“ (1981), nei Audronės Žigaitytės ar Giedriaus Kuprevičiaus šio žanro veikalų, tačiau jų užgimimas susijęs su kitų Lietuvos teatrų scenomis. Kalba – apie nacionalinę operą nacionalinio (anksčiau – valstybinio) teatro scenoje. Didžiosios scenos rampos šviesą turėjo išvysti ir „Žaidimas“, tačiau, anot muzikologo Algirdo Ambrazo, vaizdžiai aprašiusio šios operos „kančių kelius“, ji net dusyk buvo atmesta LNOBT. Pirmą kartą dar 1971-aisiais, kai dainininkai atsisakė mokytis „nepadainuojamas“ partijas, antrąsyk – neseniai, kai, ruošiantis J. Juzeliūno 90-mečiui, Lietuvos kompozitorių sąjunga pasiūlė teatrui statyti šį veikalą. „Žaidimas“ taip pat nesudomino nei Kauno valstybinio muzikinio teatro, nei Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vadovų. Išties nesukelsi didelio publikos entuziazmo, pasiūlęs ateiti į 1968 metais sukurtą lietuvišką operą. Ir dainininkai čia neras išsvajotų vaidmenų. Ši situacija atspindi ne vien teatrų ir koncertinių institucijų nenorą „terliotis“ su komerciškai neperspektyviais veikalais, bet ir šiuolaikinės muzikos atlikimo problemą Lietuvoje. Jos nesikrato vienas kitas pianistas, viena kita vokalistė, smuikininkė, dar kvartetas, duetas... Progai pasitaikius, geram festivaliui neblogai sumokėjus, daugelis gali atlikti vieną kitą kūrinį, tačiau kryptingesnio šios muzikos atlikimo tradicijų Lietuvoje nėra. Arba nebėra, jeigu prisiminsime keliolika metų gyvavusį Šarūno Nako vadovaujamą Vilniaus naujosios muzikos ansamblį, su kurio veikla siejamas svarbus B.Kutavičiaus kūrybos „oratorinis“ etapas. Neblogai įsibėgėta buvo ir ansamblio „Ex tempore“, tačiau permainų ir ekonominių krizių kratomame krašte šios iniciatyvos išsikvėpė. Nenorėčiau būti blogas pranašas, tačiau panašus likimas gali ištikti ir neseniai suburtą „Gaidos“ ansamblį, jeigu jo veikla bus tik proginė, muzikantai „plėšysis“ dirbdami dar keliuose duetuose, kvartetuose, orkestruose, mokyklose, negalėdami giliau įsišaknyti naujosios muzikos terpėje. Regis, Lietuva dar neįstengia išsiugdyti ir išlaikyti nė vieno pajėgaus šiuolaikinės muzikos atlikėjų darinio (ak, estai ir šiuo atžvilgiu pranašesni). Naujus kompozitorių opusus teatrai ir orkestrai velka it kokią prievarta užkrautą naštą. Tad ką jau kalbėti apie ištrauktą iš gūdžios sovietmečio gilumos „Žaidimą“. Užtenka prisiminti prieš porą metų LNOBT atsainiai pastatytą Balio Dvariono „Dalią“, kad suabejotum tokių vertybių prikėlimu ir paviešinimu. Jau geriau ilsėtųsi ramybėje archyvų lentynose, o mitais apaugintą atminimą ištikimai sergėtų chrestomatijos, jaunajai kartai kalančios į galvą nacionalinių muzikos vertybių kodeksą.

Tad po visų nesėkmingų bandymų Gintaro Rinkevičiaus sutikimas atlikti „Žaidimo“ partitūrą sutiktas it atnašavimas, o premjeroje didžiąją publikos dalį sudariusi muzikų bendruomenė pasijuto lyg suokalbininkai, pasirengę atleisti viską, „kas ne taip“. Juk knibždėte knibždėjo nuojauta, kad, suskambus muzikai, pasklis naftalino kvapas...

Salėje turbūt buvo žmonių, kurie žinojo, ko tikėtis. Kažkas dalyvavo 1971-ųjų perklausoje, kai, norėdamas įtikinti teatro administraciją ir dainininkus, kad opera „padainuojama“, visas partijas pats atliko a. a. dirigentas Jonas Aleksa! Tačiau aš patyriau saldų pralaimėjimo jausmą. Taip galėčiau apibūdinti situaciją, kai rezultatas ne tik nepateisina pesimistinių lūkesčių, bet ir netikėtai nudžiugina, dargi priverčia perstumti kone nuo studijų metų susidėliotus lietuvių muzikos akcentus.

Tad ką išgirdome? Efektingą ekspresionistinę muziką su sava leittemų ir leittembrų logika. Ekspresyvi muzikos plėtotė priminė Janáčeko ir Šostakovičiaus operas, kurių muzikos kalbos šviežumas ir emocijų karštis Rytų Europoje buvo novatoriškumo etalonas, tuo tarpu medinių pučiamųjų „pliūpsniai“, ritmų šėlsmas ataidėjo iš Stravinskio partitūrų. Muzikinės struktūros organizuotos tuomet Lietuvoje dar tik vos atėjusios į madą dodekafonijos principais. Opera grįsta 7-ame dešimtmetyje pasirodžiusio šveicarų dramaturgo Friedricho Dürrenmatto psichologinio detektyvo lietuvišku vertimu. Anuo metu imtis kurti operą pagal tokį siužetą buvo gana drąsus žingsnis. Negana to, kompozitorius pats iš Dürrenmatto apsakymo atsirinko ir susidėliojo libretą. Neeiliuotos rečitatyvinės vokalinės linijos, vietomis pereinančios į kalbėjimą, – vėlgi naujovė anais laikais. Nežinia, ar Juzeliūnas jau buvo girdėjęs 1958-ųjų Poulenco monooperą „Žmogaus balsas“ (1979 m. buvo pastatytas telefilmas su Giedre Kaukaite). Taigi „Žaidimas“ – modernus ir savalaikis 7-o dešimtmečio kūrinys, savo detektyviškumu ir farsu ekstremalus, todėl šviežiai skambantis ne tik lietuviškame kontekste.

Išraiškingai Rinkevičiaus diriguojamą orkestrą papildė jaunų balsingų dainininkų būrys. Avarijon patekusio karjeristo Alfredo Trapso vaidmenį sėkmingai sukūrė patyręs komikas, Kauno muzikinio teatro solistas Tomas Ladiga. Namų, kuriuose jis prisiglaudė, šeimininkas, senasis teisėjas – Mindaugas Zimkus. Jo svečiai teisininkai: prokuroras Cornas – išraiškingasis Rafailas Karpis, gynėją Kumerį oriai kūrė Arūnas Malikėnas. Žavėjo girtuoklėlio smuklininko Pilės personažą kuriantis Egidijus Dauskurdis – puikus charakterinis artistas. Įdomu, kad Dürrenmatto apsakyme visi teisininkai – senukai pensininkai, sumanę sau pramogą, tuo tarpu jauni ir energingi operos atlikėjai suteikė daugiau farso elementų. Liejantis vyriško „žaidimo“ aistroms, kontrastuodavo šeimininkės Simonos –Jovitos Vaškevičiūtės pasirodymai, tarsi trumpi „išėjimai iš žaidimo“. Vyro nepatenkintos ponios Gigaks vaidmenį atliko Joana Gedmintaitė.

Vokalinių partijų audinį pagyvindavo choro komentarai, kuriuos nuotaikingai atliko choras „Brevis“, vadovaujamas Gintauto Venislovo.

Operą režisavęs Nerijus Petrokas įtemptą detektyvinę liniją sekančiam žiūrovui neprimetė papildomų užduočių, tik sukūrė mizanscenas, judesiais paryškino kulminacijas. Tačiau nesupratau, kam prireikė tos fikusų ir palmių giraitės. Bet tebūnie, smulkmena.

Ir visgi vieną pastabą, anaiptol ne smulkmeną, turėčiau. Nors opera ir lietuvių kalba, nors dainininkų dikcijos nenorėčiau peikti, bet sykiais buvo sunku išgirsti tekstą. Juk orkestras – ne teatrinėje duobėje ir gan ekspresyvus. Mielai būčiau nusipirkusi programėlę su išspausdintu libretu. Todėl, jei bus surengtas dar bent vienas spektaklis (norėtųsi tikėti), žiūrovams patarčiau susirasti Dürrenmatto apsakymą ir perskaityti jį prieš spektaklį.