„RAŠYTOJUS ĮSIVAIZDUOJU KAIP „PILKŲJŲ LĄSTELIŲ“ SANKAUPĄ“

Jonas Liniauskas Vlado Braziūno nuotrauka

Kaip vertinate Rašytojų sąjungos narių aktyvumą per pastaruosius ketverius metus?

Jeigu pažiūrėtume į bibliografiją prieš ketverius metus ir į dabartinę – ši beveik dvigubai storesnė. Pagerėjo knygų rėmimas, o ir patys rašytojai apsiprato, kad yra ne viena leidykla. Jeigu „aktyvumą“ suprastume kaip visuomeniškumą, tai rašytojo, rašančio knygą, visuomenėje kaip ir nematyti. Jis sėdi užsidaręs savo darbo kambaryje, dažniausiai nenoriai bendrauja, neduoda interviu, nedalyvauja vakaruose, – tuo metu, kai rašo. Bet knygą parašiusio ir ypač išleidusio rašytojo pilna visur: ir literatūros vakaruose, ir kolegų vakarėliuose, ir Rašytojų sąjungoje, ir spaudoje. Pagaliau pati knyga lyg „padaugina“ rašytojo buvimą visur, – tai jis perkamiausių dešimtuke, tai pristatytas premijai, tai susitiko su skaitytojais Varėnoje ar Zarasuose, Klaipėdoje ar Vilniuje, arba bent jau kritikas parašė, kad blogesnio kūrinio nėra skaitęs XXI amžiuje...

Kaip rašytojai žiūri į Rašytojų sąjungą?

Manau, kad galima kalbėti apie keletą požiūrių. Vieni į Rašytojų sąjungą įstojo dar praeito šimtmečio viduryje, kiti buvo priimti tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Tačiau jie visi yra Lietuvos rašytojų sąjungos nariai. Vyresnieji kolegos gali palyginti laikus, kai RS buvo keli pavaduotojai, literatūros konsultantai, o į Poezijos pavasario renginius buvo vykstama vos ne traukiniais, o gal ir jais, ir šių dienų sąjungą, kai, užėjęs į biblioteką, gali sėsti prie kompiuterio ir bendrauti su kolegomis visame pasaulyje.

Rašytojų sąjunga per penkiolika metų ne kartą keitėsi: buvo visuomeninė meno kūrėjų organizacija, dabar – asociacija, veikianti pagal Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymą. Anksčiau suvažiavimai vykdavo kas keleri metai, dabar kasmet tvirtinamos ataskaitos, todėl mūsų veikla viešesnė, tik rinkimai vyksta kas ketveri metai. Ir šiemet, vasario 2 dieną, išsirinksime pirmininką, valdybą, revizijos ir etikos komisijas.

Ką patys rašytojai siekia duoti Rašytojų sąjungai, ir ką duoda Rašytojų sąjunga?

Jeigu visuomenę būtų galima palyginti su gyvu organizmu, tai kūrybinių sąjungų intelektualams, matyt, tektų „pilkųjų ląstelių“ vaidmuo. Rašytojams tenka tos kelios funkcijos – įsiklausyti į visuomenę ir ją girdėti, surasti žodžių, kurie įprasmintų egzistenciją, puoselėti kalbą, istorijos atminimą, ugdyti visuomenės pilietiškumą... Kiekvienas rašytojas tai daro savo kūriniais, o sąjunga yra lyg „kraujotakos“ sistema, kuri turėtų padėti gauti daugiau deguonies „pilkosioms ląstelėms“. Rašytojų sąjungos nedera tapatinti su pirmininku, ją sudaro visi nariai. Rašytojų sąjungą reprezentuoja ir leidiniai, ir skyriai Kaune bei Klaipėdoje. Yra Rašytojų sąjungos klubas, kuris organizuoja renginius, leidykla. RS yra daugialypis „organizmas“, kurio visi nariai susisiekia, žino vieni apie kitus.

Rašytojų sąjunga talkina rašytojams nuo pat pirmų jų kūrybinių žingsnių. Daugelis sąjungos narių vertina jaunųjų filologų konkursų dalyvių kūrybą. Paskui – pirmųjų knygų konkursai. Jauniesiems kūrėjams pradėjome organizuoti vadinamąsias Vasaros akademijas, kad jie niekur nedingtų, „neišsibarstytų“ studijuodami aukštosiose mokyklose arba dirbdami įvairius darbus. O kur dar Poezijos pavasario jaunųjų kūrybos vakarai, projektas „Ateinantys“... RS nariai gerbia ir brangina savo organizaciją: mes tikrai sulaukiame puikių idėjų, sumanymų, patarimų, tik gal ne viską spėjame nuveikti per dieną.

Ką Rašytojų sąjungai reiškia nauja Vaikų literatūros premija?

Nacionalinė premija jau seniai aplenkia vaikų literatūros rašytojus, todėl Švietimo ir mokslo ministerijos pasiryžimas atgaivinti Nepriklausomoje Lietuvoje teiktą Vaikų literatūros premiją yra gražus. Svarbu, kad ji skiriama ir už sklaidą. Ypač kai šie metai – Vaikų kultūros metai.

Ką manote apie dabartinį „Literatūrą ir meną“, lygindamas su laikotarpiu, kai pats dirbote šiame laikraštyje?

Dirbau pašėlusiais laikais, kai buvo okupuota spaustuvė. Tuo laiku leidome „Laisvą Lietuvą“. Redakcija buvo vienos kolegės namuose. Buvo karštas ir sudėtingas metas. Kai dirbau „Literatūroje ir mene“, atsirasdavo naujų temų: apie partizanų gyvenimą, tremtinius ir taip toliau.

Šiandien „Literatūra ir menas“ – rimtas ir solidus laikraštis. Džiaugiuosi, kad prieš ketverius metus savaitraštis nesusijungė su „Dienovidžiu“. Neaišku, kas būtų iš šio junginio išėję.

Kiek leidėjų užsakymai šiandien lemia rašytojų kūrinių tematiką?

Manau, kad į šį klausimą kiekvienas rašytojas atsakytų skirtingai, todėl reikėtų klausti kiekvieno individualiai. Yra rašytojų, kurie rašo „rimtąją“ literatūrą ir kartu, prisidengę slapyvardžiu, kuria pramoginę literatūrą. Savo pavardės jie su šia kūryba nelinkę sieti. Kita vertus, yra rašytojų, kurių „rimtoji“ kūryba perkama geriau nei kitų autorių komercinė literatūra.

Neįsivaizduoju, kad leidėjas autoriui galėtų sakyti: „Jei parašysi kūrinį pagal mano taisykles, tuomet jį išleisime.“ Užsakomosios literatūros Lietuvoje beveik nėra. Prisimenu gal tik vieną atvejį – knygas, pasirašytas Skomanto slapyvardžiu.

Ko labiausiai trūksta Rašytojų sąjungai?

Negalėčiau pasakyti, ko trūksta. Atrodo, kad šiuo metu sąjungoje viskas yra gerai. Žinau, kad būsimos valdybos laukia daug problemų, nes reikia rekonstruoti kūrybos ir poilsio namus Nidoje. Tai reiškia, kad reikės rasti milijoninių investicijų. Neseniai buvo valdybos posėdis, kuriame konstatuota, kad Nidoje turi būti kūrybos centras, kuris veiktų ištisus metus. Šis projektas yra mūsų siekiamybė jau ne pirmus metus. Norime, kad būtų skiriamos stipendijos, pašalpos, panašiai kaip kūrybos namuose Gotlande, Rodo saloje, Ventspilyje. Lygiai tokie kūrybos namai turėtų būti ir Lietuvoje.

Kokie dar klausimai bus sprendžiami būsimame suvažiavime?

Klausimų bus daug, vėl visi kalbėsimės ir apie literatūrą, ir apie buitį. Šiaip suvažiavimai dažniausiai nesprendžia klausimų (tą daro valdyba), o pateikia minčių, pasiūlymų ir įpareigojimų valdybai. Taigi vienas svarbiausių suvažiavimo uždavinių – tinkamos valdybos parinkimas. Ji teikia kandidatūras premijoms, sprendžia aibę buitinių ir etinių klausimų, tvirtina įmonių veiklą ir finansines ataskaitas. Tai turėtų būti žmonės, kurie domisi kolegų kūryba, bet kartu suvokia ir gali patarti, tarkim, statybų klausimais, kurie išmano įstatymus ir autorių teises, vienu žodžiu, – patys patys. Kandidatai į valdybos narius turėtų atsakyti sau ir suvažiavimo dalyviams, ar per ketverius metus neišvažiuos dirbti ir gyventi į užsienį, ar šeimyninės aplinkybės (maži vaikai, seni tėvai) leis pateisinti suvažiavimo pasitikėjimą, ar darbas leis paaukoti beveik kas mėnesį po pusdienį valdybos posėdžiams. Būti valdybos nariu – garbė, bet dar didesnė ir atsakomybė.

Kaip vadovavimas Rašytojų sąjungai atsiliepia Jūsų kūrybai?

Kūrybai reikia ramybės, vienatvės, ato­trūkio nuo buities, o pirmininko darbo valandos nenormuotos, kartais nebūna nei laisvesnių savaitgalių, nei šventinių dienų. Rašymas tampa atostogų užsiėmimu, bet šiaip taip dar spėju išleisti vieną kitą knygelę tai vaikams, tai suaugusiems.

Kada autorius pripažįstamas kaip profesionalus rašytojas?

Galima būtų pajuokauti, kad rašytojas tampa profesionalu tada, kai kultūros ministras pasirašo įsakymą dėl meno kūrėjo statuso suteikimo. Tačiau iš tikrųjų rašytojas pripažįstamas visateisiu savo profesijos atstovu tada, kai yra priimamas į Rašytojų sąjungą. Iki šio įvykio jis vadinamas jaunuoju literatu arba rašančiuoju, bet rašytojo statuso neturi. Jo kūryba dar nėra įvertinta priėmimo į Rašytojų sąjungą aktu. Galbūt aš pernelyg sureikšminu sąjungą, tačiau, kai matau, kaip rašytojai džiaugiasi priimami į Rašytojų sąjungą ir kaip liūdi, kai nepriimami, tampa aišku, kad sąjunga savo vaidmenį ir statusą visuomenėje turi. Rašytojų sąjungos nariu būti – reikšminga ir prasminga.