SKAITYTI NEVERTA SKAITYTI

Knygų apžvalgų paskirtis akivaizdi – padėti skaitytojui nepaskęsti literatūros okeanuose ir nepasiklysti knygų džiunglėse. Tūlas literatūros mylėtojas, skaitydamas knygų recenzijas bei apžvalgas, paprastai tikisi vienintelio dalyko – atsakymo į klausimą: ar knyga verta, kad ją įsigyčiau ir gaiščiau laiką skaitydamas? Juk žmogus, kaip teigė F.Nietzsche, visų pirma yra vertintojas.

Todėl nuo šiol pabandysiu knygas vertinti aiškiai, suprantamai ir netgi banaliai. Pasitelksiu trijų „L“ (literatūra) ir trijų „M“ (makulatūra) vertinimo principą:

LLL – literatūra, kurią tikrai verta perskaityti,

LM – nei literatūra, nei makulatūra,

MMM – visiškai nieko neverta makulatūra.

Savo įžvalgų ir vertinimų niekam per prievartą neperšu. Manau, jog supratingi „Litmenio“ skaitytojai, susipažinę su knygų anotacijomis ir juo labiau perskaitę pačias knygas, susidarys ir kitokią nuomonę. Jas kitaip įvertins. Tad galėsim ir smagiai pasiginčyti. Pirmyn!

***

Liniauskas, Jonas. VOVERĖS IR KITOS BŪTYBĖS. Eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. Viršelyje – Ričardo Šileikos nuotrauka

SOCIALINĖS IR KITOS IMPRESIJOS

Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) pirmininkas. Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) pirmininkas. Žmogus – uola (nors vardu Jonas). Žmogus – kalnas. Žmogus – Olimpas. Žmogus – Pirmininkas.

Ech, koks nedėkingas darbas rašyti apie tokių autorių knygas. „Papeckiosi“ ką nors ne taip – ims ir uždraus „Litmenį“ kaip kokią Baltarusijos televiziją. Arba nuteis, kad nusižengiau etikai, ir tada savais pinigais privalėsiu kompensuoti autoriui moralinius nuostolius. Bet pabandysiu. Trumpai ir drūtai.

Knygutė – 617-oji LRS leidyklos knyga – plonytė. Primena PK („Pirmosios knygos“) serijos debiutus. 71 puslapis, 43 eilėraščiai. 12-oji autoriaus knyga, 6-oji – poezijos, skirtos ne vaikams (tarkime, pažymėta ženklu „N-14“). Suskirstyta į dvi dalis: „Voverės“ ir „Kitos būtybės“.

O aš padalinčiau eilėraščius savaip: į „socialines impresijas“ ir „kitas impresijas“.

Socialinės impresijos. Autorius rašo apie ginčus Seime, PVM įstatymo pataisas, „Sodros“ knygelę, liustraciją, garantinius talonėlius, emigraciją, urbanizaciją, priešrinkiminę agitaciją... Apie beržo lapelius tarp sąskaitų už karštą ir šaltą vandenį, apie žvaigždynų tinklalapius. Rašo truputį ironiškai, tarsi žvelgdamas iš šalies. Socialiniams fenomenams dažnai priešindamas natūralius gamtos reiškinius.

Kitos impresijos. Arba gamtovaizdžiai, atsispindėję autoriaus sąmonėje. J.Liniauskas mėgsta gamtą. Iš visų gyvūnų jis renkasi ne žmogų (kuris dabar dažniausiai vadinamas ne gyvūnu, o būtybe, piliečiu, klientu ir pan.), o kokią nors voverę ar kiaunę. Ypač myli paukščius (įtariu, kad Pirmininkas laisvu nuo darbų metu studijuoja ornitologiją). Zyles, gandrus, sniegenas, griežles, varnėnus. Nors autoriui itin patinka skraidyti lėktuvais (tai liudija kokie penki eilėraščiai), tačiau:

Kregždės didesnės už lėktuvus,
Kurie kas rytą praskrieja virš slėnio,
Slėnio, šlamančio kregždėmis.

„Slėnis“, p. 63

Ir vis dėlto radau kelis širdžiai mielus eilėraščius, kuriuos pavadinčiau „metafizinėmis impresijomis“. Tai „Citata“ (p. 27), „Dėlionė“ (p.29) ir „Liudijimas (p.41). Trys. Ne taip jau mažai.

Įvertinimas: LM.

***

Ferrero, Bruno. KITOS ISTORIJOS. Iš italų k. vertė Rasa Paleckytė. – V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2006. Dailininkė Edita Dalia Prelgauskienė

KATEKIZMO PRASTI ŽODŽIAI

„Vienoje didžiulės apleistos daržinės medžio sijoje gyveno kinivarpų bendruomenė. Svarbiausias dalykas jų gyvenime buvo graužti, graužti ir dar kartą graužti. Jei negrauždavo, tuomet miegodavo, ir viskas“ (p.10).

Tokie pirmosios istorijos pirmieji sakiniai. Gražu? Taip, net labai! Trumpa, bet talpi šiuolaikinio pasaulio metafora. Visi mano draugai ir nedraugai, bičiuliai ir nebičiuliai, pažįstami ir nepažįstami primena būtent tokias kinivarpas. Toks ir aš pats. Graužti pasmerkta kinivarpa. Ta, kuri paprastai teisinasi šitokiais žodžiais: „Tokie laikai. Nieko nepadarysi.“

Būsiu atviras. Šiais pirmaisiais sakiniais knyga turėtų ir užsibaigti. Nes visos istorijos, pasakojimai bei pasakos persmelktos tokios vulgarios didaktikos ir infantilios pedagogikos, kad nors verk kruvinomis ašaromis. Kad nors stigmas atsiverk. Arba pats nusikryžiuok...

Imkime kad ir skyrių „Mintis apie mirtį“, t.y. pasakojimą „Pliušinis kiškutis“. Gyveno kartą vaikas. Turėjo mėgstamą žaislą – pliušinį kiškutį. Vaikas augo. Žaislas triušo. Vaikas norėjo suaugti. Kiškutis troško tapti tikras. Kartą vaikas susirgo. Nutriušęs kiškutis tapo „mikrobų fabriku“ ir buvo išmestas į šiukšlių maišą. Tuomet pasirodė stebuklingoji fėja, ir žaislinis kiškutis tapo tikru kiškiu. Neva prisikėlė. Moralas: „Nepaprastai svarbu, kad katechetai kalbėtų apie „amžinąjį gyvenimą“, į kurį įžengiama pro vartus, vadinamus „mirtimi“, ir apie laukiantį džiugų perkeitimą po mirties.“

Mirsiu, bet pasakysiu: šiose katechetiškose istorijose skiriamoji riba, brūkšnys tarp gėrio ir blogio taip riebiai ir negrabiai nubrėžtas, kad net man, niekingai šio pasaulio kinivarpai, jis užgožia viską. Visą nekalto vaikiško pasaulio grožį ir netgi vaikiškas katekizmo tiesas.

Knygos anotacijoje teigiama, kad šios istorijos skirtos vaikams, tėvams, mokytojams ir globėjams. Labai atsiprašau, bet turbūt nesu nė vienas iš jų.

Įvertinimas: MM.

***

PO ŠIAURĖS DANGUM II. Proza: Europos literatūros dienų Šiauliuose almanachas. Sudarė Markus Roduner. – Š.: Saulės delta, 2006. Dailininkas Šarūnas Škimelis

KOŠĖ MAKALOŠĖ

Šiauliai – keistas miestas, kuriame, aišku, gyvena keisti žmonės. Vienas iš tokių keistuolių – nežinia kaip čionai atsibastęs vokietis Markus Roduneris. Atrodo, mauktų sau „Gubernijos“ alų, užsikąstų „Lietuviškomis“ dešrelėmis, žvilgčiotų į Vilniaus gatvę šlifuojančias „mergičkas“, o sekmadieniais kulniuotų į turgų arba į bažnyčią. Bet ne. Jam mat rūpi lietuvių kultūra ir literatūra. Na niekaip nenurimsta žmogus, nors tu ką... Neblogai kalba lietuviškai, dažnokai atvyksta į Vilnių, į LRS, užsuka ir į „Trečią brolį“ išlenkti bokalo „Tauro“. Ir smagiai paplepėti bei pablevyzgoti su jaunąja sostinės bohema... Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad beveik vien šio vokiečio pastangomis bei iniciatyva Lietuvos provincijoje verda bent šioks toks literatūrinis gyvenimėlis.

Štai praeitą rudenį vyko festivalis šiek tiek pompastišku pavadinimu „Europos literatūros dienos Šiauliuose“. Netrukus „Saulės miesto“ šviesą išvydo ir almanachas „Po šiaurės dangum II“. Žemai lenkiu galvą prieš renginio organizatorių ir knygos sudarytoją, nes puikiai žinau, su kokiomis milžiniškomis problemomis jam teko susidurti. Koks gi garsus ir sotus europietis rašytojas panorės trenktis velniai žino kur ir beveik už dyką dalintis savais kūrybos vaisiais? Pasiieškokit „durnių“ savo tarpe... Ir tokių, ačiūdie, atsirado. 4 lietuviai, 3 lietuvės, 1 latvis, 2 latvės, 2 estai, 1 estė.

Almanachas – šimtas trisdešimt puslapių jų prozos fragmentų. Kitaip tariant, – šiupininė, arba košė iš įvairaus amžiaus skirtingo stiliaus autorių kūrybos. Nuo jauno lietuviuko A.Jakučiūno, bandančio imituoti senovės graikų pasakojimo manierą, iki daug vyresnio esto Tarmo Tedero, vos ne atvirai kopijuojančio S.Dovlatovą (beje, ilgus metus gyvenusį Estijoje).

Esu tvirtai įsitikinęs, jog geras almanachas būtinai turi būti teminis. O jo sudarytojas privalo ilgai ir kruopščiai paplušėti. Tuo tarpu Markus Roduneris turbūt net rankovių nepasiraitojo. Į vieną katilą tiesiog sumetė visų be išimties festivalio dalyvių prozos fragmentėlius. Ir išvirė tokią košytę. Košę makalošę. Negardžią ir sprangią.

P.S. Asmeniškas klausimas M.Roduneriui: kodėl Tamsta festivalin nepakvietei nė vieno vietinio literato? Pavyzdžiui, vieno geriausių, mano manymu, nūdienos trumposios prozos meistrų – Petro Rakštiko?

Įvertinimas: LMM.

***

Keret, Etgar. AUTOBUSO VAIRUOTOJAS, KURIS NORĖJO BŪTI DIEVAS. Iš anglų k. vertė Laurynas Katkus. – V.: Alma littera, 2006. Dailininkė Jūratė Šatūnienė

ISTORIJOS, ČIUMPANČIOS UŽ PAUTŲ

Šios antraštės pats nesugalvojau. Posakį paėmiau iš vieno apsakymo. Gražų posakį, daug pasakantį apie visą knygą.

Prisipažinsiu: į šį leidinį gelsvai melsvais vaikiškais viršeliais iš pradžių žiūrėjau labai skeptiškai. Autorius – 40-metis žydas iš Izraelio. Nesusigundžiau net anotacijos žodžiais: „Visos Kereto knygos yra bestseleriai, ir kiekviena apdovanota Knygų leidėjų asociacijos platininės knygos premija už daugiau nei 40 000 parduotų egzempliorių.“

Visi žino, kokia talentinga žydų tauta. Bet juk niekam ne paslaptis, kad visi talentai jau seniai kvėpuoja Niujorko, Majamio arba, blogų blogiausia, Londono oru. O vietiniai izraeliečiai (čia jau mano asmeninė nuomonė) moka tik kariauti ir prekiauti, statyti Didžiąją žydų sieną ir rašyti paskolų vekselius. Pasirodo, susimoviau. Žydai iš Izraelio moka rašyti ir neprastą grožinę literatūrą.

21 trumpas apsakymas ir viena ilgėlesnė apysaka. Sąmojingi, jaunatviški, šmaikštūs kūrinėliai. Puikus slengo vertimas (valio L.Katkui). Daug juodojo humoro. Net savo kūrinių trumpumą autorius aiškina „juodai“ juokaudamas. Jis, sergantis astma, šmaikštauja: „Kai kam nors sakai „aš tave labai myliu“ ir tave ištinka priepuolis, neturi laiko paistalams, nes vietoj „labai“ turi suspėti pasakyti: „kviesk greitąją“.

Sunku rašyti apie gerą knygą. Lengva ją skaityti (vienintelis trūkumas, kurį įžvelgiau, – perdėtas autoriaus ir visų jo herojų optimizmas). Tad baigiu paistalus ir siūlau susipažinti su vieno apsakymo pradžia:

Kai baigiau šešias klases, į mokyklą atėjo psichologas ir atliko su mumis krūvą korekcinių testų. Jis parodė man vieną po kitos dvidešimt skirtingų kortelių su paveikslėliais ir paklausė, kas tuose paveikslėliuose yra blogai. Man jie visi atrodė geri, bet jis neatlyžo ir dar kartą parodė pirmą paveikslėlį su vaiku.

– Kas šiame paveikslėlyje blogai? – paklausė pavargusiu balsu.

Aš pasakiau, kad paveikslėlis man atrodo tvarkoj. Jis baisiai įsiuto ir pasakė:

– Ar nematai, kad berniukas paveikslėlyje neturi ausų?

Ir tikrai, kai vėl pažiūrėjau į paveikslėlį, pamačiau, kad vaikas iš tiesų neturi ausų. Bet paveikslėlis man vis tiek atrodė tvarkoj.

„Vamzdžiai“, p.98

Tikiuosi, kad su pasimėgavimu patys užbaigsite šį apsakymą ir perskaitysite kitus, įsigiję šią mielą knygelę. Tik įspėju, kad ji skirta ne dvasios senukams bei paliegėliams...

Įvertinimas: L.

Darius Pocevičius