NEMATOMOS VIENIŠIŲ ISTORIJOS

Gintarė Adomaitytė Vlado Braziūno nuotrauka

Vasario 11 d. Kauno valstybiniame dramos teatre – Gintarės Adomaitytės pjesės „Balta katė juodoje Aliaskoje“ premjera. Režisierius – Arvydas Lebeliūnas, scenografas ir kostiumų dailininkas – Danielius Sodeika, kompozitorius – Rokas Radzevičius. Spektaklyje vaidina aktoriai Daiva Rudokaitė, Dainius Svobonas, Liucija Rukšnaitytė ir Vilija Grigaitytė.

Artėjančios premjeros proga Gintarę Adomaitytę kalbina Ridas Viskauskas.

Ar šią pjesę rašėte specialiai KVDT rengtai „Šiuolaikinės lietuvių dramos panoramai“? Ar nebaugu buvo dalyvauti konkurse, „konkuruoti“ su gausybe jaunų ambicingų autorių? Atleiskite, kad nežinau: ar esate anksčiau rašiusi kūrinių dramos teatrui (vaikų teatrui, radijo teatrui)? Gal net teko vaidinti mokykliniame teatre? O studijų metais?

Pjesę rašiau pati sau. Pradėjau 2004 metų rudenį... Beje, įsivaizdavau, kad rašau radijo – būtent radijo – teatrui. Bet neįsivaizdavau dienos, kada ją įteiksiu nei kam įteiksiu. Rašiau lėtai, sakinys po sakinio. Nerodžiau niekam. Paskui nutiko keisčiausi įvykiai: tartum pats gyvenimas patvirtino tai, ką buvau tik įsivaizdavusi. Deja. Tikrai, deja, ne, nėra lengva patirti testamento, paveldėjimo galią.

Išsiųsti pjesę į Kauno teatro rengiamą konkursą tiesiog liepė mano vyras Marius. Neatstojo, kol neišsiunčiau. Juk rašyta radijui, o čia – scena, publika. Žinoma, kad labai jaudinausi. Ir stebėjausi: mane suvokė man nepažįstami žmonės. Juk režisieriui Arvydui Lebeliūnui apie jokį radiją nebuvau išsitarusi.

Po „Panoramos“ skaitymų buvau lyg ir... pastebėta, išgirsta. Būtent Lietuvos radijo! Onutė Rastenytė paprašė radiofonizuoti Zacharijaus Topelijaus pasaką. Taigi kaip dramaturgė debiutavau praėjusių metų rudenį. „Debesų žolę“ režisavo Rimantas Driežis. Šiuo metu esu sulaukusi viliojančių prašymų iš man mielų teatro režisierių. Po truputį einu scenos link – kitų vedama.

Esu vaidinusi... Seniai. Kadaise režisierius Petras Likša televizijoje turėjo vaikų studiją. Tik vieneri vaidybos metai, bet kokie: juk būta tik tiesioginio eterio. Buvau klusni mergaitė dviem kietai supintomis kasomis – privalėjau ir muzikos mokytis, ir šokti, ir skaitovų konkursuose dalyvauti. Paauglystėje maištavau, tą naštą nusimečiau, bet... Kas buvo vaikystės našta, dabar jau – praeities dovanos.

Gal ir dėl to simpatizuoju Lietuvos radijui, kad mano vaikystės laikų televizija buvo įsikūrusi senajame pastate – tebeužuodžiu, retsykiais į radijo laidą atėjusi, anų laikų aromatą. Jau ketveri metai, kai iš namų išgrūdau televizorių ir... bandau sudėlioti prisiminimus tų laikų, kai rašiau scenarijus televizijai, kai dirbau su įdomiu režisieriumi Romualdu Kaminsku.

Jūsų pjesė kameriniam spektakliui – apie subtilius vidutinio amžiaus moters ir vyro santykius – tarsi neparanki režisūros didmeistriams: nei čia ką „dekonstruosi“, nei režisūros įvaizdžių prigalvosi, nei konceptualiai teatro erdve pasinaudosi. Sakoma, kalbėti apie paprastus dalykus – sunkiausia… Tiesa, pasak spektaklio anonso, bus pasitelktas „teatro teatre“ principas: kartu su Jūsų papasakota istorija aktoriai rutulios ir „radijo studijoje“ besimezgančią „radijo teatro vaidintojų“ santykių intrigą. Žiūrėsim po premjeros, kaip pavyks, ar „radijo vaidintojų“ istorija „sukibs“ su Jūsų pjese.

Pjesės veikėjai – mokytoja ir muziejininkas – „neprestižinių“ profesijų atstovai. Nejauni. Jausmingi. Vieniši. Pernelyg kultūringi… mūsų laikmečiui. Trūksta, taip sakant, perversijų – socialinių ir kitokių. Ar nemanote taip?

Taip. Ir ne. Jie... kultūringi. Jie tokie, kokia mano šeima, mano draugai, mano aplinka. Nė kiek neabejoju, kad iškalbingiausia šiame pasaulyje yra tyla. Bet toje tyloje... Labai mėgstu mažas sales, kamerinius spektaklius ir kamerinę muziką. Nuo prašmatnumo traukiuosi. Labai gerai suvokiu, kad režisieriui nesu naudinga. Bet...

Kiek rašydama pjesę rėmėtės nuojauta, širdies balsu, o kiek dramaturgijos technikos žiniomis? Ar tikite tokių žinių galia, jų nauda manipuliuojant skaitytojų, būsimų žiūrovų dėmesiu, jausmais ir protais?

Tikiu, kad yra begalė metodų. Palaikau visus rašytojus – ir darančius tekstą pagal savo atrastą sistemą, ir rašančius – tiesiog rašančius. Bent jau aš, rašydama šią pjesę, labai atidžiai žvelgiau į savo kiemą, savo namą, priešais esančius langus ir... į moteris, tampančias kačių motinomis. Tikiu žiūrovais – muziejininkais ir bibliotekininkais, mokytojais ir dėstytojais – tykiais, vienišais ir... kultūringais.

Ar kaip žiūrovė turite kokį „atmintin įstrigusių spektaklių“ sąrašą? Kas teatre Jus jaudina ir veikia – tema, vaizdas, aktorių akys? Kas Jūsų teatro, mylimo, asmeniško, dievaičiai – aktoriai, režisieriai, dramaturgai?

Minėsiu tik praėjusių metų įspūdžius. A.Minghellos statyta „Madam Baterflai“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ir... Valentino Masalskio skaitomas Gustavo monologas iš Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ per Lietuvos radiją. O dar Voronežo lėlių teatro „Šut“ pribloškiantys spektakliai... Žinoma, kad veikia mane aktorių akys, bet dar labiau – balsai. Intonacijų pustoniai, niuansai. Dieviškas jausmas, matyt, patiriamas tik tada, kai nei režisierius, nei aktoriai, nei dramaturgas nesijaučia esą dievai, kai jie žmogiškai susikalba.

Daug skaitote literatūros vaikams ir jaunimui, rašote apie ją. Nežinau, kokia Jūsų patirtis, bet aš, mėgindamas samprotauti apie teatrą jaunai publikai, susiduriu su dviem kliuviniais: savimi pačiu, kai negaliu matyti spektaklio tarsi „vaiko akimis ir širdimi“, ir nuostata, jog tai nesąs rimtas prestižinis objektas… Kaip yra Jūsų atveju?

Visų pirma pamirškime prestižą. Nors... Pamiršti nelengva. Juk žinome, kad kurti vaikams imasi ir tie, kurių į suaugusių pasaulį neįsileidžia. Pati skaitydama vaikų literatūrą esu itin dvilypė. Suaugusi Gintarė itin reikli: noriu literatūros, o ne literatūrėlės. Kita vertus, mąstau: o ar būtų gelbėjusi ši knyga man paauglystėje? Ką būčiau čiupusi iš jos sau visiems laikams?

Kuriantis žmogus – kaip darbinis arklys: vis pirmyn ir pirmyn. Jokios sukaktys, premijos neišvaduoja nuo įtempto kasdienio darbo, nūnai – ir nuo projektų rašymo, nuo žaidimo „visuomeniniu reikšmingumu“, „spręstinomis problemomis ir numatomais rezultatais, jų įvertinimo būdais“… Taigi kokį „perspektyvinį veiksmų planą“ sau esate parengusi? Kaip sekasi jį „vykdyti“?

O gal kiek kitaip? Gal žirgas? Retsykiais ir asilas – itin išmintingas gyvūnas, kuris sugeba laiku sustoti. Asilo, ne taip, kaip žirgo, nenuvarysi. Taigi šiais metais kiek pabūsiu su asilais. Telieka pabaigti tai, kas beveik padaryta: pjesę radijui apie knygnešę Stasę Vaineikienę, kai ką lėlių teatrui, į vieną knygą atrinkti jau anksčiau parašytas pasakas. O tas visuomeninis reikšmingumas... Tegu jį velniai. Glūdėsiu savo Žirmūnuose. Gal jie man dar ką nors padovanos. Vaikštinėsiu benamių kačių keliais – nematoma ar bent jau nepastebima.