Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-02-02 nr. 3128

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS BRAZIŪNAS31
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• ROTA MUNDI6

POKALBIAI 
• RAŠYTOJA ASTRIDA PETRAITYTĖ: „PRIBRENDO LAIKAS I. SIMONAITYTĖS PREMIJOS SKYRĖJAMS PADISKUTUOTI DĖL JOS SKYRIMO NUOSTATŲ“38
• „RAŠYTOJUS ĮSIVAIZDUOJU KAIP „PILKŲJŲ LĄSTELIŲ“ SANKAUPĄ“2

AKTUALIJOS 
• LR KULTŪROS MINISTRO ĮSAKYMAS DĖL VALSTYBĖS STIPENDIJŲ SKYRIMO KULTŪROS IR MENO KŪRĖJAMS13

KNYGOS 
• Jūratė Baranova.
DAIKTŲ SKAMBESYS IR POETO TYLA
5
• Alfredas Guščius.
KAM NUSILENKIA MEILĖ?
2
• Ričardas Šileika.
0+6, ARBA VIENA PASVIRUSI
• „FORSAITŲ SAGA. SAVININKAS“1
• „VICEKONSULAS“
• „PIANISTAS“
• „NUŽUDYTI DRAKONĄ“
• SKAITYTI NEVERTA SKAITYTI15

IN MEMORIAM 
• JUOZAS KRALIKAUSKAS 1910.X.22–2007.I.256

MUZIKA 
• Jūratė Katinaitė.
ILGAS „ŽAIDIMO“ KELIAS SU LAIMINGA PABAIGA
10

TEATRAS 
• NEMATOMOS VIENIŠIŲ ISTORIJOS
• VYČIO JANKAUSKO ŠOKIO TRUPĖ PRISTATO DUETUS

POEZIJA 
• PETRAS PANAVAS11
• Tilė Vakarė.
PAGALVOJIMAI
8

PROZA 
 Algis Kuklys.
MIESTO LAIKRODIS
1

VERTIMAI 
• ROBERTO BOLAÑO8

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ramūnas Čičelis.
SKANDINAVIJOS DIZAINO MITAS IR REALYBĖ
1
• XII KAMERINIŲ SPEKTAKLIŲ FESTIVALIS „KAUKUTIS“
• Mindaugas Peleckis.
INDUSTRIAL SUBKULTŪROS FENOMENAS (3)
15

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• VALENTINAS MASALSKIS: MINTYS PO SPEKTAKLIO „AŠ, FOJERBACHAS“ PREMJEROS1

KRONIKA 
• PIRMASIS MĖNUO
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS

DE PROFUNDIS 
• Alfredas Guščius.
KĄ TAI GALĖTŲ REIKŠTI?
33

PROZA

MIESTO LAIKRODIS

Algis Kuklys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus fotografija

Meistrą Vincą pažinojo dešimtys mies­telėnų, nes daugeliui iš jų taisė televizorius neskaičiuodamas nei savo laiko, nepaisydamas nei šlubuojančios sveikatos, taisė pigiai, neplėšdamas kaip kiti, kurie, prikišę nagus, tuoj prašo užmokesčio, tad nuo ankstyvo ryto šviesdavo jo žilstantys plaukai ir mėlynos akys, dažniausiai jis važiuodavo dviračiu, kurio niekada nerakindavo, tad vaikigaliai bei „slyvukai“ pavogė tris dviračius, tai kurį laiką vaikščiojo pėsčiomis, šypsodamasis ir daug kam linkčiodamas, dešinėje rankoje laikydamas įrankių dėžę, kurią jis vadino „bordačioku“, ir ko tik čia nebuvo, o svarbiausia – kaip toje dėžėje viskas sutilpdavo: ir rankiai, ir detalės, ir sumuštinis su dešra bei lašinukais, o šiaip Vincukas į savo sandėliuką tempė, ką jam padovanojo ar ką pats surasdavo, todėl jo apkūni žmona pyko, kad negalima į tą sandėliuką nei kojos įkelti, nes privilko čia visokio „barachlo“, tačiau Vincukas jau seniai priprato prie piktos žmonos įniršio protrūkių, nes toks buvo jos sudėtingas charakteris, o kentė tokį gyvenimą dėl to, kad žmona mokėjo skaniai gaminti, buvo labai rūpestinga šeimininkė ir motina, augino jo vaikus, todėl vieną dieną Vincukas ryžosi statytis namelį savo kolektyviniame sode ir statė jį ilgai, bemaž dešimtmetį, o kadangi statyba nebuvo nuosekli, nes to laisvo laiko Vincukui nuolatos trūko, kadangi nė vienam neatsisakydavo padėti, tai iš to mūrinio namelio išėjo nei šis, nei tas – langai buvo maži, lyg šaudymo angos, durys siauros, o viduje – niūrios patalpos, tad šį namelį Vincukas greitai pritaikė naujai paskirčiai – jis tapo dar vienu sandėliu, kuriame būtum suradęs ko tik nori, todėl kai šitokį vaizdą išvydo žmona, stvėrėsi už širdies šaukdama: „Na, ką tu čia padarei, tata?! Ką tu čia padarei, durniau mieliausias?!“, tačiau „tata“, tai yra Vincukas, tiktai šypsojosi, lyg būtų nusikaltęs vaikas, nieko jai neaiškino ir nesiteiravo, nes žinojo, kad jokiais žodžiais žmonos neperkalbėsi, kadangi ji, būdama menko išsilavinimo, labai mėgo mokyti kitus, kaip jie turi gyventi, o kai vėliau Vincukui nušvilpė ketvirtą dviratį, jos veidas nuo pykčio net pamėlynavo, todėl iš pradžių kaip žuvis gaudė orą, o paskui pratrūko taip, kad šį kartą Vincuko veidas paraudo, jis bandė kažką jai aiškinti, tačiau negalėjo net įsiterpti, nes dažnai girdėjo žodžius „Durniau tu, durniau, kitą sykį net savo buto neužrakinsi“, tačiau atėjo tokia diena, kai apie Vincuką šnekėjo šeši tūkstančiai gyventojų, nes buvo pastatytas ir pagaliau atidarytas naujas laikrodis miesto aikštėje, kurį suprojektavo ir sumontavo pats Vincukas, todėl ta proga žmona nešaukė, o iškepė vyrui gardų pyragą su obuoliais, kurį mėgo Vincukas ir jo vaikai, ir meistras jautėsi pakiliai, lyg būtų jo paties jubiliejus, todėl apsivilko baltais marškiniais, bet prieš tai pravėrė kirpyklos duris, kad kirpėja pagražintų, o į tą kirpėją Vincukas visuomet žvelgė šiltu žvilgsniu ir, kai nebūdavo pašalinių, paglostydavo jai liemenį, sutaisydavo jos radijuką, kad mergina darbe nenuobodžiautų, kad pasiklausytų muzikos, gal Vincukas patikdavęs ir jai, nes jį pamačiusi kaip uoga nurausdavo ir šypsodamasi kviesdavo atsisėsti krėsle, tad sykį meistras pajuokavo, ar ji nesugebėtų jo apkirpti, jeigu sėdėtų jam ant kelių, o ji nusijuokė ir atsakė, kad, girdi, dar taip nemokanti, tačiau jis sakė už tai dvigubai užmokėsiąs, bet mergina purtė galvą ir šypsojosi, bijodama ne svetimų žmonių, kurie bet kada galėjo pasirodyti kirpykloje, o jo žmonos, kurią matė vienoje parduotuvėje, kai šioji auklėjo išraudusią pardavėją, kuri suklydo duodama grąžą, tačiau nei Vincukas, nei jo draugai nesitikėjo, kad po metų sustos miesto laikrodis ir nebus kam jo prižiūrėti, o pats meistras gulės ligoninėje pusgyvis, nes organizmas pervargo, todėl Vincienė abejojo, ar pavyks jį išgelbėti, o „tata“ jau kalbėjosi su angelais, bet įvyko stebuklas, gal padėjo vaistai, o gal intensyvus gydymas, ir Vincukas šiaip taip atsistojo ant kojų, tačiau vaikščiojo su ramentais, nes vienos kojos ir rankos nevaldė, tad vėliau gavo invalidumą, o netrukus mieste nebeliko ir gyventojų buitinio aptarnavimo kombinato, kuriame dirbo Vincukas meistru, pasikeitė ir jo paties išvaizda – visi plaukai pabalo, veidas atrodė liūdnas, ir kaimynai kalbėjo, jog dėl jo sveikatos kalta žmona, kuri ėdė vyrą kiekvieną dieną dėl menkniekio, tačiau Vincienei atėjo juodos dienos, nes rūpesčių padaugėjo, o čia dar jos viršininkas ėmė grasinti, kad atleisiąs iš tarnybos, nes ji dažnai ėmė lakstyti iš darbo, o kaip nelakstysi, namuose paliktas vyras nežinia ką gali sufantazuoti, ir sykį, parėjusi namo, išgirdo šauksmus ir bildesį tualete, pasirodo, „tata“ užsidarė tualete ir nesugebėjo praverti durų, nes užsikirto įmantrus užraktas, kurį pats sukonstravo iš neturėjimo ką veikti, tad ji ėmė klykti: „Tu mane iš proto išvarysi!“, ir čia Vincukui tarsi kas į ausį būtų sukuždėjęs: „Pirmiausia to proto reikia turėti“, – ištarė jis, tuomet ji nustėro ir paprašė, kad vyras pakartotų žodžius, bet Vincukas laiku prikando liežuvį ir, sėdėdamas tualete, apsiverkė dėl savo bejėgiškumo bei nesėkmių, lyg būtų didelis vaikas, po to nuėmė nuo durų užraktą ir atidarė duris, gerai, kad jo vaikai jau turėjo pasus, vienas ruošėsi būti programuotoju, o kitas – žemės ūkio specialistu, tik vargu ar jis žemę dirbs, nes ir Vincukas, kaimo vaikas, motiną aplankydavo tik per šventes bei atostogas, tad šią vasarą važiuos pas ją, susikūprinusią nuo senatvės, ir kai šioji pagaliau išvydo pražilusį sūnų su ramentais, vos nenualpo: štai kas liko iš jauno ir švelnaus vyro, ir susėdo jie kieme susigraudinę ant medinio suoliuko, tarsi kokio pensiono senukai, ir ilgai kalbėjosi, lyg sūnus būtų grįžęs iš ilgos sunkios kelionės, Vincukas pasakojo apie savo laikrodį, kad, girdi, miesto valdžia jam skirs truputį pinigų už nuolatinę laikrodžio priežiūrą, bet pirmiausia reikia pataisyti savo sveikatą, kad nereikėtų vaikščioti su ramentais, ir ką tu pasakysi, gal sugrįžimas į tėviškę, prie tų senųjų obelų, kurias pažinojo nuo mažumės, suteikė Vincukui jėgų ir pasitikėjimo savimi, tad išvažiuodamas iš kaimo ramstėsi tik lazdele, kurią pats pasidarė iš gero lazdyno, o ramentų jam daugiau neprireikė, ir netrukus vėl sukosi miesto laikrodžio rodyklės, o jis, žiūrėdamas iš tolo į bokštą, džiaugėsi savo kūriniu, vildamasis, kad jeigu jo ir nebus gyvųjų tarpe, vis vien kas nors prižiūrės laikrodį, o žmonės jau dabar vadino jį „Vincuko laikrodžiu“, tad sūnaus paprašė, kad jį nufotografuotų prie dvidešimties metrų bokšto, kai giminės atvyko švęsti Vincuko jubiliejaus, visi taip pat nusifotografavo prie to bokšto, kurio viršūnėje švietė laikrodis, ir savo širdį meistras vadino „laikrodėliu“, skaičiuojančiu jam skirtą laiką; o televizorių Vincukas jau neremontavo, todėl jo „bordačiokas“ stovėjo balkono lentynėlėje, dabar jam niekur nereikėjo skubėti, laiko turėjo į valias, bet jeigu leisdavo oras, su dviračiu numindavo iki bokšto, apžiūrėdavo laikrodį, patepdavo detales, paskui sukdavo į kolektyvinį sodelį, ten kuisdavosi, kažką pjaudavo, kaldavo ir tik pavasarį paaiškėdavo, jog tai būdavo inkilai paukšteliams, juos išdalindavo vaikams, kad šie įkeltų į medžius, o vieną vakarą prisipažino žmonai, kad norėtų pamatyti anūką ar anūkę, kol dar yra gyvas, tai šioji suplojo delnais ir ėmė kvatoti: „Nu, tata, tu ir duodi, vaikai mokslų dar nebaigė!“, tačiau iš tiesų ir ji pati šito geidė, tik vyrui nesakė, o slapčia rinko į krūvelę mažus rūbelius, kuriuos vilkėtų nebent nykštukai, tačiau netrukus Vincukas gavo smūgį į paširdžius: kai vieną rytą ruošėsi išeiti iš namų, žmona perspėjo, kad į sodą nevažiuotų, nes šią savaitę notaras patvirtins sodelio pardavimo dokumentus, aišku, Vincukas stvėrėsi už širdies nežinodamas, kaip reaguoti – rėkti ar verkti, todėl susirietęs ant sofos dejavo: „Kodėl tu šitaip padarei, kodėl tu šitaip padarei?!“, o kai jis nustojo dejuoti, žvelgė į žmoną kaip į didžiausią savo priešą, ji ramiai ištarė, kad nebuvo kitos išeities, su jo pensija ir jos atlyginimu mieste nepragyvensi, o dar turi padėti sūnums, kurie mokosi, todėl, pardavę kolektyvinį sodą su nameliu, kaip nors sudurs galus, nors Vincukas mėgino ją perkalbėti, tačiau tas nieko nepadėjo, ji buvo kietesnė už titnagą, o pinigų iš tiesų labai reikėjo, nes įvairūs mokesčiai greitai ištuštindavo pinigines, bet Vincukas niekaip neįstengė suprasti juodosios „matematikos“, jam apskritai atrodė nesuvokiama, kad valstybė nesirūpina savo piliečiais, kad šalį valdo kažkokie įtartini asmenys, kurie suktai kalba televizijos laidose apie augančią ekonomiką, jis nesuvokė ir kitų reiškinių ir jautėsi patekęs tarsi į kitą amžių, lyg amerikiečių fantastiniame filme, kurio herojai klajoja laiko mašina, tad visą vakarą sėdėjo susikrimtęs, paskui išėjo į balkoną, palaistė gėles, o kai pavargo, vėl sėdėjo balkone, lyg būtų koks gyvas daiktas, kuris atgyveno savo amželį ir tapo niekam nereikalingas, paskui pagalvojo, ar miesto valdžia nesumanys parduoti jo sukonstruoto laikrodžio, kur naujas savininkas išveš į metalo laužo supirktuvę, o jo vietoje pastatys dar vieną karčemą, kad jaunimėlis gertų, linksmintųsi ir nieko doro negalvotų, nes už visus šiandien galvoja tie, kurie maivosi televizorių ekranuose, kalbėdami apie nuolatos gerėjantį gyvenimą.

2006 m.

 

Skaitytojų vertinimai


34868. krankt2007-02-06 21:19
Brisiaus galas buvo geriau parasytas, nors ir su taskais tarp sakineliu...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
21:28:14 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba