Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-02-02 nr. 3128

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS BRAZIŪNAS31
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• ROTA MUNDI6

POKALBIAI 
• RAŠYTOJA ASTRIDA PETRAITYTĖ: „PRIBRENDO LAIKAS I. SIMONAITYTĖS PREMIJOS SKYRĖJAMS PADISKUTUOTI DĖL JOS SKYRIMO NUOSTATŲ“38
• „RAŠYTOJUS ĮSIVAIZDUOJU KAIP „PILKŲJŲ LĄSTELIŲ“ SANKAUPĄ“2

AKTUALIJOS 
• LR KULTŪROS MINISTRO ĮSAKYMAS DĖL VALSTYBĖS STIPENDIJŲ SKYRIMO KULTŪROS IR MENO KŪRĖJAMS13

KNYGOS 
• Jūratė Baranova.
DAIKTŲ SKAMBESYS IR POETO TYLA
5
 Alfredas Guščius.
KAM NUSILENKIA MEILĖ?
2
• Ričardas Šileika.
0+6, ARBA VIENA PASVIRUSI
• „FORSAITŲ SAGA. SAVININKAS“1
• „VICEKONSULAS“
• „PIANISTAS“
• „NUŽUDYTI DRAKONĄ“
• SKAITYTI NEVERTA SKAITYTI15

IN MEMORIAM 
• JUOZAS KRALIKAUSKAS 1910.X.22–2007.I.256

MUZIKA 
• Jūratė Katinaitė.
ILGAS „ŽAIDIMO“ KELIAS SU LAIMINGA PABAIGA
10

TEATRAS 
• NEMATOMOS VIENIŠIŲ ISTORIJOS
• VYČIO JANKAUSKO ŠOKIO TRUPĖ PRISTATO DUETUS

POEZIJA 
• PETRAS PANAVAS11
• Tilė Vakarė.
PAGALVOJIMAI
8

PROZA 
• Algis Kuklys.
MIESTO LAIKRODIS
1

VERTIMAI 
• ROBERTO BOLAÑO8

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ramūnas Čičelis.
SKANDINAVIJOS DIZAINO MITAS IR REALYBĖ
1
• XII KAMERINIŲ SPEKTAKLIŲ FESTIVALIS „KAUKUTIS“
• Mindaugas Peleckis.
INDUSTRIAL SUBKULTŪROS FENOMENAS (3)
15

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• VALENTINAS MASALSKIS: MINTYS PO SPEKTAKLIO „AŠ, FOJERBACHAS“ PREMJEROS1

KRONIKA 
• PIRMASIS MĖNUO
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS

DE PROFUNDIS 
• Alfredas Guščius.
KĄ TAI GALĖTŲ REIKŠTI?
33

KNYGOS

KAM NUSILENKIA MEILĖ?

Alfredas Guščius

[skaityti komentarus]

Ignatavičius E. KIPARISŲ TAMSA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

„Kiparisų tamsa“ – antrasis Eugenijaus Ignatavičiaus romanas. Jis, kaip ir „Marso pilnatis“, autobiografinis. Jame autorius remiasi kita dalimi savo biografijos, – siužetas pinamas iš epizodų studijuojant Vilniaus konservatorijoje, Maskvos M. Gorkio literatūros institute, iš metų, pragyventų Gruzijoje. Romano vaizduojamoji medžiaga iš principo kitokia, nes protagonistą supa kitas laikas, kita erdvė: nei pokario realijų, nei tuo labiau politikos tradicine šio žodžio prasme nelikę, jei neskaitysime vienos kitos miglotos reminiscencijos. Pokario metais susiformavusios „Marso pilnaties“ pasakotojo-protagonisto idėjinės pažiūros, etinės bei religinės vertybės šiame romane iškils tik epizodiškai, kaip moralinė atrama pagrindiniam veikėjui Antanui-Teobaldui, ieškančiam atsakymo į asmeninės laimės, tautinio tapatumo klausimus.

Dviejų romanuose pavaizduotų jaunų protagonistų palyginimas perša tokią išvadą: žmogus atlaiko sunkiausius krūvius žygyje, didžiausius išbandymus karo, pokario metais, tačiau suklumpa lygiame kelyje, pasiklysta išoriškai taikiame laike. Taip atsitiko ir naujo E. Ignatavičiaus romano pasakotojui-protagonistui, kuris pakliuvo ne į priešų rankas (kaip „Marso pilnaties“ pasakotojas), bet į meilės... pinkles. „Kiparisų tamsa“ – romanas apie meilę, jos jėgą, galinčią jauną vyrą pakelti į romantikos aukštybes ir sugebančią nugramzdinti į depresijos, artimos išprotėjimui, ūkanas. Romanas prasideda pasakojimu apie jauno, gabaus literato Teobaldo bėgimą iš Nidos poilsio namų protinio ir dvasinio išsigelbėjimo „uostan“ – pas garsų palangiškį psichiatrą, o iš jo ir į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę. (Miestų ir kitų Lietuvos vietovių pavadinimai pasakojime neminimi, tačiau iš detalių nesunku juos atpažinti.)

Atgaivindamas praeities prisiminimus ir vaikystės vizijas, E. Ignatavičius bando sąlygiškai sustabdyti tekantį laiką, siekia išmatuoti nueitą gyvenimo kelią, pasverti jo prasmę. Pasakojimo tonacija šįkart perdėm liūdna, net rezignacinė, mat protagonistas romano pirmoje dalyje pavaizduotas kaip absoliutus pralaimėtojas, kaip nelaimingų meilės istorijų auka ir kaip nusidėjėlis. Pasakotojo figūra čia hiperbolizuota – Neringos juosta, šalia dunksanti jūra, pilkšvas kovo dangus ir mišku, užuolankomis kažkur baikščiai skubantis jaunas vyriškis: „Jis ėjo kaip nešamas viesulo, išsigandęs, gaudydamas kvapą, lyg užbaidytas žvėris; ėjo ir ėjo per kovo ricielius, asfalto siaurajuostės pašaliu, vengdamas žmonių, suko į pušynėlius, žengė per suaušusius į akmenį dykvietės smėlynus, vis užkliūdamas už kupstų ir suledijusių sniego gargožių, išvagotų mašinų ratų įspaustais rantais. Ėjo labai skubėdamas, nė karto neatsigręždamas atgal, lėkte lėkė genamas keisto, krūtinę prie žemės lenkiančio nerimo, tarsi į vidų būtų įritintas sprogus ugnies kamuolys, pavirtęs degančiu akmeniu.“ Reikėjo pabraukti tuos žodžius, kadangi jie pirmoje romano dalyje, pavadintoje „Atgailaujantis „kapucinas“, kartosis daug kartų, pretenduodami į kažkokį grasų, bet skaitytojams dar neaiškų pasakojimo leitmotyvą. Gilinantis į šios dalies tekstą, neaiškumų kyla daugiau. Iš pasakojimo tonacijos galima suvokti tik bendrą jo nuotaiką; jaučiame, kad protagonistui atsitiko kažkas bemaž nepataisoma ir kad dėl to kaltos moterys, apibendrintai vadinamos Dianomis ir net savotiškai numeruojamos – Diana-Marija, Diana-Virginija, Diana-Rūtė... Teksto komunikacinė funkcija šioje romano dalyje gana silpna, pasakojimo būdas techniškai prastai disciplinuotas, todėl skaitytojui kaip archeologui pačiam tenka iš pasakotojo-protagonisto padriko „sąmonės srauto“ susilipdyti bent kiek rišlesnį siužetą. Hiperbolizuotą Bėglį veja tasai krūtinėje degantis „sprogus ugnies kamuolys“, tarpais atrodo, kad jis pamišėlis ir savižudis, tačiau netikėtai jis ima ne tik kai ką iš savo gyvenimo asociatyviai prisiminti, bet ir visai logiškai pradeda samprotauti, cituoti popiežiaus ir S. Kierkegaard’o mintis, svarstyti kadaise konservatorijos bendrabutyje vykusias diskusijas meilės ir sekso tema. Iš padrikų epizodų sprendžiame – Bėglys jaunystėje buvęs idealistas ir maksimalistas, platonišką meilę kėlęs aukščiau už erotinę, taip pat pats laužęs savo platoniškus principus, kartais jis – Dianų auka, kartais – pats jų išdavikas. Kančios bei kentėjimo motyvas (dėl meilės!), kaip galime spręsti iš rezignacinės Bėglio prisiminimų tonacijos, turėjęs tapti centrine sumanymo ašimi, čia meniškai ir psichologiškai blankiai teįkūnytas.

Bendrą knygos įspūdį pagerina antra romano dalis „Pavėlavę į puotą“, kurią galima vertinti kaip atskirą kūrinį, kadangi autonominei egzistencijai ši dalis turi pakankamai meninių prielaidų. Autorius be reikalo bando pirmą dalį prikabinti prie antros, priversdamas Teobaldą rašyti laišką ligoninės gydytojai Joanai, kuriai žada išdėstyti savo nelaimingą, anot jo, gyvenimą, nusakyti priežastis, sunaikinusias jį kaip asmenybę. „Gal išsikalbėjęs, išsisakęs nusimestumėte slegiančią naštą, ir tai padėtų atgauti pasitikėjimą, atgimtų gyvenimo geismas?“ – ragina jį gydytoja. Teobaldas paabejojęs ryžtasi „viską prikelt iš griuvėsių“, ryžtasi „atsitiesti, pergalėti save“. Tačiau tolesnis pasakojimas sukasi ne apie vieną kurią Teobaldo asmenybės griovėją, o apie gruzinaitę Solveigą-Vegą, kurios vardas bene vienintelį kartą (ir gana teigiamai) tebuvo šmėstelėjęs pirmoje dalyje.

„Pavėlavusius į puotą“ tiksliausia vadinti apysaka, pagrįsta E. Ignatavičiaus autobiografiniais faktais. Čia, kaip ir skaitant romaną „Marso pilnatis“, anot recenzento Juozo Girdzijausko, „neapleidžia dvilypumo jausmas: tikra ir netikra, taip ir ne. Nuolat balansuojama ant tikrovės ir išmonės ribos. Žengiama lieptu be turėklų: pasvirsi į vieną pusę – romanas pavirs apybraiža, pasvirsi į kitą – romanas pavirs fikcija, neteks įspūdingos įtikinamos galios“ („Lieptu be turėklų“– „Literatūra ir menas“, 2000 05 19). Apybraižiškumo esama ir šioje dalyje, pavyzdžiui, sentimentalūs Antano (čia jis pakrikštijamas Atu-Donatonu) laiškai mylimajai „be adreso“ (galima spėti, kad Dianai-Virginijai), gruzinų sekmadieninių šašlykų kepimo, pasilinksminimo, autobuso gaisro, Stalino, Brežnevo vasarnamių likučių platūs aprašymai. Juos galima pateisinti tik sociologiniu požiūriu – parodant aplinką, į kurią po studijų Maskvoje ir vedybų su gruzinaite Solveiga pateko romano protagonistas – rašytojas Donatonas. Kalnų gamtos, Gruzijos istorijos, tikybos, gruziniškų tradicijų, papročių aprašymas tikslingas ir tuo atžvilgiu, kad tampa fonu, kuriame liūdnas dienas leidžia naujasis XX a. „Kaukazo belaisvis“ – lietuvis.

„Pavėlavusių puotoje“ E. Ignatavičiui pavyko suaktualinti seną ir turbūt nuo Lazdynų Pelėdos romano „Klaida“ įvairių rašytojų rutuliojamą mišrios santuokos temą. „Klaidoje“ vaizduojamą porą išskiria moralinės ydos, sutapatinamos labiau su kito sutuoktinio tautos arba luomo blogybėmis; kuklus lietuvis inteligentas, kaimietis, vedęs lenkę bajorę, aristokratiškų manierų moterį, padarė lemtingą klaidą, kadangi, anot Lazdynų Pelėdos, jis a priori negalėjo būti laimingas, nes žmona priklauso kitokiam visuomenės sluoksniui, gyvenančiam pagal kitokias (amoralias, o, pasak romano autorės, – išsigimstančias) dorovės normas.

Ir E. Ignatavičiaus literatą Donatoną su žaviąja Solveiga išskiria apriorinės priežastys, tačiau prasminiai šeimos dramos akcentai kiti, iš jų svarbiausi – tautiniai. Kai jaunuoliai susipažino neutraliame mieste – Maskvoje, atrodė, jog ši kliūtis nėra didelė ir nepajėgs nugalėti jų romantiškos meilės ir kunkuliuojančios aistros. Nors abejonių būta, ir daugiau jų turėjo toji, kurią Donatonas fanatiškai atkakliai „atakavo“, persekiojo, pusę Maskvos ėjo pėsčiomis, kol išmaldavo telefono numerį ir leidimą paskambinti. Graži, įdomi, stilistiškai darniai papasakota yra ta istorija apie jaunų žmonių pažintį teatre, pirmą pasimatymą, jų meilės jausmo brendimą, pažadus vienas kitam ir planus. E. Ignatavičius, „nuvesdamas“ herojus į koncertus, operos spektaklius, atsiskleidžia kaip puikus muzikos žinovas, gebantis su „žankristofišku“ patosu perteikti Donatono (savo alter ego) estetines pajautas. Pasakojimo būdas maskvietiškuose skyriuose (vaizduojamo laiko atžvilgiu jie kažkodėl yra inversiški, einantys po kaukazietiškų) nepriekaištingas, lyriniai ir autobiografiniai saviraiškos planai vystomi bei kaitaliojami motyvuotai, išsamiai nupiešta Donatono studentiška aplinka, bendrabučio internacionalinė dvasia, bohema, žvilgtelta ir į literatūros instituto, Centrinių literatų namų (garsiųjų CDL), restoranų, kavinių vidų, apibūdinti kai kurie dėstytojai, užsiminta apie pažintis su to meto dramaturgais, režisieriais, disidentais. Pagrįstai kaitaliojant pasakojimo taškus, per protagonisto sapnus, reminiscencijas tuose skyriuose pasiekta pasakotojo savistabos, meilės ir sekso apmąstymų autentiškumo. Dėmesingai atskleistas ir jo mylimosios vidinis pasaulis, jos principai, charakteris. Solveiga įkvėptai kuriamame tekste – išraiškinga, graži, aistringa ir protinga mergina. Ji, kaip ir Donatonas, yra literatė, intelektualė, rašo disertaciją apie M. Rilkę („Stiliaus ypatumai, lūžis dvidešimto amžiaus poezijoje“). Sukurtas patrauklus jos paveikslas, ji žavi tvirtu, principingu charakteriu, aistringa, vitališka prigimtimi.

Ilgai neatsiliepusi į Donatono skambučius, ilgai jį bandžiusi, Solveiga pagaliau įsitikina jo ketinimų tvirtumu, atsiliepia į jo jausmą, pajunta, kad šis kiek dramblotas, stambiomis plaštakomis, rusvais plaukais ir į ...žydą (ne tik išore, bet ir atkakliu noru susipažinti su kitataute) panašus jaunuolis yra kaip tik tas vyras, kurio ji ilgėjosi ir laukė. „Tu pažadinai mano ugnį“, – daugiareikšmiškai sako ji Donatonui. Tai reiškia atsidavimo ženklą ir ryžtą eiti su šiuo žmogumi iki galo...

Ir Solveiga eina, atsisako kitų, už Donatoną materialiniu ir visuomeniniu atžvilgiu perspektyvesnių, pretendentų, užrūstina tėvą, važiuoja į Lietuvą „prisistatyti“ būsimai uošvienei, bando adaptuotis jai svetimame žemumų krašte. Tačiau trauktis ima tas, kuris puolė į ...ugnį pirmas, kuris prisiekinėjo karštą meilę ir pasiaukojimą. Prieštaravimų Donatono „meilės filosofijoje“ bei elgesyje daug. Kėlęs didžiausius reikalavimus meilei ir santuokai, su panieka žiūrėjęs į buitinę, miesčionišką šeimyninę laimę, ketinęs gyventi kitaip – „veržliai ir patraukliai, ilgintis kiekvienos naujos dienos“, siekiant pakilti „iki Kasiopėjos ar Lokio žvaigždynų“, dabar, gyvendamas Gruzijoje ir turėdamas, atrodytų, visas sąlygas idealiai meilei ir santuokai įgyvendinti (nugalint geografinius atstumus, tautinius skirtumus, konservatyvius prietarus), jis pamažu atsisako savo ketinimų. Donatonas keičiasi, ir ši psichologinė, vertybinė evoliucija meniškai pagrįsta. Jo traukimasis nėra lengvabūdiškas; E. Ignatavičius pateikia visą „bateriją“ argumentų, motyvuojančių protagonisto abejones, nenorą turėti su svetimtaute vaikų, baimę prarasti tautinį tapatumą. Įsidėmėtina romano koncepcijos ypatybė – artėjimas į Donatono ir Solveigos skyrybas autoriaus traktuojamas ne kaip jų meilės jausmo silpnėjimas, bet kaip objektyvių aplinkybių diktatas – ne mylintieji nusivilia vienas kitu, bet juos nuvilia tarp jų iškylantys tautiniai, kultūriniai, religiniai barjerai. Jaudinantys Donatono prisiminimai, kaip jis vežiojo gruzinaitę po Lietuvą, kaip bandė ją čia prijaukinti ir ...priskiepyti lygumų krašte ir kaip jam tai nepavyko: „ Tu keistai graži ir svetima šiam kraštui – lyg subtropikų augalas, atvežtas į pilko šlyno lygumas“ (pabraukta – A.G.). Bet kalnų, saulės, eukaliptų ir kiparisų krašte neprigyja ir Donatonas. Jam apsisprendžiant, lemiamą įtaką padaro motina, nepripažinusi nuotakos ir nepalaiminusi sūnaus. Motinos argumentai kategoriški – autorius jais išreiškė mūsų tėvų ir senelių išpažįstamas nuostatas – ištikimybę savo tėvynei, kalbai ir Dievui. Tik atsitrenkęs į motinos nenuolaidumą, Antanas pradeda klibinti savo ankstesnes „internacionalines“ nuostatas, ieškoti pretekstų skyryboms, atsisveikinimui su Solveiga. Ir jų suranda. Galima sakyti, kad jos senamadiškos, konservatyvios, tačiau autoriaus pasvertos, kadangi atsižvelgta į protagonisto pasaulėjautą, psichologiją, mentalitetą, pagaliau ir į vaizduojamą laiką. Ato ir Solveigos santykių atomazga bręsta 9 dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuvoje brėško naujos politinės sanklodos aušra. Tautos sąjūdis iškėlė ir anksčiau primirštą Antano biografijos rudimentą – jis tremtinių vaikas, neblogai suvokiantis laisvės netekties ir jos atgavimo kainą.

„Pavėlavusių į puotą“ išvada moralizuojanti – nėra svarbesnių dalykų už Tėvynę, net meilė turi jai nusileisti. Kai šiandien vis labiau plinta vertelgiškas požiūris į patriotines vertybes, kai neregėtą mastą įgauna emigracija, E. Ignatavičiaus „Pavėlavusių į puotą“ gvildenama individo ir tautos tapatybės problematika skamba aktualiai, o pasakotojo-protagonisto išsakomoms mintims apie individo genetines sąsajas su gimtąja žeme, su tėvais ir protėviais, apie atsakomybę už tautos išlikimą norisi tik pritarti: „Juk tu nesi tik tu. Tavo rankos ir kojos, žodžiai, kalbos melodija ir mintys nėra tik tavo, vien tau priklausančios. Tai tavo motinos, tėvo, senelių tęsinys, to paties medžio metūgliai: tu – tik maža kvėpuojanti ląstelė didelio, vienintelio ir nepakartojamo šioje planetoje tvarinio, nuo kurio atsiskyrei ir palikai anapus aukštų kalnų ir upių. Pats laisva valia nutraukei gyvybės arteriją, maitinusią kūną ir dvasią, – taip pasielgei apsvaigęs nuo tariamos meilės, vedamas iliuzijų, apakęs kaip kurtinys poravimosi metu.“ Norėtųsi, kad toks moralas priverstų susimąstyti mūsų tautiečius, kurie be dvasinių skrupulų kuria santuokas su kitataučiais, išvyksta į tolimus kraštus. Graudžiai atrodė per LTV neseniai regėta musulmoniška skara apsigaubusi lietuvaitė, parvykusi su vyru libaniečiu iš karo niokojamos šalies; graudžiai ne tik dėl objektyvios didelės nelaimės pasekmių, bet visų pirma dėl viešai demonstruojamo savo tautinės tapatybės išsižadėjimo. Tragiška, kai kare žūsta žmogus, bet juk dramatiška ar tragiška yra ir kiekvienos tos „kvėpuojančios ląstelės“ netektis tautai!

„Sudie, brangusis, mudviem nebuvo lemta keliauti drauge, abu per daug prisirišę prie savo namų“, – sakė išmintingoji Solveiga Antanui, taip ir netapusiam tuo laimingu argonautu Jasonu, kadaise senovėje atvykusiu į Aukso vilnos šalį. Ne prekyba, ne išskaičiavimas buvo nuvedęs Antaną į Kaukazo šalį. Nei jis, nei Solveiga nepriskirtini šiuolaikiniams vertelgiškiems žmonėms, kurie ir meilėje, ir santuokoje visų pirma ieško ekonominės naudos. Tuo šiedu jaunuoliai gražūs kaip asmenybės, įdomūs kaip literatūriniai personažai...

 

Skaitytojų vertinimai


34800. Savi2007-02-05 09:36
Sava chebra recenzuoja savus...

34935. Korra2007-02-08 20:04
Tai čia apie šitą recenziją Guščius guodžiasi deprofundyje?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 14 
21:28:11 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba