ROBERTO BOLAÑO

Roberto Bolaño (1953–2003) – rašytojas, gimęs Santjage, Čilėje, gyveno klajoklišką gyvenimą. Sulaukęs penkiolikos apsigyveno Meksike, kur pradėjo žurnalisto darbą ir įstojo į trockininkų gretas. 1973 metais sugrįžo į savo šalį ir dalyvavo kariniame perversme. Trumpam buvo įkalintas. 1977-aisiais apsigyveno Ispanijoje, kur išbandė gausybę įvairiausių profesijų: indų plovėjo, padavėjo, naktinio sargo, šiukšlių rinkėjo, laivų kroviko, pardavėjo. Tik 9 dešimtmečio pradžioje jau galėjo pragyventi iš literatūrinių stipendijų. 1999 m. išleisti „Laukiniai detektyvai“ („Los detectives salvajes“), buvo apdovanoti Herralde literatūrine premija bei Rómulo Gallegos premija, kuri laikoma Lotynų Amerikos literatūros Nobelio premija. Rašė romanus, trumpąją prozą, poeziją. Mirė 2003-iųjų liepos 14 dieną nuo kepenų priepuolio.

Kraujuojanti lietaus diena

Ak, kraujuojanti lietaus diena,
ką veiki nepaguodžiamųjų sielose,
kraujuojanti vos praverta valios diena:
už laivų burių, uoste,
su pėdų pirštais, panardintais į skausmą,
kaip mažas ir drebantis žvėrelis:
bet tu nesi mažas ir tavo drebulys iš malonumo,
diena persirengusi valios galiomis,
sukaustytas ir tiesus uoste, kuris galbūt ne iš
šito pasaulio, nuautas sapno vidury, kuris juda
nuo mūsų širdžių iki mūsų reikmių,
nuo įniršio iki įgeidžio: laivo burė,
kuri atsiveria ir mus sutepa, ir mus apglėbia.

Purvina, prastai apsirengusi

Šunkelyje mano siela surado
mano širdį. Iškamuotą, bet gyvą,
purviną, prastai apsirengusią ir kupiną meilės.
Šunkelyje, tenai, kur niekas nenori eiti.
Kelyje, kuriuo vaikščioja tiktai poetai,
kai jiems nieko kito nebelieka.
Bet aš juk dar turiu tiek nuveikti!
Tačiau nepaisant to buvau tenai: leidausi žudomas
raudonųjų skruzdėlių, taip pat ir
juodųjų skruzdėlių, lakstančių po tuščias
ertmes: išgąstis, kuris pakildavo
beveik pasiekdamas žvaigždes.
Čilietis, išėjęs mokslus Meksike, gali ištverti
viską,
maniau, bet tai buvo netiesa.
Naktimis mano širdis verkdavo. Būties upė,
sakydavo
karščiuojančios lūpos, kurios, vėliau supratau,
buvo mano,
būties upė, būties upė, ekstazė,
kuri skalauja tų apleistų ertmių krantus.
Pašauktieji ir teologai, pranašai
bei nerandantys kelio išniro
kaip akvatiškos tikrovės metalinės tikrovės vidury.
Tiktai karštinė ir poezija provokuoja vizijas.
Tiktai meilė ir atmintis.
Ne šitie keliai ir ne šitos lygumos.
Ne šitie labirintai.
Kol galų gale mano siela surado mano širdį.
Sergančią, tas tiesa, tačiau gyvą.

Sapnavau užšaldytus detektyvus didžiuliame
Los Andželo šaldytuve
didžiuliame Meksikos sostinės šaldytuve

Detektyvai

Sapnavau tamsiame mieste prarastus detektyvus.
Girdėjau jų aimanas, jų pykinimus, jų pabėgimų
švelnumus.
Sapnavau du dailininkus, kurie nebuvo
sulaukę nė
40 metų, kai Kolumbas
atrado Ameriką.
(Vienas klasikas nepavaldus laikui, kitas
visuomet modernus
kaip mėšlas.)
Sapnavau spindulingą pėdsaką,
gyvačių žymę,
vaikščiojamą vieną ir kitą kartą
visiškai
nusivylusių detektyvų.
Sapnavau sudėtingą bylą,
mačiau skersgatvius pilnus policininkų,
mačiau anketas, kurių niekas neužpildo,
mačiau melagingus archyvus,
o paskui mačiau detektyvą,
sugrįžtantį į nusikaltimo vietą
vieną ir ramų
kaip baisiausiuose košmaruose,
mačiau jį sėdantį ant grindų ir rūkantį
miegamajame su sudžiūvusiu krauju,
kol laikrodžio rodyklės
keliavo pakabintos nesibaigiančioje
naktyje.

Prarasti detektyvai

Sapnavau tamsiame mieste prarastus detektyvus.
Girdėjau jų aimanas.
Girdėjau jų žingsnius Jaunimo teatre.
Balsą, kuris aplenkia kaip strėlė.
Šešėliu kavinėse ir parkuose,
lankytuose paauglystėje.
Detektyvus, kurie stebi
savo atvertus glėbius,
likimą sukruvintą savo krauju.
O tu net negali prisiminti,
kur būta žaizdos,
bruožų, kuriuos kadaise mylėjai,
moters, kuri tau išgelbėjo gyvybę.

Užšaldyti detektyvai

Sapnavau užšaldytus detektyvus, detektyvus
lotynų amerikiečius,
kurie stengėsi išlaikyti atmerktas akis
sapno vidury.
Sapnavau siaubingus nusikaltimus
ir atsargius tipus,
kurie stengėsi neišlaistyti kraujo indų
ir tuo pačiu metu vienu žvilgsniu pabaigti
nusikaltimo scenarijų.
Sapnavau prarastus detektyvus
išgaubtame Arnolfinio veidrodyje:
mūsų epocha, mūsų perspektyvos,
mūsų Išgąsčio modeliai.

Lietus

Lyja, ir tu sakai viskas taip, lyg debesys
verktų. Paskui tu užsidengi burną ir pagreitini
žingsnį. Kaip gali būti, kad tie purvini debesys
verkia?
Neįmanoma. Tačiau tuomet, iš kur šitas pyktis,
ta neviltis, kuri mus visus baigia nusiųsti
po velnių?
Gamta slepia kai kuriuos savo vyksmus
Paslaptyje, savo įseserėje. Todėl šį pavakarį,
kai nuspręsi susilieti su pasaulio pabaigos
pavakariu,
daug greičiau, nei gali patikėti, tau apsireikš
vien tiktai
melancholiškas pavakarys, pavakarys vienatvės,
pasiklydusios
atmintyje: Gamtos veidrodis. Arba dar geriau
jį visai užmirši. Nesvarbus nei lietus,
nei verksmas, nei tavo
žingsniai, skambantys akmenuotame kelyje.
Dabar jau gali verkti ir leisti, kad tavo atvaizdas
išsisklaidytų
Priekiniuose mašinų stikluose, sustatytuose išilgai
Paseo Maritimo. Bet negali prarasti.

Bolidas

Juodas automobilis pradingsta
būties posūkyje. Aš
pasirodau tyrlaukiuose:
visi nueis į nebūtį, sako senis,
remdamasis į fasadą.
Nebepasakok man daugiau istorijų:
mano kelias yra sniego
kelias, o ne atrodymo
aukštesniam, gražesniam, geresniam.
Mirė Beltranas Moralesas,
arba, kiti sako, mirė
Chuanas Luisas Martinesas,
Rodrigas Lira nusižudė.
Mirė Filipas K. Dikas,
ir bereikia
tiktai to, kas būtina.
Eikš, gulkis į mano lovą.
Glamonėsime visą naktį
būtį ir savo juodą automobilį.

Iš ispanų kalbos vertė LAURA LIUBINAVIČIŪTĖ