Prirašytas popieriaus lapas
Sklendžia
Kaip sklendžia baltas pelenas
Nuo vienadienio drugio
Susilamdžiusių sparnų
Nematoma
Vos juntama
Ir vos kvėpuojama
Ir laiko atitiesinti sparnams
Jau nebelikę
Debesis
Juodas ir liūdnas
Žaibo perskrosta papilve
Nubėga vandenys
Vaisiaus
Ant mūsų karštų galvų
Šamotas
Šamotas šitas šiltas
Kaip kranto įduba
Kurioj
Susirenka vanduo
Ir kaista saulėje
Nes jo mažai
Jo plonas
Raibuliuotas sluoksnis
Šamotas šitas šaltas
Kaip kranto įduba
Kurioj
Vanduo sustingsta
Greičiau nei kur kitur
Ir jo traškia pluta
Visai neverta žengti
Šamotas šitas švyti
Kaip sarkofagas
Mirusiam karaliui
Senos knygos
Vaikystėje iš jų statydavom
Namus ir slėptuves
Pilis visokias
Kurios tik taip vadinosi
Iš tikro tai buvo
Paprasčiausios knygų stirtos
Kurias reikėdavo atgal sukrauti
Į lentynas
Tvarkingai išrikiuoti
Ir kartais paprašyti
Kad paduotų iš aukštai
Kam princą
O kam elgetą
Dabar jie patys kartais nukrenta
Tokie paplyšę
Kiek pavargę
Ir troškulio kamuojami
Mano vaikas juos stebi
Nuo savo sukonstruoto Lego kalno
Ir nebežino
Sveikintis ar ne
Lėktuvas nematomas nuo žemės
Kai paukštis būna kaltas
Dėl krentančio lėktuvo
Sunku suvokt
Kaip jis ten atsidūrė
Tokiam lediniam šalty
Tokiam ore
Kuriuo kvėpuoti neįmanoma
Kai du nematomi susiduria
Nelieka nieko
Kas atsakytų į paprastutį klausimą
Kodėl?
Lauk besiveržianti širdis
Šuo katė
Kaimynų berniukas
Tavęs klauso
Kur kas labiau
O tas siaubingas organas
Visai pamišęs
Atitrūkęs
Vaikais lyg kokį svetimą
Deries kaip su pikčiausiu priešu
Pataikauji
Įkalbinėji
Net maldauji
O ji tuksena gretimą
Plonytę pertvarą
Ir ruošiasi pabėgt
Esi visai nė motais tai
Kuri ilgiausiai su tavim gyvena
Priemiesčio aguonos
Lašas rasos nuo ryškiai raudono žiedlapio
Atrieda iki manęs
Miegančios vidury pilko miesto
Kuriame miega ir visa kita
Net mūsų meilė
Gimusi vien tam kad drauge su mumis
Numirtų
Bet ateis kiti
Ir lašas rasos nuo ryškiai raudono
Visą priemiestį apšviečiančio žiedlapio
Riedės iki jų
Miegančių vidury pilko miesto
Ir sapnuojančių savo meilę
egzistenciniai klausimai "kodėl" ir lauk besiveržiančios širdys. o galėtų ten sau viduj tupėt. ir būtų nė motais tai, kuri niekados savęs neklausia, kodėl.