Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-09-19 nr. 3204

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aidas Marčėnas.
Niekur
13
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Susitikau kunigaikštį
6

POKALBIAI 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Sergstintis istorinę atmintį, puoselėjantis taikų dabarties sambūvį...
• Su ROMA ZAGORSKIENE kalbasi DIANA BUČIŪTĖ.
Tarp redagavimo ir vertimo

KNYGOS 
 ALEKSANDRA FOMINA.
Rudens knygų ratas

MUZIKA 
• Klaipėdos koncertų salė1
• Skambėjo „Judas Maccabaeus“4

TEATRAS 
• Aktorę Jeleną Maiviną prisimenant
• Ridas Viskauskas.
Kas jūs, ateinantieji?
• Lietuvos nacionalinio dramos teatro 69 sezonas1
• Ridas Viskauskas.
Ne vien apie spaudos konferencijas

DAILĖ 
• DANUTĖ SKROMANIENĖ.
Iš lietuviškosios keramikos istorijos
• DALIA BIELSKYTĖ.
Mingė – Lietuvos Venecija
3

KREIPIMASIS 
• Dėl mokslo įstaigų pertvarkos plano

IN MEMORIAM 
• ROBERTAS DANYS
1963 08 02–2008 09 15
• VIKTORAS ŠINKARIUKAS
1947–2008

SKELBIMAI 
• Jaunimas kviečiamas į kino scenarijaus kursus1
• Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero kultūros ir meno stipendijų jauniesiems meno kūrėjams

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Valdonė Budreckaitė.
Laisvasis universitetas – koncentruotas noras mokytis

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Juodos avys ganosi interneto lankose
19

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Norvegiško humoro dozė
• Mindaugas Peleckis.
Aranos: „Menas, o ypač muzika, –­ svarbiausia žmonijos dalis“
5

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
Ciklinis laikas
4

PROZA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Virsmas
16

POEZIJA 
• ALVYDAS VALENTA.
Komentarai Svetonijaus „Dvylikos cezarių gyvenimams“
5
• Rūta Suchodolskytė.
Eilės
3

KRONIKA 
• Įvertintas vertėjų triūsas
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
„Vieškelis nuo Plocko iki Vilniaus“
• Išrinktas akcijos „Metų knygos rinkimai 2008“ ilgasis sąrašas1

NAUJOS KNYGOS 
• GROŽINĖ LITERATŪRA. LITERATŪROS MOKSLAS1
• Lietuvių literatūros tautosakos institutas

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Vartai

DE PROFUNDIS 
• Mitių nutikimai1
• Muzykalnaja drama
• Voldemaras Zacharka.
Reklamos jėga
5
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI

KNYGOS

Rudens knygų ratas

ALEKSANDRA FOMINA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Keaney, Brian. TUŠTI ŽMONĖS. DAKTARO ZIGMUNDO PAŽADAI. Iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis. – V.: Alma littera, 2008.

Geriau autorius būtų sukūręs dar vieną teorinį veikalą, nuvainikuojantį psichoanalizę, nei parašęs tokią apgailėtiną Harry’o Poterio nuotykių versiją suaugusiesiems. „Norėjau skaitytojams atskleisti ir pačią svarbiausią savo atrastą tiesą: pasaulio struktūra tėra iliuzija, kaip nupiešta teatro scena“, – giriasi autorius, nuplagijavęs ne tik beveik identišką Shakespeare’o pasisakymą, bet ir daugumos pasakų siužetą. Mįslingojo daktaro Zigmundo (spėkit, kurio?) šmėklos vadovaujamoje žmonių-robotų šalyje, kurioje svarbiausia įstaiga – beprotnamis, vienas itin užguitas vaikinukas susidraugauja su aukštesnės klasės atstovų dukra. Mistinių galių turinčio atvykėlio padedami jie pabėga į gretimą šalį, kur vaikinas imamas garbinti kaip seniai sunaikintų išminčių sūnus ir visos tautos išvaduotojas. Žodžiu, neva antiutopija, vaizduojanti pasaulį, kuriame uždrausta sapnuoti, juo labiau pasipriešinti sistemai. Nereikia būti labai gudriam, kad iš karto neatpažintum senos ir beviltiškos socialistų svajonės apie pasaulį, kuriame visi lygūs (ne veltui knygoje tokia reikšminga virtuvė – juk virėjos atseit turi slaptų sugebėjimų vadovauti šaliai).

Visiškai nesutinku su niekam nežinomo žurnalo „Books for Keeps“ nuomone, jog šį marmalą „privalu perskaityti visiems kūrybingiems ir laisviems mąstytojams“. Dar daugiau – raginu jokiu būdu jos neskaityti, nes tik sugaiš laiką ir susidarys neteisingą įspūdį apie knygų rašymo techniką. Ypač tokių knygų, kurios pretenduoja prilygti mitams, padavimams ir „Narnijos kronikoms“ ir kurių ambicingi autoriai mano turį pasakotojo talentą. Šis niekam nežinomas rašeiva nesugebėtų netgi atpasakoti vaikiškos knygelės siužeto. Perskaičius vieną sakinį jau žinai, koks bus kitas. Ypatingos mitologinės kalbos čia – nė kvapo, viešpatauja nuobodus, monotoniškas autoriaus bambėjimas ir mandagūs, klišių kupini dialogai. Visi čia lygūs, nes visi vienodi –­­ ir mistiškų jėgų turintis beprotnamio ligonis (nužengęs tiesiai iš „Skrydžio virš gegutės lizdo“), ir kilmingas pasaulio gelbėtojas, ir net piktasis daktaras Zigmundas, kurio įsakymu gyventojai vartoja vaistus, paverčiančius juos robotais. Siužetas tiktų pigiam komiksui, o kilnios propaguojamos idėjos apie valios jėgą, autogenines treniruotes ir kažin kokio XIX a. mokslininko atrastą odilinę energiją paskęsta pilkoje, „McDonaldo“ produkcija dvokiančioje žodžių sriuboje. Kai netikėtai „išsijungia“ autoriaus vaizduotės ekranas ir pasipila padėkos fondams, stebiesi, kuriam galui reikėjo versti šią makulatūrą.

iliustracija

Toss, Anatolij. AMERIKIETIŠKA ISTORIJA. Iš rusų kalbos vertė Irena Aleksaitė. –­ V.: Alma littera, 2008.

Nelabai supratau, kas šioje istorijoje buvo itin amerikietiško. Gal nevaldomas jaunutės imigrantės troškimas padaryti karjerą, kad nebereikėtų bendrauti su žemesnę socialinę pakopą užimančiais buvusiais tautiečiais. O gal autoriaus-imigranto slaptas moralistinis užtaisas, posovietinės erdvės gyventojams įkaltas jau šaltojo karo laikais, – Amerikoje viskas yra perkama ir parduodama. Deja, dabar jau ne tik Amerikoje. Pasakotoja Marina galėtų būti ne ukrainietė, o, pavyzdžiui, estė, ir gyventi ne JAV mokslo „sostinėje“ Bostone, o, tarkime, Dubline, ir siužetas dėl to nepasikeistų.

Nes vis dėlto didžioji teksto dalis, kaip įprasta moterų romanuose, skiriama Jam – svajonių princui – ir jųdviejų laimingam bendram gyvenimui aprašyti. Marina, rodos, neturi nei praeities, nei artimų draugų, tik įprastų imigrantams ekonominių ir teisinių rūpesčių, bet netikėtai sutinka Jį, kuris tarsi vienu mostu išsprendžia jos problemas. Romane aprašomas septynerių metų laikotarpis, daugiausia skirtas poros seksualinio gyvenimo (panašu, kad tokios hiperseksualios moterys, kaip Marina, egzistuoja tik vyrų rašytojų vaizduotėje, iš kurios nenutrūkstamu srautu keliauja į šiuolaikinę prozą) ir mokslinės karjeros aprašymams. Apie pastarąją skaityti nelabai įdomu, nes ji apžvelgiama glaustai, samprotaujama apie mokymąsi, patirtį, vadinamąją vyrų ir moterų psichologiją, apskritai „apie gyvenimą“. Šie ilgi, painūs monologai ir dialogai išdėstyti ganėtinai abstrakčiu, sausu moksliniu stiliumi, juose per daug informacijos, trūksta konkrečių pavyzdžių, taigi šias dalis skaitytojui galima būtų ir praleisti. Atsiprašau – skaitytojai, nes akivaizdu, kad romanas skirtas moterims. Kas dar pajėgs nukeliauti per jausmų ir meilės scenų džiungles iki įtempto finalo, kuriame Pelenės princas galiausiai pasirodo esąs niekšas ir sukčius. Labai talentingas, genialus, gražus, taktiškas, seksualus ir taip toliau. Gerai, kad per visus tuos puslapius išaugęs Marinos intelekto lygis neleidžia jai baigti pasakojimo banalia išvada, jog „visi vyrai – kiaulės“. Ką gi, ačiū už pamoką. Ir garbė toms, kurios ištveria ištisus 500 puslapių savianalizės ir begalinio žavėjimosi Juo – kūrybingu ir gabiu mokslininku apgaviku.

Šoblinskaitė-Aleksa, Violeta. SKYRYBŲ KAMBARIAI. – V.: UAB „Petro ofsetas“, 2008.

iliustracija

Ilgas, sudėtingas, emociškai įtemptas ir daug laiko reikalaujantis romanas lyg ir pretenduoja į neblėstantį populiarumą tarp skaitytojų įgijusį šeimos epo žanrą. Tačiau teksto struktūra, pasakojimo tonas ir pavidalas – trys suaugę vienos motinos, bet skirtingų tėvų vaikai tolygiai su pačia motina monologais ir dialogais pasakoja savo gyvenimo istorijas – pirmiausia asocijuojasi labiau su pjese nei su romanu. Taip pat jaučiama stipri poetės (V. Šoblinskatė yra išleidusi 7 poezijos knygas, pjesių knygą ir 2 romanus) ir žurnalistės plunksnos įtaka. Tokių šeimų, kokią vaizduoja V. Šoblinskaitė, Lietuvoje tikrai daug, tik niekas nekalba apie jų problemas, nes tai „nepatogu“.

Nes jokiais logikos, dorovės ir etikos dėsniais neįmanoma paaiškinti, kodėl įsimylima kitatautį, kodėl brolis jaučia potraukį seseriai, kodėl motinai painūs meilės reikalai rūpi labiau nei vaikų auklėjimas pagal tradicines kaimo moralės taisykles. Romanas – itin jautri reakcija į visuomenės problemas, kurios, pasirodo, būdingos ne tik šiuolaikiniam „nuodėmingam“ pasauliui, bet ir pokario Lietuvos gyventojams. Galima sakyti, kad ir iki šiol vengiama viešai diskutuoti tokiais klausimais, kaip santuokos galia ir moterų padėtis visuomenėje, kurioje joms neleidžiama apsispręsti dėl gimdymo. Ir iš kur tokioje aplinkoje gali kilti meilė? Emocijų kupinas, jausmingas, aistringas romano tekstas – bandymas ištirti santykius šeimoje, kur visi jaučiasi konkurentai, laužo taisykles, rodo išdidumą, pavydi ir slapta nekenčia. Bet Kalėdas vis dėlto privalu švęsti kartu, nors ir vaikai, ir motina jau mirtinai vieni nuo kitų pavargo.

Tikroviškas, nors kartais truputį per daug isteriškas pasakojimas su daugybę šauktukų ir klaustukų vaizduoja trijų santuokų istoriją motinos, o vėliau –­ ir vaikų akimis. Skaityti nelengva, nes darosi baugoka – vis tikiesi kokios nors kulminacijos su kraujo klanais. Bet jų čia nebus, nes psichologinė kova kur kas žiauresnė ir nuožmesnė negu per TV rodomi siaubai. Skirtingi Lietuvos istorijos laikotarpiai atskleidžia nesunkiai atpažįstamas realijas, bet kaip anksčiau, taip ir dabar moterims neleidžiama mylėti taip, kaip galėtų. Vaikai – gyvas priekaištas už visas klaidas, jais suaugusieji naudojasi, kad galėtų kerštauti vieni kitiems, veidmainiauja, neva rūpinasi, „ką žmonės pasakys“, nes „Lietuva –­ labai smalsi tauta. Ir dantinga. Pikčiau šunų...“ (p. 159). Ačiū autorei – čia yra apie ką pamąstyti, ypač – vyrams ir jų garbinimo kultą propaguojančioms moterims.

iliustracija

Anra, Aneta. KATINAS TEMZĖJE. – V.: Versus aureus, 2008.

Skirtingai nuo moterų kūrybos atžvilgiu itin priekabaus T. Staniulio (http://www.alfa.lt/straipsnis/c79485), „Katinas Temzėje“ manęs nė kiek nenuvylė. Netgi pradžiugino: tokių knygų galėtų ir turėtų būti daugiau, jei tik lietuvaitės nenuvertintų savo sugebėjimų ir nelygintų savęs su S. Parulskiu ir kitais vyrais. Iš savo patirties galiu patvirtinti, kad aštuoniolikmetės gali cituoti A. Camus mintinai. Maža to – labiausia jo mintys ir patinka savarankišką gyvenimą pradėjusiems jaunuoliams, ypač tokiems, kaip Gabrielė. Ji –­ ne užguita, televizijos išauklėta paaugliukė, bet besiformuojanti ryški asmenybė. Tai matyti ir iš jos lengvai ironiško, švelnaus ir kandaus tono, ir iš elgesio netikėtose situacijose, ir iš neįprasto smalsumo pasauliui. Nes tas pasaulis didelis ir be galo įvairus, tad kodėl protingai merginai nepabandžius pažiūrėti, kaip gyvena žmonės kituose kraštuose? Poreikis pažinti, stebėti, patirti ir tokiu būdu atrasti save – sakyčiau, normalus noras, o ne lėkšta svajonė. (Įdomu, kokie būtų specialistų atsiliepimai, jei panašų romaną būtų parašęs vaikinas?)

Gabrielė – netipiška mergina su netipiška istorija, todėl vertinti romaną pagal šabloniškus žurnalistų kriterijus būtų didelė klaida. Taip, ji išlepinta, užtat išsilavinusi. Kritiška, įžvalgi, šmaikšti ir puikiai žino, ko nori iš gyvenimo. Viso labo –­ būti savimi. Neapsimetinėti kvailesne, negu yra (kaip neretai mokomos merginos ir moterys). Snobiškoje, šalto manieringumo ir taisyklių suvaržytoje britų visuomenėje ši, rodos, paprasta užduotis pasirodo sunkiausia. Tenka atsisveikinti su iliuzijomis ir tikėjimu, kad visame pasaulyje žmonės vienodi. Tai savotiška iniciacija į skirtingų mentalitetų pažinimą, suteikianti neįkainojamos patirties ir jėgų augti toliau.

Dar A. Mickevičius pastebėjo, kad tam, jog įvertintum Lietuvą, turėtum ją prarasti. Tačiau, skirtingai nuo nelaimingų Rytų Europos emigrantų Londone, Gabrielė nėra pasiryžusi pardavinėti savęs. Savo pasaulio suvokimo, mąstysenos, humoro jausmo, galiausiai jaunystės ar miego. Todėl nesistebėčiau, jei romanas netaptų velniškai populiarus: tie, kas linkę tyliai prisitaikyti, jo nesupras. Tačiau knyga, patinkanti visiems ir kiekvienam, būtų „popsas“. O šis paprastas, harmoningas, vidine jėga spinduliuojantis tekstas turėtų patikti stiprioms, nepriklausomoms asmenybėms.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:26:09 Oct 23, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba