Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-09-19 nr. 3204

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aidas Marčėnas.
Niekur
13
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Susitikau kunigaikštį
6

POKALBIAI 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Sergstintis istorinę atmintį, puoselėjantis taikų dabarties sambūvį...
 Su ROMA ZAGORSKIENE kalbasi DIANA BUČIŪTĖ.
Tarp redagavimo ir vertimo

KNYGOS 
• ALEKSANDRA FOMINA.
Rudens knygų ratas

MUZIKA 
• Klaipėdos koncertų salė1
• Skambėjo „Judas Maccabaeus“4

TEATRAS 
• Aktorę Jeleną Maiviną prisimenant
• Ridas Viskauskas.
Kas jūs, ateinantieji?
• Lietuvos nacionalinio dramos teatro 69 sezonas1
• Ridas Viskauskas.
Ne vien apie spaudos konferencijas

DAILĖ 
• DANUTĖ SKROMANIENĖ.
Iš lietuviškosios keramikos istorijos
• DALIA BIELSKYTĖ.
Mingė – Lietuvos Venecija
3

KREIPIMASIS 
• Dėl mokslo įstaigų pertvarkos plano

IN MEMORIAM 
• ROBERTAS DANYS
1963 08 02–2008 09 15
• VIKTORAS ŠINKARIUKAS
1947–2008

SKELBIMAI 
• Jaunimas kviečiamas į kino scenarijaus kursus1
• Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero kultūros ir meno stipendijų jauniesiems meno kūrėjams

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Valdonė Budreckaitė.
Laisvasis universitetas – koncentruotas noras mokytis

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Juodos avys ganosi interneto lankose
19

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Norvegiško humoro dozė
• Mindaugas Peleckis.
Aranos: „Menas, o ypač muzika, –­ svarbiausia žmonijos dalis“
5

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
Ciklinis laikas
4

PROZA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Virsmas
16

POEZIJA 
• ALVYDAS VALENTA.
Komentarai Svetonijaus „Dvylikos cezarių gyvenimams“
5
• Rūta Suchodolskytė.
Eilės
3

KRONIKA 
• Įvertintas vertėjų triūsas
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
„Vieškelis nuo Plocko iki Vilniaus“
• Išrinktas akcijos „Metų knygos rinkimai 2008“ ilgasis sąrašas1

NAUJOS KNYGOS 
• GROŽINĖ LITERATŪRA. LITERATŪROS MOKSLAS1
• Lietuvių literatūros tautosakos institutas

SAVAITĖ SU TV 
• Skirmantas Valiulis.
Vartai

DE PROFUNDIS 
• Mitių nutikimai1
• Muzykalnaja drama
• Voldemaras Zacharka.
Reklamos jėga
5
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI

POKALBIAI

Tarp redagavimo ir vertimo

Su ROMA ZAGORSKIENE kalbasi DIANA BUČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

    Roma Zagorskienė gimė 1933 m. Šiauliuose. 1958 m. baigė anglų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1959–1991 m. dirbo „Vagos“ leidykloje redaktore. Iš anglų k. išvertė A. Conan Doyle’io „Užrašus apie Šerloką Holmsą“, „Škotų pasakas“, D. Weisso „Ogiustą Rodeną“, T. M. Reido „Raitelį be galvos“, H. Fieldingo „Džozefo Endriuso ir jo draugo pono Abrahamo Adamso nuotykių istoriją“, D. Du Maurier „Rebeką“, J. Austen romaną „Puikybė ir prietarai“ ir kitus.


Kalbant su Jūsų kartos vertėjais, visi keliai veda į „Vagą“. Taigi kaip atsidūrėte „Vagoje“, tuo metu dar vadintoje Valstybine grožinės literatūros leidykla?

Nusivylusi chemijos studijomis, įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti anglų kalbos ir literatūros. Iškart po universiteto baigimo mano kurso draugus Adomą Druktenį, Gražiną Zolubienę ir Auksę Mardosaitę „Vagos“ direktorius Jonas Čekys paėmė į leidyklą, kaip sakėme, „nupirko“, o aš gavau laisvą diplomą ir kurį laiką neturėjau darbo, bet norėjau dirbti tik leidykloje: jau universitete darydavome grožinės literatūros vertimėlius, ir man tai buvo prie širdies. Matyt, turėjau kalbos jausmą – ne tiek literatūros, kiek kalbos: jei būčiau likusi universitete, tikriausiai būčiau pasirinkusi senąją anglų kalbą.

Kai tik „Vagoje“ atsirado vieta (išmetė vieną redaktorių už girtuokliavimą), mane priėmė į vaikų ir jaunimo literatūros redakciją, kurios vedėja tuo metu buvo Aldona Liobytė, spalvinga asmenybė (vėliau ši redakcija buvo padalyta į dvi: vaikų originaliosios literatūros redakciją, vadovaujamą Jono Stuko, ir vaikų verstinės literatūros redakciją, vadovaujamą Stasio Sabonio). Atėjau į leidyklą – puikiai atsimenu – 1959 m. vasario 16 d. kartu su Aušra Sluckaite, priimta į originaliosios literatūros redakciją. Visi sakė: atėjo viena grafienė, o kita piemenaitė, mat Sluckaitė buvo orios laikysenos, graži ir plaukai dailiai sudėti.

Kas Jus mokė redaguoti? Kokios leidykloje buvo sąlygos redaktoriams tobulintis?

Su manimi kabinete sėdėjo geri ir patyrę redaktoriai: Petras Velička, Jonas Stukas, Vincas Stravinskas, klasikinės filologijos specialistė Nastutė Kašinskaitė. Pirmą mano redaguotą knygą perskaitė J. Stukas, visą tikrindamas su originalu, ir prirašė daug pastabų – tai buvo didelė pamoka. J. Stukas buvo labai kruopštus, darboholikas. Suredaguotas knygas garsiai perskaitydavo. Naudingų patarimų duodavo ir P. Velička, baigęs ekonomiką, bet turintis kalbos jausmą, „vertėjo klausą“, jo paties žodžiais tariant. Buvo pikčiurna, bet visų mylimas. Be to, redakcijoje būdavo svarstomi suredaguoti rankraščiai: išdalijami keliems redaktoriams ir paskui aptariami. Gal porą metų vykdavo ir pirmadieninės „rarotos“ – tokie pat rankraščių svarstymai, rengiami vyriausiojo redaktoriaus Jurgio Tornau, tik juose dalyvaudavo abi verstinės literatūros redakcijos. Į leidyklą paskaityti paskaitėlių kartais būdavo kviečiami kalbininkai Jonas Kruopas, Arnoldas Piročkinas ir kiti.

Iš šalies sunku įsivaizduoti, kad tokia nenuorama, net, atleiskite, vėjavaikė galėtų kantriai sėdėti prie redaktoriaus stalo. Kaip pavyko suderinti tokį komunikabilumą, judrumą su redaktoriui reikalingu kruopštumu ir gebėjimu susikaupti?

Tai man didelė paslaptis! Mokydamasi mokykloje namų darbus ruošdavau Dievui ant garbės, universitete iki galo nepasirengdavau nė vienam egzaminui, bet turėjau laimę – net medaliu gimnaziją baigiau ir egzaminų gaudavau penketus. O kai pradėjau dirbti leidykloje, nežinia kaip tapau baisiausia pedantė ir knibčiuvienė. Net kablelis pasidarė svarbus.

Gal darė įtaką leidyklos vadovų požiūris į knygą? O gal veikė bendra atmosfera, atsakomybės už savo darbą, solidarumo jausmas?

Kai atėjau į „Vagą“, ją valdė du „milžinai“ – Jonas Čekys ir Jurgis Tornau, ir vienas, ir kitas ryškių charakterių, tad tarp jų dažnai trinksėdavo durys. Abu buvo atsidavę lietuviškai knygai. J. Čekiui visa širdis, visas gyvenimas buvo leidykla. Kai grįždavo iš Maskvos, kur derindavo planus, tiesiai iš traukinio, nemiegojęs, nesiprausęs, eidavo tiesiai į leidyklą.

Ir kiti bendradarbiai buvo nuostabūs, draugiški. Net laisvalaikį leisdavome drauge, keliaudavome. 1972 m. leidykla pasistatė vilą prie Aiseto ežero, du medinius namus, visi ten vasarodavo kartu su vaikais, tad ir „vagiečių“ vaikai, ir vaikų vaikai nuo tų laikų pažįstami. Buvo susikūręs „Purienų“ ansambliukas: aštuonios moterys (be manęs, ir vertėjos Marija Subatavičienė, Donata Linčiuvienė, Aldona Baliulienė, Danguolė Kuisienė) dainuodavom su mėlynomis sukniomis.

„Vagą“ prisimenu kaip brangiausią vietą. Į darbą eidavau kaip į šventę.

O kaip pradėjote vertėjos karjerą?

Visi redaktoriai norėdavo versti dėl papildomo uždarbio, bet vertimų visiems neužtekdavo. Sunkiau būdavo gauti kitų redakcijų žmonėms. Nors sėdėjau prie aruodo, niekada pati neprašiau. Pirmoji mano išversta knyga buvo Paulio De Kruifo „Mikrobų medžiotojai“, beletrizuotas pasakojimas apie mokslininkus, beveik 30 lankų. Versti sekėsi puikiai, daug lengviau nei vėlesnius vertimus, neatrodė sudėtinga, nes nelabai suvokiau, ką darau. Atsimenu, versdavau per pietų pertraukas skverelyje ant suolo.

Ar vertėte tai, ką siūlė leidykla, ar ir pati rinkotės knygas? Ar sovietmetis netrukdė atsiskleisti Jums kaip vertėjai?

Verčiau tai, ką siūlė. Pati, kaip sakiau, niekada neprašydavau vertimų, bet ir neimdavau versti to, ko nenorėjau.

Blogiausia buvo tai, kad į leidyklos planus reikėjo įtraukti daug sovietinių respublikų ir socialistinių šalių kūrinių, mažokai būdavo Vakarų literatūros, anglų, vokiečių, prancūzų. Daug kolegų redaktorių, nemokančių kitų kalbų, versdavo iš rusų kalbos, – ne tik rusų literatūrą, bet ir sovietinių respublikų, tadžikų, kazachų ir taip toliau. Pati iš rusų kalbos išverčiau tik porą plonų iliustruotų knygelių.

Apskritai galbūt galėjau versti geresnes knygas, ne vaikų literatūrą, fantastiką, nuotykius ir detektyvus. Vėliau jau siūlė, bet nebeėmiau.

Betgi Jūsų versta nuotykių literatūra ir detektyvai priskirtini klasikai. Be to, išvertėte ir solidžių klasikos kūrinių Pasaulinės literatūros bibliotekos serijai: Josepho Conrado, Rudyardo Kiplingo apsakymų, Henry’o Fieldingo romaną. Prieš gerą dešimtmetį išvertėte ir Jane Austen „Puikybę ir prietarus“, bet tuo metu viena leidykla išleido kitą šio romano vertimą, ir Jūsų darbas pasirodė tik dabar. Šiaip ar taip, iš Jūsų vertimų bibliografijos atrodo, kad Jums labiau prie širdies klasika. Ką buvo maloniausia versti? Ir ką sunkiausia?

Iš tikrųjų klasika man turbūt artimiausia, gal esu truputį konservatyvi, ir redagavau daugiau klasiką. O versti labai patiko D. Du Maurier „Rebeką“, Weisso „Rodeną“. Turėčiau didžiuotis škotų pasakomis, bet pasakų žanras nėra man artimas. Įdomu buvo versti H. Fieldingą, bet kažin ar kas skaito aštuoniolikto amžiaus kūrinius... Kai verti, viskas sunku, niekada nebūna lengva. Kiekvienoj knygoj vis kitos problemos. Turi suvokti ne tik teksto prasmę, bet ir pagauti stilių ir atitinkamai perteikti, susidoroti su sintakse, sakykim, ilgų ilgiausiais periodais, o kur dar vardai, aliuzijos į antiką, į Bibliją, –­ viską reikia turėti mintyje.

Kiek puslapių paprastai išversdavote per dieną?

Du tris. Istorinis įvykis buvo, kai vieną šeštadienį, per visą laisvą dieną, „Rodeno“ išverčiau šešis puslapius!

Tad gal tas pirmasis variantas būdavo tobulas ir vėliau nebereikėdavo nieko taisyti?

Kur jau ten! Juodai redaguodavau, net neviltis apimdavo.

Kaip klostėsi santykiai su Jūsų vertimų redaktoriais? Ar visada pavykdavo sutarti?

Tiesą sakant, su redaktoriais man nesisekė. „Užrašus apie Šerloką Holmsą“ vertėme kartu su Kaziu Ambrasu-Sasnava ir vienas kitą redagavome. K. Ambrasas tik perskaitė mano vertimą ir atidavė nieko netaisęs. Ir kiti tik pasidžiaugdavo vertimu ir beveik nieko netaisydavo. Tik Danguolė Kuisienė, redaguodama H. Fieldingą, „kabinėjosi“, parodė budrumą. Visi mano, kad esi geras vertėjas, ir niekas nepadeda. Blogą traukiam už ausų, o gerą paliekam vieną kapanotis!

Užtat dabar, kai leidžiami nauji mano verstų knygų leidimai, pati turiu gerokai paredaguoti. Pirmą kartą leidžiant „Rebeką“ apskritai nebuvo redaktoriaus, tad perleidžiant redagavau iš naujo kaip kokio blogiausio vertėjo... O juk įsivaizdavau gerai išvertusi... Korektūrą skaitė Gražina Zolubienė, ji rado dar tris prasmės klaidas!

Bet, prisimenu, Rožė Jankevičiūtė ramindavo: „Dešimtas leidimas bus geras, nesikrimsk.“

Ar redaktoriaus darbas Jums neatrodė nedėkingas, ypač kai pati tapote vertėja?

Kitų vertimus redaguoti man visada patikdavo netgi labiau, negu pačiai versti. Redaguodama nervindavausi, siusdavau, pykdavau, kad vertimai blogi. Bet lyg ir lengviau, kai turi žaliavą ir gali bent priartėti prie tobulumo, ypač kai vertimas geras, nors, aišku, tobulybės niekada nepasieksi. Didžiausią knygą, būdavo, galiu paimti ir redaguoti, o versti didelę knygą bijau – atrodo, pritrūksiu parako.

Apytikriai skaičiuojant, per trisdešimt su viršum darbo metų „Vagoje“ suredagavote pusantro ar net porą šimtų knygų. Dirbote Pasaulinės literatūros bibliotekos redakcijoje, sukurtoje leisti šiai knygų serijai, itin kruopščiai rengiamai. Kokia Jūsų redagavimo metodika?

Teko dirbti su daugybe vertėjų. Visada lygindavau vertimą su originalu. Ne tik lietuvių kalbos taisyklingumo žiūrėdavau, bet ir originalo prasmės, stiliaus, sakinio akcentų. Kai kurie vertėjai nepaieško sinonimų, netikrina vardų ar realijų, mano, kad redaktorius pataisys. Redaguodavau daug, gal dėl savo bjaurumo, o gal dėl tobulumo siekio, vis žvilgčiodama į originalą: ar intonacija išlaikyta, ar ne per daug pagražinta, ar nereikėtų pasakyti lakoniškiau. Vertėjai, taisymus peržiūrėję, dažniausiai su viskuo sutikdavo, nereikėdavo kartu ilgai sėdėti, nebent aptarti vieną kitą vietą, kur liko abejonių. Jei vertėjui tik uždarbis rūpi, tai nelabai kreipia dėmesio, kas redaguojama jo vertimuose. O jei žmogus iš prigimimo gabus, turi gyslelę ir noro versti, tai įsidėmi redaktoriaus taisomas klaidas, mokosi. Jei redaktorius geras, gali vertėją išmuštruoti.

Atrodo, kad labiau gerbdavote autorių negu vertėją? Bet ar tokiai griežtai redaktorei pasitaikė vertėjų, kuriais nenusivylėte?

„Vagos“ redaktoriai, ypač dirbantys verstinės literatūros redakcijose, su retomis išimtimis, visi neblogai versdavo.

Padarė įspūdį Povilas Gasiulis. Redagavau jo verstus Jameso Joyce’o „Dubliniečius“ ir „Menininko jaunų dienų portretą“, leistą PLB serijoje. Taisiau nemažai, bet su didžiausia pagarba. Gabi, pajėgi, pasiutusiai darbšti vertėja Irena Balčiūnienė. Teko redaguoti jos verstą Hermano Melville’io „Mobį Diką, arba Banginį“ –­ sudėtingą kūrinį. Labai daug dirbome kartu – eidavau ir eidavau į jos namus, beveik apsigyvenau pas ją. Korektūrą vėl redagavome juodai, perrašinėdavome ištisus sakinius. Bijojau, kad Vytautas Visockas, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, manęs iš leidyklos neišmestų. Net geriausias vertėjas negali visko iš karto padaryti. Ir P. Gasiulis, ir I. Balčiūnienė labai kūrybingi, kitaip nė nebūtų geri vertėjai.

Ką patartumėte jauniems vertėjams?

Skaityti grožinę literatūrą ir dažnai vartyti žodyną – aš ypač mėgdavau skaityti Dominyko Urbo vertimus, išsirašinėjau gražius posakius, tikėdamasi kada nors panaudoti. Neskubėti rinktis pirmą žodžio prasmę! Atsižvelgti į kontekstą. Nepamiršti enciklopedijų, žinynų, na ir, žinoma, didžiojo Lietuvių kalbos žodyno. Kiek jis man suėsdavo laiko, nors naudos gaudavau tik vieną procentą! Ieškai žodžio, o kai pradedi skaityti, nebegali atsitraukti – taip gražu, kad skaitai kaip romaną. Padeda ir vertimai į kitas kalbas – bent jau gali save pakontroliuoti, pasitikrinti, ar gerai supratai originalą, tik aklai pasitikėti negalima, esu mačiusi labai prastų, adaptuotų, net tragiškų vertimų į rusų ir lenkų kalbas.

Kokių savybių reikia geram vertėjui?

Pirmiausia kūrybingumo ir nepaprasto darbštumo. Meninis vertimas yra kūryba. Žmonės mano, kad jei moki kalbą, tai ir versti gali. O iš tiesų, jei neturi kūrybingumo ir fantazijos, niekada nebūsi geras vertėjas. Tačiau reikia ir be galo daug dirbti. Vertėjo darbas – ir džiaugsmas, ir skausmas. Kaip meilė.

Reikia turėti „vertėjo klausą“. O gal vertėjo sielą.

Ačiū už pokalbį.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:26:04 Oct 23, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba