Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-15 nr. 3237

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Akmenuko juodo akmenuko balto
27
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Renginių programa .
Tarptautinis  poezijos  festivalis
Poezijos pavasaris 2009
• Vakaronė „Naktiniai skaitymai prie laužo“
• Kviečiame dalyvauti moksleivių poezijos skaitymuose

DATOS 
• Juozo Gruodžio jubiliejų pasitinkant1

AKTUALIJOS 
 Konferencija apie Vilnių – Maskvoje
• Eurozine Vilniuje

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Nacionalinės eilėraščių medžioklės ypatumai „Poezijos pavasario“ almanacho laukuose
4
• MARI POISSON.
Laiškas Janinai Jovaišaitei
• Vokiečių literatūrologijos akiratyje –­ Antano A. Jonyno kūryba
• Danutė Kalinauskaitė –­ Kopenhagos literatūros festivalyje „CphLitt 09“
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Išplauti lėlių teatro „krantai“
• ALDONA ANDRAŠIŪTĖ.
„Lietuviškas ąžuolas“ – Australijoje

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Stasys Krasauskas: tobulo pasaulio vizija
• KRISTINA PIPIRAITĖ.
Ilgintis spalvų
• VYTAUTĖ AUŠKALNYTĖ.
Gyvybės fragmentai

MUZIKA 
• RITA ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ.
Viena kitą papildančios partnerės

PAVELDAS 
• Radvilų rūmuose – paroda „Tiesa ir grožis“

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Linksmuokliai ir baisuokliai
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Baimė
3

POEZIJA 
• ALGIMANTAS LYVA.
4
• EGLĖ SAKALAUSKAITĖ.
4
• VIENUOLĖ.
1

PROZA/Apsakymo konkursas 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Dviese prie diktofono
23

VERTIMAI 
• GÜNTER KUNERT.
Paprasta vienos Berlyno gatvės istorija

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VIKTORIJA IVANOVA.
Mažiausia šokio dalis, arba Šokio duoklė mažiausiesiems

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Aleksandro Šidlausko interviu su VLADU BURAGU.
Sutelkti požiūrį į bendrą ateitį
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• UGNĖ NOVIKAITĖ.
Apie senatvę filosofiškai
4

FOTOGRAFIJA 
• „Kaunas Photo“ solidarizuojasi su Lenkijos fotografija
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie parodą homoseksualumo tema
10

IN MEMORIAM 
• PETRAS SKODŽIUS
1927 12 26–2009 05 09

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DMITRIJUS HAIDUKAS.
Dža Buda ir jo Džatakos
3
• Nepateisinami pataisinėjimai1

AKTUALIJOS

Konferencija apie Vilnių – Maskvoje

[skaityti komentarus]

Balandžio 22 d. Maskvoje, Jurgio Baltrušaičio namuose, vyko konferencija „Daugiakalbis Vilnius: Lietuvos sostinės praeitis ir dabartis“, įtraukta į programą „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Konferenciją surengė Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje, Jurgio Baltrušaičio namai, RMA Slavistikos institutas bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Sveikinimo kalbą pasakė Lietuvos ambasadorius Rusijoje Antanas Vinkus, kultūros atašė Maskvoje Juozas Budraitis. Į mokslinę konferencijos dalį įžanginiu žodžiu palydėjo profesorė Tatjana Civjan, Slavistikos instituto mokslininkė, lietuvių ir rusų kultūrinių ryšių specialistė.

Renginio tikslas – atskleisti Vilnių kaip daugiakultūrį miestą, jo įvaizdį bei refleksiją įvairių tautų mene. Nors konferencijos pavadinime esama žodžio „dabartis“, bet susiklostė taip, jog prelegentai pagal savo tyrinėjimo sritį pasirinko laikotarpį, kuriame Vilnius buvo itin margas ir daugiakalbis – 1800–1940 metus.

Pirmosios pranešimus skaitė dailėtyrininkės – užsienio dailininkus Vilniuje XIX a. pirmajame trečdalyje apžvelgė Inesa Svirida (Maskva), Laima Laučkaitė-Surgailienė (Vilnius, KFMI) pristatė klausytojams XX a. pradžios Vilniaus meninį gyvenimą, įvairių tautų dailės sklaidą mieste. Aptartos lietuvių, lenkų, žydų, rusų dailės gyvenimo tėkmės, konfliktiški santykiai ir bandymas rasti bendrą kalbą, kurti bendras organizacijas. Radikalių to meto nacionalinės diferenciacijos procesų kontekste Vilnius iškyla kaip tautinės tolerancijos pavyzdys, atviras skirtingoms kultūrinėms vertybėms. Toks istorinis patyrimas šiandien aktualus ne tik Lietuvai, bet ir Rusijai.

Vida Bakutytė (KFMI) kalbėjo apie rusų teatro kūrimo Vilniuje peripetijas „Rusų teatro Vilniuje steigimo projektai: idėjų ir galimybių kryžkelėse (XIX a.)“. Pranešime atkreiptas dėmesys į šio proceso kontroversiškas aplinkybes, kai valstybinė Rusijos kultūrinė politika susidurdavo su imperijos vakaruose buvusio Vilniaus kultūrinio gyvenimo ypatumais, nulemtais čia iki 1864 m. gyvavusio lenkų kultūros modelio. Neįvertinus šios aplinkybės, centro (Sankt Peterburgas, Maskva) ir periferijos (Vilnius) sandūrose strigo valdžios institucijų pernelyg forsuojamos rusų teatro kūrimo idėjos. Pranešėja konstatavo, kad iki 1915 m. veikęs vienintelis profesionalus miesto teatras – rusų teatras – yra reikšmingas teatro raidos Lietuvoje etapas. Po 1905 m. atvėręs sceną mėgėjiškoms lietuvių, mėgėjiškoms ir pusiau profesionalioms žydų, profesionalioms lenkų (privačiai išlaikomoms) trupėms, rusakalbis Vilniaus teatras buvo svarbi ir savita daugiataučio miesto kultūrinė erdvė.

Jurijus Labyncevas (Maskva) kalbėjo apie leidybinę Šventosios Dvasios brolijos veiklą XX a. pradžioje. Ši Vilniaus stačiatikių bendrija (1865–1915) išleido kelis šimtus leidinių (įskaitant ir vienalapius), kurie buvo nemokamai dalijami Vilniaus šventyklose bei provincijose dvasininkų vizitacijos metu. Brolijos leidybinis centras išplatino daugiausia literatūros, turėjusios didelio poveikio dvasiniam baltarusių valstiečių gyvenimui. Apie to meto baltarusių folklorą kalbėjo Larisa Šavinskaja (Maskva), kurios pranešimo tema – „Vilniaus baltarusių kantičkos XX a. pradžioje“. Giesmės (kantičkos) – specifinis paraliturginis žanras, išplitęs vietinių katalikų aplinkoje. 1914 m. „Baltarusių leidybinė draugija“ (jos sekretoriumi buvo Janka Kupala) išspausdino knygą „Kantičkos, arba bažnytinių giesmių rinkinys baltarusių katalikams“. Vilniaus lotynografinė kantička reprezentuoja lenkų giesmių ir jų baltarusiškų papildymų sintezę, yra unikalus reiškinys, dominantis baltarusių filologus, kultūrologus bei teologus.

Vilniaus žydų gyvenimas aptartas dviejuose pranešimuose: Viktorijos Močalovos (Maskva) bei Valentinos Fedčenko (Sankt Peterburgas). Pirmajame („Lietuviškoji Jeruzalė“) apžvelgta Vilniuje žydų kurto meno įvairovė, antrajame („Vilno žydų modernioji poezija“) miestas atveriamas per žydų poeziją. XVIII–XIX a. Vilnius buvo Talmudo mokslo bei švietimo senąja žydų kalba centras, bet XIX a. pabaigoje tapo svarbiausiu ir sekuliariosios žydų kultūros bei jidiš kalbos centru Europoje. Tai lėmė žydų socialistiniai judėjimai, ypač Bundos partija. V. Fedčenko teigimu, literatūrinis Vilniaus įvaizdis ryškiausiai perteikiamas grupės „Jaunoji Vilnia“ poezijoje, o ypač Mošės Kulbako (1896–1940) poemoje „Vilnia“, kurioje iškyla šlovinga miesto praeitis ir apniukusi bei šalta dabartis (pranešėja paskaitė poezijos pavyzdžių jidiš kalba).

Apie to meto rusų literatūrą papasakojo Pavelas Lavrinecas (VU) – „Rusų literatūrinė terpė Vilniuje XIX a.–XX a. pirmoje pusėje“. Jo nuomone, XIX a. rusų rašytojai, tuo metu čia gyvenę, stiprios bendrijos nesukūrė, nes trūko auditorijos, maža buvo redakcijų, klubų, salonų. Tačiau pastarųjų padaugėjo XIX a. pabaigoje. XX a. pradžioje jau galima kalbėti apie literatūrinį gyvenimą, atsiranda kelios konkuruojančios grupuotės: psichiatro bei rašytojo Nikolajaus Krainskio, pedagogo bei rašytojo Jevgenijaus Švedero, simbolistų „Žydroji celė“. Pasirodė literatūrinių žurnalų bei almanachų. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas viską sujaukė. Po karo susiformavo autonomiška literatūrinė terpė, palaikanti ryšius su Lenkijos rusų literatūrine bendrija bei išeivija ir save priešinanti sovietinei literatūrai. Po Antrojo pasaulinio karo literatūrinis procesas grubiai nutraukiamas, likviduojamos visuomeninės organizacijos, represinėmis priemonėmis primetamas sovietinės literatūros modelis.

Eugenijus Žmuida (LLTI) į miestą tarp 1800 ir 1918 metų pažvelgė per tris poezijos tekstus apie Vilnių: Simono Stanevičiaus odę „Šlovė žemaičių“ (1823), Maironio eilėraštį „Vilnius. Prieš aušrą“ (1892) ir Liudo Giros eilėraštį „Vilnius“ (1916). Lyrinio subjekto santykis su adresatu, sostinės praeitimi bei dabartimi, ateities perspektyva, tėvynės istorija gerai perteikia miesto „būsenos“ bei „savimonės“ trajektoriją, kuriamą iš lietuviškosios patirties bei perspektyvos. Alma Lapinskienė (LLTI) pranešime „Vilniaus lietuvių literatūra tarpukaryje (1920–1940) politinės bei kultūrinės situacijos fone“ pabrėžė, jog Lenkijos okupacija buvo tamsus laikotarpis lietuvių kultūrai bei literatūrai Vilniuje. 1919–1920 m. lietuvių rašytojams pasitraukus į Kauną, Vilniaus lietuvių literatūra turėjo atgimti kone tuščioje vietoje. Atkreiptas dėmesys į daugiataučio Vilniaus rašytojų santykius, jų bendrumo jausmą, kurį nulėmė to meto geopolitinis miesto uždarumas ir ypatinga regioninės kultūros atmosfera, susiformavusi prieštaringoje ir nelengvoje skirtingų kultūrų sąveikoje. Atskleisdama Vilniaus lietuvių literatūros atgimimą ir raidą sunkiomis sąlygomis, pranešėja akcentavo poetų O. Miciūtės, J. Kėkšto, A. Žukausko, prozininko R. Mackonio, dramaturgų J. Kanopkos, V. Čepulytės, M. Krinickaitės, kritiko J. Karoso indėlį.

Po konferencijos dalyviai pristatė savo naujus darbus, kuriuos dovanojo Juozo Budraičio kaupiamai visuomeninei bibliotekai, ir patys džiaugėsi dovanomis – J. Budraičio iniciatyva leidžiamais lituanistiniais leidiniais rusų kalba. Iš neseniai pasirodžiusių minėtinas Antano Škėmos „Baltos drobulės“ vertimas į rusų kalbą (vertė Natalija Vorobjova), „Aleksandro Fjuso pokalbiai su Česlovu Milošu“ (2006), dvikalbių poezijos leidinių seriją neseniai papildęs Tomo Venclovos „Negatyvų baltumas“ (2008, į rusų k. versta kelių vertėjų; prieš tai šioje serijoje pasirodė Grigorijaus Jefremovo verstos Justino Marcinkevičiaus „Žingsnis“, 2003, ir Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“, 2003). Jurgio Baltrušaičio „Žemės laiptai“ bei „Kalnų takais“ perleisti faksimiliniu būdu, tad galima pajusti 1910–1911 m. autentiką. Jie sudėti į vieną aplanką su J. Baltrušaičiui skirtos konferencijos pranešimų knyga (2005). Visi leidiniai išleisti „Naujosios leidyklos Baltrus“.

Eugenijus Žmuida

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:20:46 Oct 23, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba