Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-15 nr. 3237

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Akmenuko juodo akmenuko balto
27
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Renginių programa .
Tarptautinis  poezijos  festivalis
Poezijos pavasaris 2009
• Vakaronė „Naktiniai skaitymai prie laužo“
• Kviečiame dalyvauti moksleivių poezijos skaitymuose

DATOS 
• Juozo Gruodžio jubiliejų pasitinkant1

AKTUALIJOS 
• Konferencija apie Vilnių – Maskvoje
• Eurozine Vilniuje

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Nacionalinės eilėraščių medžioklės ypatumai „Poezijos pavasario“ almanacho laukuose
4
• MARI POISSON.
Laiškas Janinai Jovaišaitei
• Vokiečių literatūrologijos akiratyje –­ Antano A. Jonyno kūryba
• Danutė Kalinauskaitė –­ Kopenhagos literatūros festivalyje „CphLitt 09“
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Išplauti lėlių teatro „krantai“
• ALDONA ANDRAŠIŪTĖ.
„Lietuviškas ąžuolas“ – Australijoje

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Stasys Krasauskas: tobulo pasaulio vizija
• KRISTINA PIPIRAITĖ.
Ilgintis spalvų
• VYTAUTĖ AUŠKALNYTĖ.
Gyvybės fragmentai

MUZIKA 
• RITA ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ.
Viena kitą papildančios partnerės

PAVELDAS 
• Radvilų rūmuose – paroda „Tiesa ir grožis“

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Linksmuokliai ir baisuokliai
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Baimė
3

POEZIJA 
• ALGIMANTAS LYVA.
4
• EGLĖ SAKALAUSKAITĖ.
4
• VIENUOLĖ.
1

PROZA/Apsakymo konkursas 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Dviese prie diktofono
23

VERTIMAI 
• GÜNTER KUNERT.
Paprasta vienos Berlyno gatvės istorija

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VIKTORIJA IVANOVA.
Mažiausia šokio dalis, arba Šokio duoklė mažiausiesiems

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Aleksandro Šidlausko interviu su VLADU BURAGU.
Sutelkti požiūrį į bendrą ateitį
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
 UGNĖ NOVIKAITĖ.
Apie senatvę filosofiškai
4

FOTOGRAFIJA 
• „Kaunas Photo“ solidarizuojasi su Lenkijos fotografija
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie parodą homoseksualumo tema
10

IN MEMORIAM 
• PETRAS SKODŽIUS
1927 12 26–2009 05 09

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DMITRIJUS HAIDUKAS.
Dža Buda ir jo Džatakos
3
• Nepateisinami pataisinėjimai1

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS

Apie senatvę filosofiškai

UGNĖ NOVIKAITĖ

[skaityti komentarus]

Jei dabar būčiau senas... Senas, tai koks?

Senas, kitaip tariant, pasitinkantis mirtį? Taip, seni žmonės miršta.

Ar norėčiau gyventi amžinai? Koks tas gyvenimas amžinai?

Gyventi amžinai, kitaip tariant, niekada nepasenti ir taip išvengti dviejų baimių, –­ mirties ir senatvės padarinių išsyk? Baisu, kad tavęs nebeliks (mirsi), kad, senatvei sugėrus tavo jaunatvišką gyvybingumą, nebebūsi toks „produktyvus“, tiesiog egzistuosi. Ar būti senam – tai būti bejėgiam? Gal taip atrodo tik jaunam žmogui, JAUNAM PROTUI! Senatvėje apsišarvuojama išmintimi ir tas vystantis kūnas –­ vieni niekai, palyginus su įgyta proto galia1. Čia senatvę skelkime pusiau. Forma –­ senatvė, su kiekvieną išoriškai seną žmogų reprezentuojančiu savybių komplektu, ir materija – išmintis, kuri įgyjama individualiai. Taigi yra fiziologinė senatvė ir vidinė senatvė, kaip išminties požymis. Fiziologiškai pasenęs žmogus yra sukaupęs SAVĄ IŠMINTĮ, todėl jį vadinkime senu apskritai. O gyvybingas jauno žmogaus kūnas liudija apie trumpą gyvenimo patirtį ir menkesnį protą. Jį vadinkime Jaunu apskritai.

* * *

Seno apskritai ir jauno apskritai žmogaus priešprieša. Čia pastarasis tampa seno apskritai žmogaus vertintoju. Išgirstame: „Senas žmogus suvaikėja“. Kyla klausimas: kas tas vaikiškumas? Stadija, kai senu žmogumi vėl reikia rūpintis kaip vaiku? Kaip kūnas, taip ir protas: nuosekliai lavinamas. Poreikis nusitraukti žaislą nuo spintelės moko vaikščioti, iškilus poreikiui reikšti save, imama mąstyti; tenka bėgti krosą, tenka susidurti su sunkumais ir pagaliau – įgyti išminties. Vadinasi, vaikystė – tai dar neišlavintas, o „suvaikėjimo“ atveju – jau prarandamas tiek fiziologinis pajėgumas, tiek šviesus protas. Jeigu egzistuoja „suvaikėjimas“, tai ar negalėtų būti jo priešprieša – „išankstinė senatvė“? Panagrinėkime šį kitimą fiziniais ir protiniais aspektais. Į fiziologinę išankstinę senatvę galima žvelgti, remiantis filmu „Benžamino Batono istorija“, kai vaikas gimė senas, pas­kui jaunėjo. Būti senam ir būti vaiku fiziologiškai tapatu: tiek vaiko, tiek seno žmogaus fiziniai pajėgumai beveik tolygūs. Tačiau kokia yra proto galia, gretinant „suvaikėjimą“ ir „išankstinę senatvę“? Juk pirmu atveju išmintis dar neįgyta, o antru – įgyta. Vadinasi, fiziologinis „suvaikėjimas“ supriešinamas su vaiku apskritai. Juk suvaikėjęs – tai turintis išmintį, sukauptą per ilgą laiką, o vaikui tokios galimybės dar nebuvo, nes ji iš niekur neatsiranda. Todėl senam fiziologiškai „išankstinė senatvė“ yra priešprieša, nes ji neįgyjama gimstant. Netgi „išankstinės senatvės“ sąvoka čia netinka, nes pasenti reiškia ilgesnį laiko tarpą nei „anksti“.

Taigi, kad „suvaikėtum“, turi būti jau pasenęs, nes pats žodis kalba apie grįžimo į vaikystę procesą. Fiziologinę vaikystę? Taip. Protiškai? Pabandysiu atsakyti. Jei išmintį įsivaizduosime nenykstančią su kūnu, tuomet atsakymas – ne. Mums pritartų netgi Platonas, jo sielos idėja2. „Kad pasireikštų išankstinė senatvė“, turi būti jaunas. Fiziologiniai kitimai nėra reikšmingi, nes padariniai panašūs: vaikystėje tu esi dar silpnas, o senatvėje – jau silpnas, tačiau jaunas būdamas išminties dar nesi įgijęs. Jauno žmogaus forma negali turėti seno žmogaus turinio, o seno forma jauno žmogaus turinį įgyja tik žvelgiant iš šalies, nes išmintis sukaupta, tik menkai išreiškiama.

Taigi SENTI, VADINASI, JAUNĖTI, BET JAUNĖTI NEREIŠKIA SENTI. Sendami mes tarsi patiriame metamorfozę –­­ tampame vaikais su jiems būdingais pajėgumais, tačiau jaunėdami nesenstame, nes senatvė liudija išmintį, tam reikia laiko.

* * *

Kaip toji išmintis keičiasi senstant? Ar teisinga manyti, kad jei nebegali pademonstruoti išminties, jos ir nebeturi? Ar sunkiai besiorientuojantis fiziologiškai senas žmogus pats suvokia, kad turi sukaupęs išminties? O gal jam net nebesvarbu, nes kai nebegali kuo nors naudotis, to ir nebereikia? Juk tik išmintingas žmogus gali sielvartauti, kad neturi išminties, nes suvokia jos reikšmę.

Jei teigiame, kad virsmo iš seno į jauną metu išmintis neišnyksta, nes su kūno pokyčiais nesusieta, ir čia remiamės Platonu, kyla klausimas: kur toji išmintis talpinama? Ją mąstyti kaip daiktą? Kažką atskira žmoguje? Įsivaizduokime: persodinus smegenis, patirtis negrįžtų, apsikeitę smegenimis, išmintimi juk neapsikeistume. Išmintis nepririšta prie konkretaus žmogaus konkrečių smegenų, bet tuo pačiu be jų nesukaupiama ir išmintis. Taigi, jei sakysime, kad siela tartum patalpinta kūne, ir mąstysime taip, kaip apie sielą/protą/išmintį mąstė pagal Platonas, teigęs, kad išmintis tolygi sielai ir apleidžia kūną su mirtimi, tai seno žmogaus išmintis turi būti jame, nes senas žmogus –­ gyvas žmogus!

Ar mirtis sunaikina protą? Platonas sakytų: mirtis yra galimybė sielai išsilaisvinti, sukauptai išminčiai idėjų pasaulyje reikštis. Čia mirtis negali naikinti, atvirkščiai – ji išlaisvina tikrajai būčiai. Tačiau jei su tuo, kad išmintis palieka kūną, jau nesutikome, turime teigti ir tai, kad mirtis protą sunaikina! O gal ir išmintis yra dvisluoksnė? Viena, kurią sukaupiame gyvendami, ir kita, esanti tarsi aukščiau pastarosios išminties, tarsi atskiras išminties organizmas, besinaudojantis sukauptos išminties resursais. Galbūt tas išminties organizmas gali būti toji Platono minėtoji išmintis?

Čia vėl savęs klausiu: jei senas būčiau dabar? Tai senas būčiau išore, ne vidumi! Nes, kad pasentum iš tiesų, turi iš tiesų ir pasenti (senatvė, kaip išminties požymis).

O ar su mano mirtimi baigiasi ir toji senatvė? Jei kūnas galėtų nesusidėvėti ir gyvuotų dvigubai ilgiau, tai jaunystė būtų ten, kur yra senatvė. Vadinasi, su mirtimi gali baigtis ir jaunystė, ne tik senatvė. Tuomet branda (branda, kaip gyvenimo skaitymo išmanymas) – neapibrėžta.

Nes čia jaunystę galime vadinti senatve, o senatvę – jaunyste. Vadiname senatvę jaunyste – kai žmogus miršta, nes „niekas ilgiau ir negyvena“, nors, jei būtų suteikta galimybė išgyventi savo laiką iki mirties, žmogus sėkmingai kauptų išmintį ir toliau, o kol kas naudojasi laiku, kuris jam skirtas, ir tai tuo pačiu įveda patirties maksimumo3 ir patirties begalybės4 sąvokas. Vadiname jaunystę senatve, kai žmogus, nors ir ribotu gyvenimo tarpsniu, pasiekia maksimalią išmintį, nors ji būtų begalinė, jei tik leistų kūnas.

Taigi NESVARBU BŪTI JAUNAM AR SENAM, SVARBU SPĖTI PASENTI.

________________________________________

1Proto galia, tolygi išminčiai.

2Pagal Platoną, žmogų sudaro kūnas ir siela. Būtent sielos dėka mes turime proto galią. Mums mirus, siela atsiskiria nuo kūno, persikeldama iš daiktų į idėjų pasaulį.

3Patirties maksimumas – patirtis, kuri kaip siekiamybė, gali būti visiškai įvykdyta gyvenimo laiko intervale.

4 Patirties begalybė – patirtis, kuri, progresuojanti kartu su laiku, yra begalinė.

 

Skaitytojų vertinimai


52986. skaiciau tik 1ma pastraipa2009-05-21 22:13
sunervino pirma pastraipa, vien iš savo patirties sakau, kad jeigu jaunas būtinai neprotingas [jei daug išgyvenęs, tai ir protingas, pvz. vėžį persirgęs vaikas], ir kad senas, tai jau išmintingas [jei visą gyvenimą fabrike dirbi, tai iš kur ta išmintis?] -nesąmonė.

52991. aštuoniasdešimtmetė :-) 2009-05-22 14:01
Vargšas pirmasis komentatorius!... Dabar prašysiu tik trumpą paaiškinimą, o, kai perskaitysiu antrą kartą, trumpai parašysiu, su kuo kategoriškai nesutinku... Taigi, pasijutau įgavusi šiektiek išminties, kai supratau, kad neviskas, ką daro Brazauskas yra labai blogai, o ką daro Landsbergis, yra labai gerai... buvo ir tokių periodų, kada šias dvi pavardes reikėtų sukeisti vietomis... čia tik tai kas su manimi vyko vertinant politiką (ne politikus!} Patikėkit, atsikračiusi dievinimo ir niekinimo, jaučiuosi įveikusi savo menkummą... na, nevisai, bet nors iš dalies...

53017. jona2009-05-24 13:53
Man šitiek metų ant pečių/ Tiek kartų kėlęsis ir puolęs/ O vis kaip kūdikis liečiu/ žariją, išdavystę, žolę... (A. Verba)... Mano nuomone senatvinė išmintis kiekviename žmoguje pasireiškia skirtingai, priklausomai nuo to, kaip kiekvienas individas gali suprasti ir pripažinti savo padarytas klaidas,nes labai teisingai yra pasakyta, kad iš klaidų mes mokomės... Geriausia pamoka yra, savo silpnybes matyti vaikuose ir, deja, netgi anūkuose- genai aršiau, kaip atominė bomba (ši mintis ne mano)... Va, tada ir pasidarai žmogus labai išmintingas, tačiau, deja, niekam neįdomus ir nelabai reikalingas...

53028. Autorė2009-05-24 21:17
Trumpas komentaras iš mano pusės: Gal kiek neapdairiai parinkau būtent Patirties sąvoką, proporcingą išminčiai. Reikėtų sakyti Patyrimo. Kuo daugiau komplikuotų situacijų žmogus išgyvena, tuo didesnė tikimybė, kad jis TAPS išmintingu. Kadangi išmintingas elgesys - išugdomas, tarsi įprotis. Tai - teisingas elgesys. Nelengvabūdiškas. Galime ukdyti ydas, arba dorybes. Antruoju atveju siekiame išminties. Filosofiniuose veikaluose išmintis (vėl pasikartosiu)tarsi TIESOS REGĖJIMAS. O kiekvienas, skirtingai suvokiantis išmintį, skirtingai ją ir paaiškins, nevienodai vertins, kitaip išgyvens. Todėl šis tekstas atspindi mano asmeninį vaizdinį. Ačiū.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:20:38 Oct 23, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba