Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-15 nr. 3237

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Akmenuko juodo akmenuko balto
27
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Renginių programa .
Tarptautinis  poezijos  festivalis
Poezijos pavasaris 2009
• Vakaronė „Naktiniai skaitymai prie laužo“
• Kviečiame dalyvauti moksleivių poezijos skaitymuose

DATOS 
• Juozo Gruodžio jubiliejų pasitinkant1

AKTUALIJOS 
• Konferencija apie Vilnių – Maskvoje
• Eurozine Vilniuje

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Nacionalinės eilėraščių medžioklės ypatumai „Poezijos pavasario“ almanacho laukuose
4
• MARI POISSON.
Laiškas Janinai Jovaišaitei
• Vokiečių literatūrologijos akiratyje –­ Antano A. Jonyno kūryba
• Danutė Kalinauskaitė –­ Kopenhagos literatūros festivalyje „CphLitt 09“
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Išplauti lėlių teatro „krantai“
• ALDONA ANDRAŠIŪTĖ.
„Lietuviškas ąžuolas“ – Australijoje

DAILĖ 
 KRISTINA STANČIENĖ.
Stasys Krasauskas: tobulo pasaulio vizija
• KRISTINA PIPIRAITĖ.
Ilgintis spalvų
• VYTAUTĖ AUŠKALNYTĖ.
Gyvybės fragmentai

MUZIKA 
• RITA ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ.
Viena kitą papildančios partnerės

PAVELDAS 
• Radvilų rūmuose – paroda „Tiesa ir grožis“

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Linksmuokliai ir baisuokliai
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Baimė
3

POEZIJA 
• ALGIMANTAS LYVA.
4
• EGLĖ SAKALAUSKAITĖ.
4
• VIENUOLĖ.
1

PROZA/Apsakymo konkursas 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Dviese prie diktofono
23

VERTIMAI 
• GÜNTER KUNERT.
Paprasta vienos Berlyno gatvės istorija

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VIKTORIJA IVANOVA.
Mažiausia šokio dalis, arba Šokio duoklė mažiausiesiems

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Aleksandro Šidlausko interviu su VLADU BURAGU.
Sutelkti požiūrį į bendrą ateitį
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• UGNĖ NOVIKAITĖ.
Apie senatvę filosofiškai
4

FOTOGRAFIJA 
• „Kaunas Photo“ solidarizuojasi su Lenkijos fotografija
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie parodą homoseksualumo tema
10

IN MEMORIAM 
• PETRAS SKODŽIUS
1927 12 26–2009 05 09

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DMITRIJUS HAIDUKAS.
Dža Buda ir jo Džatakos
3
• Nepateisinami pataisinėjimai1

DAILĖ

Stasys Krasauskas: tobulo pasaulio vizija

KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iliustracijos eskizas
W. Shakespeare’o „Sonetams“. Flomasteris. 1965–1966

Stasys Krasauskas

Stasiui Krasauskui (1929–1977) 2009 m. gegužės 29 d. būtų suėję 80. Ta proga „Akademijos“ galerijoje iki gegužės 23 d. veiksianti dailininko piešinių paroda ne tik pristato dalį palikimo, atskleidžia mažiau žinomų jo kūrybos aspektų, bet ir aktualizuoja prieštaringai vertinamą neoklasikinės meninės raiškos tradiciją.

Išgirdus apie menininko dukros Aistės Jurgos Krasauskaitės rengiamą S. Krasausko piešinių parodą, vėliau – apsilankius joje, kilo bent keletas klausimų. Kaip jo kūrybą galėtume vertinti dabarties meno kontekste? Ar ji vis dar įdomi, ar tėra tik „negyvas“ muziejinis eksponatas? Ar pakilios temos ir idealizuoti, patoso, ekspresijos kupini veikėjai ir scenos ne per daug dvelkia sovietmečio štampais, ideologiniais reikalavimais? Ką byloja didžiulis tuometinis dailininko populiarumas? Paradoksalu, bet į daugelį klausimų tikrai nėra vienareikšmio atsakymo, o tai liudija, kad Stasio Krasausko kūryba ir biografija nėra iki galo išnagrinėta ir įvertinta šiandien, žvelgiant iš jau nemenko laiko atstumo, kuris skiria mus, šiandienos žmones, ir vaisingiausius menininko kūrybos metus.

Parodos ekspozicijoje S. Krasauskas iškyla įvairiais pavidalais – tai ir brandus, pripažintas menininkas, ir ieškantis jaunuolis, gabus studentas. Čia mėginama aprėpti visą jo kūrybinę biografiją – nuo studijinių dailės instituto darbų, kruopščiai, juvelyriškai nuštrichuotų „gipsų“, iki ekspresyvių vėlyvesnės kūrybos eskizų, daugelį kurių atpažįstame kaip paruošiamąją dirvą garsiesiems estampų ciklams, W. Shakespeare’o „Sonetų“, E. Mieželaičio, A. Baltakio, M. Sluckio ir kt. knygų iliustracijoms. Tačiau svarbiausia – pristatomi mažiau žinomi dailininko darbai, t. y. eskizai, piešiniai, šaržai, sukurti pačiomis įvairiausiomis technikomis – tušu, flomasteriu, pastele, rašikliais, anglimi, jas maišant (eksponuojama ir šiek tiek estampų, pasak A. J. Krasauskaitės – tarsi dailininko kūrybos „įvadas“, skirtas tiems, kurie visai jos neišmano). Tai tikra, gyva ir pulsuojanti kūrybinė laboratorija, svarbesniųjų grafikos ciklų užkulisiai, „virtuvė“. Čia matyti, kaip vingri „krasauskiška“ linija gimsta iš ekspresyvių brūkšnių raizgalynės, chaoso, kaip kuriamas vaizdas, motyvo ir minties, idėjos darna, kokia skirtinga ir netikėta galėjo būti įvairių eskizų formos traktuotė. Taikli kasdienybės pagava, atkaklūs išraiškos ieškojimai, dešimtys panašių variacijų, ieškant įtaigiausio sprendimo, šiandien atskleidžia „kitokį“ S. Krasauską – ne vien idealizuotų, preciziškos išraiškos grafikos kompozicijų kūrėją, literatūros veikalų iliustratorių, bet ir pastabų, humoro jausmu apdovanotą menininką, gebantį nusimesti rimtumo kaukę, prabilti ne rafinuota, ištobulinta, o gyva ir paprasta kalba. Štai, kad ir portretai-šaržai, kurių parodoje matome dešimtis. Tai tikra kultūros veikėjų, menininkų portretų galerija, kai kurie jų kelia juoką taiklia ironija, tiksliai keliais štrichais perteiktu personažo charakteriu... Pavyzdžiui, Vincento Gečo šaržas – aštrių nusmailintų, bruožų, gudriai besišypsantis profilis, kiek primenantis kardinolą Rišelje.... Vietoj ausies portretuojam personažui užlipdyta tapytojo paletė – tarsi įvairiausius garsus gaudantis „lokatorius“ – ne tik užuomina apie profesiją, bet ir puiki būdo, elgesio charakteristika.

Sovietmečiu apie šį menininką kalbėta ir rašyta tikrai daug. Ne per drąsu teigti, kad S. Krasauskas buvo tikra savosios epochos legenda – talentingas menininkas ir ne mažiau gabus sportininkas, bohemiškų vakarėlių siela. Vos ne kiekvienuose namuose puikavosi S. Krasausko iliustruotos knygos, grafikos reprodukcijos. Todėl šiandien jo asmenybę galime laikyti tikru savojo laikotarpio simboliu, o jo populiarumas žymėjo tuometį menininko statuso, jo reikšmės suvokimą. Akivaizdu, kad dabar jis kardinaliai pakitęs – vargu ar mūsų dienomis dar įmanoma tokia visuotinė menininko šlovė (turiu omenyje būtent vaizduojamojo meno atstovus). Čia galima prisiminti nebent tokius populiariosios kultūros veikėjus, kaip, pavyzdžiui, Egmontas Bžeskas, kuris tapo „žvaigžde“ tik tuomet, kai iš visuotinio populiarumo požiūriu kuklių grafikos „marškinėlių“ įsinėrė į masėms kur kas patrauklesnį šoumeno, dainininko amplua.

Mėginant dailininko kūrybą apžvelgti iš šių dienų pozicijų, neišvengiamai turime kalbėti ir apie negatyvią sovietmečio patirtį. Juk S. Krasauskas buvo vienas iš tų, kuriems anuomet tikrai šypsojosi sėkmė –­ pilnos publikos parodų salės, visuotinis pripažinimas. Tai nebuvo dabar vertinama nonkonformisto pozicija, jis su niekuo nekovojo, tarsi pritapo prie santvarkos, jos fono, ir net tapo jos oficialiuoju meniniu veidu. Tačiau tai nereiškia, kad šie dalykai menkina jo kūrybos vertę. S. Krasausko darbai itin ryškiai įkūnija neoklasikinės raiškos tendencijas –­ sunku rasti daugiau jo amžininkų, kurie būtų taip nuosekliai ir savitai plėtoję šią tendenciją (nekalbant apie santvarkai akivaizdžiai pataikavusių menininkų ideologizuotus kūrinius). Čia susiduriame su paradoksu – juk neoklasikinis stilius, tobulo, atletiško kūno idealai, antikos, renesanso interpretacijos buvo abiejų didžiųjų „blogio“ imperijų – fašizmo ir komunizmo meninės kūrybos sampratos ašis.

Vis dėlto S. Krasausko intencijos yra labiau neutraliosios neoklasikinės tradicijos tąsa, kuri ryškiai atsispindėjo lietuvių dailėje tarpukario laikotarpiu, natūraliai perimta iš to meto Europos meninių nuotaikų. Motinystės, meilės, alegorinės temos S. Krasausko kūriniuose išreikštos lakoniška, virtuoziška linija, modernizmo stilistika multiplikuoti figūrų judesiai, tradiciją dažnai peržengia drąsūs kompoziciniai sprendimai. Nors ir glaudžiai susijusi su XX a. antrosios pusės meninėmis tendencijomis, politinėmis aplinkybėmis, tačiau tai iš esmės nepriklausanti nuo laiko tobulo pasaulio vizija. Panašu, kad S. Krasausko kūryba – ne vien sausas dailės istorijos faktas, ji ir šiandien provokuoja įvairias, neretai prieštaringas interpretacijas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:20:38 Oct 23, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba