Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-15 nr. 3237

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Akmenuko juodo akmenuko balto
27
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Renginių programa .
Tarptautinis  poezijos  festivalis
Poezijos pavasaris 2009
• Vakaronė „Naktiniai skaitymai prie laužo“
• Kviečiame dalyvauti moksleivių poezijos skaitymuose

DATOS 
• Juozo Gruodžio jubiliejų pasitinkant1

AKTUALIJOS 
• Konferencija apie Vilnių – Maskvoje
• Eurozine Vilniuje

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Nacionalinės eilėraščių medžioklės ypatumai „Poezijos pavasario“ almanacho laukuose
4
• MARI POISSON.
Laiškas Janinai Jovaišaitei
• Vokiečių literatūrologijos akiratyje –­ Antano A. Jonyno kūryba
• Danutė Kalinauskaitė –­ Kopenhagos literatūros festivalyje „CphLitt 09“
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Išplauti lėlių teatro „krantai“
• ALDONA ANDRAŠIŪTĖ.
„Lietuviškas ąžuolas“ – Australijoje

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Stasys Krasauskas: tobulo pasaulio vizija
• KRISTINA PIPIRAITĖ.
Ilgintis spalvų
• VYTAUTĖ AUŠKALNYTĖ.
Gyvybės fragmentai

MUZIKA 
• RITA ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ.
Viena kitą papildančios partnerės

PAVELDAS 
• Radvilų rūmuose – paroda „Tiesa ir grožis“

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Linksmuokliai ir baisuokliai
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Baimė
3

POEZIJA 
• ALGIMANTAS LYVA.
4
• EGLĖ SAKALAUSKAITĖ.
4
• VIENUOLĖ.
1

PROZA/Apsakymo konkursas 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Dviese prie diktofono
23

VERTIMAI 
• GÜNTER KUNERT.
Paprasta vienos Berlyno gatvės istorija

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 VIKTORIJA IVANOVA.
Mažiausia šokio dalis, arba Šokio duoklė mažiausiesiems

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Aleksandro Šidlausko interviu su VLADU BURAGU.
Sutelkti požiūrį į bendrą ateitį
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• UGNĖ NOVIKAITĖ.
Apie senatvę filosofiškai
4

FOTOGRAFIJA 
• „Kaunas Photo“ solidarizuojasi su Lenkijos fotografija
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie parodą homoseksualumo tema
10

IN MEMORIAM 
• PETRAS SKODŽIUS
1927 12 26–2009 05 09

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DMITRIJUS HAIDUKAS.
Dža Buda ir jo Džatakos
3
• Nepateisinami pataisinėjimai1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Mažiausia šokio dalis, arba Šokio duoklė mažiausiesiems

VIKTORIJA IVANOVA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Spektaklio „Bala žino“ scena
Nuotrauka iš „db PROJEKTŲ“ archyvo

        Vos spėjęs praūžti, „Naujojo Baltijos šokio“ festivalis šokio mėgėjų nepaliks knapsėti. O ypač pačių jauniausiųjų, kartais nederamai pamirštamų. Gegužės 15 d., Tarptautinę šeimos dieną, Menų spaustuvėje prasidės jau antrus metus rengiamas „Dansemos“ šokio festivalis vaikams. Profesionalūs šokėjai ir choreografai vaikams pristatys ne tik lietuvių spektaklius ir „dovanas“ iš užsienio, bet ir jungtinėmis lietuvių bei švedų jėgomis sukurtą spektaklį paaugliams „Visiškas dvynys“. Apie festivalį papasakoti sutiko viena jo organizatorių BIRUTĖ BANEVIČIŪTĖ ir prabėgom keletu min(u)čių pasidalijo „Visiško dvynio“ choreografė švedė CLAIRE PARSONS.

Birute, kaip kilo idėja organizuoti šokio festivalį vaikams?

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad šiai idėjai jau kokie trys ar keturi metai, ją puoselėjome iki pat pirmojo mūsų festivalio, vykusio prieš metus. Pirmasis „Dansemos“ festivalis buvo pradėtas Švedijos ambasadoje dirbusio kultūros patarėjo Torsteno Schenlaerio iniciatyva. Ši idėja gimė Švedijoje ir mums buvo pasiūlyta organizuoti ką nors panašaus Lietuvoje. Pradėję domėtis, pastebėjome, kad Lietuvoje tikrai mažai profesionalaus meno, skirto jaunajai publikai. Juo labiau nenurodoma konkreti amžiaus grupė, skirtingai nei Švedijoje, kur ypač kreipiamas dėmesys į vaiko amžių –­ ką jis suvokia, kaip suvokia ir kaip kalbėti, kad jam nebūtų nuobodu. Taigi pernai švedų iniciatyva buvo pasiūlyta atvežti keletą spektaklių, o mes sumanėme apjungti juos į festivalį kartu su lietuviškais. Švedų paskatinti, sukūrėme ir savo pirmąjį spektaklį vaikams „O kas čia?“, o šiemet ir antrą – „Bala žino“. Praėjusių metų festivalio programa buvo platesnė – turėjome ir seminarus, ir spektaklius daugiau kartų rodėme, nes gavome didelę švedų finansinę paramą per Švedijos ambasadą. O šiemet dirbame tik su „lietuviškais“ pinigais. Bet labai džiaugiuosi, kad jų skyrė Kultūros rėmimo fondas ir labai daug prisidėjo Nyderlandų ambasada. Pernykščiu festivaliu ypač domėjosi tėvai: po spektaklio, skirto metų-pusantrų metų vaikams, jie stebėjosi, kad ir su tokio amžiaus vaikais galima lankyti kultūrinius renginius. Nenorėjome nutraukti šios iniciatyvos, bijojome visų tų krizės sąlygų, tačiau pavyko. Be to, girdėjome, kad tuo susidomėjo ir klaipėdiečiai su choreografe Agnija Šeiko, tad tikimės, kad kitąmet lietuviškos produkcijos bus jau daugiau.

Iš kokių klaidų jaučiatės pasimokę?

Išmokome derinti laiką – manėme, kad mažiukus vaikus į jiems skirtus spektaklius turės laiko ir jėgų atvežti darželių auklėtojos, pradinių klasių mokytojai. Bet tai nepasiteisino, todėl nukėlėme festivalį į savaitgalį, ir manome, kad į spektaklius, skirtus mažiesiems, turėtų ateiti šeimos. O 15-tą dieną – mokiniai ir mokytojai, nes tai spektaklis 12–14 metų paaugliams.

Kaip kilo idėja pavadinti festivalį „Dansema“?

Labai ilgai svarstėme, koks pavadinimas gerai skambėtų lietuviškai, o kitomis kalbomis nereikėtų „laužyt liežuvio“. Be to, nenorėjome daryti vertimo. Idėja kilo man rašant disertaciją. Rašiau apie šokio ugdymą, ieškojau veikalų ir radau semiotiko A.J.Greimo darbą, kuriame jis nagrinėjo šokį, kaip kalbos formą. Yra tokios sąvokos kaip fonema, semema – mažiausios kalbos dalys. Ir A.J.Greimas pasiūlė tokį pavadinimą – mažiausia šokio dalis – dansema. Mums tai puikiai nuskambėjo visomis kalbomis – ir labai prasminga: mažiausia šokio dalis, o mums, kaip nuo mažiausiųjų pradedantiems, šis variantas buvo tiesiog idealus.

Praėjusiais metais spektakliai vyko ne vien Vilniuje, bet ir Kaune. Kodėl šiemet apsiribojote sostine? Sunkmetis?

Iš dalies taip. Kai rengėme paraiškas, kalbų apie tą sunkmetį nebuvo, o dabar visur – tai ten, tai šen – išlenda. Tačiau visi gana draugiški ir supratingi, net ir užsieniečiai. Tikimės, kad ta finansinė krizė nepereis į dvasinę krizę. Nenorėtume, kad tėveliai, taupydami pinigus, paliktų vaikus be dvasinio, meninio ugdymo. O dėl kitų miestų, tai kol kas mūsų komanda gal dar kiek per maža. Tačiau tai planuojama, to norėtų ir mūsų šokėjai. Be to, gavome daug prašymų iš įvairių miestų nepamiršti ir jų, tiesiog tam reikia didesnių pajėgų ir... didesnio finansavimo. Bet mes tos idėjos neatsisakome, ateityje tikimės ją įgyvendinti.

Kaip nusprendėte šiemet bendradarbiauti su III tarptautiniu ASSITEJ asociacijos festivaliu „Jėga“?

Pažiūrėjome iš vadybinės pusės. Kai pradėjome organizuoti „Dansemą“, įtariu, kad nei ASSITEJ ką nors apie mus žinojo, nei mes apie juos. Bet, kai derinome datą, pasižiūrėjome, kas vyksta Lietuvoje tuo metu, ir pamatėme šį festivalį. Pamanėme, visai vertėtų mūsų gan artimiems festivaliams apsijungti. Be to, „db PROJEKTAI“, kurie organizuoja šį festivalį, buvo priimti į ASSITEJ narius. Išsirutuliojo puikus bendradarbiavimas, iš pradžių pastūmėtas vadybinio prado, o galiausiai, sutariant ir dėl prasmės. Tikimės ASSITEJ moralinės paramos ir didesnio bendradarbiavimo ateityje.

Ar tikslingai festivalis prasideda gegužės 15-tą – Tarptautinę šeimos dieną?

Čia, žinokite, jūs mane nustebinote. Va, kiek daug visko nežinome! Toks sutapimas visiškai atsitiktinis. Mes juk net planavome festivalį perkelti į rudenį, tačiau, apsisprendę dėl pavasario, derinome datas su Menų spaustuve – labai džiaugiamės, kad jie taip mielai mus priėmė ir yra itin suinteresuoti, kad čia būtų spektaklių vaikams pasiūla. Taigi, jei sutapo su tokia data, tiesiog puiku ir, manau, turėsime omeny tai ir ateityje.

Pristatykite choreografus švedę Claire Parsons, olandą Jacką Timmermaną ir vokietę Sabine Seume?

Su Claire Parsons susitikome prieš metus per „keðja“ susitikimą „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje. Claire Parsons yra choreografė, sukūrusi Švedijoje pirmąjį profesionalų šokio spektaklį vaikams, kuris 1997 m. buvo parodytas „Salto“ festivalyje. Mes visai netyčia pradėjome kalbėti apie koprodukciją. Iš pradžių juokais, o paskui ir rimčiau. Apsistojome ties spektaklio paaugliams idėja, nes Lietuvoje to ypač stinga. Jackas Timmermanas Olandijoje irgi yra sukūręs nemažai spektaklių vaikams, iš kurių išsirinkome „Nenuoramas“, nes jis labiausiai pritaikytas mažiesiems. Sabine Seume yra vokiečių choreografė, kuri sėmėsi patirties ir iš rytų, mokydamasi Japonijoje, taigi jos spektaklyje atsispindi ir rytietiška estetika.

Papasakokite apie kinobuso idėją.

Ši idėja taip pat susijusi su Torstenu Schenlaeriu ir yra tarsi jo „palikimas išvažiuojant“. Šiemet susitarėme dėl „švelnaus“ bendradarbiavimo – kad jie per mūsų festivalį parodytų savo trumpų filmukų, skirtų vaikams. Tačiau turime ir idėjų ateičiai, pavyzdžiui – vasaros stovyklos metu vaikai galėtų kurti filmus apie judesį ar per judesį, kuriuos paskui galėtume pristatyti „Dansemos“ festivalyje.

Kuo skiriasi kūrybos vaikams ir suaugusiesiems specifika?

Labai daug kuo, o iš tikrųjų – niekuo. Profesionaliai dirbi savo darbą, tačiau kurdamas vaikams labiau galvoji apie auditoriją. Dažnai kūrėjai deklaruoja, kad jiems nesvarbu, nei kas ateis, nei kaip reaguos, svarbiausia yra tai, ką nori pasakyti. Mąstymo apie auditoriją nereikėtų pavadinti pataikavimu publikai, nors būna ir tokių variantų. Tačiau šiuo atveju mes tiesiog mąstome, ką suvoks žmogus, pamatęs spektaklį. Juk sunku su Australijos aborigenu kalbėtis japoniškai – jis tiesiog nesupras. Lygai taip ir su vaikais – negalima kalbėti kalba, kuri jiems nesuprantama, neaktuali.

Kitas dalykas – patys judesiai niekuo nesiskiria nuo judesių, naudojamų spektakliuose suaugusiesiems, tik jie yra kitaip komponuojami. Žinoma, skiriasi temos, spektaklių trukmė. Nejučiom imi lįsti į psichologiją: ar vaikams bus juokinga, ar pritrauks dėmesį. Claire Parsons spektaklyje „Visiškas dvynys“ ir mano „Bala žino“ buvo vadinamosios stebėtojų grupės: proceso metu buvo susitinkama su jaunaisiais žiūrovais, kurie stebėjo ištraukas iš repeticijų ir diskutavo. Žinoma, choreografo reikalas, kiek į tokių grupių pastabas reaguoti, juk, kaip sakoma, šimtas žmonių – šimtas nuomonių. Bet vis dėlto net niuansai gali suteikti idėjų.

Kaip sekasi bendradarbiauti su užsienio choreografe Claire Parsons?

Kadangi tai pirmas mūsų bandymas, įsivaizdavau, kad bus labai sudėtinga. Tačiau reikia turėti gerą idėją ir rasti žmogų, kuris tai idėjai pritartų. Radus žmogų, viskas gali atrodyti labai gražu ir paprasta, bet prasideda konkretus pinigų skaičiavimas, repeticijų grafiko derinimas, be to, labai sunku organizuoti švedų atvažiavimą į Lietuvą, o lietuvių – į Švediją. Viskas gana sudėtinga, ypač kai nėra daug pinigų. Bet nėra taip baisu, kaip iš pradžių atrodė. Tad, visokių niuansų buvo, bet rezultatas turėtų būti geras. Kaip aš sakau, jei viskas vyksta labai sklandžiai, tai turėtų būti įtartina.

Kitąmet taip pat džiuginsite jaunuosius šokio mėgėjus festivaliu?

Planuojame, deramės, kalbamės su užsienio trupėmis, norime praplėsti dalyvaujančių šalių skaičių ir geografiją – jau turime ryšių su austrais. Bandėme užmegzti ryšius su Baltijos šalimis, bet, matyt, kuo arčiau, tuo sudėtingiau. Taip pat jau kalbėjomės su rusais – jie susidomėję. Pasižiūrėti festivalio vis atvažiuoja lenkai. Apie kitų metų festivalį pradėjome galvoti dar tebemąstydami apie šitą.

Claire, Jūsų pasirodyme šoka lietuvių šokėjas Tautvilas Gurevičius ir švedų šokėjas Niklas Valenti. Kokius matote jų skirtumus, ar sunku jiems dirbti kartu?

Taip, pastebiu nemažai skirtumų. Su Tučiu (Tautvilas Gurevičius, – aut. past.) susipažinome tik kovo mėnesį ir abu buvome kiek uždaroki. Man rūpėjo, kaip jis dirba, o jam – ką mes kursime. Tačiau viskas išsisprendė labai gerai. Žavus šokio kūrimo niuansas yra tas, kad kartu dirba ne tik šokėjai, bet ir idėja. Jie dirbo su medžiaga, iš kurios labai greitai gimė papildoma medžiaga.

Kaip atsirado idėja kurti spektaklį apie jauno žmogaus dvilypumą?

Kartais ir aš apie tai mąstau. Nežinau... Man labai patiko, kad mes su Birute iškart nutarėme, jog spektaklis turi būti kuriamas paaugliams, bandant apibrėžti, kas yra žmogus. Džiaugiausi, turėdama sąlyginai mažesnę laisvę ir galimybę kurti minimaliomis medžiagomis ir maksimaliomis galimybėmis. Pati stebiuosi ta idėja apie žmonių panašumus ir skirtumus. Mane labai stebina, kai man pasako: „O, aš buvau sutikęs tokį patį žmogų kaip tu.“ Tokiu atveju imi mąstyti, kaip tai įmanoma ir kiek mes unikalūs. Be to, mano zodiako ženklas yra Dvyniai – imi mąstyti ir apie tai, kodėl gimei būtent tą mėnesį ir kad iš to išplaukia tam tikra patirtis.

Kaip galėtumėte palyginti spektaklio kūrimą Lietuvoje ir Švedijoje?

Švedijoje turime konkrečius asmenis, iš kurių vienas atsakingas už šviesą, kitas – už garsą. Taigi mes pripratę prie aiškaus, sauso bendradarbiavimo su technikais, o čia mums reikia tiesiog laukti ir tikėtis geriausio. Tačiau gerai, kad šokėjai yra puikiai pasirengę atlikti spektaklį ir skurdesnėmis priemonėmis. Gal Švedijoje turėčiau daugiau erdvės repeticijoms, didesnį finansavimą, galėčiau imtis masyvios scenografijos, kostiumų, tačiau čia stengiuosi viską minimalizuoti, ir tai – savotiška atgaiva. Tarkime, scenografiją „skolinsimės“ iš žiūrovų spektaklio metu. Tai – dalis koncepcijos. Norime, kad paaugliai žiūrovai pasijustų įtraukti į spektaklį, nes stebėjimas, kaip šokėjai panaudoja jų daiktus, sukuria artimesnį santykį su spektakliu.

Kaip vertinate „Dansemos“ idėją?

Nuo 1995-ųjų kuriu spektaklius vaikams ir jaunimui ir mano tikslas – visada pateikti jaunam žiūrovui gerą meną, su kuriuo jis dažniausiai nėra supažindinamas. Manau, kad tai – ir „Dansemos“ pagrindinis tikslas. Jaučiuosi, tarsi daugelį metų sutikčiau žmones, norinčius bendradarbiauti ir siekti tų pačių tikslų. Dirbdama su Birute, nesijaučiu jai padedanti – veikiau jos energijos įkvėpta kuriu spektaklį jos festivaliui. Vilniaus meno erdvė, skirtingai nei Švedijos, yra atvira pasiūlymams ir bendradarbiavimui, taigi tikiuosi, kad festivalis gyvuos ir plėsis.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:20:36 Oct 23, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba