Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-15 nr. 3237

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Akmenuko juodo akmenuko balto
27
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Renginių programa .
Tarptautinis  poezijos  festivalis
Poezijos pavasaris 2009
• Vakaronė „Naktiniai skaitymai prie laužo“
• Kviečiame dalyvauti moksleivių poezijos skaitymuose

DATOS 
• Juozo Gruodžio jubiliejų pasitinkant1

AKTUALIJOS 
• Konferencija apie Vilnių – Maskvoje
• Eurozine Vilniuje

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Nacionalinės eilėraščių medžioklės ypatumai „Poezijos pavasario“ almanacho laukuose
4
• MARI POISSON.
Laiškas Janinai Jovaišaitei
• Vokiečių literatūrologijos akiratyje –­ Antano A. Jonyno kūryba
• Danutė Kalinauskaitė –­ Kopenhagos literatūros festivalyje „CphLitt 09“
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Išplauti lėlių teatro „krantai“
• ALDONA ANDRAŠIŪTĖ.
„Lietuviškas ąžuolas“ – Australijoje

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Stasys Krasauskas: tobulo pasaulio vizija
• KRISTINA PIPIRAITĖ.
Ilgintis spalvų
• VYTAUTĖ AUŠKALNYTĖ.
Gyvybės fragmentai

MUZIKA 
• RITA ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ.
Viena kitą papildančios partnerės

PAVELDAS 
• Radvilų rūmuose – paroda „Tiesa ir grožis“

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Linksmuokliai ir baisuokliai
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Baimė
3

POEZIJA 
• ALGIMANTAS LYVA.
4
• EGLĖ SAKALAUSKAITĖ.
4
• VIENUOLĖ.
1

PROZA/Apsakymo konkursas 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Dviese prie diktofono
23

VERTIMAI 
• GÜNTER KUNERT.
Paprasta vienos Berlyno gatvės istorija

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VIKTORIJA IVANOVA.
Mažiausia šokio dalis, arba Šokio duoklė mažiausiesiems

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Aleksandro Šidlausko interviu su VLADU BURAGU.
Sutelkti požiūrį į bendrą ateitį
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• UGNĖ NOVIKAITĖ.
Apie senatvę filosofiškai
4

FOTOGRAFIJA 
• „Kaunas Photo“ solidarizuojasi su Lenkijos fotografija
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie parodą homoseksualumo tema
10

IN MEMORIAM 
• PETRAS SKODŽIUS
1927 12 26–2009 05 09

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
 DMITRIJUS HAIDUKAS.
Dža Buda ir jo Džatakos
3
• Nepateisinami pataisinėjimai1

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis

Dža Buda ir jo Džatakos

DMITRIJUS HAIDUKAS

[skaityti komentarus]

* * *

Indijoje daug gero hašišo, ir visi jį labai mėgsta. Tik kai kuriuos baisiai ant protingumo pramuša. Pavyzdžiui, vienas senovės Indijos žmogus kartą tiek apsipūtė, kad atsisėdo po medžiu ir pradėjo visus buvusius gyvenimus prisiminti, o tų gyvenimų buvo ne mažiau kaip milijonas. Vis prisimindavo, prisimindavo, ir kuo daugiau prisimindavo, tuo labiau jam aiškėjo, kad, išskyrus keletą smagių akimirkų, jokio kaifo tuose gyvenimuose nebuvo. Ir tada kilo jam klausimas: jei jokio kaifo nėra, tai kam išvis to reikia? O aplink jį jau visokie žmonės buvo susirinkę, nes matė, kad bičas jau savaitę vienoj vietoj sėdi, mintį dūmoja, o šie laukia, kad štai jis akis atmerks ir ką nors protinga pasakys. Ir štai jis atmerkia akis, mato minią ir sako: „Chebra! Gyventi –­ kenksminga!“ Ir staiga visi suprato, kad prieš juos Dža Buda sėdi ir kad reikia iš jo visko mokytis.

Na, jis, žinoma, jiems apie gyvenimą ir paporino. Kad, visų pirma, nuo šio užsiėmimo žmonės miršta, bet tai dar būtų pusė bėdos. Juk jie paskui iš naujo gimsta ir vėl gyvena, paskui miršta, vėl gyvena, miršta, vėl gyvena, miršta, vėl gyvena, o kam – neaišku, nes nėr šiam gyvenime nieko gero, tik parkės kiaurą parą. Ir kad reikia pagaliau imti ir numirti visam laikui taip, kad daugiau ir negyventum. Tada bus viskas gerai.

Reikia pripažinti, kad ši idėja daug kam patiko. Susirinko aplink Dža Budą apie du šimtus mokinių ir sako: „Išmokyk mus, gerbiamasai, kaip čia taip numirti, kad paskui visai negyventumėm.“ O Dža Buda jiems ir sako: „Nugalėkite savo troškimus. Nes viskas iš jų: ir gyvenimas, ir mirtis, ir parkės visokios, ir kitas mėšlas.“ Ir taip jie kalbėjosi diena po dienos, ištisus dvidešimt šešerius metus. O kad nebūtų liūdna, Dža Buda kartais pasakodavo nutikimus iš savo buvusių gyvenimų, kurių nugyveno ne mažiau kaip milijoną, tad ir papasakoti buvo ką. Ir vadinosi tie pasakojimai DŽATAKOMIS – didžiojo dievo Dža garbei.

Džataka apie užsispyrusį karalaitį

Kartą prisisapnavo Anandai sapnas: eina jis gatve, o ten stovi marozai ir rėkia: „Ei, budistas, ateini čia!“ Ananda traukia sau toliau, atseit nieko negirdėjo; marozai jį pasiveja, nosį sugurina, kojomis paspardo ir dar auskarą iš ausies išplėšia. Toks štai nykus sapnas Anandai prisisapnavo.

Ir sapnuojasi jam toliau, kad ateina jis pas Dža Budą ir ima skųstis: štai, atseit žiūrėk, ką su manim marozai padarė. O Dža Buda tik galva linguoja ir sako: „Ne tik šiame gyvenime, Ananda, tau tokie nykūs sapnai sapnavosi. Kadaise senų senovėje gyvavo netoliese viena labai smagi karalystė, o toje karalystėje stovėjo raudona troba, kurioje visi miegojo. Na, jie ne kasdien miegojo, o tik penktą naktį po jaunaties; ir ne visi šiaip miegojo, o tik karaliaus šeimyna ir dešimt ministrų – tačiau nauda iš to buvo nemaža. Kai jie rytais prabusdavo, tučtuojau imdavo vienas kitam sapnus pasakoti ir iš tų sapnų spręsdavo, kas bus toliau ir kaip valstybę valdyti. Tokią jie turėjo naudingą tradiciją.

Ir buvo ten vienas karalaitis, kuris tos tradicijos visai nevertino. Manė, kad tai viduramžių atgyvena, kuri civilizuotai valstybei visai nepritinka. Ir štai, atsibunda jis kartą raudonojoje troboje, prieina prie jo tėvas karalius ir klausia: „Na, sūneli, ką sapnavai?“

O karalaitis jam atrėžia: „Nesakysiu!“ Karalius nustebo: „Kodėl – „nesakysiu“? Juk tai, sūneli, valstybinė pareiga – mūsų karalystė tuo remiasi ir ateityje remsis!“ O karalaitis užsispyrė: „Vis tiek nesakysiu!“ Tada karalius rimtai įsižeidė ir sako: „Žinai ką, sūneli, jeigu jau taip, eik lauk iš mūsų karalystės. Pasivaikščiok kur nors, prasivėdink – galbūt proto kiek įgysi.“

Na, karalaitis, netaręs nė žodžio, greit daiktus susirinko ir į laisvuosius Vakarus movė.

Tik toli nueiti jam nepavyko: prie pirmos sienos jį supakavo ir pas kaimynų karalių nugabeno. O tas, vos karalaitį pamatęs, tuoj įsakymais ima švaistytis: „Nagi, neškite greitai svečių sostą brangiajam sveteliui!“ O paskui pasisodina karalaitį ir ima klausinėti: iš kur atseit ir kokie vėjai atpūtė.

Karalaitis jam viską ir išklojo. Kaimynų karalius kad ims žavėtis: „Ak, koks nepriklausomas ir savarankiškas jaunuolis! Ak, kaip mūsų karalystėje tokių vaikinų trūksta! Žinai ką, jaunuoli, gal norėtum mūsų karalystėje žmogaus teisių ministro postą užimti?“ Karalaitis pagalvojo ir sako: „Manau, sutiksiu.“

Tada kaimynų karalius iš salės išvijo savo snukdaužius, o pats pasilenkė prie karalaičio ir klausia: „Na, žmogaus teisių ministre, o man savo sapną papasakosi?“ O karalaitis atsako: „Ne. Tėvui savo nepasakojau ir tau nepasakosiu. Nes čia principo reikalas.“

Tada karalius vėl kviečiasi savo snukdaužius ir sako jiems: „Štai, vyručiai, pasiimkite iš čia šitą principą; o kad jis paskui neaiškintų, išdurkite jam akis, nuvežkite į gūdų mišką ir ten palikite.“ Karalaitis jam atšauna: „Veltui tu mane gąsdini, aš tau vis tiek nieko nepasakosiu.“ O kaimynų karalius atsiliepia: „Na, tai jau nebesvarbu. Dabar tu niekam nieko nepasakosi.“

Na, trumpai tariant, apakino blogi žmonės karalaitį ir į gūdų mišką išvežė. Sėdi jis gūdžiame miške ir staiga kažkur iš viršaus išgirsta: „Ei, tu! Kvailas žmogau! Ko čia sėdi ir nebėgi: nejau manęs nebijai?“

Karalaitis jam ir atsako: „Nematau aš tavęs.“ O balsas nustemba: „Nieko sau! Aš čia pats stambiausias milžinas, už aukštus medžius aukštesnis – kaip gali manęs nematyti? Aklas tu, ar ką?“

Karalaitis atsako: „Jo, aklas. Nuo šiandienos.“ Ir taip, žodis po žodžio, papasakoja milžinui visą istoriją. O milžinas išgirdęs kad ims keiktis: „Rupūže, taigi čia visiškas bezpridielas. Nagi, vaikine, sėskis man ant peties –­ tuoj mes tam šūdinam karaliui taip subinę išakėsim, šimtą metų prisimins!“ Ir, pasisodinęs karalaitį ant peties, patraukia su juo į kaimynų karalystės sostinę.

Eina jie, suprantat, eina, ir staiga milžinas sako: „Na ir kvailas tu, brolau. Taigi karalių tiesiog išdurt galėjai: visokių blėnių prikurt, ir sapno nereikėtų. O patikės jis ar nepatikės, koks skirtumas, vis tiek nepatikrins!“

Karalaitis jam atsako: „Ne, aš taip nedarau. Aš ne šunsnukis koks – kilnus žmogus ir meluoti nemokytas.“

Tada milžinas paima jį dviem pirštais, nukelia nuo peties ir sako: „Ak šitaip! Tu, vadinasi, meluoti nemokytas, o aš mokytas? Tu, vadinasi, kilnus ir sąžiningas, o aš –­ niekšas paskutinis? Ne, mažai tave kaimynų karalius nubaudė – aš dar pridėsiu.“ Ir tai pasakęs, nurauna karalaičiui rankas, kojas ir numeta jį į artimiausius krūmus.

Guli karalaitis krūmuose ir po truputį miršta. Staiga girdi: „Ei, karalaiti! Tu ką, mirt susiruošei?“

Karalaitis atsako: „O ką man daugiau daryt? Akių nėr, rankų nėr, kojų nėr – kokie dar gali būt variantai?“

O balsas jam atsako: „Na, tai niekis. Rankų nėra, kojų nėra – bet variantų yra!“ Ir staiga grįžta karalaičiui regėjimas, ir mato jis, kaip jam iš naujo atauga rankos ir kojos. O prieš jį stovi gyvatė su žmogaus galva ir sako: „Susipažinkim. Aš radža Nagas, gyvačių karalius, man, matai, rankos, kojos nuo gimimo nepriklauso. Bet jei tau tie dalykai tokie brangūs ir išsiversti be jų negali, tai variantai tau lieka tokie: arba eini su manimi į gyvačių karalystę ir atidirbi po septynerius metus už kiekvieną sugražintą daiktą – arba gulėk čia kaip buvęs. Štai tokie tau du variantai.“

Na, čia ir arkliui aišku, koks variantas geresnis. Trumpai tariant, patraukė karalaitis į gyvačių karalystę ir atidirbo ten šešiskart septynis, keturiasdešimt du metus. Septynerius metus vandenį nešiojo, septynerius – malkas skaldė, septynerius –­ gyvačiukus augino, septynerius –­ ritualus atlikti padėjo, septynerius –­ gyvačių magijos mokėsi ir septynerius ta gyvačių magija užsiėmė. Atidirbo jis paskirtą laiką, radža Nagas jam ir sako: „Na, viskas. Laisvas, gali eiti į visas keturias puses.“

O karalaitis niekur eiti nebenori: jis juk gyvačių karalystėje visą gyvenimą pragyveno – priprato, žinoma. O ir kur jam dabar eiti? Radža Nagas jam ir atsako: „Na, šiaip aš nieko prieš, lik. Tik tada papasakok man, susimildamas, tą sapną.“

Karalaitis jam sako: „Nepamenu aš to kvailo sapno! Aš jau kitą dieną jį pamiršau ir daugiau nebeprisiminiau!“ O Naharadža jį ramina: „Ne bėda. Jei neprisimeni – bandyk, o aš tau padėsiu.“

Ir atsibunda karalaitis raudonoje troboje, prie jo prieina karalius ir klausia: „Na, sūneli, ką sapnavai?“ Karalaitis atsako: „Tokias nesąmones, tėvai, kad ir prisiminti gėda. Sapnavau aš, kad tau savo sapno papasakoti nenorėjau, o tu mane už tai iš karalystės išvijai, o kaimynų karalius mane apakino, paskui milžinas rankas kojas nutraukė, paskui radža Nagas man jas priaugino, o už tai aš keturiasdešimt dvejus metus gyvačių karalystėje jam dirbau.“

Karalius tai išgirdęs net nušvito: „Na, sūneli, pradžiuginai tu mane. Nes ir man šiandien blogas sapnas prisisapnavo: „Lyg būčiau aš budistas ir eičiau gatve, o prie manęs pikti marozai prisiknistų. Jie mane kojomis paspardė ir auskarą išrovė. Ir atsibudau aš šūdinos nuotaikos; o dabar matau, kad tau dar prasčiau buvo! Tačiau maloniausia šioje istorijoje tai, kad mes abu pagaliau atsibudome, nors ir šūdinos nuotaikos, užtat gyvi gyvutėliai, įkerti, Ananda, koks kaifas!“

Ir žiūri karalaitis – jis jau ne karalaitis, o pats tikriausias Ananda, mylimiausias Dža Budos mokinys. Ir suvokęs šią tiesą, ima po truputį pabusti. O aplink jau visa brigada atsibudusi, ir arbatos jau atsigėrusi, kaip tik pakartotinai arbatžoles pliko; o štai ir Dža Buda po medžiu sėdi it sakalas raudonakis. Ananda jam savo sapną papasakojo, o Dža Buda kad pradžiugo! „Oho, – sako, –­ čia jau visai nauja džataka išėjo, ir kurti nieko nebereikia. O baigsime mes ją kaip visada:

Tuo metu karalaitis buvo mūsų mylimas mokinys Ananda, tėvas jo buvo Vakarų daktaras Jungas, kaimynų karalius – Vakarų daktaras Freudas, milžinas buvo milžinas iš kitos džatakos, marozai šiaip prisisapnavo, gyvatės taip pat buvo dėl smagumo, o gyvačių karalius buvo radža Nagas, beždžionių karalius – Hanumanas, rakšasų karalius –­ neatsimenu, nu konkrečiai neatsimenu, kas ten buvo rakšų karalius; jis dar Sytą iš Ramos pavogė – plytą iš damos, cha! Na, nieko sau! Vežiausi, vežiausi, vežiausi, taip visus jus ir nuvežiau.“

Iš rusų kalbos vertė MARIUS BUROKAS

 

Skaitytojų vertinimai


52918. Asiliukas Porfirionas2009-05-18 00:47
Tęskite, tęskite

52920. degradavimas2009-05-18 02:07
šito degradiško antibudistinio teksto spausdinimas garbės nedaro

52988. jio2009-05-22 08:26
ar ne jis atvažiuoja svečiuosna. gal ju apsilankymo garbei

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:20:26 Oct 23, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba