Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-15 nr. 3237

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Akmenuko juodo akmenuko balto
27
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Renginių programa .
Tarptautinis  poezijos  festivalis
Poezijos pavasaris 2009
• Vakaronė „Naktiniai skaitymai prie laužo“
• Kviečiame dalyvauti moksleivių poezijos skaitymuose

DATOS 
• Juozo Gruodžio jubiliejų pasitinkant1

AKTUALIJOS 
• Konferencija apie Vilnių – Maskvoje
• Eurozine Vilniuje

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Nacionalinės eilėraščių medžioklės ypatumai „Poezijos pavasario“ almanacho laukuose
4
• MARI POISSON.
Laiškas Janinai Jovaišaitei
• Vokiečių literatūrologijos akiratyje –­ Antano A. Jonyno kūryba
• Danutė Kalinauskaitė –­ Kopenhagos literatūros festivalyje „CphLitt 09“
• NAUJOS KNYGOS2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Išplauti lėlių teatro „krantai“
• ALDONA ANDRAŠIŪTĖ.
„Lietuviškas ąžuolas“ – Australijoje

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Stasys Krasauskas: tobulo pasaulio vizija
• KRISTINA PIPIRAITĖ.
Ilgintis spalvų
• VYTAUTĖ AUŠKALNYTĖ.
Gyvybės fragmentai

MUZIKA 
• RITA ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ.
Viena kitą papildančios partnerės

PAVELDAS 
• Radvilų rūmuose – paroda „Tiesa ir grožis“

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Linksmuokliai ir baisuokliai
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Baimė
3

POEZIJA 
• ALGIMANTAS LYVA.
4
• EGLĖ SAKALAUSKAITĖ.
4
• VIENUOLĖ.
1

PROZA/Apsakymo konkursas 
 INEZA JUZEFA JANONĖ.
Dviese prie diktofono
23

VERTIMAI 
• GÜNTER KUNERT.
Paprasta vienos Berlyno gatvės istorija

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VIKTORIJA IVANOVA.
Mažiausia šokio dalis, arba Šokio duoklė mažiausiesiems

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Aleksandro Šidlausko interviu su VLADU BURAGU.
Sutelkti požiūrį į bendrą ateitį
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• UGNĖ NOVIKAITĖ.
Apie senatvę filosofiškai
4

FOTOGRAFIJA 
• „Kaunas Photo“ solidarizuojasi su Lenkijos fotografija
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie parodą homoseksualumo tema
10

IN MEMORIAM 
• PETRAS SKODŽIUS
1927 12 26–2009 05 09

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DMITRIJUS HAIDUKAS.
Dža Buda ir jo Džatakos
3
• Nepateisinami pataisinėjimai1

PROZA/Apsakymo konkursas

Dviese prie diktofono

INEZA JUZEFA JANONĖ

[skaityti komentarus]

Ji negali suprasti, kodėl jis trenkė diktofoną sienon.

Kai tas atšokęs nukrito ant grindų, neatsikvošėjo, nepanoro graibstyti nuolaužų, priešingai – dar kulnimi įnirtęs jas primynė.

Lyg iltinį ant jo griežtų.

Kuo dėtas daiktas, galvoja ji, klausydamasi aną vakarą padaryto įrašo.

Matyt, kad dėtas, nes argi būtų trenkęs jį sienon?

O diktofono tik paviršiui kliuvo, pats įrašas išsipinkliojo iš bėdos, išliko sveikutėlis, ausis įtempusi dabar klausykis.

Balsai iš juostos sklinda, ne vienas, du balsai, pirmasis – švelnus ir atidus, tai moters balsas, jis tarpais kapurnojasi lyg kokia musė išrūgose, bejėgis, sutrikęs ir įsibaikštinęs nežinia ko, antrasis balsas jau kitokios prigimties, tai vyro balsas, jisai valingas, atkaklus ir neramus taip pat, lyg ant ugnikalnio gyventų.

Ta painiava, prieštaringumas klaidina moterį, ji įsitempusi, čia, rodos, viskas taip gerai, kad jau geriau negali būti, jo balsas jai didžiausias turtas, ji glaudžiasi prie jo, apsiveja jį kojom, rankomis ir kuo tik gali glaustis, ir jis prie jos priglūsta toksai švelnus ir artimas, bet viskas keičiasi akimoju, mieliausias neramus lyg gaivalas, jis blaškosi tarp buto sienų, jam per mažai erdvės, jis šaukia, gal mano, kad jinai negirdi, ką sako jai, praleidžia pro ausis, jis nori, kad įsidėmėtų, ne tuščiai aušina sau burną, jam vis skaudžiau, kad žmonės nesiklauso, ką sako jis, tad verčiamas pakelti balsą.

O ji, ką ji, jinai nežino, ar girdi jį, kaip jis norėtų, jai nesaugu, ji abejoja, ar ją patenkina toks būvis, greičiausiai teigiamai ji atsakytų, nors nelengva jai užduotis, bet reikalinga, kažin ką praplečia jos dvasioj, nors ir lengviau nepasidaro, gal daug sunkiau, vis tiek geriau jau šitaip negu kitaip, kai viskas nuolat kartojasi – šiandien, rytoj ir vakar – kai vis tas pats, tas pats, kas iki kaulų įsiėdę, su juo nenuobodžiausi, jie keimerin suaugę kaip du ne vieno dydžio vaisiai, todėl jai tenka kapurnotis – lyg musei išrūgose, – bet vis tiek gerai, ar iš tiesų gerai, kai iš šalies klausaisi dviejų balsų keistokos kombinacijos, tai negali nuspręsti, jai nepatinka savas balsas, gal jį iškraipė diktofonas, argi jinai – kaip toji?

Ji girdi – vyro balsas prieky, o ji, jos balsas slopsta, išnyks, išsisklaidys erdvėj be ženklo, sugniaužia kumščius, priešinsis jinai, nepasiduos, ji nesileis kaip musė nuskandinama, išliks savimi ir savo vietoje, o gal ir jam be jos ne kas, visai ne kas, gal balsas jos jam reikalingas kaip oras ar vanduo, kaip šiltas meilės glėbys, dabar ji tyli, pačiam sau vyras sako monologą, užmiršęs viską, gal ir ją, tas monologas užsitęsęs, tos pačios tiesos sukasi ratu, bet ne, ne visada, kai kas jai netikėta, o gal ir jam, lyg kibirkštys aplinkui juos pažiro, paskęs jie ugnyje, uždus nuo dūmų, pavirs į pelenus, dabar ne laikas, jinai visai nutilo, lūpos užsičiaupė, vis tiek nuo jo negali atsitraukti, kodėl tokia jinai nesavarankiška, save norėtų smerkti, kodėl jos balsas vejas iš paskos, negali žengti prieky, ji nepatenkinta savim, ji abejoja, kai taria žodį, gal jis tuščiažiedis, gal bekvapis jis, tyla gal prasmingesnė, vis gal ir gal, ir gal, o jam visai kitaip, jo tvirtas balsas, jis ryžtingas, jis daug ką žino, gal per daug gerai, kur dėti tas žinias, gausybę informacijos, jei niekas jos nepasigenda, tai ir nemiega naktimis ar monologais bando išsikrauti ir dar kažkuo, alkoholiu, beje, nes ji – tai ji, o jis – tai jis.

Ir jo esmė.

Kokia ta jo esmė, iš ko ji sudaryta – iš žodžių, sakinių, iš monologų, jie logika jai imponuoja, bet ne mažiau alogika, jos įtampos dermėm, lyg magnetas jos traukia arčiau savęs, nebepaleidžia niekad.

O jos, kokia ta jos esmė, jei tokios esama?

Ir vis dėlto – kas privertė jį trenkti diktofoną sienon?

Nelygi dvikova, ambicijos, o gal nusivylimas savim, visais ir viskuo?

Prisiminęs judviejų žaidimą, jis perdavė diktofoną jai į rankas.

Parimo ant alkūnės, o gerklę surakino baimė: ką įsimintina ji gali pasakyti jo gimtadienio proga?

Tylėjo tol, kol ausyse ėmė spengti tyla.

Kad būtų galima!

Kad galima būtų įrašyti ne žodžius, bet nuotaiką, pagalvojo jinai, gal tai ir būtų jam vertingiausia dovana?

Kas, jei ne ji, – tikroji jos esybės išraiška, visa kita – vaidyba, savęs lakavimas, falšas.

Neregėmis akimis moteris tą popietę žvelgė priešais save, norėdama suprasti, kuo įdomi kitiems būtų jos psichinė būsena?

O svarbiausia – jam?

Kuo ji jam galėtų būti įdomi ir svarbi?

Tikriausiai nelabai kuo.

Jos nuotaika?

Ji paprasčiausiai klausosi vakaro ir žino, kad blėstančios dienos aiduose dažnai ją apima liūdesys.

Jis nėra labai juodas ir skausmingas, kurio neištvertum, bet vis dėlto tai – liūdesys, kitaip šios būsenos nepavadinsi.

Ir tai jam nėra jokia naujiena.

Jis daug ką žino apie ją, ko ji pati nė nenujaučia.

Su jam būdingu smalsumu ir įžvalga seniai ištyrinėjo jos dvasios judesius ir kūną.

Kadaise jis nubučiavo – slankstelis po slankstelio, milimetras po milimetro – visą jos nugarą, pačias intymiausias to kūno vieteles, ir tas beprotiškas jo artumas kiaurai ją persmelkė nuo galvos iki kojų, ji aikčiojo iš nenusakomo džiaugsmo ir jau apyaušriu skleidėsi rasotu žiedu tarsi gėlė, jam atsiduodama visu kūnu ir siela.

O rytmetį jie vaikščiojo susikibę už rankų Nidos pušynais, be galo laimingi ir susijaudinę.

Jie atsisėdo ant raudonai nudažyto suoliuko po pušimi, neatitraukė akių nuo drebulės, kiekvienu lapeliu virpančios rytmečio saulėje ir vis stipriau juos užplūstančioje šilumoje, jis atsigulęs padėjo jai ant kelių galvą ir uždainavo.

Tie glaudūs judviejų gyvenimiški ryšiai vis labiau virsta prisiminimais, o prisiminimai niekada nebus pati tikrovė.

Jie – amžinybės savastis.

Jai reikia iš naujo sudominti jį savimi, pažadinti jo smalsumą.

Bet kaip tai padaryti?

– Atšvęskime tavo gimtadienį, – sako ji ir pripila ant staliuko stovinčias taureles konjako.

Skimbteli taurelės, jo veidu nuslenka savotiška nuostaba ir susidomėjimas.

Tai kažkas jam nauja, dar nepermąstyta.

Jo veidas vakaro prieblandoje nebe tas, kokį įpratusi kasdien matyti, – dabar jis rodosi jai itin vyriškas, išraiškingas ir patrauklus.

Ji geidžia būti arti jo, šiltomis pirštų pagalvėlėmis švelniai lytėti raukšleles, susimetančias kaktoje ir tarpuaky, kedenti kiek praretėjusias, jau žilstančias garbanas, dailiai apkritusias iškilią kaktą ir viską viską, kas gali priklausyti tik jam vienam ir niekam kitam pasauly.

O vakaras tegul nudažo juos abu vėsia savo tamsa, tegu jinai juodu palaidoja beribėse savo tamsybėse, jai niekas nebaisu, svarbiausia būti kartu.

Tokia ar panaši šios moters nuotaika, bet ji nemoka jos išreikšti, nusakyti žodžiais, ir pagaliau ar ja jis būtų pasitenkinęs?

Vyras priešais save matė vidutinio amžiaus moterį laiko apiblukintais, dar taip neseniai dailiais veido bruožais, baugščiu, kiek pavargusiu veidu.

Kaip ji pasikeitė per tuos penkiolika metų, pagalvojo, kas liko iš anos?

Ir ėmė jo krūtinėje grumtis prieštaringiausi jausmai ir pojūčiai: jis kaltino, smerkė žmoną, kad ji nesugebėjo pasipriešinti laikui ir neapsakomai jos gailėjo, veržėsi prasmegti didmiesčio sumaišty, nusigerti iki sąmonės aptemimo, klaidžioti gatvėmis ir nežinia ką dar iškrėsti, apversti miestą su jo visais gyventojais aukštyn kojomis ir galą jam, o ir pačiam sau padaryti, staugti balsu, mestis į ginčus su kiekvienu ir su visais, kad tik netylėtų, kad tik neliktų vienas su savimi, su savo nemiga, kuri jam peilis po kaklu, todėl svarbu, labai svarbu įrodinėti jam teisybę, kurios nėra, kurios negali būti, vis tiek, vis tiek jie turi ją išgirsti, jeigu ne ją, tai jį, kodėl negirdi jo, kodėl nemato, nes jis šalia, visai šalia, jis gyvas, šiltas, kalba, daug turi pasakyti, ko neišgirs vėliau iš kito lūpų, o jeigu ne, jei atsuka visi jam nugarą, tai nusišvilpti jam ant jų ir visko.

O jau vėliau.

Vėliau jis būtinai sugrįš pas savo moterį –­ tykus ir geras, prašysis jam atleisti, nes jis yra toks, koks yra, gal bus kitoks, gal bus, juk niekada negalima prarasti vilties.

Kartkartėmis jis užmeta žvilgsnį diktofonan, ironizuodamas save: kuriems galams jiedu išsigalvojo tą idiotišką žaidimą su diktofonu?

Geriau jau imtis jam rašymo, užpildyti baltą popieriaus lapą lygiomis, tvarkingomis eilutėmis, kurios, susirinkusios į būrį, ką nors turėtų jam reikšti, jei ne kitiems, bent jam pačiam, kad nepasijustų gyvenantis kaip daržovė.

O gal atsiras vienas kitas žmogus, kuris ir perskaitys, ką jis užrašė, niekada negali žinoti, gal vienas kitas galėtų susidomėti jo mintimis ir įsiminti, nes jis tiek daug jiems turi pasakyti...

Tik ar reikia jam, kad įsimintų?

O ji... Tikriausiai ji norėjo ką nors kita jam pasakyti, tačiau pasakė tai, ką pasakė: rašyk, būtinai rašyk, parašyk daugybę gerų tekstų...

Palinkėjimas buvo maždaug toks, koks ir turėjo būti pasakytas šią šventinę valandą, bet jis įsiuto.

Pašoko nuo sofos, užsidegė cigaretę.

Rankas užsimetęs už nugaros, plačiais žingsniais žirgliojo po kambarį.

Moteris išsigando.

Ji dėjo pastangas suprasti, kas ne taip.

Nuo nemigos paraudusios vyro akys ją kiaurai vėrė, kai jis pradėjo šaukti:

– Su kuo aš gyvenau tiek metų! Vidutinybe, standartu, unifikuota sąmone!

– Bet aš juk nieko bloga negalvojau!

– Taigi kad negalvojai! Nepratusi galvoti! Manai, tabletėmis, mikstūromis užtenka gelbėti pasaulį nuo jo negalių?

– Bet aš juk gydytoja... Lengvinu žmogui kančią...

– Kvailai darai! Atimk iš žmogaus kančią – jis gyvuliu pavirs! Arba daržove… Tu nori šito? Sakyk, ar nori, kad žmogus pavirstų daržove arba gyvuliu?

Ji nieko nebesakė.Tvirčiau suspaudė lūpas ir nieko jam daugiau nebesakė.

Tik gailesys, tas nepažabojamas sielvartas.

Jis vis labiau ir labiau ėmė ją smaugti.

Gailėjo jo, gailėjo savęs, gailėjo, kad toks, o ne kitoks yra visų žmonių gyvenimas bet kurioje pasaulio vietoje.

Ir nieko nepakeisi.

Trankyk galvą į sieną, mosuok kumščiais, bet nieko nepakeisi.

Iš diktofono vėl liejosi vyro balsas:

– Tau atrodo, kad savo tekstais nieko naujo nepasakau? Kartojuosi? Tūkstančiai metų praėjo, kai žmonės augo, gyveno ir manė, kad jie nepakartojami, vieninteliai tokie! Absurdas! Visą laiką apgaudinėjame patys save!

– Nes neištvertume?

Šį kartą vyras tylėjo.

Moteris stalčiun įmetė diktofoną.

Perbraukė ranka palangę – ant delno nusėdo pilkšvų dulkių sluoksnis.

Reikėtų drėgnu skuduriuku nuvalyti, pagalvojo, ir iš karto vėl savęs klausė: o kas pasikeis?

– Grynesnis bus oras, – atsakė pati sau nusišypsodama, – nors ir žinai, kad niekas nepasikeis.

Ir pagaliau reikia ką nors veikti, nors tai ir nesvarbu. Ji nusitvėrė šluotos.

Vėl išsitraukė iš stalčiaus diktofoną.

Jo balsas:

– Ar nesupranti, kad vengiame žmonėms sakyti tiesą? Negi artimiausiam žmogui sakysi, kad jis juokingas, nevykęs, nevisavertis?

– Tu žinai, prie mano kabineto iš pat ryto būriuojasi negalių kamuojami vyrai ir moterys… Jie laukia paramos… Argi galiu jiems atsukti nugarą?.. Būti žmogumi svarbu.

– Būti svarbu, ar žmogumi?..

Ji tylėjo.

– Tau neužtenka dvasios mane suprasti! Girdi – neužtenka! Kaip aš to nesupratau?

Tada jis trenkė diktofoną sienon.

Kitą vakarą ilgai negrįžo.

Stovėjo moteris įprastoje vietoje prie lango, stebėdama asfaltuotais skvero takiukais iš įvairiausių tarnybų grįžtančius žmones, jų eigastį, laikyseną.

Kažkas džiugaus jai šmėkštelėjo akyse. Gal ką prisiminė?

Veidas bematant atjaunėjo, raukšlės kaktoje išsilygino.

Kas žino, gal ne vienam asfaltuotais takais grįžtančių praeivių ji priminė seniai pamirštą viziją, su kuria nejučiomis visiems laikams prasilenkė?

O vizijos atgal jau niekada nesugrąžinsi.

Jeigu tik tam praeiviui nepristigo laiko pakelti akis aukštyn ir žvilgtelėti į moters langą.

Sutemo, jis vis dar negrįžo.

Moteris nebesiklausė diktofono įrašo.

Vėl atsistojo įpraston vieton prie lango ir laukė jo sugrįžtančio, tikriausiai per kelias valandas ir duobelę toje grindų dalyje išstovėjo.

Žiūrėjo į juodą nakties dangų, nebematydama šviesulių, jeigu jie ir būtų apsilankę.

Atgaliu delnu nubraukdavo riedančias skruostais ašaras.

Apie ką ji galvojo?

Vis apie tą patį, kai jis ilgai negrįždavo: kur jis dabar? Kuo užimtos jo mintys? Ar nieko bloga jam neatsitiko? Ar iš tikrųjų neatsitiko? Kad tik neatsitiktų!

Nes jautė, šeštuoju pojūčiu jautė, kad būtinai atsitiks, kraupi ir nepataisoma nelaimė visiems laikams išskirs juodu.

 

Skaitytojų vertinimai


52930. tarp musu2009-05-18 21:07
Juk turi kuris vienas tarti paskutini zodi ir padeti taska.Taigi kuris is tu dvieju pranasesnis-vyras ar moteris?Manau,kad vyras.Kodel?Ogi todel.Tokia tiesa.

52931. Stanislovas2009-05-18 21:12
Apsakymas psichologinis, vertas dėmesio. Manau, jis daug kam patiks. Kaip ir man.

52938. Bairutis :-) 2009-05-19 12:26
Jausminga, gyvenimimiška ir gražiai parašyta.

52940. Viloleta2009-05-19 14:33
Pakeri pati rašymo forma. Trumpi sakiniai tartum verčia sustoti, apmastyti klausimą ar teiginį. Ilgi, tarsi žirniai į sieną sakiniai nusako ne tik herojaus būseną, bet ir tai, kad tie žodžiai ištarti skubant, pasakant tai, kad užslėpta viduje, nekontroliuojant, dabar išsiveržę dūmais, kvapu ar kažkokiu kitokiuu pavidalu iš sielos gelmių.Tai autorės kūryboje nauja ir gražu. Žinoma, atsiras skaitytojų, kurie įžvelgs kažkokį nenuoseklumą, nepamatys mažos, kasdieninės žmogaus tragedijėlės, tačiau neteigs, kad tai išgalvota, pagražinta ir nerealu. Seniai seku Inezos deformavimasi iš poezijos į prozą,matyt, susijusią su Jurgio netekimu. Pernykščiame konkurse buvo daug priekaištų Inezos apsakymui, tačiau šiemet, manau, ji bus sutikta daug gražiau. Ji to verta. Vertos jos pastangos - tiek kaip autoriaus, tiek kaip žmogaus - išbėgti iš margos kasdienybės, vadinamos rutina. Kiek žinau, autorė dirba daug, palinkėsiu jai ne tik pripažinimo, bet ir atžymėjimo šiame konkurse.

52942. Rėja2009-05-19 16:09
Sėkmės, Ineza, sėkmės.

52950. Alva :-) 2009-05-19 22:05
Nera jokio siuzeto,jokio veiksmo.Na beveik jokio.Didele emocine itampa.Siek tiek nervingas,jaudinantis tekstas.Perskaiciau vienu atsikvepimu!Cia tas atvejis,kai skaitant teksta,lengva identifikuotis su pagrindine veikeja ir Autore pasiekia maksimalu rezultata gan paprastomis priemonemis.Linkiu sekmes!

52953. nepatinka2009-05-20 10:18
Aksioma - kai tik Janonė įmeta dar vieną grafomanišką savo rašinėlį, tai nepatingi prirašyti ir bent kelių save pagiriančių komentarų. Funny:)

52958. kiekvienam savo2009-05-20 12:05
Galima vertinti taip,galima ir kitaip,kiekvienam savo

52964. katė2009-05-20 16:28
Man ne.

52965. suo2009-05-20 17:12
Katei,rupi tik peles,o sunims kates,susitark,jei gudrus...

52966. Silvija Drebickaite :-) 2009-05-20 17:16
Labiau poezija,nei proza: kasdieninė rutina persipina su nostaigiška romantika.

52969. Laime :-) 2009-05-20 19:00
Labai pažįstamas ir nuolatinis vyro ir moters konfliktas. Jis, tikriausiai, neišvengiamas, nes kitaip būtų nuobodu, kitaip du žmonės nenorėtų būti kartu. Sunku, bet kitaip neišeina. Veiksmo nėra, bet laiko atkarpa didžiulė - visas gyvenimas. Ir jausmų diapozonas begalinis: meilė, liūdesys, džiaugsmas ir nusivylimas. Parašyta taip, kad gniaužia širdį. Skaitau, nes randu dalelę savęs. Nes esu moteris... Vyrai to suprasti negali.

52976. Raselė :-) 2009-05-21 07:20
Man Juzefos proza baisiai kaip patinka, stačiai suviduriuoju, kai imu skaityti. Geriausias vaistas nuo vidurių užkietėjimo. Žavi kūryba. Neturiu garbės pažinti p. Juzefos, bet man dingsi, kad ji tik neseniai lankė vaikų darželį ir mokosi kokioje gal antroje klasėje. Galėtų pasiūlyti savo kūrybos pluoštelį Tyto Alba leidyklai - ten spausdina tokius rašinėlių eksperimentus

52977. Katę Šuniui2009-05-21 08:01
Aš vegetarė katė, valgau tik žuvis. Bet moku skaityti. Ir pasirinkti. Tokia katė su akiniais. Na, nepatiko. Skysta.

52981. grazu :-) 2009-05-21 14:14
Visada idomu skaityti Janones kuryba. Nors ir zinau, ko mazdaug tiketis, bet tuo paciu, vis randu kazka naujo. Si moteris moka stebinti. Matau, komentarai ivairus. Gerai! Kuryba, verta demesio, visada susilaukia ivairiapusiu vertinimu :) Su nekantrumu laukiu, ka dar pateiks si autore.

52982. nuostaba2009-05-21 15:21
kodel butent po sios autores kuryba - toks komentatoriu sujudimas ir aktyvumas? Ar tik ne autoriniai komentarai tai?:)

52983. novelistas2009-05-21 16:08
Daug šios novelės detalių bei fragmentų bado akis: 1) "Ji girdi – vyro balsas prieky" ;2)" ji aikčiojo iš nenusakomo džiaugsmo ir jau apyaušriu skleidėsi rasotu žiedu tarsi gėlė, jam atsiduodama visu kūnu ir siela"; ir t.t., ir panašiai, ir dar prasčiau.

52992. Nerimas iš tuštumos2009-05-22 14:33
Miglota kultūra gyvenančio vyro pretenzija: – Tau neužtenka dvasios mane suprasti! Girdi – neužtenka! O ką ten suprast, jei žmogus vien kamuojasi savo gyvenimo baimėmis, nevyriškai inkščia ir nemato supančio pasaulio grožio. Dar vienas pocevičiukas... O autorė, kaip būdinga lietuviams, nesugeba psichologiškai prieiti prie prasmingesnio veiksmo...

53000. Ruta Indrasiute :-) 2009-05-22 22:49
Ar butina autore uzgaulioti?Kas tai,bjaurumas per ausis verziasi! O gal toks jumoro jausmas?Tiek to...Ir autore ir kkomentatorius sveikinu su vasaros pradzia.Kastonai ir alyvos zydi!

53001. Marukas :-) 2009-05-22 23:52
Man patiko. Patiko rami stebėtojo mąstysena, aprašant lyg tai buitinį konfliktą, tačiau iš to buitiškumo pakylantį į kitokį lygmenį, kuriame parodoma, kad vyras ir moteris iš esmės skirtingi subjektai: moteris vadovaujasi emocijomis, kai vyras- dažniausiai savo ego, savo laukiniu troškimu dominuoti, tai yra vadovauti, kad ir savo antrai gyvenimo pusei (todėl ir traiškomas diktofonas). Perskaičiau vienu ypu, patiko ir finalas, kai niekam neperšama nuomone- kas stipresnis, kas teisus šioje buitinėje situacijoje, kuri lytis palauž kitą. Patiko viso siužeto metu juntamas stiprus dviejų žmonių ryšys, kad ir labai skirtingų asmenybių. Pirmyn Janone!

53002. ceslovas :-) 2009-05-23 00:00
Tiesa sakant, juokinga, kai reikia vertinti patiko-nepatiko. Siais laikais jei perskaitai, vadinasi - geras. Jei iki galo - jega. O jei dar ir vienu ypu - isvis super. Tokiu apsakymu, kuriuos skaitydamas neuzmiegi po triju pastraipu, tiesa sakant, apskritai siais laikais retai kas beparaso. Todėl nekreipkite demesio i uodegas pakelusias, bet vargiai du skystus sakinukus (o ir tuos - apie save) teisstenancias kates. Tegu sau traidalioja - o kas joms daugiau belieka? Kai ka galima butu apsakyme dar padelioti ir patobulinti, bet apskritai - kabina. Todėl pagarba - varykite taip ir toliau

53079. janina :-) 2009-05-26 09:58
lyg skaitytum apie save...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:20:21 Oct 23, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba