Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-04-22 nr. 3045

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Eugenijus Ališanka.
NERŪKANČIŲJŲ EUROPA
29
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• LABIAUSIAI NEKENČIAMAS TURKAS5

AKTUALIJOS 
• Charles Moore.
JIS PARODĖ JAUNIMUI, KAIP ĮVEIKTI NUOBODULIO RESPUBLIKĄ
• Vytautas Narbutas.
AR ATSINAUJINS ŽEMĖS VEIDAS?

KNYGOS 
• Ona Bartkiūtė.
(ER)ETIŠKA EROZIJOS EROTIKA
1
• Renata Šerelytė.
BAUSMĖ ŠIUOLAIKINIAM ERETIKUI
13
• Pranciška Regina Liubertaitė.
METARELIGIJA – PRASMINGA IR SĄMONINGA ŽODŽIŲ DĖLIONĖ
1
• TOKIA MOTERIS – LOBIS
• GIESMES DUCHAUNAS: LUTHERIO GEISTISCHE LIEDER LIETUVIŲ KALBA
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
 Jurgita Ludavičienė.
TAMSOS ŽVĖRYS
• Lijana Šatavičiūtė.
GOBELENAI LIETUVOS VALSTYBEI

TEATRAS 
• KLAIPĖDOJE – III TARPTAUTINIS LĖLIŲ TEATRŲ FESTIVALIS2
• "KARAKUMŲ ASILĖLIS"
• MASKVOS KRITIKAI – APIE NAUJĄ OSKARO KORŠUNOVO SPEKTAKĮ MASKVOS TEATRE "ET CETERA"3
• TEATRO SCENOJE – "DEMONAI. NELABIEJI. APSĖSTIEJI. KIPŠAI"

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
ROMANAS INSTRUMENTAMS
2
• Indra Karklytė.
KELI MUZIKOS VEGETARIZMO ASPEKTAI
27

MENO DIS/KURSE* 
• Per Solvang.
"VIETOJ DROBĖS MAN REIKIA NAUDOTI ŽMONES"

POEZIJA 
• STASĖ LYGUTAITĖ3

PROZA 
• Ramūnas Kasparavičius.
LEITENANTAI NEGAILI LĖLIŲ
13

VERTIMAI 
• MENNA ELFYN

PAVELDAS 
• Greta Žičkuvienė, Laima Kruopaitė.
RESTAURUOTA GOTIKINĖ SKULPTŪRA "PRISIKĖLĘS KRISTUS"
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Kęstas Kirtiklis.
KAIP TAPTI EUROPIETIŠKO TIPO INTELEKTUALU
17

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ŠIUOLAIKINIO KINIJOS MENO AUŠRA
• GARSŲ FOTOGRAFAS

KRONIKA 
• MYLI – NEMYLI
• BIOGRAFIJA: ŽAIDIMAS
• LENKŲ VIDEOMENAS VILNIUJE
• GERBIAMASIS SEIMO PIRMININKE, GERBIAMIEJI SEIMO NARIAI,1
• PENKTOJI NACIONALINĖ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ SAVAITĖ. BIBLIOTEKA – ATVIRA VISIEMS
• PASKELBTI KONKURSO REZULTATAI
• VERTĖJAMS – JERONIMO PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• RETROMEILĖ ĮVAIRIOMIS FORMOMIS4
• MŪSŲ ŠŪKIAI IR LOZUNGAI24

DAILĖ

TAMSOS ŽVĖRYS

Jurgita Ludavičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė

Paslaptingas žemės tapimas indu ar skulptūra. Paslaptingas, nes nesuvokiamas: kuriuo momentu proziškas molis įgauna erdvinę formą, susiliečia su ugnimi ir tampa objektu? Ir čia ne tik technologijų klausimas. Keramikoje, kaip ir kalvystėje, tebegyvena magija, susijusi su pirmykšte atmintim ir senu, amžių sutemas menančiu žinojimu. Todėl keramikai – visuomet savotiški magai, savo fantazijas įkūnijantys žemėje, iš kurios jautriais ir stipriais pirštų prisilietimais formuojamos būtybės, plytos ar paprasčiausias puodas. Jis mano minimas be menkiausios paniekos: ar teko kada pamėginti nulipdyti bent jau pakenčiamai tiesų puodelį? Siūlyčiau pabandyti – ir patirti, kiek sugebėjimo tam reikia.

Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės parodai "Keraminės istorijos", eksponuojamai "Dalios" galerijoje, galioja viskas, kas pasakyta aukščiau. Ir ne tik tai. Žymi menininkė, Lietuvos nacionalinės premijos laureatė galerijoje pristato savotišką savo kūrybos retrospektyvą: eksponuojami tiek seni, iš iliustracijų "Dailės" žurnaluose pažįstami darbai, tiek nauji kūriniai, tiek ir piešiniai. Galima matyti dailininkės kūrybinio braižo kaitą ir minties šuolius nuo popieriaus lapo iki keraminės formos. 1967 m. baigusi Lietuvos valstybiniame dailės institute keramiką, Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė ėmė intensyviai ieškoti individualaus braižo, kuris galėtų padėti įgyvendinti vis sudėtingesnius ir konceptualesnius kūrybinius sumanymus. Neįsitekdama siauruose funkcionalumo rėmuose, menininkė plėtė raiškos diapazoną, dėdama Lietuvoje konceptualiosios keramikos pamatus.

Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės kūriniai visų pirma įkūnija jos idėją; jie konceptualūs, tačiau svarbų vaidmenį juose vaidina ir techniniai dalykai. Autorė nevengia savo darbais išbandyti originalių technikų ar nematytų glazūrų. Tačiau vienas svarbiausių kūrinių bruožų – jų emocingumas. Šie darbai neturi nieko bendra su formaliomis betikslėmis dekoratyvinėmis kompozicijomis; jie kuriami, siekiant perteikti nuotaiką, nuojautą ar regėjimą. Jie atspindi autorės mintis ir jausmus, kurie veikia ir žiūrovus. Forma ir spalva tėra pagalbinės priemonės keistai, paveikiai, dažnai mįslingai ir savotiškai grėsmingai aplinkai sukurti.

Iš ankstyvųjų darbų eksponuojami paslaptingi, nemalonūs, keistos formos keraminiai vorai, įkūnijantys autorės nuojautas. "Vienišas" – sukiužusi forma, įgalinanti atpažinti arklio arba šuns, krintančio iš nuovargio, siluetą. "Namai, kurių nėra" – žalsvi namukai su įlūžusiais stogais, sukrypusiomis sijomis. Ant namų sienų – arklių siluetai, tarsi buvusio gyvenimo šešėliai. Lyrizmas, užplūstančios emocijos, įsispaudusios molyje, nuspalvina šių darbų pasakojamas istorijas: apie vienišumą, apie sapnus ir baimes. Tačiau tvirta keraminė materija, kurioje sustingsta toks trapus pojūtis kaip baimė ar nuotaika, savotiškai įamžina laikiną, šmėkštelinčią emociją.

Per visą menininkės kūrybą raudona gija eina saviti jos sukurti personažai ir jų istorijos. Personažus sunku apibūdinti kaip nors konkrečiau: tai nei žmonės, nei žvėrys, nei paukščiai. Tokie žmogpaukščiai, paukščiažvėriai, žvėriažmogiai. Visi jie sudėlioti iš atskirų dalelių, tarsi lopinėlių, juostelių, kvadratėlių, pilni kiaurymių ir skutų, kuriuos paskui ugnis sujungia į vieną visumą. Turtinga jų paviršių faktūra – lygi ir gruoblėta. Tie paukščiažmogiai stovi ant masyvių naguotų kojų ir didelėmis glazūrų akimis žiūri – kartais į stebėtoją, kartais vieni į kitus, kartais į dangų. Kaip agresyviomis raudonomis bei oranžinėmis glazūromis nuspalvinta katė, iššiepusi baltus dantis ("Pikta katė").

Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės pasakojamos keraminės istorijos savo šaknimis atsiremia į praeitį. Į degintinius kapus, į senus padavimus, į senąsias kultūras. Į tuos laikus, kai šventyklas saugojo žmonių statulos su kačių ar šakalų galvomis. Į tamsius mitus, baisokas istorijas, nuo kurių kūną varsto malonūs šiurpuliukai. Visa tai primena keraminė instaliacija "Palikimas" – juodos keramikos objektai, išdėlioti ant žemės, tarsi atkastas degintinis kapas. Matomas veidas, pridengtas skepeta, plaštakos dalis tarp šukių, taurių, puodelių ir visokių daiktų nuolaužų. Tarp tikrų raktų, išbarstytų šalia keramikos, veidrodėlio ir paauksuotų keraminių vabalų, kurie tarsi egiptietiški skarabėjai šliaužioja aplink šukes. "Visa tai, ko žmogui reikia, ir visa, ko nebereikia", – sako autorė. Tai, kas lieka, kai jau nieko nebereikia, iliustruoja instaliacija "Šulinys": iš plytelių sudėliotas beveik tikras apskritas šulinys, kurio dugne – keraminiai vabalai, lervos, lėliukės tarp keistų spyglių, kyšančių iš dugno tarsi imantys dygti bulvių daigai rūsyje. Savotiškai makabriška, techniška, paveiku. Tarsi funkcionalumo prisiminimas – dideli masyvūs "arbatiniai", kurių dangteliai atlikti raku keramikos technika. Paviršiai juosvi, pilkšvi, žalsvi, ant jų sklaidosi susiliejusios glazūros... Greta – piltuvėlis, kurį galima įstatyti į angą ir pro ją pilti arbatą; taigi daiktas kaip ir funkcionalus, tačiau skirtas nebent kokiam gigantui.

iliustracija
Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė. "Palikimas" (fragmentas)

Kūrinius menininkė komponuoja instaliacijos principu: kompozicija sudaroma iš atskirų komponentų, kuriuos kiekvienoje parodoje galima sudėlioti vis kitaip. Vis kitaip supa pomirtiniai rakandai juodą žmogaus veidą, vis kitokia tvarka išrikiuotos "Dialogo" detalės: iš vienos pusės – paukščio, iš kitos – galbūt vienaragio figūros, kiekvienas jų turi po keraminę taurę ir bendrauja, atgręžę vienas į kitą "veidus". Vis kitaip šulinio dugną užkloja keraminės lėliukės ir vabzdžiai, dalindamiesi plotą su kyšančiais spygliais. Kūriniai kiekvieną kartą panašūs ir vis nauji, kadangi tvarka juose kiekvienai parodai kuriama sava.

O minties šmėkštelėjimas, pirminė idėja matoma piešiniuose; žvėriažmogių siluetai, profiliai ir masyvios formos užfiksuotos pieštuku ant popieriaus ar paspalvintos akvarele. Eksponuojamos ir instaliacijų, menininkės kurtų Juodkrantėje, fotografijos. Kūriniai, kurių jau nebėra. Kūriniai, kurie dar tik bus. Piešiniuose regimas pirminis sumanymas, ne taip jau retai atpažįstamas išdegtose keraminėse formose, kurių nebepakeisi. Tuo tarpu linija dar gyva, dar išlaikiusi minties greitumą ir rankos vikrumą. Atstumas nuo piešinio iki formos visuomet įdomus; visuomet knieti pasekti menininką keliu, kuris nueinamas nuo pirminio eskizo iki gatavo kūrinio; visuomet gera atpažinti užbaigtame darbe menininko minties pėdsakus. Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės eskizai ir gatavi kūriniai nelabai nutolę vieni nuo kitų; plokštumoje apsigyvenęs dvimatis pavidalas įgyja erdvinę formą, detalių, kurių dažniausiai mintis nefiksuoja, masę ir eina žiūrovo link.

Eina, pasakodamas keramines istorijas, išsaugojęs ugnies ir rankų prisilietimą. Šiek tiek baugindamas ir traukdamas, bylodamas apie pirmykštę tamsą ir visagalę ugnį, apie keistus pavidalus ir nesuprantamus ritualus. "Mano žvėrys gyvena giliai mano širdyje. Jų nerasi nei miškuose, nei enciklopedijose", – rašo menininkė parodos anotacijoje. Belieka įsižiūrėti – ar tie žvėrys nieko neprimena? Ar negalime jų atpažinti, ir ar kartais negyvena jie daugelyje mūsų… Pavidalai, kurie nepriklauso nei žvėrių, nei žmonių pasauliui, gyvena keistą, kitiems nesuprantamą gyvenimą. Jie yra nelabai gražūs, sudėlioti iš gabalėlių, dažnai kenčiantys ir vieniši – kaip ir daugelis mūsų.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:19:07 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba