Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-12-16 nr. 3075

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
UŽDEGIMAS
17
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE6

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI2
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Agnė Biliūnaitė.
"GALIMYBĖ EUROPOJE: KŪRYBINĖS INDUSTRIJOS IR REGIONINĖ PLĖTRA"
1
• PASKELBTI LIETUVOS NACIONALINIŲ PREMIJŲ LAUREATAI
• KOKIĄ NAUDĄ MENININKUI SUTEIKIA JO STATUSAS?
• IDEALAI IR TIKROVĖ

KNYGOS 
• Karolis Baublys.
LAIŠKAS EILĖRAŠČIŲ KNYGOS "P.S." AUTOREI
16
• Paulina Žemgulytė.
KELIOS PASTABOS ELEGANTIŠKAI KNYGUTEI
•  Alfredas Guščius.
BUVO KAIMAS, KAIMAS TEBĖRA
2
• BALTAS
• RAŠTAI
• SAPNŲ LIUDININKAS
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Vitas Areška.
VISĄ ŠIMTMETĮ PERŽINGSNIAVĘS POETAS

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
PALINKĖKIM KIBIRKŠČIŲ
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
APIE BEVEIK LAIMINGĄ MEILĘ
• OSKARAS KORŠUNOVAS RUOŠIASI PREMJERAI OSLE2

DAILĖ 
• KOKSAI ESI, ŽMOGAU, KAM IR KODĖL GYVENI?
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
BALTIJOS STIKLAS
1

KINAS 
• GRUZIJOS KINAS LAIKOSI TRADICIJŲ2

PAVELDAS 
• Dalia Tarandaitė.
PRISIMENANT DAILININKĄ NIKODEMĄ SILVANAVIČIŲ
1

MENO DIS/KURSE* 
• Tomas Pabedinskas.
XXI A. FOTOGRAFIJA "KAUNO FOTOGRAFIJOS DIENOSE"

POEZIJA 
• STASYS STACEVIČIUS2
• AUŠRA KAZILIŪNAITĖ57

PROZA 
• Rūta Latinytė.
SVEIKAS PROTAS
10

VERTIMAI 
• Charles Bukowski.
SAVIŽUDIS
19

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Ausra Matuleviciute.
BE ĮPAKAVIMO!
2
• ŽIEMA, ŽIEMA,
SNAIGĖS VEIDĄ BUČIUOJA...
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Remigijus Venckus.
NUO 60 IKI 120 HZ DAŽNIO / NUO 95 IKI 120 DPI
4

FOTOGRAFIJA 
  Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas.
VIEŠKELIAIS Į JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRĄ
3

KRONIKA 
• BULVYTĖS IR DRAKONAI1
• "Į KNYGOS PRISTATYMĄ LYG PER VILNIŲ, LYG PER HIMALAJUS..."2
• "POEZIJOS PAVASARIS 2006"2
• "DRAMATURGŲ KALVĖS" VEIKLA ĮSIBĖGĖJA
• NEPAMIRŠKITE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠČIO

SKELBIMAI 
• GERBIAMI LEIDĖJAI IR VERTĖJAI!
• PIRMOSIOS KNYGOS KONKURSAS32

DE PROFUNDIS 
• Tezaurus Vilensis.
GEROVĖ ĮSTATYMŲ PAISYMO ASPEKTU
• ŠVENTINIS RETRO3

FOTOGRAFIJA

VIEŠKELIAIS Į JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRĄ

Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas

[skaityti komentarus]

iliustracija
M.Šileikaitė-Čičirkienė. "Laisvės aikštė. Savivaldybės pastatas"

Lietuvos teatro istorijai – per 400 metų. Tapytojai, grafikai, skulptoriai ir kiti meno žmonės ne vieną kūrinį paskyrė teatro menui. Neliko nuošalyje ir fotografai.

Teatrinės fotografijos pradininku Lietuvoje laikomas Aleksandras Straussas, XIX a. antroje pusėje sukūręs nemažai aktorių portretų su teatriniais rūbais, sustingusių kokia nors išraiškinga poza. Vėliau, jau XIX–XX a. sandūroje, teatro spektaklius bei aktorius fotografavo Stanislovas Fleury’s, Aleksandras Jurašaitis, Janas Bulhakas ir kiti. Kaune, Nepriklausomybės laikais, teatro fotografijomis garsėjo Karlas Baulas. Pokario metais šios temos ėmėsi Audrius Zavadskis, sukūręs įsimintinų teatro fotografijų ir surengęs keletą parodų. Spalvotų fotografijų albumą "Lietuvos teatrai" (1998) išleido ir J. Polis. Būtų galima paminėti dar ne vieną Lietuvos fotografą, kurio kūryboje atsektume teatro temą. Šiai temai nebuvo abejingas ir Algimantas Aleksandravičius, 1999 m. išspausdinęs albumą "Lietuvos teatralai. 33 portretai", kurį pradėjo romantišku Panevėžio dramos teatro įkūrėjo ir pirmo režisieriaus Juozo Miltinio portretu. Šis 1992 m. portretas, regis, buvo didžiulės Lietuvos meno žmonių portretų serijos simbolinė pradžia. O dabar ir naujausio fotografijų albumo "Veidrodžio pusė. Juozo Miltinio dramos teatras" (2005) savotiškas kamertonas ar mistiška užuomina, kad teatre dar gyva J. Miltinio dvasia, jo ilgus metus kurta aura.

J. Miltinis yra daug kartų kartojęs: "Teatras – Bermudų trikampis, bet ne snaudžiantis milžinkapis. Čia nieko nėra gatava – negali būti ramus, kad jau ką nors pasiekei, kad jau moki, žinai ir kad tą patyrimą gali naudoti kaip visam laikui surastą, pasiektą dalyką. Jokiu būdu. Spindinti pasitenkinimo karūna – intelektualinės sklerozės simptomas. Nugaros atsukimas į ateitį. Reikia turėti Sofoklio idealą ateityje.

…Aktorius – kaip mediumas, per kurį žiūrovas pats save atranda, susitinka su pačia esme. Jis priveda žiūrovą prie mįslės, lyg atidaro kažkokias duris ir nuveda į žemę, kurios ilgėjosi; veda į susitikimą su paslaptim, į konfliktus, susijusius su savęs pažinimu ir gyvenimo prasmės ieškojimu; į žmogiškumą".

Jeanas Cocteau filme "Orfėjas" (1950), gilindamasis į menininko įkvėpimo procesą, kaip mediumą, tarpininką tarp realaus ir irealaus, tikrovėje neegzistuojančio pasaulio, pastato veidrodį, simbolizuojantį tuos mistiškus vartus, duris ar angą, kuri mūsų fizinį pradą sujungia su dvasiniu. Čia galima paminėti ir Lewiso Carrollio knygą vaikams "Alisa Veidrodžio karalystėje", pagrįstą absurdiška sapno logika bei alogiškumų humoru, primenančiu teatro sąlygiškumą ir apsimetinėjimo meną.

Ankstesnių laikų teatro fotografai dažniausiai fiksuodavo spektaklių mizanscenas, išraiškingus aktorių pas, tragiškus gestus, skausmo ar juoko iškreiptas fizionomijas, regimas iš žiūrovų salės, dėmesį sukoncentruodami į teatrinį vyksmą, spektaklio kulminacinius momentus, režisūros vingrybes. A. Aleksandravičiui tai nė motais: jis mieliau užkulisiuose, koridoriuose, laiptinėse ir visur, kur tik gali, stengiasi užfiksuoti žmogaus-aktoriaus tapsmą pjesės personažu arba kokias nors kitas tarpines būsenas. Pradėjęs nuo leidinio viršelio, kone visuose puslapiuose autorius greta aktorių "apgyvendina" kažkokias sujudėjusias, neryškias ar veidrodžio gelmėje atsispindėjusias, o gal iš jo išlendančias, pamėkliškas būtybes ir sukuria įspūdį, tarsi paties J. Miltinio nemari dvasia-aura tebeklaidžiotų teatre, nurodinėtų aktoriams, drąsintų, įkvėptų juos persikūnyti ir pasirodyti scenoje tik vienam maestro žinomu pavidalu. A. Aleksandravičius nefiksuoja vingrios spektaklių vyksmo "tėkmės", jis tik du ar tris kartus priartėja prie scenos, nors pastebi visa kita: grafiko Vytauto Kalinausko (buvusio teatro dailininko) "hampelmanų" ekspoziciją teatro vitrinoje, drabužinę ir, regis, neišgirdęs scenoje aidinčio senojo gluosnio pasakojimo, neria į užkulisius, grimo kambarius, stebi aktorių transformacijas "veidrodžių karalystėse", jų susikaupimą, persikūnijimą, "priešsceninį karštį", neužmiršta ir laiptų, vedančių į sceną, o gal į viso gyvenimo kūrybos olimpą. Pakeliui fotografas fiksuoja ir kitus teatro žmones: režisierius, grimuotojus, šviesos ir dekoracijų dailininkus, kostiumininkus, o išeidamas "nepamiršta nusivalyti kojų" ir žvilgtelti pro langą į teatro kiemą.

Ankstesniuose A. Aleksandravičiaus darbuose būta nemažai režisūros elementų, fotografo-režisieriaus sustabdytų mizanscenų, mažų vieno aktoriaus spektakliukų, kuriuose vaidino įkalbėti, įteigti, surežisuoti jo fotoportretinio teatro aktoriai, tuo tarpu naujame darbe autorius persikūnija ir nepastebimas ar veik nematomas siurrealaus pasaulio šviesose klaidžioja teatro užkulisiais kaip viena tų paslaptingų neryškių šmėklų, kurios viską mato, viską fiksuoja.

Autorius pasakoja: "Teatrą fotografavo daugelis fotografų, tačiau beveik visi stengėsi įamžinti tik spektaklius. Aš spektaklių nefotografavau. Mėginau užfiksuoti užkulisius natūralioje šviesoje, dažnai tik "Iljičiaus lempute" pasišviesdamas, todėl neišvengiau neryškių, sujudėjusių nuotraukų, daugybės siluetų. Siekdamas autentiškumo, vengiau pozavimo. Man regis, kad fotografija būtent ir yra tas lakmuso popierėlis, kuris leidžia patikrinti nuolat vaidinančio ar į vaidmenį įsijautusio aktoriaus tikrumą. Savo teatrinius darbus pavadinčiau siužetine fotografija, kurioje atspindėta teatro dvasia. Fotografuodamas vien veidus, teatro dvasios neparodysi. Manau, šis fotografijų ciklas yra labiau reportažinis, nors ankstesniuose darbuose reportažiškumo vengiau. Ko gero, reportažiniu metodu sukurti portretai – naujas žodis mano kūryboje, ir dar – kaip niekad daug antraeilių, bet svarbių detalių".

Vis dėlto leidinyje "Veidrodžio pusė" A. Aleksandravičiui pavyko į visumą sulydyti ir buvusią legendinę teatro šlovę, ir dabartinius laimėjimus, ir ikispektaklinį šurmulį, o svarbiausia – pateikti įvairių kartų teatro žmonių portretų galeriją.

Lapkritį kelias Vilniaus galerijas "okupavo" panevėžietiškos fotografijos: siauruko "bėgiai" tarsi nusidriekė nuo Vyriausybės rūmų iki pat Parlamento galerijos, o "Prospektą" vienas po kito "užkariavo" S. Saladūnas su Europos valstybių kontūrus ar spalvas primenančių moteriškų kūnų pikselgrafija ir A. Aleksandravičius, perkėlęs mus į Veidrodžio karalystę ir pristatęs fotoalbumą "Veidrodžio pusė. Juozo Miltinio dramos teatras", skirtą Panevėžio dramos teatro 65 metų jubiliejui bei šio teatro įkūrėjo režisieriaus J. Miltinio gimimo šimtmečiui.

Neatsiliko ir Marija Šileikaitė-Čičirkienė. Fotografė per metus skersai išilgai sningant ir lyjant išvaikščiojo Panevėžio miestą, ieškodama motyvų, klajojo apylinkių vieškeliais ir visas fotografijas sudėjo į leidinį "Vieškelio motyvas" (2005).

Fotoalbumo įžangos autorė V. Vasiliauskaitė rašo: "Kaip iš naujo gali atrasti vietą, kurioje gyveni, kurią sąmoningai ar nesąmoningai pasirinkai arba likimo vieškeliu buvai tiesiog atvestas – į tą miestą, į tą kaimą ar nedidelį miestelį būti? Atrasti, naujai pamatyti savo buvimo erdvę – būtina. Atsitolink ir žiūrėk: po ilgesnio laiko sugrįžęs į pažįstamus iki skausmo savo namus ar tėviškę, nustembi – seni daiktai, įprastos spalvos ir kontūrai staiga atsiveria naujai ir netikėtai išduoda tau tavo paties buvimo prasmes.

(…) Visose miesto fotografijose tarsi fiziškai apčiuopi tuštumą ir kupiną vilties laukimą: gal kažko ateinant, gal sugrįžtant tuščiomis gatvėmis, gal bent geresnės žinios nuojautos.

(…) Kita erdvė ir laikas atsiveria kaime ar mažame miestelyje. Čia žmonėms nereikia taip grubiai užkariauti gamtos, čia jos apsčiai, čia žmogus su savo gyvenimu įsilieja į didingą jos amžinybę. Laikas čia teka archajiškai ramiai. Kaimo ir mažo miestelio erdvė – užuovėja sielai".

Panevėžyje fotografijos tiek daug, kad jau ne į kiekvieną jos vieškeliuką ir beužsukame. Bent taip atrodo vilniečiams, kurie norėtų akylai stebėti viską, kas gero vyksta Lietuvos fotografijos keliuose ir pakelėse.

M. Šileikaitė-Čičirkienė, mėgstanti dabar prisistatyti kaip Marija, neišsigando vieno kito kritiško atsiliepimo apie pirmą knygą ir išleido antrą – "Vieškelio motyvas". Formatu ir dydžiu ji lyg ir būtų A. Aleksandravičiaus naujo leidinio dvynys, bet tai veikiau formali jungtis, nes abiejų asmenybės išsiskleidžia skirtinguose fotografijos vieškeliuose. Lyginant su ankstesne šių autorių kūryba, jie lyg ir susikeitė vaidmenimis. Visos A. Aleksandravičiaus knygos išsiskyrė ryškiais portretiniais vieškeliais ir šiandien iš tolo knygynuose masina G. Girdvainio ar V. P. Bložės veidais. O "Veidrodžio pusė"? Iš viršelio nesuprasite, kad knygoje bus daug veidų, susijusių su J. Miltinio teatru. "Veidrodžio pusėje" A. Aleksandravičius lyg ir prisitaiko prie skaitmeninės fotografijos epochos: dirba greit, naudoja laisvas, neklasikines kompozicijas, operuoja ryškumo ir neryškumo zonomis. Vienu žodžiu, ir fotografas, ir teatras eina iš aiškumo į neaiškumą. Nepamesdamas pagrindinio – fotoportreto – kelio, A. Aleksandravičius užsuka į dar vieną, netikėtą, jo keliuką, pagerbia tai, ką kiekvienas panevėžietis, net atsikėlęs iš Klaipėdos, vertina kaip miesto simbolį, – J. Miltinio teatrą. M. Šileikaitė-Čičirkienė gimė kiek arčiau, tad Panevėžys ir jo apylinkės jai ne svetima. Ji iš karto fotografijų knygoje pasileidžia į Panevėžį lyg gimtuoju vieškeliu: kuo arčiau miesto, tuo mažiau medžių, tuo jis nejaukesnis, nors atpažįstamas iki kaulų smegenų. Lyginant su S. Saladūno "Panevėžio albumu", kuriam puikius tekstus parašė Liuda Jonušienė, M. Šileikaitei-Čičirkienei pavyksta konceptualiau viską sujungti. S. Saladūnas laimi nuotaikos vientisumu ir meniškai, šiek tiek surusvinant vaizdą, išreikšta medinio, nykstančio Panevėžio nostalgija. M. Šileikaitė-Čičirkienė artimesnė šiuolaikinių miestų ir miestelių permainų kontrastams, kuriuos ilgą laiką iš tolimos distancijos stebėjo V. Balčytis, o socialiai apibendrino alytiškis V. Stanionis. Ir naujųjų kartų fotografai darosi šiek tiek panašūs vieni į kitus, ypač kai imasi tos pačios temos. Fotografas ir fotografijos teoretikas M. Kavaliauskas nuolat kartoja, kad šiuolaikiniai fotografijos supanašėjimai yra tokio masto, kad sunku dabar išsiskirti Europoje ne tik Lietuvai, bet ir jos likimo bendrams iš Rytų Europos. Tačiau čia gal požiūrio reikalas, nes Lietuvos fotografijos bendradarbiavimas su užsieniu nėra pažymėtas nevisavertiškumo kompleksu.

M. Šileikaitė-Čičirkienė irgi jo neturi, nors buvo progų pajusti nuoskaudų ir namie. Lyginant su pirma simbolių, užuominų, jausmų ir pojūčių nuotrupų kupina knyga, "Vieškelio motyve" autorė yra aiški, tarpais labiau dokumentiška, negu meniška. Gal čia irgi panevėžiečių bruožas? Net estetiškasis S. Saladūnas neapsiribojo moters kūno grožiu, neatsitvėrė nuo to, kas vyksta Panevėžyje ir visoje Lietuvoje. Atvirkščiai, sostinėje jaunieji dažnai pasileidžia tik sau ar dar keliems suprantamu ieškojimų keliu, ir jau į kokį kitą vieškelį jų ir pyragais nesuviliosi, ir varu nenuvarysi.

Knyga "Vieškelio motyvas" – fotografės Marijos jausenų kaita: geresnės žinios laukimas ir vis tuščia pašto dėžutė. Tų dėžučių daug nugariniame knygos viršelyje. Ir priekiniame – tamsus laukiančio žmogaus siluetas. Kad moterys laukia ir laukiasi, – natūralu. Bet kodėl mūsų visų kažkokia laukimo būsena? Toks laikas, valstybės būsena ar žmogaus situacija? Gal net ir vėl peršama ar įsikalbama būsena, kad yra senas laikas ir jo žmonės, o dabar – naujas laikas ir jo kūdikiai. Bet juk kiekvienam laike pats apsisprendi, kaip jausiesi ir už ką atsakysi. Marijos laikas "Vieškelio motyvuose" – stiprusis knygos bruožas. Ji nepasiduoda nei laikinoms būsenoms, nei manipuliacijoms tomis būsenomis. Kartais gal jaučiasi vieniša savame mieste, kaip slampinėjantys šunys ir šunėkai jos fotografijose. Laikas nutrynė namų naujumą ir gatvių pavadinimų epochinį skambumą. Atgijo Topolių alėja, Kranto gatvė, Laisvės aikštė, bet greta – paslaptingi ir mieli pavadinimai: Staniūnų gatvė, Kniaudiškių gatvė, Molainių gatvė, taip pat kaimiškos tolimesnės apylinkės – Paliukai, Šlikų kapinaitės, Ustronės vienkiemis. Tie perėjimai iš Projektuotojų gatvės iki toliausių vienkiemių atrodo it kelionė vasarą basomis, kurią prisimena daugelis iš vaikystės. Dabar kiti maršrutai: Vilnius–Londonas ar Vilnius–Niujorkas. Kitos baimės, kiti džiaugsmai ir kitos jausenos. Bet prisilietimas prie žemės – universalus. Vaikščiojimas kitų pėdomis irgi suteikia kūrybinės energijos. Net kai vaikštai vienas, nes žmonių M. Šileikaitės-Čičirkienės knygoje – nedaug, bent mažiau nei medžių. Jų buvo minios, kai buvo "Baltijos kelias". Dabar ir "Via Baltica" automagistralėje matome tik baikerius. Laikas tai prašvilpia vėjais, tai sustingsta kaip "Nevėžis ties Krekenava". Yra fotografijų, kur nelabai jį jaučiame iš viso, nes autorei labiau rūpėjo erdvė.

Panevėžio 500-osioms metinėms pasirodė daug įvairių fotoleidinių. Bene geriausias buvo fotoalbumas "Senasis Panevėžys", nes vientisiausias, su tikslia laiko riba: "Nuo pirmųjų fotografijų iki 1918 metų". Ryškiausios autorinės fotografijos knygos pasirodo dabar. Joms galima priskirti ir "Veidrodžio pusę", ir "Vieškelio motyvą". Ir tai, kas dar atsiras platėjančiame Panevėžio fotografijos vieškelyje.

 

Skaitytojų vertinimai


20554. vilniete2005-12-20 19:48
koks papelijes straipsnis. tuscias ir kvailas. nieko bendra tarp senojo panevezio ir dabartinio. tokio slykstaus ir sovietsko miesto nebuvau macius. su visom provincijos pretenzijom ir kvailybe. ir panevezieciai menininkai labai simptomiski. pasipute ir neissilavine. tikri provincijos durniai. tai gal isvis aukstaiciams budinga. tas pats miltinis yra pastates visisko sudo. "vidutine moteris" pavyzdziui. konjunkturinis absoliuciai spektaklis. o sita citata - labai jau kazkokia ismintis ar ne? banalybes virsune. dar buvo filmas apie ji - nukvakusi seni dedanti i suns dienas pikasa. kaip sako broliai rusai pizdi no znaj mieru. ta pati pasakyciau ir sito straipsnio autoriams.

20617. atomas2005-12-23 08:44
Labai mozaikiskas straipsnis. Autoriai aiskiai aptaria per daug temu - nuo teatro fotografijos istorijos iki senojo Panevezio vaizdu, todel tekstas labai fragmentiskas. Is inercijos tesiama Miltinio mistifikacija, viena jo posaki pateikiant kaip gyvenimo esmiu esme. Rezisierius yra prikalbejes labai daug, todel dabar bet koks rasytojas gali rasti citata kuria paramstytu savo mintis, bet kuo pateikiama citata siejasi su pagrindine straipsnio mintimi? Is viso ar tokia mintis yra? Mano nuomone teksta vienija tik geografija - veiksmas vyksta Panevezyje. Dauguma tik pavirsutiniskai uzkabintu temu reikalauja kur kas gilesnes ir issamesnes analizes, ko iš gerbiamu autoriu laukiame ir tikimes.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:14:36 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba