Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-12-16 nr. 3075

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
UŽDEGIMAS
17
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE6

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI2
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Agnė Biliūnaitė.
"GALIMYBĖ EUROPOJE: KŪRYBINĖS INDUSTRIJOS IR REGIONINĖ PLĖTRA"
1
• PASKELBTI LIETUVOS NACIONALINIŲ PREMIJŲ LAUREATAI
• KOKIĄ NAUDĄ MENININKUI SUTEIKIA JO STATUSAS?
• IDEALAI IR TIKROVĖ

KNYGOS 
• Karolis Baublys.
LAIŠKAS EILĖRAŠČIŲ KNYGOS "P.S." AUTOREI
16
• Paulina Žemgulytė.
KELIOS PASTABOS ELEGANTIŠKAI KNYGUTEI
•  Alfredas Guščius.
BUVO KAIMAS, KAIMAS TEBĖRA
2
• BALTAS
• RAŠTAI
• SAPNŲ LIUDININKAS
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Vitas Areška.
VISĄ ŠIMTMETĮ PERŽINGSNIAVĘS POETAS

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
PALINKĖKIM KIBIRKŠČIŲ
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
APIE BEVEIK LAIMINGĄ MEILĘ
• OSKARAS KORŠUNOVAS RUOŠIASI PREMJERAI OSLE2

DAILĖ 
• KOKSAI ESI, ŽMOGAU, KAM IR KODĖL GYVENI?
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
BALTIJOS STIKLAS
1

KINAS 
• GRUZIJOS KINAS LAIKOSI TRADICIJŲ2

PAVELDAS 
• Dalia Tarandaitė.
PRISIMENANT DAILININKĄ NIKODEMĄ SILVANAVIČIŲ
1

MENO DIS/KURSE* 
• Tomas Pabedinskas.
XXI A. FOTOGRAFIJA "KAUNO FOTOGRAFIJOS DIENOSE"

POEZIJA 
• STASYS STACEVIČIUS2
• AUŠRA KAZILIŪNAITĖ57

PROZA 
• Rūta Latinytė.
SVEIKAS PROTAS
10

VERTIMAI 
 Charles Bukowski.
SAVIŽUDIS
19

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Ausra Matuleviciute.
BE ĮPAKAVIMO!
2
• ŽIEMA, ŽIEMA,
SNAIGĖS VEIDĄ BUČIUOJA...
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Remigijus Venckus.
NUO 60 IKI 120 HZ DAŽNIO / NUO 95 IKI 120 DPI
4

FOTOGRAFIJA 
•  Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas.
VIEŠKELIAIS Į JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRĄ
3

KRONIKA 
• BULVYTĖS IR DRAKONAI1
• "Į KNYGOS PRISTATYMĄ LYG PER VILNIŲ, LYG PER HIMALAJUS..."2
• "POEZIJOS PAVASARIS 2006"2
• "DRAMATURGŲ KALVĖS" VEIKLA ĮSIBĖGĖJA
• NEPAMIRŠKITE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠČIO

SKELBIMAI 
• GERBIAMI LEIDĖJAI IR VERTĖJAI!
• PIRMOSIOS KNYGOS KONKURSAS32

DE PROFUNDIS 
• Tezaurus Vilensis.
GEROVĖ ĮSTATYMŲ PAISYMO ASPEKTU
• ŠVENTINIS RETRO3

VERTIMAI

SAVIŽUDIS

Charles Bukowski

[skaityti komentarus]

Mąstymas apie savižudybę buvo įprastas Marvino Deningo užsiėmimas. Kartais šios mintys keletui dienų ar net savaičių išsisklaidydavo, ir jis pasijusdavo galįs būti beveik normalus, pakankamai normalus, kad kurį laiką pajėgtų gyventi visai padoriai. Tačiau turėtas potraukis ir vėl grįždavo. Tokiomis dienomis gyventi darydavosi nebepakeliama. Bergždžiai stumdamos valandas, ištisos paros uždusdavo beprasmybėje. Žmonių balsai, veidai, elgesys tiesiog pykinte pykindavo.

Kaip tik dabar, grįžtant iš darbo, jį ir vėl apėmė noras žudytis. Išjungė radiją. Vairuodamas klausėsi Bethoveno Trečiosios, tačiau muzika ėmė atrodyti nevykusi, dirbtinė ir nenatūrali.

"Šūdas", – tarstelėjo.

Marvinas kaip tik važiavo pakeliui į namus esančiu tiltu. Šis tiltas jungė vieno didžiausių pasaulyje uostų krantines.

Ties tilto viduriu Marvinas sustabdė automobilį, įjungė avarinį signalą ir išlipo lauk. Palei tilto turėklus buvo nutiesta atbraila, – užlipo ant jos.

Priešais stūksojo ištempta gerų dešimties pėdų aukščio vielinė tvora. Norint patekti į aną pusę, reikėjo ją perlipti.

Apačioje ramiai tyvuliavo vanduo. Atrodė tiesiog nuostabiai.

Aplinkui ėmė darytis kamščiai, buvo piko valandos. Marvino mašina užtvėrė pirmąją juostą. Šia juosta važiavę automobiliai stengėsi persirikiuoti. Eismas strigo.

Kai kurios mašinos prasilenkdamos pypsėjo. Pravažiuojantys vairuotojai keikė Marviną.

"Ei, gal tau galvoj pasimaišė?"

"Gali nerti! Vanduo šiltas!"

Marvinas tebespoksojo į vandenį. Jis nusprendė persiropšti per tvorą ir šokti. Tačiau tuo metu išgirdo dar vieną balsą:

"Pone, kas jums?"

Prie Marvino mašinos buvo sustojęs policijos automobilis. Sukosi raudonas švyturėlis. Vienas faras artinosi prie jo, kitas buvo pasilikęs automobilyje.

Faras skubiu žingsniu ėjo link jo. Jis buvo jaunas, pailgo išblyškusio veido.

"Ar kas atsitiko, pone?"

"Tai mano automobilis, pareigūne. Jis užgeso, ir negaliu užvesti".

"Ką veikiate ant atbrailos?"

"Tiesiog žvalgausi".

"Ir kas gi čia tokio įdomaus?"

"Viso labo žiūriu į vandenį".

Faras atsistojo priešais.

"Čia jums ne apžvalgos aikštelė".

"Žinau. Bet mašina... Tiesiog stovėjau čia ir laukiau".

Marvinas nulipo nuo atbrailos. Faras nenuleido nuo jo akių. Rankose laikė žibintuvėlį.

"Prašom plačiai atmerkti akis!"

Jis pašvietė į kairiąją Marvino akį, paskui – į dešiniąją, tada žibintuvėlį vėl prisisegė prie diržo.

"Parodykite vairuotojo pažymėjimą".

Faras paėmė pažymėjimą.

"Palaukite čia".

Tada nuėjo prie savo automobilio. Persilenkė per mašinos langą, pasitarė su kitu faru. Po kiek laiko atsitiesė, luktelėjo. Dar po kelių minučių grįžo prie Marvino ir padavė jam teises.

"Pone, jūsų automobilį nuo tilto ketiname patraukti".

"Norite pasakyti, kad iškviesite vilkiką? Ačiū".

Marvino automobilis stovėjo nedidelėje įkalnėje tilto vidury.

"Ne, pabandysime jus patempti. Gal tada mašiną užvesite".

"Jūs labai malonus, pareigūne".

"Lipkite į automobilį, pone".

Marvinas įsėdo į mašiną ir luktelėjo. Policijos mašinai timptelėjus jo automobilį nuleido rankinį stabdį, įjungė laisvą pavarą. Farai pertempė jį per tiltą ir išvažiavo į gatvę. Jis įjungė antrą bėgį, spustelėjo akseleratorių, ir automobilis, aišku, užsivedė. Marvinas pamojavo farams ir nuvažiavo.

Tačiau jie važiavo įkandin. Marvinas tolo nuo tilto, išvažiavo į pagrindinę gatvę, bet jį vis dar sekė. Prasidėjo blokiniai namai. Tačiau policijos automobilis ir toliau riedėjo iš paskos. Pakelėje Marvinas pastebėjo užeigą: "Pailsęs bulius". Jis įsuko į aikštelę, pastatė automobilį.

Policijos mašina sustojo greta, už kelių jardų: tarp Marvino ir kavinės. Marvinas išlipo, užrakino automobilį ir nužingsniavo į užeigą. Eidamas pro policijos mašiną, jis ir vėl pamojavo: "Ačiū jums darkart, pareigūnai".

"Geriau jau susiremontuokit automobilį, pone".

"Būtinai, taip ir padarysiu".

Į užeigą Marvinas nužingsniavo neatsigręždamas. Viduje buvo sausakimša. Nuo ten besisukinėjančių veidų jo vos nesupykino. Prie įėjimo kabėjo užrašas:

PRAŠOME PALAUKTI:

PRIE STALELIO JUS PALYDĖS

Marvinas nelaukė. Akimis rado vienintelę laisvą vietą ir nuėjo prie jos. Alkanas jis nebuvo.

Neilgai trukus išsipusčiusi rožiniais apdarais išniro milžiniška storulė padavėja. Jos veidas buvo nepaprastai apvalus, lūpos – ryškiai avietinės spalvos. Ji padavė jam laminuotą meniu.

"Sveiki, kaip laikotės?" – paklausė.

"Puikiai. O jūs?"

Neatsakė. Tada vėl prakalbo.

"Pageidautumėte kavos?"

"Ne".

"Ar jau išsirinkote?"

"Dar ne. Gal iš pradžių atneštumėte taurę vyno".

"Kokio vyno pageidautumėte?"

"Bus gerai ir portveinas".

Padavėja apsisuko, Marvinas akimis nulydėjo jos nerealaus dydžio tolstančią subinę.

Turbūt prie tilto reiks grįžti šią naktį, kai aplinkui niekas nesisukios, – mąstė Marvinas.

Už Marvino prie stalelio sėdėjo du vyrai. Jis girdėjo jų pašnekesį.

"Dodžeriai varo kaip niekad kietai, ar ne?"

"Taip. Bet ir Eindželsai yra jėga. Tik pagalvok, kokios bus atkrintamosios".

"Joo... Turėtų būt karšta kaip pragare".

Tuo metu grįžo vynu nešina padavėja. Taurę ant stalo padėjo sunkiai, dalis gėrimo išsiliejo sutepdamas staltiesę.

"Atsiprašau, pone".

"Nieko baisaus".

"Gal jau užsisakysite?"

"Ne, dar ne".

"Dienos meniu šiandien siūlome jautienos filė kepsnį".

"Ne, nenoriu. Ačiū".

Ji apsuko savo subinę ir nuėjo. Marvinas gurkštelėjo vyno. Skonis buvo ne koks, kažkodėl net sukėlė minčių apie vorus. Užgrojo muzika. Net nereik sakyt, kaip myliu, – traukė vyriškas balsas.

Prie gretimo stalelio toliau rutuliojosi pokalbis.

"Žinai, dabar pasakysiu tai, ko tu nieku gyvu negalėtum tikėtis".

"Ir ką?"

"Ronaldas Reaganas buvo visų laikų geriausias prezidentas, kokį tik turėjo ši šalis".

"Liaukis, turėjom jų daugybę. Na ir pasakei".

"Jei nebūtume turėję Reagano, tai tie supisti ruskiai dabar jau sukiotųsi po visą pasaulį. Ropštųsi per tvoras į mūsų kiemus. Jis juos patvarkė. Ruskiai gavo suprast, su kuo turi reikalų!"

"Na taip, buvo neblogas žmogus".

"Palauk, ką dar tau pasakysiu. Netrukus prasidės KOSMINIS karas! Kausimės su ruskiais! Teks muštis dėl Mėnulio, dėl Marso, dėl kiekvienos suknistos planetos!"

"Savo vėliavą Mėnulyje mes jau iškėlėm".

Marvinas pabaigė vyną ir davė ženklą padavėjai. Netrukus ji atpūškavo.

"Jau išsirinkote?"

"Dar vieną vyno, jei nesunku".

"Dienos meniu šiandien turime jautienos..".

"Nereikia, tik vyno".

Vėl pasigirdo muzika. Dainavo jau kitas veikėjas: jei nepakelsi ragelio tuoj, vis tiek ateisiu pas tave rytoj.

Padavėja atnešė vyno. Pastatė ant stalo.

"Matot, šįkart neišliejau!"

Apsimestinai linksmai užkudakavo.

"Darau pažangą, ar ne?"

"Viskas gerai…"

"Mano vardas Diana".

"Viskas gerai, Diana".

Tada ji nukėblino atgal prie baro. Ėmė temti. Marvinas siurbčiojo savo vyną.

Iš tokio aukščio tėkštis į vandenį – tas pat, kas tėkštis ant cemento. Skirtumas tik tas, kad paskui apglėbs melsvas šaltukas. Viena koja – ten, kita koja – šen. Paviršiuje – išsitaršę plaukai. Išbrinkę batai, sustingusios pėdos. Vaizdelis gal ir ne pats gražiausias, bet – esi laisvas. Atsiribojęs nuo visko taip, kad labiau jau neįmanoma. Visai apsimoka. Šiaip ar taip, – nėr ko prarast. Juk negali turėti visko iškart.

Staiga kažkas dūžta, pažyra šukės. Užeigos durys atsilapoja, į vidų įsiveržia du vyrai su kojinėm ant galvų. Suspiegia moteris.

"Užčiaupi kakarinę arba – tu lavonas! – sužviegia mažesnysis. – Nejuokauju! Ir be pokštų! Darot, kas sakoma, arba visus išpyškinam!"

Užpuolikai išsitraukė brezentinius maišus. Aukštesnysis, nuskuodęs prie kasos aparato, trinkteli į jį, iššoka stalčius. Užpuolikas pradeda žerti į maišą kupiūras ir monetas.

Abu mosuoja trečio kalibro magnumais.

"Nejudėt!" – užrėkia mažesnysis.

Atkiša magnumą, pasisukioja į šalis. Demonstruodamas ginklą apsižvalgo po užeigą.

"Gerai, o dabar visas pinigines ir rankinukus ant stalo! Ir žiedus! Laikrodžius! Viską! Ir jokių šposų, nes bus riesta, aišku?"

Pasileidžia lakstyti nuo vieno stalo prie kito kraudamas viską į maišą.

Aukštesnysis baigia tuštinti kasą. Tada pažvelgia į susigūžusią, atatupsta žengiančią padavėją. Linkteli į jos pusę: "Kur kiti pinigai?"

"Ką?"

"Supisti pinigai! Kur stambios kupiūros?"

Storoji padavėja stovi kaip įbesta. Mažesnysis atšvilpia prie jos, į kaklą įremia magnumą.

"Ištaškysiu smegenis! Sakai, kur grynieji!"

Padavėja žiopčioja, stengiasi įkvėpti oro. Šiaip taip išstena: "Virtuvėj! Po kriaukle!"

"Visi – nė iš vietos!"

Aukštesnysis išlekia į virtuvę.

Mažasis persigandusią storulę nustumia į šalį. Vėl ima kraustyti nuo stalų daiktus, kišti juos į maišą.

Neilgai trukus ilgšis grįžta.

"Supistus pinigus turiu! Dingstam!"

Tačiau mažasis užsiėmęs.

"Stebėk duris! Čiupk kiekvieną, kuris tik įeis!"

"Liaukis! Turim jau pakankamai, judam!"

"Ne, man reikia visko!"

Nenustoja kimšęs daiktų į maišą, kol priartėja prie Marvino.

"Ei, šūdžiau! Kodėl nematau tavo piniginės?"

Marvinas žvelgė į kaukėtą veidą. Jam jis netgi patiko. Kuo labiau paslėptas žmogaus veidas, tuo mažiau jis atgrasus.

"Nusprendžiau ją pasilikti sau".

"Šūdą tu nusprendei!"

"Deja, taip jau yra".

"Gerai, mažuli, pats prisiprašei!"

Marvinas ties smilkiniu pajuto magnumą.

"Dedi piniginę ant stalo!"

"Na jau ne. Pasilieku ją sau".

"Ei, – užbaubė aukštesnysis, – nešdinamės greičiau!"

Mažasis dar tvirčiau įrėmė ginklą.

"Nori, kad ištaškyčiau smegenis?"

"Nagi, šauk", – tarė Marvinas.

Marvinas laukė. Trakštelėjo saugiklis. Užpuolikas tvirčiau sugniaužė pistoletą. Marvino smilkinį šaldė vėsus pistoleto vamzdis. Nesijudino, sėdėjo ramiai. Visai šalia kaukolės nuaidėjo triuškinamasis smūgis. Tvykstelėjo geltonos, melsvos ir raudonos šviesos pliūpsnis, tačiau skausmo jis nepajuto. Keletui akimirkų kūnas sustingo. Neilgai trukus raumenys atsileido, Marvinas pašoko. Dešine koja įniršęs smogė užpuolikui į pilvą.

"Aaaa..".

Užkluptasis numetė maišą, susiėmė už kirkšnių, vos išsilaikė nesuklupęs.

"A... Šūdas..".

Tada Marvinas išgirdo antrąkart trakštelint saugiklį. Užpuolikas pakėlė ginklą, spustelėjo gaiduką. Pro kairiąją Marvino ausį prašvilpė kulka, tačiau jo nekliudė: kažkur tolėliau pasigirdo dūžtančio stiklo garsas.

"Gana jau, dingstam!" – užstaugė ilgšis.

Mažesnysis vargais negalais kiek atsitiesė, tada kone dvilinkas, sugniaužęs maišą ir ginklą, nusekė aukštesniajam iš paskos durų link. Po poros akimirkų užpuolikai dingo.

Tuojau pat vienas per kitą šūkaliodami ėmė blaškytis visi kavinės lankytojai.

Užeigos vadybininkas, kuris visą tą laiką pasislėpęs tūnojo virtuvėje, kažką šaukė į telefono ragelį.

Marvinas Deningas ištuštino savo taurę ir mostelėjo storajai padavėjai, kuri visa virpėdama sukiojosi beveik čia pat, vos už kelių pėdų. Jis pakilo, žengė prie jos. "Diana, prašyčiau dar vieną vyno..."

"Ak, – atsiduso ji, – na taip... tuojau... žinoma..".

Marvinas grįžo prie savo stalelio, atsisėdo. Klientai visa gerkle aptarinėjo užpuolimą. Nuo jų klegesio galėjai apsivemti.

Marvinas lūkuriavo. Pagaliau nešina vynu pasirodė Diana.

"Ačiū, Diana".

Sriubtelėjo iš taurės.

"Jūs, pone, pasielgėte nepaprastai drąsiai. Savo poelgiu apgynėte ne vieno kliento daiktus.

"Na... taip..".

"Vargšeli, jūs kraujuojate!"

"Man viskas gerai".

Diana kiek įkabindama kažkur nubėgo. Netrukus pasigirdo policijos sirena. Deningas paėmė servetėlę ir pridėjo ją prie pakaušio. Po kurio laiko servetėlę nuėmė ir pažvelgė į ją. Kraujas. Idiotiškas kraujo paprastumas.

Sugrįžo Diana.

"Imkit. Sugebėjau rasti tik šią indų šluostę, bet ji švari".

"Ačiū".

Paėmęs šluostę, ją perlenkė ir nenorėdamas įžeisti storulės pridėjo ją prie galvos.

"Ko gero, reiks susiūti".

"Viskas gerai. Nagi: atneškite man tą kepsnį, kurį minėjote, ir dar galbūt gruzdintų bulvių".

Diana pasuko į virtuvę, Deningas toliau gurkšnojo vyną.

Po minutės kitos laikydami ant dėklų rankas vidun įsiveržė farai.

"Visi – nė iš vietos!"

Vienas faras buvo tas pats blyškiaveidis, prieš kurį laiką sutrukdęs Deningui ant tilto. Jų akys susitiko. Blyškusis pailgaveidis išplėtė akis.

"Ką čia veikiat?"

"Laukiu kepsnio. Juk patys atlydėjot mane iki čia, nejau pamiršote?"

Pro duris įžengė dar du farai.

"Laukiat kepsnio?"

"Taip. O ką, tai draudžiama?"

"Pareigūne, – išsižiojo vienas greta sėdėjęs klientas, – šiam žmogui buvo beveik pavykę sulaikyti vieną banditą. Jis buvo jį net ant žemės parvertęs".

Nešdama Deningo užsakytą kepsnį ir bulves, pasirodė Diana. Padėjo maistą ant stalo.

"Pareigūne, tai – nepaprastai drąsus žmogus", – pagyrė.

Vienas klientas ėmė ploti. Jo pavyzdžiu pasekė ir kiti.

Deningas kilstelėjo jų pusėn taurę, tada ją ištuštino.

Pailgaveidis paklausė: "Gal užpuolikus atpažinote?"

"Ne, nemanau..".

Pasigirdo dar viena sirena. Aplink Deningo stalą vienas per kitą grūdosi klientai.

"Pasitraukit!" – šūktelėjo susierzinęs faras.

Lydimas dar vieno faro vidun įžengė kresnas, ne itin protingai atrodantis apšepęs tipas. Apsidairęs jis nukulniavo tiesiai prie Deningo stalelio.

"Na, ir kas gi čia vyksta?"

"Mane apiplėšė, apšvarino mano kavinę!" – šūktelėjo susijaudinęs vadybininkas.

"Kas jūs toks būsite?"

"Ričardas Fuksas, "Pailsusio buliaus" vadybininkas".

Dručkis padavė savo ženklelį: "Maršas Hačinsonas, Hilsaido apygarda", – prisistatė.

Tada pažvelgė į Deningą. Išsitraukė bloknotą.

"O jūs kas?"

"Marvinas Deningas, klientas".

"Jis parvertė vieną plėšiką tiesiai ant grindų", – įsiterpė Diana.

"Tai tiesa?" – Marvino paklausė dručkis.

"Taip, dėjau jam tiesiai į kiaušus".

"Kodėl?"

"O ką, yra geresnė vieta?"

"Kaip užpuolikas atrodė?"

"Taip, kaip atrodo žmogus, ant galvos užsismaukęs kojinę".

"Ūgis?"

"Kokios 5-7 pėdos".

"Svoris?"

"Tarkim, 145 svarai".

"Turėjo kokių ypatingų požymių?"

"Ką turit galvoj?"

"Na, gal užpuolikas turėjo ką ypatinga, kas išsyk kristų į akis?"

"Turėjo – trečio kalibro magnumą".

Dručkis įkvėpė oro, atsiduso: "Deningai, kažkodėl jūs man nekeliat didelio pasitikėjimo".

"Ką gi, Hačinsonai, jausmas, matyt, abipusis: aš irgi nepasakyčiau, kad keltumėt man didelį pasitikėjimą".

"Gerai jau, sėdėkit".

Tada nupūškavo apklausti vadybininko.

Diana pažvelgė į Deningą.

"Neprieštarausit, jei prisėsiu šalia? Žinot, viso šito man jau per akis".

"Žinoma, sėskitės".

Dianai sėdantis visas stalas net susiūbavo.

"Jūs drąsus, – pasakė, – jūs drąsus žmogus. Pati mačiau jūsų žygdarbį".

"Na, ką jūs…" – mostelėjo Deningas.

"Žinote, gal jums pasirodys netikėta, – pati suprantu, kad tai gali skambėti keistai ar net beprotiškai, – tačiau... Atsilygindama norėčiau padaryti jums ką nors gražaus. Na kaip, ar nustebote, tai išgirdęs?"

"Ne".

"Tai neprieštarautumėt, jei pasiūlyčiau ką malonaus?"

"Tikrai ne".

"Kai visa tai baigsis, važiuojam pas mane. Meskit tą kepsnį, pagaminsiu jums ką nors gardesnio. Tikiuosi, nesielgiu pernelyg įžūliai?"

"Ne".

"Žinote, – nusijuokė Diana, – kai jis įrėmė tą pistoletą man į galvą, pamaniau, kad dabar tai jau tikrai galas, o aš juk... o aš juk iki šiol dar nesu pažinusi vyro. Argi tai ne baisu?"

"Na, – kartais taip jau būna".

"Žinau, kad esu storulė... O kai esi dar ir drovi..."

"Viskas gerai".

"Gal dar vyno?"

"Iš tikrųjų, kodėl gi ne?"

Sutelkusi visas jėgas, Diana šiaip taip atsistojo ir sunkiu žingsniu nukėblino į virtuvę.

Tą vakarą Dianos namuose Deningui teko kaip reikiant paplušėti. Paskutinį kartą šitaip baisiai nusikalęs jis buvo nebent tada, kai, vos baigęs vidurinę, prieš įstodamas į koledžą dirbo statybose. O Diana duso ir aimanavo.

"Nesiblaškyk taip, dėl Dievo meilės!" – maldaudamas ją sudraudė.

Stengdamasis kiek įmanoma labiau įaudrinti vaizduotę Deningas paprakaitavo dar kokias keturias minutes. Galų gale jam pavyko baigti. Buvo visas šlapias, sunkiai šnopavo. Galvos žaizda vėl kraujavo, šilta besileidžianti srovelė kuteno sprandą.

"Marvinai, – atsiduso Diana, – aš tave myliu".

"Ačiū, Diana".

Jis atsikėlė ir nuėjo į vonią. Sudrėkino rankšluostį, nusišluostė, tada sausuoju rankšluosčio galu apvalė kraują.

Ką gi, ne vienas vyrukas taip ir mirė nepadaręs mergaitės. Jam tas nebegresia.

Numetęs rankšluostį ant grindų, jis išėjo iš vonios ir per miegamąjį nudrožė į virtuvę. Iš čiaupo prisipylė stiklinę vandens, išgėrė.

Apsižvalgė. Dianos butas buvo visai neblogas. Turbūt iš gailesčio klientai jai palieka nemažai arbatpinigių.

Šaldytuve rado skardinę alaus, atsidarė. Gurkšnodamas alų, užsirūkė cigaretę, radęs pakelį ant virtuvinio stalelio, prisėdo. Ištuštinęs skardinę ir surūkęs cigaretę, grįžo į miegamąjį. Diana maudėsi vonioje. Jis ėmė rengtis. Už vonios durų girdėjosi Dianos niūniuojama daina. Po kurio laiko durys atsivėrė, ir ji pasirodė tarpduryje, vilkėdama naktiniais. Išvydus jį besirengiant, šypsena jos veide išnyko.

"Ak... išeini?"

"Taip".

"Bet dar pasimatysime, ar ne?"

"Ne".

"Ak, Dieve mano..." – žengė atatupsta. Atsukusi jam nugarą, atsisėdo ant lovos krašto. Nieko nebesakė, tiesiog sėdėjo išsproginusi akis. Vonioje tebedegė šviesa, ir pro pusiau praviras duris vidun krintantis spindulys blyškiai nušvietė dalį kambario.

Sėdėdamas ant kėdės, Deningas avėsi batus.

Priešais akis jam vėl ryškiai iškilo nuo tilto matytas vaizdas. Tas vaizdas tiesiog masinte masino. Ilgiau tam atsispirti Deningas jau nebegalėjo. Vanduo jį traukė kaip magnetas.

Baigė rištis batus, atsistojo.

"Lik sveika, Diana".

Diana nereagavo. Tiesiog sėdėjo ir tylėjo. Buvo justi, kaip visas jos kūnas virpa. Vos girdimai kūkčiodama ji stengėsi sulaikyti ašaras. Vaizdas buvo beveik nebepakenčiamas. Žvelgdamas į nunarinusią galvą Dianą, Deningas jautėsi taip, tarsi prieš akis jam kas būtų atvilkęs milžiniško dydžio begalvį lavoną.

"Klausyk, – po ilgokai užsitęsusios tylos paklausė Deningas, – gal turi ko užkąsti?"

"Ką?"

"Sakau, gal turi ko užkąsti?"

Ji pakėlė galvą, atsigręžė.

"Ak... Ak taip, Marvinai, turiu butelį vyno, porą kepsnių ir dar šiek tiek daržovių".

"Tai gal pavalgom?" – pasiūlė Deningas.

Diana šoktelėjo iš lovos taip guviai, kad galėjai pamanyti, jog ji sveria ne ką daugiau nei pūkelis. Tai buvo be galo keista. Tada ji nurūko į virtuvę.

Deningas nusivilko paltą, vėl atsisėdo ant kėdės, nusiavė batus, nusimovė kojines, kelnes ir, kai ji grįžo, jis buvo vien su marškinėliais ir kelnaitėmis.

Diana žengė pro tarpdurį nešina vynu, dviem taurėmis ir kamščiatraukiu. Visa tai rankose nulaikyti nebuvo lengva, tačiau eidama ji juokėsi. Ne, tai nebuvo kvatojimas, greičiau jau džiaugsmingas, truputį beprotiškas ir tylus krizenimas.

Pro pusiau praviras vonios duris krintanti šviesa nutvieskė jos kūną, veidą, dvi taures ir butelį vyno su kamščiatraukiu.

Per visus savo nugyventus keturiasdešimt šešerius metus Marvinas Deningas nebuvo regėjęs nuostabesnės moters.

Vertė GEDIMINAS PULOKAS

 

Skaitytojų vertinimai


20531. 1232005-12-20 11:31
saunu

20539. Vertimo filtrai2005-12-20 14:22
Bukovskis labai spalvingas. Mariui Burokui ji pavyko isversti. Taciau siame vertime Bukovskio savitumas sunkiai pastebimas. Vertejas nugalejo Bukovski, o turejo buti atvirksciai

20546. mb2005-12-20 18:16
vertejas stengesi. o as ne monopolistas... isgerkime uz.

20555. klounas2005-12-20 22:23
zinot...as net atatupstas.turejau .pavejeti.perskaicius sita niekala.kvailystes,juoba autorius-debilu -debilas.suvalkiota savizudybes tema pasirinkes...

20557. rudra>552005-12-20 23:48
jei blaivas taip šneki, tai kai išgersi tiek kiek išgėrė autorius, nei atatupstas nei atbulom nepaeisi nei pilvu nepašliauši, toli tau pienburni iki Metro iš didžiosios, oi toli

20559. ertet2005-12-21 03:36
PRAŠOME PALAUKTI: PRIE STALELIO JUS PALYDĖS

20566. eicho2005-12-21 09:21
Eik tu, rudra, su savo Metrais ir visu buržujišku pietetu.

20574. lgm2005-12-21 13:49
o tai čia ir yra vyrų svajonių moteris.

20602. 1232005-12-22 10:21
dar shauniau, kai dazhnam bukowskio eilerashty apie moteris gale buna vis panashi fraze - she was the most beautiful woman i ever saw...it was the most beautiful legs i ever saw..ir t.t., o skaityt neatsibosta!del vertimo nesiginchysiu. bukowski skatau tik anglishkai.

20605. ane2005-12-22 14:50
angeliškai tik skaitai ir skaitai.augi ir augi ir mes su tavim.

20610. nu nu2005-12-22 18:24
skaitome kartu kartu kartu dienorashty

20628. AišV // so rudra, so2005-12-24 01:10
so rudra, so - o kas naujo komentarų padangėje; NIEKAS NET NEGALI IŠLUKŠTENTI; vargšė tu rudra, vargšė - rabotat s galovoj nado daže transvestitams.

20632. klausimas?2005-12-24 03:47
o kaip geriau- PLONOS ar NEPLONOS moterys?

20637. rudra - AišV2005-12-24 15:21
Atleisk, ką reiškia - rabotat s galovoj? gal norėjai pasakyt - работать головой? Jei taip, tai Tu teisus.

20639. 122005-12-24 18:02
"Na, gal užpuolikas turėjo ką ypatinga, kas išsyk kristų į akis?" "Turėjo – trečio kalibro magnumą". Dručkis įkvėpė oro, atsiduso: "Deningai, kažkodėl jūs man nekeliat didelio pasitikėjimo".

20640. 1232005-12-24 18:03
va, taip butent ir buna.pas bukowski.puikumelis

24633. Aleksas :-) 2006-04-06 12:49
Zinot as viso straipsio neskaiciau bet susidariau nuomone kad jus niekas nepadedate isvengti to kas yvyks. As pats jau galvoju apie savizudybe tik del to kad mane atstume mergina nezinau jai nerasiu kas man pades tikriausiai taiop ir padarysiu. PADEKITE!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

24674. ivs2006-04-07 06:01
Nebūk durnas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:14:33 Oct 23, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba