Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-14 nr. 3349

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• TOMAS TRANSTRÖMER.
Allegro
35
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ZITA MAŽEIKAITĖ.
Įžengęs kaip į šviesią girią

ESĖ 
• VYTAUTAS KINČINAITIS.
Mąstantis rugsėjo dangus
15

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS ĮSPŪDŽIAI 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Poezija yra čia
7

POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 
• GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ.
Laudacija 2011-ųjų metų Jaunajam jotvingiui
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Būrimas iš klausos: apie jaunųjų poeziją
4

KNYGOS 
• ELENA BALIUTYTĖ.
Trumpa „Jeigu“ recenzija su ilga įžanga
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
• Kiekvienas iš mūsų – tema dokumentiniam filmui1

MUZIKA 
• RIMANTAS ASTRAUSKAS.
Mintys po M. K. Čiurlioniui skirtos konferencijos
1
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Čiurlionio metų baiga
20

DAILĖ 
 LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Apie mus
• „Jaunųjų Europos kūrėjų“ bienalė

DATOS 
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Gražiausios sekundės...
1

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS LAUREATŲ POEZIJA 
• MARIUS BUROKAS.
Jaunojo jotvingio premijos laureatas
6
• Vieno anoniminio eilėraščio konkursas
• Konkursas „Jei nebūčiau poetas, būčiau“
• MARIUS PLEČKAITIS.
Jaunųjų poezijos skaitymų nugalėtojas

PROZA 
• NIDA TIMINSKAITĖ.
Paveikslas

VERTIMAI 
• BRAGI ÓLAFSSON.
Užimtoji ranka
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Paraštės
34

SKELBIMAI 
• Bernardo Brazdžionio literatūros premija
• Projekto „KafkART. Tarpmedialūs susitikimai“
renginių programa
3

DE PROFUNDIS 
• Pė-Dė-Er himnas
• Limeriko konkursas15

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt aštuntoji savaitė205

DAILĖ

Apie mus

LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Severija
Inčirauskaitė-Kriaunevičienė
„7 meno dienos“. 2011.

Kristinos Stančienės nuotrauka


Rugsėjo 20 d. Šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje atidaryta tekstilės meno paroda „Aš, mano, man“ įsiliejo į panoramą parodų, papildančių neeilinės meno šventės – Kauno bienalės „Tekstilė ’11“ renginių ciklą. Tegu neklaidina parodos pavadinimas – jis sukasi ne vien apie menininko ego, greičiau, anot vienos iš kuratorių, apie išskirtinumę dailininko poziciją. Kas šiandien yra dailininkas –­ susireikšminęs teisuolis, narstantis egzistencijos problemas ar ironiškai į save iš šalies gebanti pažvelgti asmenybė, balansuojanti „tarp individualizmo ir autizmo, egoizmo ir ekshibicionizmo“? Greičiausiai – ir tas, ir kitas viename asmenyje. Todėl parodoje netrūksta tikro jausmo ir ironiškos saviidentifikacijos. Juolab kad kelerių metų kūrinius pristatė gerai Lietuvos meno pasaulyje žinomi autoriai.

Ekspozicijos lankytojus pasitinka tekstilės vietą šiuolaikiniame mene intelektualiai analizuojančios Eglės Gandos Bogdanienės išklotinė „Tekstilė išplėstame lauke“, kurios baltame fone nubrėžta, t. y. išsiuvinėta, tekstilės kūno vieta –­ pačiame centre, tarp priešingų „tekstilės-instaliacijos“, „architektūros-nearchitektūros“, „kūno-nekūno“ ir „aksiomatinių struktūrų-performanso“ polių. E. G. Bogdanienės deklaruojamą tekstilės sinkretiškumą ir įvairovę iliustruoja parodos autorių kūriniai. Violetos Laužonytės vaizdo projekcijoje įamžintas rožinio kalbėjimas, nukreiptas į žiūrovų jausmus, įgarsintą žodį stiprinant simbolinių vaizdų ir rausvo kolorito įtaiga, dvelkia nepameluotu sakralumu. Tuo tarpu Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės chanukos (judėjų ritualinės aštuoniašakės žvakės) formos šviestuvas „Septynios meno dienos“, likęs tik su septyniomis šakomis, aprėpia labai įvairią reikšmių skalę – nuo šiuolaikiniam menui būdingos desakralizacijos (ją demonstruoja surūdiję kibirai-gaubtai), skaičiaus 7 simbolikos iki tikrų tikriausio dizaino – šviestuvas skleidžia šviesą, ji jaukiai sklinda pro kryželio dygsniu siuvinėtų kibirų ažūrą, ant sienos įtaisytoje vaizdo projekcijoje galima išvysti didžiulio, žmogų praaugančio šviestuvo surinkimo instrukciją, lydimą natūralaus veiksmo garsų.

Tokią pat sakralumo-desakralizacijos priešpriešą regime ir galerijos rūselyje, kur vartotojiškos visuomenės sumaterialėjimą demaskuoja daiktiškas, iš ready-made elementų sukonstruotas Juliaus Žėko „Mamonos altorius“. Jis eksponuojamas greta minimalistinių estetizuotų Žydrės Ridulytės varinių audinių. Autorę galima apibūdinti kaip vario ir liaudies meno apžavėtą – tokia būtų jos audinio „Vario apžavai“ pavadinimo parafrazė. Cikle „Dimai“ Ž. Ridulytė kuria variu ataustos, poetiškai ir meiliai vadinamos („Abrūsėlis“ ir kiti) lietuviškos tekstilės interpretacijas, pasitelkdama kaimo lovatiesių, prijuosčių ir kitų audinių dekoro motyvus, kurie harmoningai sugula į variu spindintį audinį. Rankinėmis staklėmis išausti Ž. Ridulytės raštuoti, languoti ir kaišyti audiniai atrodo šiuolaikiški, o santykis su liaudies menu subtilus ir neprikišamas, kartais jį išduoda baltų mitologiją menantys pavadinimai („Lada ir Leda“). Kai kada dailininkė atitolsta nuo tautodailės, demonstruodama retą šiuolaikinėje lietuvių tekstilėje minimalistinę raišką – palikdama audinyje tik vienišą liniją. Varinių audinių autorė pastebėjo organišką jos kūrinių suaugimą su rūsio erdve – į vieną audinį, praslinkus savaitei po parodos atidarymo, įsimetė pelėsiai.

Audinius demonstruoja ir 2006 m. susibūrusi tekstilininkų grupė „Try3“, prisistatanti trijule, užsiimančia „ne tik lovatiesių audimu“. Grupė per kelis pastaruosius metus įsiminė originaliomis tekstilės instaliacijomis ir akcijomis. Iš tiesų Vlado Daškevičiaus, Alekso Gailiešos ir Audriaus Lašo triptiką „Trys šaukštai druskos, žiupsnelis pipirų ir vėl į viršų“ (2008), išaustą 32-jų nyčių kompiuterinėmis staklėmis, lovatiesėmis nepavadinsi. Kruopštus ištisinio vaizdo marginimas liaudiškais raštais, pro kurias boluoja į viršų kylančios figūros, išduoda tekstilės paveldo aktualizavimą bendroje kūryboje ir ... Laimos Oržekauskienės pamokas (Vladas VDA Kauno dailės institute baigė tekstilės studijas).

Atskirą galerijos salę užimanti Jurga Šarapova greta „Sudėties“ (2008) serijos darbų ir „Mitologinių tėvų“ (2010) ciklo rodo naujus, prasmės požiūriu aštrius ir labai vyriškus objektus – „Dalgis“, „Grėblė“, „Geniai“, „Kūjis ir pjautuvas“, atliktus autorine technika, dailininkės vadinama „darysiu kaip norėsiu“. Ar gali būti aštrus dalgis ir sunkus kūjis, pasiūtas iš šimtų minkštų, kirbančių gyvybe figūrėlių, kurių kiekviena apdovanota individualiais veidais ir lyties požymiais? Kai kūrybos procesas virtęs ritualizuotu vyksmu, kai vieno miniatiūrinio zuikučio, meškučio, genio ar moters atlikimas užima kone visą dieną? Iš buitinių daiktų J. Šarapova kuria savo mitologiją – didžiulis dalgis sužmoginamas, tampa vyriškojo prado simboliu, o lingvistine ir formos prasme moterimi paversta grėblė – moters personifikacija. J. Šarapovos objektai, susiūti iš juvelyriškų figūrėlių, negali nejaudinti, juk jie primena vaikystės pasakas, kuriose naivūs ir paprasti siužetai slėpė svarbiausias gyvenimo tiesas.

Mitologinio pasakojimo, naivaus kičo ir paradoksalios situacijos elementai susilieja Audronės Petroševičiūtės kompozicijoje „Kilimas prie lovos“, vaizduojančioje miegančią karalaitę. Tuo tarpu Karinos Matiukienės reljefinių ir trimačių veltinių kolekcijoje iš nevalyto vilnos pluošto atsigręžiama į neseną totalitarinę praeitį, herojų ir komunizmo statytojų kultą. Žiūrint į darbus, kaip gyvi prieš akis iškyla bejausmiai raudonarmiečiai („Rikiuotė“, „Tvirtovė“), įspausti betoninėse memorialinėse plokštėse, puošusiose kone kiekvieno provincijos miestelio kapinaites. Arba tyri, tarsi kaukės optimistiškai besišypsantys komunistinio rytojaus statytojų veidai. Autoportretiniu profiliu atiduodama pagarba nežinomai kovotojai („Bendramintei“), besąlygiškai tikėjusiai šviesiu rytojumi. Autorė neimituoja skulptūros, tačiau čia glūdi giluminis sumanymų klodas – pabrėžtas tekstilės minkštumas, pilkšvas vilnos pluoštas ir jame iškylantis negrabus piešinys kuria šiltas ir labai žmogiškas asociacijas.

Šiuolaikiniame Lietuvos mene savo vietą radusi Laura Garbštienė šį kartą tekstiliška, neslepianti asmeninės kūrybos ištakų. Vidine patirtimi persunktą vaizdo medžiagą ji demonstruoja ant pradėto austi gobeleno – Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros diplomo. Dvigubos ekspozicijos (fotografijoje dviejų sluoksnių dengimas vienoje plokštumoje) principu grįsta tiek videoinstaliacijos idėja, tiek nebaigtas gobelenas, iškalbingai įamžinęs 15 kartų padidintą dokumentą, susiliejusį su apipelijusio aguročio vaizdu.

Tad paroda atspindi šiuolaikinę lietuvių tekstilės situaciją su jai būdingomis idėjomis ir technikų įvairove. Čia dera tradicinės ir skaitmeninės priemonės, rastieji daiktai, audimas rankinėmis ir kompiuterinėmis staklėmis. Gvildendami menininko misijos problematiką parodos autoriai kalba ne tik apie save, bet ir apie mūsų visų istorinę kolektyvinę patirtį, troškimus ir ydas, atradimus ir skaudulius.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 2 iš 2 
20:18:21 Oct 23, 2011   
Oct 8 Nov 7
Sąrašas   Archyvas   Pagalba