Neringa Venckienė

                                                                                  

                 Šiuos žodžius ištariau prieš metus, duodama interviu vienam laikraščiui po to, kai prie Kauno marių buvo netikėtai surastas žiauriai nužudyto mano brolio Drąsiaus Kedžio kūnas. Kruvinas, sudaužytas žmogus, nusėtas mėlynėmis, žaizdomis. Nors nužudymo faktas buvo akivaizdus, oficialiai buvo pranešta, kad jis ,,užspringęs skrandžio turiniu“. Kuo aktyviau oficialiųjų instancijų ši versija buvo stumiama, tuo aiškiau darėsi man, kaip ir kitiems Lietuvos žmonėms, mačiusiems Drąsių atidengtame karste, kad šalyje stipriai pulsuoja ne tiesos ir teisingumo gynimo bei saugojimo, bet jos dengimo taranas, inspiruojamas tam tikrų jėgų. Kaip teisininkei man sunkiai suvokiama, kad Europos Sąjungai priklausančioje ir demokratine save skelbiančioje šalyje galima šitaip nepaisyti žmogaus teisių, net paminti jas: nesvarstyti besikreipiančiojo dėl galimo nusikaltimo pareiškimų, deramai netirti nurodytų nusikalstamų faktų, apklausose, kuriose turi būti apklausiami vaikai, leisti dalyvauti juos galimai pardavinėjusioms pedofilams motinoms (kokioje teisinėje pasaulio valstybėje tokiu būdu siekiama tiesos ir nusikaltimo išaiškinimo?!). Visa tai – grubūs valstybės teisinio darbo pažeidimai, kurie savo esme prilygsta kuriozams, ir savo ruožtu liudija, kad esame gilioje šios profesinės veiklos duobėje, iš kurios privalome išlipti, nes valstybė, neturinti tvirtų teisinio gyvenimo pamatų ir garantijų, neturi nieko.