Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Konstantinas Borkovskis: Kiekvieną kartą viskas iš naujo
Atsigręžus į teatro festivalį „Sirenos“
Iannio Xenakio kūryba tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida 2011“
Baba Sissoko koncertas menų fabrike „Loftas”
Festivalis „Vilnius Gdanske“
Vaidoto Žuko tapybos paroda „Dviveidis ir Trejybė“ Pilies galerijoje
Rasa Andriušytė-Žukienė: Technologijos tėra medijos(1)
Kauno bienalės „Tekstilė ’11“ dalis „Dar kartą istorija“
Živilė Pipinytė: Ką žiūri prezidentai(6)
Kinas ar propaganda
Krėsle prie televizoriaus
Jonas Ūbis: Vakaras neprailgs
Nauji „Kino“ skaitymo malonumai
Baltijos šalių šiuolaikinis menas Maskvoje
Marta Vosyliūtė: FABRE versus ŠNICELIS(2)
Septintasis Vaikų ir jaunimo kino festivalis
Kronikas
Spalio 14 – 20
Spalio 14–20
Spalio 14–23
Spalio 14–23
7 MD: Parodos
Spalio 14–23
Laimos Oržekauskienės „Penkiasdešimtmetės. Pitijos“ galerijoje „Balta“

Monika Krikštopaitytė

Tai tikrų moterų atvaizdai ir joms iš tikro yra penkiasdešimt metų.

 

Tikrumas, sąžiningumas – vienas svarbiausių Laimos Oržekauskienės kūrybos principų. Todėl nekeista, kad jos darbuose nuolatos įtraukiamas fotografinis atvaizdas kaip dokumentas. Tačiau nuotrauka niekada nėra objektyvumo konstanta, o atvirkščiai – prielaida autentiškam subjektyvumui. Tai ne Henri Cartier-Bressono tikslios akimirkos ir net ne reiklus, tiriantis Diane Arbus spoksojimas. Artimiausiu fotografiniu analogu galėtų būti Remigijaus Treigio nuotraukos, kur užaštrintas laiko ir jausmo tirštumas. Tik Treigys nuotraukos plokštumą paverčia šuliniu leisdamas paviršiui susibraižyti ir apsiblausti, o Oržekauskienė atveria gylį klodama audinio faktūros ir tekstūros sluoksnius. Palimpsestas (iš dalies permatomas sluoksniavimas) slepia ir atveria, kuria paslapties galimybę. Galutinė tapiserija yra audimo, ant audinio perkeltos nuotraukos ir siuvinėjimo suma.

 

Penkiasdešimtmečių serija nėra priskirtina socialiniam menui, nors ir galėtų būti sėkmingai įterpta į socialinės krypties parodą kaip atstovaujanti į paraštes nustumtų asmenų grupę. Tačiau menininkę tai mažai domina, brandžios moterys čia veikia ne kaip atstumtųjų atvaizdas, o kaip gyvenimo patirčių suma. Vaikystė, paauglystė, jaunystė, vėlesnis laikas, prisotintas išgyvenimų, skaitytų ir girdėtų istorijų, sutiktų žmonių, laimių ir nusivylimų, įsirašo į gyvenimo ir materialius kūnus, tampa visuma, kuri įgauna išminties dvelksmo. Čia sumuojasi ne tik kūrinio paviršiai ir konkrečių moterų gyvenimo patirtys, bet ir kitų žmonių gyvenimai, keliaujama gelmėn iki pamatinių archetipų. Menininkė pavadinime priduria Pitijas – Delfų miesto orakules, kurios, esant tinkamoms aplinkybėms, po apsivalymo apeigų dalindavusios užkoduotas pranašystes – dievų ištaras. Antikinėje Graikijoje įtakinga orakule moteris galėjo tapti tik tada, kai kūniškumas atsitraukdavo į užkulisius, kai vidujybė tapdavo svarbiau už išorę.        

 

Laima Oržekauskienė, užklausta apie kūrinius, ir pati kalba ištaromis – mįslingomis užuominomis, kurios gali tapti minties išeities tašku. Kodėl melancholiškas atsivėrusias (tai kažkas priešinga gėdos jausmui) moteris ji dabina kaspinu, „aprengia“ taškučiais (vaikiškais atributais)? „Viskas nusėda ir kur nors lieka. Kas yra labai rimta, yra ir juokinga“, – su mąsliomis pauzėmis ir iškalbingesniu nei pati ištara žvilgsniu sako ji. Vėliau priduria, kad kalbėti visai nesinori ir nereikia, net nelabai galima. Ir antikinėje Graikijoje Pitijų ištaras turėdavo interpretuoti kiti. Pitijos reikalas buvo apsivalyti, įsiklausyti ir pasiekus mistinę būseną perduoti dievybių žodžius. Saugoti savo grynumą ir būti pasirengusiai, nes ne laiku pradėjus pranašauti galima ir pražūti: prarasti protą arba gyvybę.   

 

Parodoje pristatytas ir ciklas „Kasdienybė. Ritualas“, susidedantis iš keturių tapiserijų: „Numazgoti kojas“, „Paduoti stiklinę vandens“, „Pamerkti gėlę“ ir „Pakloti ir išeiti“. Šiuos pilnus nutylėjimo atvaizdus galima suvokti ir kaip Pitijų serijos dalį, ir kaip kiekvieno žmogaus gyvenimo kelionės ritualinius taškus. Regis, menininkė jaukinasi mintį apie išėjimą arba artėjimą prie didesnės paslapties nei gyvenimas. Tiek jos nuilsusios Pitijos, tiek apsivalymo apeigos yra pripildytos dėkingumo. „Kasdienybės. Ritualo“ darbų pavadinimai skamba kaip nusilenkimai, o ant žemės sustatytos „Penkiasdešimtmetės. Pitijos“ ir žiūrovą verčia nusilenkti...


Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2011-08-18


2011-02-17
Arkliaburnis: Jis išėjo


2011-02-08


2011-10-06 - 2011-11-12
K. Matabeli ir R. Tumosaitės paroda „Nuo Bizantijos iki...” Šiauliuose
2011-10-21
IN FOCUS 2011: trumpametražių filmų kolekcija KONTAKTAI, II d.
Populiaru





Rodoma versija 1 iš 17 
2:41:50 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba