Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-07-26 nr. 2909

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rasa Paukštytė.
"VASAROS VIDEOSTUDIJA" JUODKRANTĖJE - NEAKADEMINIŲ AISTRŲ IR KŪRYBINIŲ AMBICIJŲ PAKRANTĖ
3
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI4
• PARODOS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Valdas Banaitis.
MAŽŲ KALBŲ EUROPA
4
• POETO BERNARDO BRAZDŽIONIO LAIDOTUVIŲ TVARKARAŠTIS

SVEIKINAME SUKAKTUVININKĄ 
• EDVARDAS VAITKUS

PROZA 
• Vydas Astas.
GARSAI IR NATOS
2

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ3
• RAIMONDA JURČENKIENĖ

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS1
• IŠ SUSIRAŠINĖJIMO DĖL KNYGŲ MUGĖS1

POKALBIAI 
• Apie Ezrą Poundą kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ ir dr. IZOLDA GABRIELĖ GENIUŠIENĖ.
Ezra POUND
3

KINAS 
 "Vasaros videostudijoje" jau antrus metus iš eilės viešėjo garsus rusų režisierius, Hamburgo kino mokyklos profesorius Aleksandras Mita.
ALEKSANDRAS MITA:

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
NEBŪNA
• Giedrė Jankūnaitė.
SAULUTĖMIS PRAŽYDĘ KRYŽIAI
1

KULTŪROS PAVELDAS 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELIAS PER LIETUVĄ. SENOLIŲ DVASIA

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
2

DATOS 
• "BŪKIME GERAIS LIETUVIAIS…"3

KAMPAS 
• Ričardas Šileika.
GEGUŽĖ, BIRŽELIS
5

KRONIKA 
• ESKIZAS INTERNETO KARTOS PORTRETUI4
• 2002.VII.21, Vilnius.
KARDINOLO VINCENTO SLADKEVIČIAUS AKTORIŲ PARAMOS FONDO VALDYBA
1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
KVAILIAI
7

KINAS

ALEKSANDRAS MITA:

"REIKIA PLAUKTI LINK TOS SALOS, KUR SPIEČIASI AKTORIAI"

"Vasaros videostudijoje" jau antrus metus iš eilės viešėjo garsus rusų režisierius, Hamburgo kino mokyklos profesorius Aleksandras Mita

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aleksandras Mita su vertėja Jelena Smolina Juodkrantėje

Dažnai įvairiausiuose workshopuose būsima studentų profesija yra tik pretekstas linksmai pasibūti bendraminčių kompanijoje, paatostogauti. Ką manote apie Juodkrantės stovyklą?

Mano galva, tokios vasaros stovyklos - viena naudingiausių mokymo formų. Jos - rimtas postūmis studentų kūrybai. Žinoma, visuomet studentai, vienos kartos žmonės iš įvairių šalių, susitikę, kartu gyvendami, užmezga žmogiškus ir profesinius ryšius. Tačiau Juodkrantės workshopas labai profesionalus, gerai paruoštas ir organizuotas, vienas įdomiausių, kuriuose teko kada nors dalyvauti. Čia atvykę studentai iš karto pradeda filmuoti. Dvi dienos pasiruošti - ir pirmyn. Pavyzdžiui, Vokietijoje esu dalyvavęs neva panašaus pobūdžio stovyklose. Jų metu studentai klausosi paskaitų, išgirsta virtinę lektorių, jų paskaitos į vieną ausį įeina, iš kitos išeina. O juk svarbiausia, kad jaunimas mokytųsi vienas iš kito, kartu dirbtų. Aš, kaip dėstytojas, paprasčiausiai privalau juos nukreipti reikiama linkme.

Ar, Jūsų nuomone, aktuali pagrindinė šiųmetinės "Vasaros videostudijos" tema - darbas su aktoriumi kine?

Tai viena aktualiausių kino pedagogikos temų. Mokėjimas su aktorium dirbti - pati didžiausia režisierių problema. Jų galvose gimsta konstrukcijos, jie sugalvoja įdomiausių temų, bet jeigu tai psichologiškai nepagrįsta, nesusiję su charakterių vystymusi, - visos idėjos tampa lėkštos. Stebiu jaunus žmones įvairiose pasaulio šalyse. Jie - tie vieniši modernistai - panašūs vienas į kitą, kaip tos pačios vados paršeliai. Visi originalūs vienodai. Tai liūdina. O kai režisierius pasiremia charakteriais, gyvenimo patirtimi, stengiasi kontaktuoti su aktoriais, su žiūrovais, tuomet gali kas nors rimtesnio išeiti. Jei individualybė yra, ji visada pasimatys. Bet problema ta, kad jaunas žmogus dar netvirtas, talentą savyje jaučia, bet juo dar nepasitiki. Ir užsidaro savo vienatvėje. O šis kelias, mano manymu, neperspektyvus. Reikia šokti į jūrą ir plaukti link tos salos, kur spiečiasi aktoriai.

Matote kokių esminių skirtumų tarp Rytų ir Vakarų Europos studentų?

Ypatingų vidinių skirtumų nematau. Rusai, tiesa, blogiau pasiruošę. Vidutinis Hamburgo kino mokyklos studentas dalyvauja 10-15 panašių workshopų. Jis jau geba žinias sisteminti. Labai svarbu, kad žinios nebūtų tiesiog chaotiškas informacijos rinkinys (tuo pasižymi diletantai). Tik grakšti sistema gali laiduoti sėkmę. Sėkme aš vadinu visapusiškiausią savo sumanymo išraišką. Šiuo atžvilgiu Vakarų europiečiai labiau pasistūmėję į priekį. Be to, nepamirškime kino mokyklų vaidmens. Kalifornijos, Niujorko, Londono kino mokyklos iš tiesų duoda patį geriausią kino išsilavinimą, jos išauklėja tikrus profesionalus. Amerikoje tai - žiauriausios konkurencijos sistema. Nuo pat pirmos dienos tu kovoji dėl teisės gauti savarankišką darbą, filmo finansavimą. Iš 50-60 studentų atrenkami kokie trys. Tiems išrinktiesiems tai, galima sakyti, - karjeros pradžia, nes į juos atkreipia dėmesį didžiosios studijos. Bet studentai dirba kaip ledo ritulininkai - po 12-14 valandų per parą. Jokio asmeninio gyvenimo, projektai, projektai, projektai. Ir tai nėra legendos, kad po baigimo gabiausiems studentams suteikiamos galimybės daryti filmą, kainuojantį tris, keturis ar penkis milijonus dolerių. Amerikietiškais masteliais - pinigai nedideli, bet pasirodyti už juos jau gali. Europoje, žinoma, viskas ramiau. Tačiau ten, tarkim, Anglijoje, yra televizijos kanalai - 4 kanalas ar BBC, kurie labai aktyviai dirba su jaunimu. Rusijoje reikalai prastesni.

Jūs neregėtai išpopuliarėjote televizijos serialo "Pasienis" dėka. Kaip Jūs atsidūrėte televizijoje?

Mano kūryboje buvo didelė pauzė, kai aš tik dėsčiau kino profesijos pagrindus. Nusprendęs sugrįžti į kiną, pasakiau sau - jokių festivalių, jokios finansinės valstybės paramos. Aš darysiu tai, kas gali sugrąžinti įdėtus pinigus. Nuėjau į televiziją, sukūriau serialą, uždirbau pinigų ir teisę nufilmuoti filmą.

Ar iš anksto planavote kino filmą "Taigos romanas" televizijos serialo "Pasienis" pagrindu?

Taip, bet tai buvo beprasmiška akcija. Filmas, kitaip nei serialas, neuždirbo pinigų. Ir tai natūralu - visi matė serialą, kas gi eis žiūrėti filmo. Tuo labiau kad serialas buvo išties nepaprastai populiarus. Bet valstybė filmo užbaigimui skyrė šiek tiek pinigų, aš paaukojau keturis gyvenimo mėnesius, ir taip gimė "Taigos romanas".

Rusijoje kuriama nemažai serialų, ir net kartais kyla įspūdis, kad televizijos kinas tam tikru atžvilgiu yra kino kultūros pakaitalas.

Tai visgi skirtingi pasauliai. Bet Rusijoje televizija dar nepasiekė to lygio kaip Vokietijoje - ten kiekvieną dieną į ekranus išleidžiama apie 12 serialų. O "serialinė" veikla bent jau man įdomi... Dirbti televizijoje, jeigu turi idėją, sunku, tačiau įdomu. Pinigų mažai, bet užtat aktorių - daug. Rusijoje dabar dėkinga situacija. Kino kuriama mažai, ir serialui tu gali gauti unikalių aktorių. Tokios klasės aktoriai, su kuriais aš dirbau "Pasienyje", nė vienoje pasaulio šalyje serialuose nedirbtų. Reikia skubėti su jais dirbti, kol jie neišlepę, kol rusų kinas dar nepradėjo jiems kelti sąlygų.

Be to, jauni kinematografininkai žvelgia į televiziją kaip į kokį žeminantį kompromisą. Aš taip nežiūriu.Tai laikoma antros rūšies darbu. Mažai pinigų, paprastesni sprendimai, stereotipinės produkcijos srautas. Nuostata tokia: jei tu darai filmą, tai išeities taškas - kūrinio originalumas, o jei darai serialą - srauto produkcija. Bet aš ėjau į televiziją daryti kino romano "Pasienis". Niekas į tai rimtai nežiūrėjo - juokėsi, kad aš, kvailys, keliu savo kainą. O aš iš tiesų nufilmavau kino romaną. "Pasienio" struktūra - kaip trys filmai, sujungti viena idėja. Trys sodrūs siužetai, trys konfliktai. Kine nebūčiau galėjęs šito pasiekti. Ir nors filmas "Taigos romanas" kinematografiškesnis, vis tiek manau, kad jo turinys skurdesnis. Man pačiam įdomesnis "Pasienis", kuriame trys moterys sprendžia gyvenimiškas problemas, o ne "Taigos romanas" - žmogaus virtimas žvėriu. Televizijos ekrane galima spręsti daug didesnius kūrybinius uždavinius, negu įprasta manyti. Ir taip buvo visuomet.

iliustracija
"Įkaitintas šeštadienis"

Bet, žinoma, televizija - išbandymas. Dažnai žmonės palūžta, susitaiko su sąlygomis ir vegetuoja. Reikia būti pasirengusiam tam, kad kiekviename darbo etape tave stengsis palenkti, sulyginti su bendru standartu.

Rusijoje serialų daugėja. O kuo daugiau produkcijos, tuo daugiau šansų, kad ji bus gera. Stalino nurodymus mes jau vykdėme, atsimenate: "Nufilmuokite tris šedevrus", - sakė jis. O išėjo trys klaikūs filmai. Kai buvo padaryta dvidešimt filmų, tarp jų atsirado pora šedevrų. Jų suplanuoti neįmanoma.

Pastebėjau, kad neakcentuojate mainstreamo ir art house`o kino kūrimo skirtumų?

Šios pozicijos laikiausi visuomet. Bendros taisyklės, struktūros principai ir vienur, ir kitur sudaro pagrindą. Kai tai sakydavau, daugelis manydavo, kad kalbu, na, ne kvailystes, bet išsakau asmeninę nuomonę, kad tai - mano užgaida. Bet ir mainstreamas, ir art house evoliucionuoja. Kai pasirodė "Dogmos" filmai, paaiškėjo, kad taisykles griauna žmonės, puikiai jas išmanantys. Ir kai Larsas von Trieras žengė kitą žingsnį, nufilmuodamas miuziklą "Šokėja tamsoje", išvydome, kad jis kuo geriausiai žino, kaip manipuliuoti žiūrovu, kaip vystyti siužetą. Jis tiesiog išlaiko distanciją, žvelgia į viską iš šalies. Kai Tarantinas parodė "Bulvarinį skaitalą", visi pamatėme, kad jis, enciklopediškai išsilavinęs žmogus, žaidžia su kino formomis ir ironiškai žvelgia į tas taisykles, kurias supranta. Kai paskutiniame Kanų festivalyje broliai Dardenai pristatė savo minimalistinį šedevrą "Sūnus", supratome, kad šiame filme - visos mainstreamo taisyklės, tiesiog panaudotos netrivialiai.

Menininkas gimsta tuomet, kai netrivialiai pateikia bendras nuostatas. Kompozitorius, nežinantis, kaip sukurti sonatą ar simfoniją, niekada jų nesukurs. Neegzistuoja juk art house`o simfonijų. O kine (bent jau Rusijos kine) dėl kažkokių man visiškai nesuprantamų priežasčių klesti marginalinis požiūris į profesinį išsilavinimą kaip į kažką nereikalinga.Visi savo dainą nori dainuoti intuityviai, ir išeina tai, ko aplinkinis pasaulis suvokti negali. Mano sūnus kuria radikalų, konceptualų meną. Daro tai labai skrupulingai, įnirtingai gilinasi į objektą. Aš paklausiau: "Ko gi tu taip griežtai į viską žvelgi, tu juk dirbi nekomercinio meno srityje". Jis man atsakė: "Tėti, aš kuriu komercinį meną, kuris vadinasi nekomerciniu menu". Vis tiek tu turi surasti savo rinką, pirkėją, kuris pirks būtent tai.

Aš profesionaliai nagrinėju bazinius kino principus. Stengiuosi įteigti studentams filmo karkaso būtinybę: jis reikalingas ir istorijai papasakoti, ir personažų charakteriams, ir žiūrovų dėmesiui išlaikyti. Šias tris infrastruktūras sujungiau į vieną. Tai nėra koks nors niekur negirdėtas atradimas, apie tai kalba ir kiti pedagogai. Tiesiog aš visa tai paverčiau logiškai besivystančių koncepcijų sistema. Ja gali naudotis talentingas ir negabus, komercinio kino ar art house`o režisierius. Tai tarsi poliai, kurie turi išlaikyti statinį. Jie ir yra mano, kaip pedagogo, rūpestis.

Pedagoginio darbo poveikį jaučiate kurdamas filmus?

Dėstydamas, bendraudamas su studentais pradedi savikritiškai save vertinti, ir tai labai svarbu.

Šiųmetiniame "Kinotauro" festivalyje buvo parodyta gana nemažai debiutinių filmų - net trylika. Tačiau tik porą iš jų galima pavadinti profesionaliais. Kokios kino nuosmukio Rusijoje priežastys?

Kiekvienoje kinematografijoje turi būti mokykla, centras. Rusijoje sakoma: nėra kaimo be savo šventuolio. Tokių Rusijos kine šiandien nėra, nėra autoritetų. Maskvos kinematografijos instituto būklė sunki, jis gyvena praeities legendomis apie tarybinio kino didybę, iš tiesų neturinčiomis jokio pagrindo. Labiausiai gerbiami žmonės - marginalai. Aleksejus Germanas kuria filmą 6-8 metus. Ar tai gali būti pavyzdys? Žinoma, ne, tai unikalus atvejis. Aleksandras Sokurovas gvildena problemas, tolimas daugeliui žmonių. Jis tarsi šalia laiko, šalies. Nors aš jį labai gerbiu, tai originalus, ryškus, stiprus talentas. Bet jis nėra universalus traukos centras. Jauni žmonės, besiruošiantys tapti kinematografininkais, išsibarstę, neturi aiškių orientyrų, tikslų. Viena vertus, jie nori kurti meną, antra vertus, jie turi pakliūti į kino teatrus, nes prodiuseriai nori susigrąžinti pinigus. Patekti į kino teatrus - labai sunku, rusų kinas neturi savo rinkos, ji užgrobta amerikietiško kino. Ir kai režisieriai negali pasirodyti savo šalies ekranuose, jie deda vilčių į tarptautinius festivalius. Bet sėkmės juose negalima suplanuoti, nelengva į juos ir patekti. Be to, reikia žinoti ir šiuolaikinio art house`o tendencijas. Į pasaulinę rinką prasiveržę kinai suderina tradicinę sąmonę ir naujausias technologijas, jų autoriai mokėsi garsiausiose pasaulio mokyklose. Jie yra užmezgę glaudžius kontaktus su vakarietišku pasauliu, o šito apie Rusijos kino kūrėjus nepasakysi. Trumpai apibūdinčiau rusų kino situaciją taip - labai provinciali. Ir su kiekvienais metais vis labiau provincialėja. Labai nelinksma, bet nuo šito nepasislėpsi. O pavienių ryškių talentų yra. Kad ir Aleksejus Balabanovas, vienodai sėkmingai dirbantis ir komerciniame, ir art house`o kine.

Jūs pats savo veikla stengiatės šioje situacijoje ne tik išgyventi, bet ir ją keisti. Ar su tuo susiję Jūsų ateities planai?

Mano naujausio filmo "Įkaitintas šeštadienis" tikslas buvo nors porai savaičių iš amerikietiško kino Rusijoje "atimti" kino sales. Todėl filmas yra agresyvus, netgi pernelyg agresyvus, bet kito būdo, kaip atkreipti jaunesniosios masinės auditorijos dėmesį aš nematau. Kaip "Įkaitintam šeštadieniui" seksis kino teatruose - pamatysime. Bet filmą jau nupirko kelios videojuostų platinimo kompanijos ir sako, kad jis neblogai parduodamas. Ruošiuosi sukurti dar vieną filmą - esu sugalvojęs, kaip man atrodo, gana įdomų Čechovo "Vyšnių sodo" variantą. Ir daugiau - jokių kino projektų. Darysiu serialus, dėstysiu.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi RASA PAUKŠTYTĖ

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
2:38:22 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba