Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-07-26 nr. 2909

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rasa Paukštytė.
"VASAROS VIDEOSTUDIJA" JUODKRANTĖJE - NEAKADEMINIŲ AISTRŲ IR KŪRYBINIŲ AMBICIJŲ PAKRANTĖ
3
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI4
• PARODOS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Valdas Banaitis.
MAŽŲ KALBŲ EUROPA
4
• POETO BERNARDO BRAZDŽIONIO LAIDOTUVIŲ TVARKARAŠTIS

SVEIKINAME SUKAKTUVININKĄ 
• EDVARDAS VAITKUS

PROZA 
• Vydas Astas.
GARSAI IR NATOS
2

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ3
• RAIMONDA JURČENKIENĖ

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS1
• IŠ SUSIRAŠINĖJIMO DĖL KNYGŲ MUGĖS1

POKALBIAI 
• Apie Ezrą Poundą kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ ir dr. IZOLDA GABRIELĖ GENIUŠIENĖ.
Ezra POUND
3

KINAS 
• "Vasaros videostudijoje" jau antrus metus iš eilės viešėjo garsus rusų režisierius, Hamburgo kino mokyklos profesorius Aleksandras Mita.
ALEKSANDRAS MITA:

DAILĖ 
 Jurgita Ludavičienė.
NEBŪNA
• Giedrė Jankūnaitė.
SAULUTĖMIS PRAŽYDĘ KRYŽIAI
1

KULTŪROS PAVELDAS 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELIAS PER LIETUVĄ. SENOLIŲ DVASIA

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
2

DATOS 
• "BŪKIME GERAIS LIETUVIAIS…"3

KAMPAS 
• Ričardas Šileika.
GEGUŽĖ, BIRŽELIS
5

KRONIKA 
• ESKIZAS INTERNETO KARTOS PORTRETUI4
• 2002.VII.21, Vilnius.
KARDINOLO VINCENTO SLADKEVIČIAUS AKTORIŲ PARAMOS FONDO VALDYBA
1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
KVAILIAI
7

DAILĖ

NEBŪNA

Eglės Babilaitės-Sitas ir Ievos Babilaitės paroda "Nebaigti dienoraščiai" V.K.Mizgirių menininkų namuose Nidoje

Jurgita Ludavičienė

[skaityti komentarus]

Iš tiesų jau atrodė, kad taip nebūna. Garbės žodis, tiek prirašius apie išdraskytą identitetą, fragmentišką savęs suvokimą, amžiną įtampą tarp savęs ir Kito, kuris visuomet yra kitas, todėl jo nei pažinsi, nei prakalbinsi, - pamatai, kad veltui priešinaisi. Iš tiesų dar yra vietų, kur jautiesi savo vietoje, kur sugebi susirinkti į - tegu ir gerokai apkramtytą visumą - savo tapatybės gabalus. Ir pamatai, jog tai, kur taip veržeisi ir nusiramindavai tik tuomet, kai įtikindavai save, kad tik tokia - karštligiškai fragmentiška egzistencija ir įmanoma visuotinio pamišimo amžiuje ir kad visi panašiai kaip ir tu savo esybę sukonstruoja iš nelabai derančių vienas prie kito gabaliukų, - yra apgaulė. Yra ir ne destrukcija, o sinteze besiremiančių autorių. Ir jie galėtų teisėtai mesti į mane akmenį.

Saulėlydžiai. Raudona pereina į sidabrinę; pilka - į oranžinę. Vėl raudona, kuriai nereikia pateisinimo, į kurią gali žiūrėti kaip į Kleino mėlyną. Kuri pati savaime reiškia daugiau, nei galėtum rasti ikonografijos žodyne. Spalvos sklinda ant drobių sutirštėdamos. Manau, jog materializuota spalva - vienas labiausiai jaudinančių dalykų mene. Pavargau nuo tautinio ekspresionizmo potėpių maišalienės, liguisto pilkšvumo atspalvių. Norisi grynos spalvos ir aiškaus mąstymo. Ir vėl buvau nutarusi, kad taip jau nebūna. Praėjo laikai, kai kiekvienas rytas prasidėdavo ėjimu ežero pakrante, žiūrint į aušros atspindžius vandenyje. Dabar žiūriu į sunkvežimius, vežančius krovinius į Baltarusiją. O iš tiesų mėgstu saulėtekių ir saulėlydžių raudonumą ne mažiau kaip Smila - sniegą ir ledą. Galiu kartoti paskui teisėją Hektorą Landstadą Raskerį: "Ir aš supratau viską apie raudoną spalvą…", tik ne žiūrėdama į žvakės liepsną per burgundiškojo stiklą, o eidama nuo vienos Eglės drobės prie kitos. Supratau, kad raudona traukia ir ramina, kai ji atsispindi sniege, nudažydama jį avietine spalva. Ne kraujo, ir nėra ko čia prisiminti seniai praėjusios parodos, kur Lokustas sakė: sniegas raudonas kaip kraujas. Čia raudonumas greičiau Maughamo, "kaip švelniausios purplelio plunksnos", nors cituoju visiškai netiksliai. Bet mielai pasiskolinčiau tą vietą iš "Mėnulio ir skatiko", kur - pamenat? - aprašinėjamos Gauguino paveikslų spalvos tirpstančiais nuo geismo žodžiais. Nuo regėjimo geismo, koks apima ir mane, kai žiūriu, kaip menamas saulėlydis išsilydo lyg cukrus akyse, virsdamas jausmu. Spalva pereina į emociją. Į žalsvą, pilką ar rusvą. Į sidabrinę. Spalvų tyruose geismai išsklinda, palikdami mane vieną.

Skiautė. Aš apie tą berniuką iš Janoscho knygos, kuris Kalėdoms norėjo spalvų dėžutės su auksine, sidabrine ir rožine spalva. Negavo ir, būdamas jau pagyvenęs pilvotas biurgeris, paskutinius pinigus vieną kartą atidavė už rytietiško audinio skiautę, ataustą aukso ir sidabro siūlais. Gaila, kad taip nelemtai ir nevykusiai paspringo žuvies ašaka, - o knyga galėjo baigtis tuo, kaip jis atvažiuoja į Nidą atostogų ir nuperka visus Eglės Babilaitės darbus. Janoschas pagailėjo herojui kompensacijos, nes nematė Eglės tapybos. Nes nežino, kad drobių gabaliukai atrodo kaip rytietiško brokato skiautės su sidabro siūlais. Su raštais, įaustais dažais, kuriuose ant sidabrinių ataudų sumirksi žali ir rožiniai ornamentai, - ir spalva vėl virsta materija, o jos tikslas - priminti rytietišką prabangą, lamstuotą brokatą, parvežtą protėvių iš Kryžiaus karų su saracėnais, dabar dūlantį kokio nors kapitono Frakaso skryniose ir laukiantį, kol kokia nors drąsuolė apsigobs sidabro skraiste, vaidindama Rebeką ar Agarą kalėdinėse šaradose.

Prieglobstis. "…gyvenantis Visagalio šešėlyje" - tegalėjau įskaityti. Visi kiti žodžiai nusitrynė, išbluko kaip senų rankraščių puslapiai, trūniję palėpėje ir, kai paskutinis giminės palikuonis pabandė perskaityti bent vieną rišlų sakinį, - sutrupėję tarp jo pirštų. Žodžiai ant popieriaus - Ievos prieglobstis. Ji žodžius ne skaito, o juos rašo, suliedama spalvomis, palikdama nuotrupas, vandenženklius, įrėžimus, ir tekstas tampa palimpsestu, kurio pagrindinis veikėjas - laikas. Nebeperskaitomi žodžiai tampa ženklais iš kito laiko. Nebeegzistuojančios Burgundijos ar Nortumbrijos žemėlapiais, kur keliavo mano romantiški herojai su instrukcijomis, kaip sugauti basiliską, iš kurio odos pasiūti bateliai bus dovana įnoringai damai. "Kad egzistuotų pasaulio veidrodis, pasaulis turi turėti formą", - sakė Viljamas iš Baskervilio, kuris ne tik Adso, bet ir mano protui buvo pernelyg didelis filosofas. Šitie žemėlapiai nužymi neegzistuojančios pasaulio formos kraštelį, kuriame, žinoma, neišvengiamai parašyta "hic sunt leones", tačiau argi tai baisu, jei gyveni Viešpaties prieglobstyje?

Šešėliai. Aš ne apie tą platonišką mylimojo šešėlį, apvedžiotą suodžiais ant olos sienos: šešėliai, kuriuos meta spalvos ant nebeįskaitomų dienoraščių, nepretenduoja į banalius siluetus. Jie viską paslepia, ir glūdintys jų užnugaryje žodžiai nardo popieriaus plokštumoje kaip žuvys, kurių tik sidabrines nugarėles matai iškylant virš vandens. Akis fiksuoja tik nuotaiką, tik lengvų linijų įspūdį (pamenat Radauską - "lelijų linijom lengvom išnykt gali"), tik atspalvius, dengiančius vienas kitą kaip šydai.

Ženklai. Atsirandantys tada, kai trūksta pačių daiktų, - atleisk, Umberto, bet jau kelintą kartą įsitikinu tavo teisumu. Tačiau kam reikalingi praėjusių amžių daiktai, jeigu turime ženklus? Neįskaitomus dienoraščius, dūlantį popierių, rašto linijas, išlaikiusias rankų pėdsakus? Ženklų ženklai, rašomi Ievos, primena visur esantį pasaulio ženkliškumą - ženkliškumą, kuris kadaise pasakodavo apie tobulą Visagalio sumanymą kiekvieną padarą, augalą ar daiktą paversti alegorijų talpykla, o dabar gali reikšti tik nuorodas į praeitį. Kaip senoji graikų kalba, kurios vis tiek nemoki. Bet skaitai lietuvišką "Iliados" vertimą ir skaičiuoji laivus, girdėdama iečių ir skydų žvangesį prie Trojos. Lygiai taip ir Ievos ženklais ženklinamos asociacijos ir sugaunami prisiminimai, o ne daiktai, kurie tam atrodo per daug grubiai materialūs. Geriau jau efemeriški atspalviai ir įrėžimai spalvos sluoksnyje, kuriuos galima dešifruoti, pasitelkiant savo asociacijų tinklelį.

Nebūna tokių, dar kartą sakau. Ir Nidoje nieko nebuvo - neskaičiau jokių žemėlapių ir žodžių nuotrupų, nežiūrėjau, kaip spalvos susilieja draugėn, tapdamos Babetės puota mano geidulingam žvilgsniui. Tuo, kad aš viską sugalvojau, - patikėčiau iš karto. Tik ne tuo, kad dabar teks rašyti toliau "nebaigtus dienoraščius", kuriuos mačiau kabančius ant sienų galerijoje. Aš taip nemoku, užtat moka Eglė ir Ieva.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
2:38:21 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba