Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-07-26 nr. 2909

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rasa Paukštytė.
"VASAROS VIDEOSTUDIJA" JUODKRANTĖJE - NEAKADEMINIŲ AISTRŲ IR KŪRYBINIŲ AMBICIJŲ PAKRANTĖ
3
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI4
• PARODOS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Valdas Banaitis.
MAŽŲ KALBŲ EUROPA
4
• POETO BERNARDO BRAZDŽIONIO LAIDOTUVIŲ TVARKARAŠTIS

SVEIKINAME SUKAKTUVININKĄ 
• EDVARDAS VAITKUS

PROZA 
 Vydas Astas.
GARSAI IR NATOS
2

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ3
• RAIMONDA JURČENKIENĖ

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS1
• IŠ SUSIRAŠINĖJIMO DĖL KNYGŲ MUGĖS1

POKALBIAI 
• Apie Ezrą Poundą kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ ir dr. IZOLDA GABRIELĖ GENIUŠIENĖ.
Ezra POUND
3

KINAS 
• "Vasaros videostudijoje" jau antrus metus iš eilės viešėjo garsus rusų režisierius, Hamburgo kino mokyklos profesorius Aleksandras Mita.
ALEKSANDRAS MITA:

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
NEBŪNA
• Giedrė Jankūnaitė.
SAULUTĖMIS PRAŽYDĘ KRYŽIAI
1

KULTŪROS PAVELDAS 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELIAS PER LIETUVĄ. SENOLIŲ DVASIA

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
2

DATOS 
• "BŪKIME GERAIS LIETUVIAIS…"3

KAMPAS 
• Ričardas Šileika.
GEGUŽĖ, BIRŽELIS
5

KRONIKA 
• ESKIZAS INTERNETO KARTOS PORTRETUI4
• 2002.VII.21, Vilnius.
KARDINOLO VINCENTO SLADKEVIČIAUS AKTORIŲ PARAMOS FONDO VALDYBA
1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
KVAILIAI
7

PROZA

GARSAI IR NATOS

Romano fragmentas

Vydas Astas

[skaityti komentarus]

Garsai, garsai - iš toli, iš seniai, iš pačių pradžių: naktį pro pat langus į kalną sunkiai ropojančių sunkvežimių įsiręžęs kriokimas; per morčių kažkur nuo stogo sklindantis katės kniaukimas - lyg kas ją lėtai lėtai pjautų; siauroj gatvelėj kaip vamzdyje aidinti parlinguojančių vyrų dainuška; motinos ir tėvo tylus šnabždesys lovoje kitapus stalo - ko jie, liepę tau miegoti, patys dar nemiega; lietaus šniokštimas už lango: groja nutekamieji vamzdžiai, daugybė mažų lietaus pirščiukų barbena į stogo ir palangių skardas, teška srovė į grindinio akmenis, ir plečiasi baugi, į pabaisą panaši drėgna dėmė sienos kampe (tie garsai keistais pavidalais brėžėsi į vaikystės sapnus); dar maršai švenčių proga ir generalisimo seniokiškas vogravimas per garsiakalbius, iškabinėtus ant gatvės stulpų; žygiuojančių kareivių kolonų trenksmas: viens du, viens du; varpelio skardenimas mokyklos koridoriuje; "Sukilkit, žmonės pavergtieji, išalkusi minia, pirmyn!"- be galo repetuojamas riksmas trisdešimties po pamokų į chorą suvarytų praalkusių burnų; rytinis, iš lovų verčiantis pionierių stovyklos trimitas - vstavai, vstavai, štaniški odevai; upėje pajudėjusių ledo laukų - čiuožyklų ir ritulio aikščių - čiužėjimas; ei, bailiai, - rėki,stovėdamas ant vienos tokios lyties, - likit, o aš plaukiu, plaukiu; varnų, būriais sulekiančių į aukštus plikašakius medžius, triukšminga sueiga (ginčijasi visai kaip žmonės) ir toks panašus į ją tikras daugiabalsis, margas turgus - kiek čia praleista šeštadienio priešpiečių; į tolumą nutrinksinčio traukinio paskutinis šaižus švilpukas, ir stingdanti šaltai žvilgančius bėgius tyla… tik virš baltos žemės juodam danguj spragsi degančios žvaigždės, tik tyliai švilpauja vėjuko lamzdelis, viliojantis pūgą… ir ji atšliaužia, pasišiaušusi kaip milžiniška priešistorinė gyvatė, gūsiais ūžaudama, sumaišydama dangų su žeme... Dar šulinio svirties girgždėjimas ir iš kylančio sklidino kibiro besilaistančio vandens pliūkščiojimas, kai prisitinginiavęs plačioje kaimiškoje senelių lovoje susiruoši praustis prie apgargėjusio ledais rentinio; liepsnos traškėjimas didžiuliame Užgavėnių lauže - skaisti, karšta liepsna prieš šaltį, sniegą, tamsą: ritmiškai barška keptuvės, į taktą kraiposi, stūgauja raganų ir velnių kaukės, įtrauks ir tave į ratą, užburs, apsuks galvą, tu šoksi per laužą, kad išsigelbėtum, apsisvilinsi antakius; tylus knygų lapų šnarėjimas bibliotekoje, parkerio plunksnos skrebenimas per popierių vienumos valandėlę, tykūs motinos žingsniai, švelniai nusileidžianti ant galvos jos ranka, ir tik pakšt į skruostą išdykėliškas sesers bučinys; atriedančių tankų žlegėjimas - į minią, skanduojančią: lai-svė, lai-svė, ir dusliai trinkteli automato buožė į galvą, aulinis batas žnekteli į pilvą, vikšrai paglemžia kūną; besimeldžiančių murmesys, augantis, išaugantis į pagalbos šaukiantį giedojimą visu balsu: "Marija, Marija"; simfoninio orkestro griausmas - lyg stovėtum prieš gaudžiančią jūrą, bet su juo pradeda pjautis ratuotų širšių (bažnyčia ir klebonija prie judrios gatvės) zvimbimas, čiužėjimas, barškėjimas, griaudėjimas, prie kurio prisideda staklių ir ventiliatorių ūkimas, kūjų ir presų dūžiai, taip pat riksmai, keiksmai, - viskas liejasi į bendrą gausmą, pripildo tave, palaiko ir pjauna, glosto ir kerta, įkvepia ir drasko, maitina ir gręžia…

Oras turėtų virpėti, banguoti, gausti kaip įsiūbuotas varpas. Turėtum gaudyti garsus (mintis, jausmus), paleistus čia ir ten, dabar ir prieš šimtą ar tūkstantį metų. Ogi ne. Garsas buvo, ir garso nėra, suguro, po sekundės, akimirkos susigėrė tarsi banga į smėlį. Nesuskaitoma daugybė garsų - ir visi dingo!..

"Betgi n i e k a s nedingsta. Taip, taip, niekas! Jeigu aš juos prisimenu, jei tie garsai tebėra manyje!.." Tu trinksi sau į krūtinę, lyg norėdamas įsitikinti, jog ji tikrai netuščia, užsimerkęs kratai galvą, globi ją išskėstais pirštais. Prieš valandėlę tarsi pašaukė, pastūmėjo tave kažkas užkopti įvijais laiptais, pasodino prie vargonų tuščioje, aidžioje bažnyčioje. Kas ir ko?

Vakarėja, bažnyčioje nedega nė viena lempelė, paveikslų šventieji ir iš medžio išskaptuotas nukryžiuotasis tavo Dievas rymo prieblandoje tau už nugaros, tarsi laukdami, vildamiesi iš tavęs kažko nepaprasta - niekad negirdėtos muzikos. Tu nesiryžti pradėti: o jei nieko neišeis? Ilgai, kankinamai dvejojęs, pagaliau iškilmingai pakeli rankas, palaikai ir švelniai, atsargiai nuleidi. Pirštai spusteli klavišus, ir iš dūdų tarytum iš žemės gelmių išsprūsta ilgi žemi garsai.

Tu pamėginsi pagroti, sudėti gaidas apie… O apie ką apskritai grojama? Apie ką būna muzika?

Bet tu mėginsi. Krūtinė pilna, tik tartum surakinta. Turi ją išlaisvinti.

Sunkūs lyg akmenys garsai, - įsivaizduokime smėlio, žvyro, molio klodus, tūkstančius metų niekieno nejudintus (negi taip seniai bekomponavai?), ir šit kažkas po tomis storymėmis sukrutėjo, pradeda alsuoti… Šit urbiasi į viršų, sklinda į šonus… Kas sudrumstė požemių ramybę, kas išdrįso? Dar niekas iš tokių gilybių neprasikalė, niekas nė nemėgino. Vargu tau pasiseks, akiplėša!

Penki bemoliai, dvigarsis rė-fa tris kartus, pereinam į trigarsį rė-fa-la…

Netinka, reikia kitokios dermės, reikia… O jeigu… Dabar geriau, bet dar ne tas. Ir dar ne. O gal šitaip? Šitaip! Žinoma!.. Gerai, skverbiamės toliau…

Temsta… Darosi šalta. Šiurpsta nugara, kojos, ledėja pirštai. Vis niūryn bažnyčios skliautai, blanksta, tamsėja paveikslų spalvos, pilkėja, tirpsta auksiniai papuošimai, angelėlių skulptūrų reljefai. Iš gelmių tamsos į vakaro tamsą?.. Kažkas išniekino šventą paveikslą šventoriuje ant bažnyčios sienos - apipylė rašalu. Vaikigalių darbas! Bet kodėl? Ar juos kas nors pamokė? Kažin. Tikriausiai patys sugalvojo šitaip kovoti su religija… Kažkas išplėšė aukų dėžutę. Ir kiekgi ten rado - keletą net ne sidabrinių, o varinių skatikų. Negi taip labai reikėjo pinigų? Degtinės buteliui? O mums reikia suolus perdažyti, tvarkyti šilumos mazgą. Atleisk, Viešpatie, klystantiems… Kita vertus, kiek begalima atleisti, - ar nevertėtų patykoti ir pagavus - užduoti darbo. Tegu atidirba!.. Ir vėl stringi pačiame takto vidury… Lyg virstelėjo, sugirgždėjo bažnyčios durys, - negi būtum blogai užstūmęs velkę? Dar davatkėlės apkalbės, kad kunigas groja bala žino ką. Kaip tu joms pasiaiškinsi? Negerai būtų, jei apie tavo komponavimus pasklistų kalbos ir aukštesnieji viską sužinotų. Gali ne taip suprasti. Dar užsimanys paklausyti, o paklausę nuspręs, kad tai modernumai, dekadansai, maišatis, klystkeliai… Ne, geriau tegul nežino. Užtenka jiems galvasopės ir dėl kitko… Turi jų neapvilti. Atkėlė iš provincijos į sostinę, - dar nė vienam iš seminarijos bendrakursių taip nepasisekė. Darai karjerą - tfiu, šlykštus žodis. Nedarai, tiesiog buvai pakliuvęs į gerą parapiją, pasisekė suburti žmones, įžiebti jiems kibirkštėlę… Na, vyresnybė pastebėjo, paaukštino, nors dar, sako, jaunas. Girdėjom, sako, rašinėji į spaudą (pauzė), straipsnius, eilėraščius (pauzė). Kada lieka laiko? (Pauzė.) Ir dyri lyg pro didinamąjį stiklą, sudėję lūpas tarsi draugiškai, tėviškai šypsenai. (O tau visos blusos apmirė. Iš kur jie iškapstė, juk spausdinai slapyvardžiu?) O, jaunystės karštis, užsidegimas! Mes, sako, sveikinam viską, kas kelia dvasią iš purvo, apvalo, kas skatina eiti ir veda Dievop. Ant mūsų pečių užkrauta didžiulė atsakomybė, sūnau, atsakomybė! Į mus su viltimi žvelgia daugybė žmonių, - tai atsimink visada, ką bedarytum… Ir vis taip tiriamai veria mažomis akytėmis lyg ylomis, ir tu beveik nejučiom pritariamai kaip lėlė linkčioji…

Gal pasiseks ištrūkti į Romą studijoms.

Nežinai, ar stengtis. Ir norėtųsi, ir sunku būtų be savo krašto, ir… ar tikrai tau to reikia, ar tikrai tai tavo kelias - sausa teorija ir darbas Bažnyčios struktūrose, tarsi kokiam departamente ar ministerijoje. Kvaily, sakytų daug kas, tik mauk iš šitos suknistos šalies, iš šito kvailių laivo!..

Bet tau visai gera buvo ir provincijoj. Kai kuriais atžvilgiais net geriau negu čia, sostinėj: žmonės buvo tikrai geresni - atviresni, pagarbesni, meilesni. Čia tokio širdingumo nėra: į tave labiau žiūrima kaip į tam tikros įstaigos tarnautoją, kuris geriau ar blogiau atlieka savo tarnybines pareigas, tenkindamas jų poreikius. (Dabar paėjo mada pašventinti statybas ir visokių centrų įkurtuves.)

Ten jūs visi buvot tarsi viena didelė šeima, viena bendruomenė vištos kiaušinyje, lukšto šiltai apgaubta ir apsaugota. Čia kiaurai pučia visi keturi vėjai kaip atviroj aikštėj, ir nėra kur pasislėpti.

Ne, ne ta intonacija, reikia perkomponuoti visą frazę. O jeigu šitaip?.. Jei išvažiuotum į Romą, senutės (mėgsti senutes, jos tiek visko mačiusios, taip džiaugiasi, kai jų tauškalų kas klauso), senutės nusimintų - o kaip mes be jūsų, kunigėli… Nebeturi žilagalvėlės nuodėmių, tai: nusidėjau mintyse, kunigėli… Cha, cha… O kur dingo ta jaunutė narkomanė sudarkytu veidu? Atsiklaupė prie klausyklos ir nutvilkė šalčiu: aš, šnibždėjo tau, savo kūdikį į šiukšlių dėžę įmečiau, gana man to, kurį turiu ir viena auginu… Ir dabar nugara pagaugais nuėjo, o tada drebėti pradėjai, nebežinai, ką bepasakyti, o ji ir išbėgo, gal išsigandusi, kad nesučiuptum, neperduotum policijai. O, kaip norėtum ją surasti, pasikalbėti, padėti!..

Kaipgi pagaliau išsiveržti iš šitų požemių? Amžinai čia gali duotis. Kurgi to stebuklingo medžio šaknys, kad jomis pakiltum į kamieną, į šakas, lapus? Kur?!

Ganaaa… Tu brinkteli ištinusią, sunkią galvą ant klavišų. Bejėgiškai išsiverktum. "Ar aš kada nors pasieksiu viršūnę, dangų, sacrum? Genijams tai pavykdavo. Aš nesu genijus. Nesu, nesu!.. Neturiu nei jų vitališkumo, nei jų talento, nei išsilavinimo, nei begalinio tikėjimo. Aš menkas sliekas, eilinis muzikuotojas, o noriu, trokštu kažko kur kas daugiau. Trokštu! Bet jei trokštu, kodėl neturėčiau to pasiekti? Kodėl, Jėzau? O duok man nors mažą kibirkštėlę!.."

Bažnyčioje jau beveik visai tamsu, tamsa kyla nuo grindų kaip potvynio vanduo. Tamsu, tylu, šalta. Tik virpa pirštai, blakstienos, tik širdis dar smarkiai tvaksi. Gelbėjantis nuo visų negandų altorius skendi šešėlyje, tavo atpirkėjas, išminčiai, šventieji nebeįmatomi,- Viešpats su svita tarsi atsitolino nuo savo nuolankaus tarno, paliko tave vieną su savimi, su savo užgaida - kažkokiom ypatingom gaidom perteikti tai, ko ir pats dar nesuvoki, tik nujauti savyje esant. Bet dar trupučiuką švyti nuo gatvės žibintų šviesos vitražų ornamentai languose - tartum niekad nemirštančios vilties atšvaitai.

Brūkšt brūkšt brūkšt per grindis apsunkusiomis kojomis, - tokie paskutiniai garsai bažnyčioje, - tu šliurini nuleista galva, kadaruojančiom bejėgėm rankom.

Krenta snaigės. Visiškai be garso. Vaiduokliškos, didelės kaip drugiai kovo snaigės. Drimba lyg iš gausybės rago, pamažu vis tankiau baltai nutaškuodamos juodą žemę. Gal jau paskutinės šiąžiem. Dieną ištirps…

Kažkokia storai apsnigta žmogysta, sniego prikritusia barzdele, vos įžvelgiamu tamsoj veidu, žingteli priešais:

- Turbūt jūs būsit kunigas? Labai jūsų reikia.

 

Skaitytojų vertinimai


10142. hgdfidf2004-09-14 21:02
nzn.

51685. Skazrauskas.M :-) 2009-02-27 19:44
Labai issami informacija. Dekoju

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
2:38:15 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba