Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-07-26 nr. 2909

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rasa Paukštytė.
"VASAROS VIDEOSTUDIJA" JUODKRANTĖJE - NEAKADEMINIŲ AISTRŲ IR KŪRYBINIŲ AMBICIJŲ PAKRANTĖ
3
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI4
• PARODOS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Valdas Banaitis.
MAŽŲ KALBŲ EUROPA
4
• POETO BERNARDO BRAZDŽIONIO LAIDOTUVIŲ TVARKARAŠTIS

SVEIKINAME SUKAKTUVININKĄ 
• EDVARDAS VAITKUS

PROZA 
• Vydas Astas.
GARSAI IR NATOS
2

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ3
• RAIMONDA JURČENKIENĖ

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS1
• IŠ SUSIRAŠINĖJIMO DĖL KNYGŲ MUGĖS1

POKALBIAI 
• Apie Ezrą Poundą kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ ir dr. IZOLDA GABRIELĖ GENIUŠIENĖ.
Ezra POUND
3

KINAS 
• "Vasaros videostudijoje" jau antrus metus iš eilės viešėjo garsus rusų režisierius, Hamburgo kino mokyklos profesorius Aleksandras Mita.
ALEKSANDRAS MITA:

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
NEBŪNA
• Giedrė Jankūnaitė.
SAULUTĖMIS PRAŽYDĘ KRYŽIAI
1

KULTŪROS PAVELDAS 
 Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELIAS PER LIETUVĄ. SENOLIŲ DVASIA

LIETUVIAI SVETUR 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
2

DATOS 
• "BŪKIME GERAIS LIETUVIAIS…"3

KAMPAS 
• Ričardas Šileika.
GEGUŽĖ, BIRŽELIS
5

KRONIKA 
• ESKIZAS INTERNETO KARTOS PORTRETUI4
• 2002.VII.21, Vilnius.
KARDINOLO VINCENTO SLADKEVIČIAUS AKTORIŲ PARAMOS FONDO VALDYBA
1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
KVAILIAI
7

KULTŪROS PAVELDAS

KELIAS PER LIETUVĄ. SENOLIŲ DVASIA

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Gyvosios archeologijos dienų" Kernavėje dalyvis
Autorės nuotrauka

Tęsinys. Pradžia 29 numeryje

Liepos 5-7 dienos buvo karštos. Ankstyvą rytą net miesto grindinio dulkės negalėjo nustelbti baltos dobilienos aromato. Garbanotos galvelės kupstais pūpsojo prie stulpų ir kelkraščių. Pirma ankstyvo žmogaus koja, pamindama baltą jų skaistumą, jau kerėplino į automobilį. Lėkė ieškoti pramogos.

Nuo pat Sudervės per Dūkštas ir Miežionis raizgėsi automobilių girlianda, kuri siauru keliu Panerių miškingomis nuokalnėmis artėjo prie Kernavės. Paslėpę krūmuose nuo atokaitos automobilius, keleiviai miklindami kojas mynė į kalną link miestelio centro. O čia - sunku prasibrauti ne tik pėsčiam, bet ir važiuotam. Dažnas atvykėlis nematė gražiai sutvarkytų kernaviškių namų, darželių, tik džiūgavo nusipirksiąs kokį drožtą, kaltą, austą, žiestą, siūtą ar dar kitaip padirbdintą daikčiuką. O jų buvo daugybė. Tarp skoningų liaudies meistrų pynimų ar drožinių painiojosi visokių pigaus skonio niekalų.

Stebino pompastiškas rūmas prie bažnyčios. Jis jau seniai disonuoja kuklių Kernavės namelių bendrijoje. Tai - klebonija, į kurios kiemą dabar užsukama lyg į muziejų: raudonų vandens lelijų ir kitų želdinių pažiūrėti. Sako, kad klebonijoje yra kruopštus miestelio, religinio gyvenimo metraštis, kaupiami muziejiniai eksponatai. Senosios klebonijos kambariuose 1997 m. visuomenei atvertas bažnyčios reliktų muziejus. Čia įrengtas ir knygnešio Karolio Baužio, jo sūnų kunigų Zenono ir Danieliaus memorialinis kambarys. Kernavės seniūnas Virginijus Urbonas įsitikinęs. kad miestelyje susikaupimą ir ramybę sąlygoja pats kraštovaizdis, vietos gyventojų ūkinė veikla, gyvensenos tradicijos ir lietuviškas mentalitetas. Daug darbų laukia miestelio šeimininkų: apšviesti gatves, kloti naujus šaligatvius, tvarkyti vejas. Valdininkas sielojasi, kad Kernave kol kas nesidomi joks Lietuvos verslininkas. Gal todėl dar vis neįgyvendinamas Kernavės vandentiekio ir vandenvalos projektas, nėra ne tik kavinės, bet ir viešojo tualeto. V.Urbonas neslepia sarkazmo: "Kam reikalingas Savivaldos įstatymas, jeigu esant simboliniam seniūnijos biudžetui jis negali funkcionuoti?"

Bet Kernave susidomėjo prancūzas verslininkas Patrickas Lionas. Nuomuojamose patalpose žada įkurti turizmo informacijos centrą. Jis mano, kad Prancūzijos turistų maršrutas būtinai eis per Kernavę. Gal pradės keistis ir miestelio infrastruktūra?

Kasmet ant Kernavės piliakalnių suklega jaunimas. Trumpiausią, žolynų suvešėjimo, naktį iš visų pašalių sulekia pagarbinti deivės Rasos. Tik krikščionybė jos kultą pakeitė šv.Jono Krikštytojo švente.

Prisimenu, 1967 m. bene pirmą kartą studentai, valdžios nemėgstami jauni žygeiviai, universiteto ramuviečiai rinkosi į atgaivintą Rasų šventę. "Oi, kas ty aušta..." - dainavo gėlynų vainikais pasipuošusios merginos. Piliakalnių viršūnės kartojo tęstinių giesmių motyvus. Kasmet Eugenija Šimkūnaitė veždavosi jaunus žmones ir aiškindavo žolynėlių reikšmingumą, jų mitines prasmes.

Šiandien žinoma etnologė Eglė Plioplienė aiškina Rasas. Nuo šios dienos ima ilgėti naktis, trumpėti diena, ir kartu tai primena vis reikšmingesnį žmogui tampantį jo brandos ir gyvenimo trumpėjimo laikotarpį. Paparčio žiedas simbolizuoja išmanymą, ypatingas žmogaus galias suprasti pasaulį, žolynų, gyvulėlių, paukštelių kalbą.

iliustracija
"Gyvosios archeologijos dienų" Kernavėje dalyvis
Autorės nuotrauka

Bet jaunuolių kartos pasikeitė. Gal draudžiamas vaisius septintajame dešimtmetyje buvo labai saldus, kad ir bausmių nebijant buvo raškomas? Dabar visi, kas nori, važiuoja Kernavėn nevaržomi. Tačiau nebeieškoma žolynų. Liejasi alus, trankus ir garsus ritmas užmuša lapijos šlamesį ir dobilų taurėlapių kalbą. Einamų ratelių, žolynų kūpėjimo, ugnies ir vandens bendrystės sakralumą naikina iš visiško Rasų svetimkūnio - pastatytos scenos ir mikrofonų - sklindanti muzika. Vainikai ne tik pinami, bet ir atimami, rytą renkami ne tik Neries srovės išmesti vainikėliai, bet ir naujos kartos pridrėbti šiukšlynai.

Bet vilties Kernavei grąžinti senolių dvasią yra. Tam skirtas ir ketvirtus metus čia rengiamas eksperimentinės archeologijos festivalis - "Gyvosios archeologijos dienos". "Archeologija mums dovanoja stebuklą - grąžina į tolimą praeitį, į mūsų civilizacijos ištakas, leidžia prisiliesti prie to, ką kūrė protėvių rankos prieš šimtus ir tūkstančius metų. Kernavė - mūsų valstybingumo lopšys, tad šią šventę skiriame Mindaugo karūnavimo - Valstybės dienai", - rašoma skoningame lankstinuke.

Kol perkami bilietai - pasmalsaujame bažnyčioje. Jos durys visiems praviros. Kunigui darbymetis - vos spėja amžiną atilsį baigti, tuojau puola Himenėjo šlovinti.

Nepaprasta grožybė atsiveria į Nerį, Pajautos slėnį, kūpsančius nemenkus žemės gumbus. Tvarkingos žmonelių nelyginant skruzdžių virtinės laiptais kepurnėjasi į piliakalnius. Nusiplūkę lipa su vaikais, vežimėliais, kuprines persimetę, vandeniu troškulį malšindami. Erdviai išdėstytoje "Gyvosios archeologijos ekspozicijoje" demonstruojami proistorės ir ankstyvųjų viduramžių amatai. Senąsias technologijas rodo meistrai iš visos Lietuvos muziejų, institutų, restauravimo centrų, net aukštųjų mokyklų. Prie rengėjų prisidėjo Baltarusijos, Lenkijos, Estijos specialistai, entuziastai. Gytis Piličiauskas rodė, kaip buvo lipdomi puodai, Vygandas Juodagalvis - kaip apdorojamas titnagas, Audronė Šapalaitė iš liepos žievės darė kibirėlius, Rūta Beganskaitė augaliniais dažais dažė siūlus ir audinius, kauline adata nėrė Mirja Ots iš Estijos, kailį užsimetęs archeologas Gintautas Vėlius gaminosi lanką. Daugybė žmonių čia kalė monetas, lydė geležį, dorojo ragą, ornamentavo beržo tošį, skleidė senosios medicinos, bitininkystės, alaus gamybos ir kitokias paslaptis. E.Vyčinas net žioplinėjančius muzikantus mokė, kaip iš nendrių pasidaryti birbynėles. Nuo seno jas meistravo piemenys. Niekas "rimtais" instrumentais nelaikė: buvo smagu greitai pasidaryti, pašvilpaut ir be didelio gailesčio išmesti. Taigi šių savotiškų vaikų žaislų naudojimo papročiuose išliko užsikonservavusių apeigų ar būrimo liekanų. Etnomuzikologai teigia, kad patys primityviausi švilpukai, švilpynės, birbynėlės buvę nepamainomi baltų medžioklės įrankiai, o gyvulininkystės gadynėje tapo tik vaikus smaginančiais žaislais. Jų švilpavimas, senųjų kanklelių skambėjimas ir senkaimio giesmių aidėjimas šiandien ant to aukšto kalno girdėjusius gal paskatins nepamiršti savo ištakų. Šiandieniniam žmogui verta prisiminti etnomuzikologės Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės žodžius: "Kaip žinoma, folkloras susijęs su senomis tradicijomis ir laikui bėgant gerokai pakitęs. Todėl po viršutiniu jo sluoksniu visada slypi archajiškos gelmės (...) Paties seniausio sluoksnio "atkūrimas" - nepaprastai sudėtingas procesas".

iliustracija
"Gyvosios archeologijos dienų" Kernavėje dalyvis
Autorės nuotrauka

Minioje barškėdami metalu šmižinėjo šarvuoti kariai, "budelis" taikėsi kokiam nenaudėliui "nukirsti" galvą, karštį skleidė didžiuliai alaus sriubos katilai, kuplūs vyrukai ratuose vežiojo krykščiančius ir iš baimės šiūsčiojančius vaikus. Miestelėnai pirštais badė kailiais apsitaisiusius ar tik vyriškas skiriamąsias detales odos lopais prisidengusius "senovės baltus". Vienas jų - didžiausias Kernavės patriotas, Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus-rezervato archeologijos skyriaus vedėjas doc. Aleksas Luchtanas. Su žmona Dalia jie kurstė ugnį ir primityviausiu būdu ruošė valgį. 1979 m. nuslinkus rytiniam piliakalnio šlaitui ir griūvančioje dalyje pradėjus kasinėjimus, jauną A.Luchtaną lengviausiai būdavo rasti Kernavėje. Universitete sakydavo: "Jis ten kiauras paras kasa..." Nors Kernavėje bandyta kasinėti dar XIX amžiuje, bet tikras mokslinis darbas prasidėjo tik aštuntame dešimtmetyje. Dar nežinota, kiek aplinkui pilkapynų, kapinynų, gyvenviečių, kas būta slėnyje. A.Luchtanas teigė, kad slėnyje rastos romėniško laikotarpio gyvenvietės liekanos. Kad Kernavė - ne tik buvusi stipri pilis, bet ir senas medinis miestas. Kad kapinyne palaidota arti dviejų tūkstančių XIII-XIV a. klestinčioje Kernavėje gyvenusių žmonių. 1979-1982 m. ištirta didžioji dalis pilies priešpilio, vadinto Mindaugo sostu. R.Kulakauskienė ir A.Luchtanas tyrinėjo pagrindinę piliavietę - Aukuro kalną. Archeologų pastangų ir valstybinio finansavimo laukia ir Lizdeikos kalnas.

Keičiantis visuomenei, atsirado daug naujų problemų. Privačiose valdose esantys paminklai pradėti niokoti. Trūksta pinigų moksliniams tyrimams ir mokslinių apibendrinimų publikacijoms. O gamta ir naujieji barbarai jokios valdžios malonės nelaukia. Todėl labai svarbu, kas daroma Kernavės archeologijos ir istorijos muziejui-rezervatui apsaugoti. 1999 m. Kultūros vertybių apsaugos departamentas (KVAD) Lizdeikos kalno irstančiam šlaitui sutvirtinti skyrė 62 041 Lt, 2001 m. - 155 000 Lt. Ieškoma lėšų, kad būtų galima sutvirtinti pro Mindaugo sosto piliakalnį tekančio Kernavės upelio aukštupį. KVAD kreipėsi į UNESCO Lietuvos nacionalinę komisiją prašydamas Kernavės archeologijos ir istorijos muziejų-rezervatą (2002 m. birželio 20 d. LR Seimo nutarimu jis gavo Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato statusą) įtraukti į UNESCO globojamų objektų sąrašą.

Nurimsta smalsaujančių šurmulys. Kelias suka į Maišiagalą. Nuo jos link Širvintų senuoju keliu, už Gudalinės kaimo, - dabar laukai. Kadaise čia ūžavo Kukavaičio giria. Pasak padavimo, Jano Dlugošo, Livonijos kronikininkų užrašų, 1377 m. šioje girioje su gražiausiu, perlais puoštu žirgu buvo iškilmingai sudegintas Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas.

B.d.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
2:38:12 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba