Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-07-25 nr. 3200

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Judita Vaičiūnaitė.
DZŪKIŠKAS SEKMADIENIS
7
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
 POSTKOLONIJINIŲ LITERATŪRŲ VERTIMAS7

KNYGOS 
• „JAUNOJO FARAONO VYNUOGYNUOSE“
• „ŠITAS AIDAS, ŠITAS MARČĖNAS“13
• „PURPURO VALANDA“
• „ŠĖTONO APŽAVAI“1
• Laimutė Adomavičienė.
ŠOKIO ATAIDAI
1
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• „PASIVAIKŠČIOJIMAS“ TARP KELIŲ KONTEKSTŲ
• „SIRENOSE’08“ VĖL PRAŽYS „TIGRINĖS LELIJOS“
• Salomėja Burneikaitė.
ŠVENTĖ ANT BALTIJOS KRANTO SU JUOKDARIAIS

MUZIKA 
• CHRISTOPHAS ESCHENBACHAS: „SUSIKURTI NAMUS SAVYJE“

DAILĖ 
• Kristina Stančienė.
DEBIUTAI NAUJOJE ŠIUOLAIKINIO MENO GALERIJOJE
2
• Anatolijus Lapinskas.
SUOMIJA IR LIETUVA: DIALOGAS MENO KALBA
• Vaidilutė Brazauskaitė.
RYTIETIŠKAS BAROKAS
1

PAVELDAS 
• Julija Mušinskienė.
IŠ JAV Į LIETUVĄ SUGRĄŽINTA LĖLIŲ KOLEKCIJA
1

POEZIJA 
• VAIVA ŽIAUBERIENĖ28
• RŪTA MEŽAVILKA4

PROZA 
• Zenonas Gricius.
GIZELIO OBELIS
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
TYLOS! – DABAR KALBĖSIME MES!

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mindaugas Peleckis.
KOKIA POSTMUZIKOS ATEITIS? (1)

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• POLAS MAKARTNIS + VYTENIS ROŽUKAS = ?*38

KRONIKA 
• BŪTI SAVIMI
• EUROPOS KULTŪRA – KNYGOS VIRŠELIS BE KNYGOS?
• Stanislovas Abromavičius.
VASAROS RENGINIAI KRUONYJE

SKELBIMAI 
• MENINIO VERTIMO SEMINARAI PRADEDANTIESIEMS VERTĖJAMS

DE PROFUNDIS 
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (6)
11
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• MINDAUGAS KIRKA2
• NEGRAŽIUS ŽODŽIUS...
• Vytautas Vilimas Skripka.
KAI JAU PASIRINKIMO KITO NEBĖRA

PARK@S 
• Danutė Augutienė.
MANO ATMINIMUOSE JIS TOKS
1
• Gintautas Mažeikis.
KŪRYBINIS DŪKIMAS
3
• Sigitas Vaičiulionis.
V TARPTAUTINIS TYTUVĖNŲ VASAROS FESTIVALIS (II)
• Jonas Nekrašius.
AOTEAROA, ARBA ILGOJO BALTOJO DEBESIES ŠALIS
5
• DALIA TAMOŠAUSKAITĖ
• ALGIRDAS DARONGAUSKAS3

POKALBIAI

POSTKOLONIJINIŲ LITERATŪRŲ VERTIMAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Endre Bojtáras

Endre Bojtaras – laisvai lietuviškai kalbantis žymus vengrų mokslininkas, tyrinėjantis baltų kalbų ryšius su kitomis kalbomis, parašęs knygą apie Baltijos kraštų aneksiją („Foreword to the Past: A Cultural History of Baltic People“, 1999), parengęs lietuvių-vengų kalbų žodyną (išleistas 2007 m.), Centrinės ir Rytų Europos literatūrų žinovas ir vertėjas. „Literatūros ir meno“ skaitytojams siūlome jo interviu, šį pavasarį duotą Budapešto radijui.

Su ENDRE BOJTÁRU kalbasi poetas ir vertėjas ZOLTÁNAS HALASIS.

Mūsų pokalbį pavadinai taip: postkolonijinių literatūrų vertimas. Ką reiškia šis terminas?

Neseniai buvau skaitęs storą straipsnių rinkinį. Taigi jame Baltijos šalyse gyvenantys literatūrologai, lenktyniaudami su Vakarų Europoje ir Amerikoje gyvenančiais kolegomis, trijų Baltijos šalių – latvių, lietuvių ir estų – literatūras vadina postkolonijinėmis. Vadinasi, sovietiniais laikais jos buvo kolonijinės. Gal ir tiktų toks apibūdinimas, jei būtų kalbama tik apie Baltijos šalių literatūras, bet, matai, tame straipsnių rinkinyje terminas „postkolonijinis“ aprėpia visą Vidurio ir Rytų Europos erdvę. Šiuo metu Amerikoje tai madingas terminas. Turint galvoje buvusias sovietines kultūras, tokia tyrimo nuostata man irgi atrodo priimtina, bet negalėčiau pasakyti, ar šitaip sakytina ir apie vengrų, lenkų, čekų literatūras. O gal toks darbinis pavadinimas ir būtų visai neblogas – štai aš verčiu ir esu vertęs postkolonijines literatūras, bet vertimo požiūriu tai nėra labai svarbu. Mes veikiau jau taip nusakytume tą skirtumą: mažųjų literatūrų ir didžiųjų literatūrų vertimas.

Gal kartais būtų geriau sakyti kaip ankstesniais laikais: iš kolonializmo išsivadavusios tautos, o ne postkolonijinės, juk kolonializmas ir yra kolonializmas. Bet visai kitas dalykas – kai kurių sričių angliškas žargonas: tenai tas žodis iš tikrųjų vartojamas tinkamai.

Beje, to straipsnių rinkinio svarbiausios studijos pavadinime dar yra ir žodis „postsovietinis“. Matai – apie rusus nepasakysi, kad jie gyvena postkolonializmo laikais. Tad reikėtų tikslesnio formulavimo.

Anais laikais, jei neklystu, devintajame dešimtmetyje, Hungarologijos instituto, o veikiau jau mūsų, tavo paakintų, iniciatyva savoms reikmėms buvo parengta trumpa Vidurio ir Rytų Europos tautų literatūros istorija. Tuomet daug jaunų žmonių gavo darbo. Iš to didžio užmojo man kliuvo Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) literatūros istorija. Ją baigdamas, padariau tokią išvadą: VDR literatūros nėra, yra tik vokiečių literatūra. Deja, tą literatūros istoriją skaitei tik tu ir niekas daugiau. Tai štai apie „neegzistuojančią“ VDR literatūrą buvo sakoma, kad ji buvo rašoma „subjaurota kalba“, arba, kitaip sakant, partinis žargonas buvo taip užteršęs kasdienę kalbą, kad šita liga palietė ir tuos vargšus rašytojus, kurie į visa tai žiūrėjo ironiškai ir to žargono vengė. Visa tai pasakytina tik apie kai kuriuos rašytojus. Taigi mano klausimas: ar tavo skaitytas Baltijos ir kitų Rytų Europos tautų literatūras irgi buvo grybštelėjęs tasai žargonas? Ar socializmo laikų „naujajam žmogui“ būdinga nenatūrali, „nukalta” kalba irgi buvo į tas knygas įsiėdusi?

Žinoma, buvo įsiėdusi, ir dėl to jos buvo nepaskaitomos. Šių literatūrų istorijoje irgi yra tokia balta dėmė, sakykim, nuo ano amžiaus keturiasdešimtųjų iki aštuoniasdešimt aštuntųjų metų, o gal iki penkiasdešint šeštųjų, kaip pasižiūrėsi. Tais laikais irgi buvo leidžiama labai daug knygų – ištisos popieriaus stirtos, bet tos knygos iš esmės jau tada buvo nepaskaitomos. Štai tokia buvo ir lietuvių literatūra, nors egzistavo ir jų egzodo literatūra, beje, ji atsirado ne iš karto po okupacijos.

Kokie buvo tie lietuvių išeiviai?

1944 m. daugelis jų traukėsi nuo Raudonosios armijos. Kurį laiką tie žmonės gyveno Vokietijoje kaip displaced person; 1949 m. jiems leido išvykti į Ameriką ir kitus kraštus, ten jie susibūrė ir susitiko su jau buvusiais lietuvių išeiviais, o gal ir įsiliejo į jų gyvenimą. Mat tuose kraštuose jau gyveno apie pusę milijono lietuvių, emigravusių ano amžiaus pradžioje ir dar anksčiau.

Tad ankstesnė išeivių banga plūdo į Ameriką dėl skurdo?

Taip, tik tų bangų buvo ne viena. Pirmąją išeivių bangą atginė skurdas –­ kaip ir iš daugelio kitų kraštų, kaip ir iš visos Rytų Europos. Buvo dar viena banga prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o paskui žmonės bėgo nuo sovietinės okupacijos. Iš pradžių išeiviai neturėjo rimtos literatūros. Emigracijoje ji radosi pamažu. Buvo toks laikotarpis, sakykim, nuo keturiasdešimtųjų iki penkiasdešimt šeštųjų, kai lietuvių literatūra buvo leidžiama Buenos Airėse. Ten buvo leidžiamas tarptautinis žurnalas – jame bendradarbiavo lietuviai, gyvenantys įvairiuose kraštuose, – jo išėjo devyni numeriai. Šit kas paskaitoma iš to meto lietuvių literatūros. Tai puikus žurnalas, jame buvo skelbiami naujausi Vakarų literatūros vertimai, studijos apie egzistencializmą, viskas.

Ta karta veikiausiai jau buvo studijavusi Vakarų universitetuose.

Taip. Vyriausiasis redaktorius gyveno Buenos Airėse, ten jis atsirado atsitiktinai, o dauguma autorių gyveno JAV, beje, buvo jų ir Australijoje. Tas laikotarpis – absoliučiai balta dėmė. Ilgainiui ji sunyko, šių dienų akimis žiūrint, atrodytų, kad vieną kitą autorių vis dėlto derėtų išversti. Na, o kas buvo daroma pas mus? Buvo pašėlusiai daug verčiama vadinamųjų broliškų tautų literatūros –­ daug daugiau negu dabar. Tas knygas versta laikantis įvairiausių susitarimų, tai buvo socialistinių šalių draugystės, kultūrinio bendradarbiavimo patvirtinimas; tokių susitarimų būta tarp visų socialistinių šalių, jų būta ir su visomis sovietinėmis respublikomis, mat jose buvo kalbama vis kita kalba. Vadinasi, buvo būtina išleisti tam tikrą kiekį knygų. Taigi nuo septintojo dešimtmečio pradžios aš dirbau visoms Vengrijos leidykloms – rašiau tų knygų vidines recenzijas. Péterio Esterházy’o vidinių recenzijų rašytojas Rytų Prancūzijoje –­­ tarsi į mane nusižiūrėtas personažas; taigi iš to aš gyvenau, be to, šitaip ir toliau mokiausi jau pramoktų kalbų ir kibau į naujas – ir į latvių, ir į baltarusių. Perskaičiau siaubingai daug visokiausio šlamšto. Ne tik skaičiau – žvalgiausi ir po tų literatūrų praeitį. Iš tų darbų išaugo šiokia tokia Rytų Europos literatūrų istorija, nors daugelis tų pačių literatūrų radosi tik XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, jeigu apskritai radosi. Štai, sakykim, iki pat šiolei nesu visai tikras, ar egzistuoja baltarusių literatūra.

Tavo vidinių recenzijų rašytojo karjera rodo, kad skaitai daugybe kalbų – visomis slavų ir baltų kalbomis ir dar visomis didžiosiomis Vakarų kalbomis, gal tik išskyrus italų. Ar mokeisi kalbų turėdamas kokį sektiną pavyzdį, ar tas mokymasis buvo savotiškas bėgimas nuo vadinamosios septintojo dešimtmečio pradžios konsolidacijos?

Neturėjau absoliučiai jokio sektino pavyzdžio. 1958 m. pradėjau studijuoti Budapešto universitete, specialybė – rusų ir čekų kalbos. Tada jau šiek tiek mokėjau lenkiškai, mat mane priėmė į lenkų kalbos specialybę, bet tais metais nesusidarė lenkų grupė – buvo galima mokytis tiktai du kursus, tad mane tiesiog perkėlė į čekų kalbos specialybę. Čekiškai nemokėjau nė žodžio, visai nieko nemokėjau. Per keletą mėnesių išmokau tos kalbos iš knygos. Kalbėti apskritai nemokėjau. Iš viso labai prastai kalbu visomis kalbomis. Labai prastai. Taip ir neišmokau gerai kalbėti.

Lietuviškai tarsi ir kalbėjai. Dalyvavai net Vilniaus televizijos laidoje!

Kalbėjau, žinoma. Pats žinai, kaip miela, kaip smagu, kai koks nors vengrų literatūra besidomintis žmogus prabyla vengriškai per Vengrijos televiziją – tegu ir netaisyklingai, tegu ir su klaikiu akcentu, bet – vengriškai. Aš, be kita ko, ir nesistengiau išmokti kalbėti visomis tomis kalbomis, tik norėjau skaityti jomis sukurtas literatūras. Rengiausi būti kalbininku, bet viskas pasikeitė: ketvirtame kurse pasidariau literatūrologas. Rašiau konkursinį darbą apie Jiřį Wolkerį, tas darbas patiko Miklósui Szabolcsiui, tad jis ir priėmė mane į Literatūros institutą. Diplominį darbą irgi rašiau iš kalbos dalykų ir jau tuo metu ėmiausi rašyti ir vidines recenzijas leidykloms, ir versti. Buvau antrakursis, kai išėjo mano pirmoji versta knyga – Ludvíko Aškenazy’o novelių ciklas „Šuns gyvenimas“. Mano profesorius László Dobossy’s rekomendavo tą knygą „Europos“ leidyklai, ir nuo to laiko pasidariau visų slavų reikalų ekspertu. Vidines recenzijas rašiau ir „Europos“, ir kitoms leidykloms. Lenkų literatūros specialistai buvo Jánosas Elbertas, Grácia Kerényi, čekų literatūros specialistai –­ vyras ir žmona Zádorai, Feris Hosszú, beje, jis ir versti mėgo, ir vertė nors ir nedaug, bet labai gerai. Taigi labai daug ir skaičiau, ir rašiau, ir galiu išdidžiai pasakyti, kad septintojo dešimtmečio didžiąją literatūrą ir aš su kitais atvedžiau į Vengriją. Net ir tokią didžią knygą, kaip Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, perskaičiau pirmasis. Romanas buvo išspausdintas žurnale „Moskva“, ir aš pirmas įteigiau „Europos“ leidyklai, kad jį būtina išleisti.

Veikiausiai skaitei ir dienomis, ir naktimis...

Turėjau daug darbo, bet, šiaip ar taip, spėjau pamatyti ir daugelį futbolo varžybų, ir vaikus auginau – nors čia tai jau problemiškas dalykas. Dar 1964 m. rudenį gavau iš lenkų stipendiją visiems mokslo metams, tada aštuonis mėnesius pabuvau Lenkijoje, taigi galų gale pasidariau ir polonistas – ir tokio lygio, kad 1967–1968 m. sudariau lenkų poezijos antologiją. Ji aprėpė eilėraščius nuo seniausių laikų iki šių dienų.

Ar antologiją rengei kliaudamasis tik savo nuojauta?

Matai, žmogus kliaunasi ir lenkų literatūrologų nuomone, bet viską perleidžia per savo filtrą, o aš klioviausi dar ir Grácia Kerényi – ji darė šitai knygai pažodinius vertimus, be to, lygiagrečiai rengė ir šiuolaikinės lenkų poezijos anto­logiją, pavadintą „Žemės šviesos“, serijai „Modernioji biblioteka“. Taigi dirbome vienu metu. Maniškę išleido Ferenco Móros leidykla serijoje „Kosmoso knygos“. Pamenu, tos antologijos pabaigos žodį visą parašiau 1968 metų rugpjūčio 22 d. Bratislavoje – grįžau iš Prahos, ten buvau gavęs stipendiją vienam mėnesiui. Tą patį mėnesį Prahoje buvo surengtas ir Tarptautinis slavistų kongresas. Vėlesniais metais dalyvavimas jame buvo kvalifikuojamas kaip kontrrevoliucinė veikla –­ lygiai kaip ir dalyvavimas Kafkos konferencijoje 1963 metais. Taigi tada važiavau namo iš Prahos per Brno ir apsistojau Bratislavoje, ten mane ir užklupo įsiveržusi svetima kariuomenė. Rugpjūčio 21-ąją nubudau viešbutyje ant Dunojaus kranto ir štai tada pro langą išvydau sovietinius tankus. Apstulbęs įjungiau radiją – o ten įvairiausios institucijos kreipėsi su desperatiškais atsišaukimais į gyventojus ir ragino nesipriešinti... ir taip toliau. Na, tiek jau to, ten ir parašiau lenkų poezijos antologijos pabaigos žodį. Ta knyga išėjo. Taigi dvidešimt aštuonerių metų būdamas jau parengiau rimtą antologiją, ji dar ir šiandien nepraradusi vertės. Dar esu sudaręs ir lietuvių poezijos antologiją, ji išėjo 1980 metais. Atvirai sakant, man ne itin patiko pats antologijos žanras, šiaip ar taip, visi tie „mažieji veidrodžiai“ irgi buvo socializmo savastis (anais laikais Vengrijoje daugelio tautų leidžiamos literatūros antologijos buvo vadinamos „mažaisiais veidrodžiais“, –­ vert. past.). Štai toks kad ir latvių literatūros „mažasis veidrodis“ –­ tik didesnių kūrinių ištraukos, literatūra aprėpiama nuo seniausiųjų laikų, bet be jokio konteksto, tik nedidukas įvadinis straipsnis, kelios eilutės apie tą ar kitą autorių. Tai buvo niekam nereikalingos ir nesuprantamų dalykų prirašytos popieriaus krūvos. Lenkų poezijos antologija ne tokia – į ją pateko geri poetai. Iš vengrų vertėjų geriausiai sekėsi dirbti su Sándoru Weöresu, o vėliau –­ ir su savo bendraamžiu Dezső Tandoriu. Gerai buvo verčiami ir lenkų, ir ukrainiečių poetai. Štai susitariau su S. Weöresu, kad išverstų antologijai Czes­ławo Miłoszo eilėraščius. Jis išvertė juos puikiai, tiesiog nuostabiai. Kai išaiškėjo, kad noriu įdėti į antologiją ir Cz. Miłoszo eilėraščių, iš Lenkijos kultūros ministerijos tuojau paskambino į atitinkamą Vengrijos instituciją: dėsite Cz. Miłoszą –­ ta antologija apskritai neišeis.

Menkiau išmanantiems reikalą priminsime, kad Cz. Miłoszas gyveno ne Lenkijoje. 1947 m. jis pasitraukė į Vakarus, taigi išeivis, arba, kaip tuomet buvo sakoma, pabėgęs į Vakarus poetas. Be to, jis nejautė didesnių simpatijų komunizmui.

Taip, „liaudies priešas“. Bet ir tais laikais visi žinojo, kad tai veikiausiai didžiausias gyvas lenkų poetas. Ką gi, tada neįdėjome į antologiją S. Weöreso verstų eilėraščių, bet vėliau, kai jau buvo galima išleisti atskirą Cz. Miłoszo knygą, į ją sudėjau ir tuos S. Weöreso vertimus. Na, tai kur mes sukome kalbą?

Kalbėjome, kuo tave traukė kalbos. Kaip mokeisi baltų kalbų. Šiaip ar taip, slavistui jų mokytis nebūtina.

Tyriau Rytų Europos avangardo poeziją kaip šioks toks komparatyvistas arba literatūros istorikas, kuris imasi lyginti paskiras literatūras. Tą darbą pradėjau dar būdamas studentas, o paskui tą patį dariau ir Literatūros institute. Skaitinėjau ano amžiaus antrojo ir trečiojo dešimtmečio poeziją ir pamaniau, kad reikėtų praplėsti literatūrų ratą. Baltijos šalys, tariau sau, irgi turėtų turėti literatūras, taigi turėtų turėti ir avangardinės poezijos. Parašiau laiškus tų šalių literatūros institutų direktoriams – prašiau, kad atsiųstų knygų. Atsiuntė bibliografijų, literatūros istorijų.

Bet kaip galima skaityti tokia kalba, kurios žmogus nėra niekada mokęsis?

Pasimokiau tų kalbų iš rusiškų ir vokiškų vadovėlių, būta ir analogiškų žodynų, ir iš jų mokiausi.

Abi šios Baltijos tautos visai nedidukės. Kiek žmonių kalba viena, o kiek kita baltų kalba?

Latviškai – milijonas aštuoni šimtai tūkstančių, lietuviškai – apie trys milijonai.

Tai nykstančios, stabilų gyventojų skaičių išlaikančios ar didėjančios tautos?

Veikiau jau nykstančios, kaip ir vengrai. Sovietiniais laikais joms iš tikrųjų grėsė išnykimo košmaras. Ypač tai pasakytina apie latvius – Latvijoje jie jau buvo tapę kone mažuma.

O gal tam turėjo įtakos istorijos įvykiai. Kiek esu girdėjęs, latvius jau viduramžiais valdė vokiečiai, o lietuviai yra turėję savo nepriklausomą valstybę, paskui buvo unija su Lenkija, dar vėliau – šiaip unija, taigi tokie dalykai neturėję kalbai išeiti į naudą.

Taip, lietuvių elitas sulenkėjo, ir tik vėliau, XIX a. pabaigoje, prasidėjo tautinis atgimimas, bet jis neturėjo įtakos gyventojų prieaugiui. Sovietiniais laikais lietuviams negrėsė išnykimo pavojus –­ Lietuvoje gyveno aštuoniasdešimt procentų lietuvių.

Buvo atkelta mažiau rusų.

Ir ne tik dėl to. Lietuvoje antroji didžiausia tautinė mažuma buvo lenkai. Latvių padėtis buvo visai kita kaip tik dėl kolonistų. Užtat ir vėl atgavusių nepriklausomybę latvių reakcija buvusi daug aštresnė.

Dar vienas palyginimas. Gal kartais latvius labai jau slėgė Rytų Prūsijos vokiečiai, o lietuviai patyrė ne tokią didelę lenkų priespaudą?

Latvius slėgė ne Rytų Prūsijos vokiečiai, o šitą kraštą nuo XII a. valdę Baltijos vokiečiai. Rytų Prūsijos valstybė ir joje gyvenantys vokiečiai darė poveikį lietuviams. Rytų Prūsijoje gyvenanti lietuvių mažuma ir subrandino pačią literatūrą. Lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis irgi gimė Rytų Prūsijoje XVIII amžiuje. Jo epinė idilė parašyta hegzametru, joje kalbama apie keturis metų laikus. Tai ir to meto, ir klasikinis žanras – apdainuoti metų laikus. K. Donelaitis irgi juos apdainavo – labai gyvenimiškai ir realistiškai. Atsirado ir genialus jo vertėjas – Dezső Tandoris. Aš padariau jam pažodinį – tris tūkstančius XVIII a. lietuviško hegzametro eilučių. Tai buvo labai rimtas darbas, jis atnešė D. Tandoriui labai didelę sėkmę: nuo to laiko jis pasidarė „Europos“ leidyklos vertėju iš visų kalbų. Dar tiksliau pasakysiu – D. Tandoris pirmą kartą vertė eilėraščius mano sudarytai lenkų poezijos antologijai. Tada mes susitikome pirmą kartą ir susidraugavome.

Kieno buvo pati idėja duoti eilėraščius versti ne lenkų kalbos vertėjui, bet poetui vertėjui, kuris nemoka lenkiškai?

iliustracija
Endre Bojtáro sudarytas žodynas

Tais laikais tai buvo savaime suprantama. Reikėjo nuspręsti, kas turėtų versti: ar šiaip sau kalbą mokantys mėgėjai, o gal prasti, silpni poetai, ar didieji poetai – iš pažodinių vertimų. Aš vienareikšmiškai teigiau ir dabar tebeteigiu, kad poeziją turėtų versti tiktai geri poetai. Niekuomet aš pats – išskyrus tik vieną vienintelį kartą – nei drįsau, nei ryžausi versti eilėraščius kaip poetas: visuomet tik rengiau pažodinius. Laimė, Grácia Kerényi irgi buvo tos pačios nuomonės, nors ji ir laikė save poete, ir vertė eilėraščius, kai kada ir labai gerai, bet ir ji kruopščiai rengė pažodinius vertimus lenkų poezijos antologijai, o eilėraščius vertė Gyula Illyés, Sándoras Weöresas, žodžiu, didieji poetai. Užtat ta antologija ir gera, kad joje yra labai daug puikių vertimų.

Vienu metu vengrų skaitytojai turėjo progos susipažinti su nuostabiu lietuvišku romanu, beje, tavo išverstu. Tai Sauliaus Tomo Kondroto kūrinys „Žalčio žvilgsnis“. Kaip suradai tą romaną ir kuo visa tai baigėsi?

Tai šedevras, o aš pats turėjau jį versti todėl, kad tas romanas dar nebuvo išverstas į rusų kalbą. Rusiškai jau išleista lietuvių proza buvo verčiama iš rusų kalbos. Daugiausia ją vertė Lászlas Marázas – beje, radijo teatro vadovas. Jis buvo tiesiog įsimylėjęs lietuvių literatūrą, tai tikrai puikus vertėjas. Lietuvių autorių knygas vertė ir mano žmona Anna Bojtár. Aš, kaip kontroliuojantis redaktorius, tikrindavau vertimus lygindamas su lietuvišku originalu. „Žalčio žvilgsnis“ pakliuvo į mano rankas lygiai taip, kaip ir kitos lietuviškos knygos: „Europos“ leidykla paprašė, kad parašyčiau vidinę to romano recenziją. Knyga išleista 1980 m., tai buvo pirmasis jauno rašytojo romanas. Perskaičiau jį ir netekau žado. Tai buvo 1982, o gal 1983 m., mat 1984 m. rašytojas pasitraukė į Vakarus. Knyga išėjo vengriškai 1986 metais. Savo krašte, Lietuvoje, S. T. Kondrotas buvo laikomas opozicionieriumi, tad ir jo romano neišleido rusiškai. Užtat taip jau susiklostė, kad aš pats turėjau jį versti, – tada niekas kitas Vengrijoje nemokėjo lietuviškai. 1986 m. romanas išėjo aštuonių tūkstančių egzempliorių tiražu, o skaitytojai, nė nežinau kaip, tiesiog paslaptingai užuodė, kad tai gera knyga, – visas tiražas ištirpo per savaitę. Man buvo sunku patikėti savo akimis. Paskui per radiją nuskambėjo ditirambai romanui, o vargšelis Balázsas Simonas, nuostabus poetas, parašė apie jį ilgiausią straipsnį, buvo išspausdintas vėliau, jau pasikeitus Vengrijos politinei santvarkai. Taigi romanas patyrė daug didelių sėkmių. Beje, su juo susijusi ir viena tiesiog neįtikėtina istorija. Štai Slovėnijoje ar ne nuo 1988 m. rengiami Tarptautiniai Vilenicos literatūros festivaliai, juose susitinka Vidurio Europos rašytojai, daugiausia opozicionieriai arba kitamaniai, tai tokia vieta, kurioje Rytai susitinka su Vakarais. Ten buvo premijuoti ir vengrų rašytojai, kad ir Péteris Nádas, Péteris Esterházy’s, Endre Kukorelly’s. Taigi 1989 m. aplankė mane toksai slovėnas –­ Jože Hradilis. Pasirodo, tas vyras, baigęs Debreceno universitetą, yra vengrų literatūros istorikas, vertėjas, be kita ko, turi ir savo leidyklą. Jis buvo skaitęs šio S. T. Kondroto romano vertimą. Slovėnijoje tuo metu neatsirado lietuviškai mokančio žmogaus, tad jis pats ryžosi versti šį romaną į slovėnų kalbą. Knyga buvo išleista su mano pabaigos žodžiu, o po poros metų ir S. T. Kondrotas buvo premijuotas Vilenicoje. Jis buvo gerokai nustebęs – iš kur slovėnai apie jį sužinojo? Tai sėkmingiausias viso mano gyvenimo vertimas.

„Žalčio žvilgsnis“ – daugybę įvykių, sis­temų, pažiūrų aprėpianti knyga, itin sudėtinga jos struktūra. Iš esmės tai istorinis romanas, bet jis apima daug daugiau ir didesnių dalykų. Tai rimtas filosofinis romanas, jis kelia klausimus, savaime suprantama, per fabulą ir likimus. Iš ko išaugo šis romanas? Iš kur pasiėmė autorius tokių dalykų, kurių taip vėlai atsiradusi literatūra apskritai vargu ar gali turėti?

Viena vertus, autorius pasiėmė visa tai iš niekur, tai tiesiog jo genialumas, –­ juk galėtume sakyti, kad ir K. Donelaitis atėjo iš niekur. Antra vertus, daugelį dalykų S. T. Kondrotas perėmė iš rusų literatūros. Tiesiog sunku patikėti, kiek daug visko išversta į rusų kalbą. Į tą kalbą buvo labai daug verčiama visais laikais – ir prieš sovietų valdymą, ir jų valdymo metais. Matai, daugybę puikių dalykų buvo išsivertę ir jų emigrantai. Dar reikėtų nepamiršti, kad šiuolaikinės literatūros knygos buvo platinamos ir savilaidos („samizdat“) būdu. Leisdavo ir „oficialių“ vertimų, beje, tolimiausiuose užkampiuose įsikūrusiose Sibiro leidyklose.

Tuos leidinius nelegaliai atveždavo į Lietuvą?

Na, taip, juk ir lietuviai lankydavosi Maskvoje. Labai daug jų ten lankydavosi. Štai kitas gyvas didysis lietuvių poetas Tomas Venclova ketverius metus gyveno Maskvoje, ten susidraugavo su Josifu Brodskiu, paskui J. Brodskis iš ten išvažiavo ir gal pusmetį gyveno Vilniuje. Taigi pačioje Sovietų Sąjungoje palaikė ryšius ir rimti rašytojai, ir rimtos literatūros, tik, savaime suprantama, apie tai niekas nekalbėjo. Tai iš ten daug perėmė ir S. T. Kondrotas. Ir pateikė vertėjui daugybę uždavinių. Štai romane vienas kalbos sluoksnis remiasi lietuviškomis viduramžių kronikomis. Tik šit kas: viduramžių Lietuvoje nebuvo lietuviškos raštijos – buvo rašoma senąja baltarusių ir senąja ukrainiečių kalba.

Tad kas toje valstybėje kalbėjo lietuviškai?

Visi. Paprasti žmonės. Tik rašytinės lietuvių kalbos nebuvo. Taigi buvo didžiulė valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Iš maždaug devynių milijonų gyventojų buvo milijonas lietuvių. Kiti aštuoni milijonai – rytų slavai. Vienu metu tai valstybei priklausė visos rytų slavų kunigaikštystės.

Sakai, kronikos rašytos senąja baltarusių kalba. O kaip tai atsispindi lietuviškame romano tekste?

Sakykim, vartojamos vardų archajiškos formos. Lietuviai patys apstulbę skaitė šitą knygą: jie jautė, kad čia archajinama, ir nesusivokė, kaip tai reikėtų vertinti.

O tu klausei autoriaus, iš kur jis visa tai paėmė?

Taip, žinoma, susirašinėjau su juo. Autorius ėmė tai iš viduramžių kronikų. Yra tenai dar vienas kalbos sluoksnis –­ norėdamas jį perteikti, turėjau skaityti Okeanijos pasakas. Yra ir trečiasis kalbos sluoksnis – dėl jo turėjau skaityti XIX a. kulinarijos knygas. Taigi tokią knygą verčiantis žmogus nenuobodžiauja.

Už ją gavai apdovanojimą „Metų vertimas“.

Vėliau, kai leidykla „Osiris“ ėmėsi leisti mano redaguojamą seriją „Auksinė Vidurio Europa“, pirmoji tos serijos knyga buvo „Žalčio žvilgsnis“. Antrąjį leidimą irgi lydėjo sėkmė – trijų tūkstančių tiražas tučtuojau ištirpo.

Ar nereikėtų dar kartą to romano išleisti? Nuo antrojo leidimo praėjo jau šešiolika metų, daugelis jo nėra skaitę: nelengva gauti. Dabar paaiškink mums dar vieną dalyką. Keista toji lietuvių literatūros raida – į lietuvių kalbą yra įsigraužusių ir senosios baltarusių bei senosios ukrainiečių kalbos žodžių, ir lenkiškų žodžių, ir sovietinės rusų kalbos dalykų. Tad galų gale kokia kalba šneka daugybė to romano personažų? Ar tai gyva kalba, ar ji suliteratūrinta, stilizuota?

Stilizuota. Beje, autoriui buvo priekaištaujama ir už tai – buvo tiesiai sakoma: girdi, romano veikėja XIX a. kaimo moteris, negalinti kalbėti taip, kaip šneka šių dienų studentė. Mano galva, S. T. Kondroto stilizacija puikiai dera su visu romano tekstu ir yra visiškai natūrali – bent jau taip yra mano vertime.

Prieš dešimt, o gal penkiolika metų buvai sumanęs sudaryti Rytų Europos poetų antologiją. Dabar tarsi ir neketini to imtis.

Taip. Matai, esu skaitęs daugybę socializmo laikais sukurptos literatūros. Ne tik skaitęs – ir daug eilėraščių vertęs. Labai griežtai skiriu eilėraščių vertimą nuo prozos vertimo. Manau, kad eilėraščių vertimas – neįmanomas, bet būtina išversti tą neįmanomybę. Tai, žinoma, banalus pasakymas. Dar, mano manymu, svarbus toks dalykas: eilėraščius turi versti poetas, ir geras poetas – jokiu būdu ne diletantas; jis turi versti ne tik dėl to, kad moka kalbą. Pažinojau daug žmonių, kurie ėmėsi versti mažųjų tautų literatūras geriausių norų ir meilės vedami. Tie žmonės buvo puikiai susipažinę su mažųjų tautų kultūromis, ėmėsi darbo su užsidegimu, vertė ir eilėraščius – ir nepataisomai gadino verčiamų literatūrų kūrinius. Tokie buvo Zoltánas Csuka ir Kálmánas Dudás. Jau nė nežinau, kiek dešimtmečių jie nepataisomai gadino verčiamą serbų ir chorvatų literatūrą, iš dalies ir slovėnų literatūrą. Slovėnų vertimuose daug ką pataisė Orsolya Gállos, nuostabi vertėja. Z. Csuka ir jam artimi žmonės nepataisomai gadino ne tik eilėraščius – jie beviltiškai prastai vertė ir prozą, ir net didžiuosius rašytojus – Ivo Andrićių, Miroslavą Krležą. Tiesa, vertėjai iš pietų slavų kalbų, ypač gera vertėja Viktória Radics, įstengė daug ką pataisyti, bet neįmanoma pataisyti visko, ir kas žino, kada bus išleisti kad ir Andrićiaus nauji vertimai. Aš ir pats mokiausi iš šitų nevykusių vertimų, galų gale pats ištisomis tonomis rengiau pažodinius. Anais laikais didelio fabriko principu buvo leidžiamas žurnalas „Szovjet Irodalom“ (žurnalo „Sovietskaja literatura“ vengriškas variantas, – vert. past.). Žurnalas buvo redaguojamas Maskvoje, bet veikė ir redakcija Budapešte. Tai buvo mėnesinis leidinys, kas mėnesį jis skelbė daugybių daugybę eilėraščių. Ir uzbekų, ir lietuvių, ir kitų tautų eilėraščių. Buvo įvairiausių teminių numerių, buvo ir numerių, skiriamų vienos kurios tautos literatūrai. Būdavo, suskamba telefonas: štai uzbekiškų eilėraščių tūkstantis eilučių. Taip, tie eilėraščiai pateikiami rusiškai. Viskas buvo verčiama iš rusų kalbos. Eilėraščius reikia išversti, duodama savaitė laiko, su D. Tandoriu jau sutarta, jis laukia pažodinio. Štai tada gauni tą tūkstantį eilučių. Pažodinį padarai per dieną, siunti D. Tandoriui, jis išverčia per dvi dienas. Šitaip buvo dirbama metų metus. Pervaryta daugybių daugybė eilėraščių. Tada pamačiau, ką gali padaryti toks nuostabus vertėjas kaip D. Tandoris. Kitas mano bičiulis, Pista (István) Tótfalusis, irgi puikus vertėjas, kartą gyrėsi per savaitę išvertęs, jei gerai pamenu, keturis tūkstančius eilučių. Zsuzsa Rab pasakojo, kaip jie su Istvánu Kormosu (jie buvo sutuoktiniai, –­ vert. past.) vertė rusų liaudies dainas. I. Kormosas gavo tą darbą, bet dirbti neturėjo ūpo, tai už jį Zsuzsa naktimis versdavo tuos tekstus, o prie jų išspausdintų buvo įrašyta vertėjo I. Kormoso pavardė. Tokie vertimai buvo rengiami ne itin kruopščiai, kitaip ir negalėjo būti. Viskas buvo tarsi tempiama ant vieno kurpalio. Socializmo laikais buvo privalu leisti vieniems kitų eilėraščius, užtat ir radosi tokia lyg ir eilėraščių vertėjų kalba. Būdavo ir vadinamojo privalomojo asortimento. Štai buvo toksai rašytojas Sergiejus Sartakovas. Péteris Esterházy’s taip tardavo šitą pavardę: Szártákov (rusiški žodžiai paprastai vengriškai perrašomi be diakritinių ženklų; išimtys dvi: su á perteikiami miestų pavadinimai su sandu -grad (Leningrád) ir tų laikų topas – Sztálin; taigi, kaip galima spėti, P. Esterházy’s šaiposi iš Sartakovo ir vos nesulygina jo su Stalinu, – vert. past.). Tokia autoriaus pavardė buvo išspausdinta ir vengriškame knygos viršelyje. Tas autorius vienu metu yra buvęs Sovietinių rašytojų sąjungos pirmininkas. Jis rašė žvėriškai storus romanus apie Sibirą, mat pats buvo sibirietis. Jo romanus duodavo mano žmonai Anci (Annai), –­ girdi, išversk, tad ji ir versdavusi. O kodėl reikėjo juos versti? Sovietinės kultūros reikalų patarėjas pasakė: išleisite S. Sartakovą –­­ eis ir A. Achmatova. Buvo išleista A. Achmatova, o penkių šimtų puslapių S. Sartakovo knygos niekada niekas neskaitė; perskaitė tik vertėja ir knygos redaktorė Klaudy Kinga.

Esu vertėjavęs vienoje Budapešto galerijoje. Trys ketvirtadaliai tos galerijos parodų būdavo rengiamos iš mainais gaunamų eksponatų, o tie mainai vykdavo pagal susitarimus tarp valstybių. Taigi būta ir tokių dalykų.

Būta, tie susitarimai yra davę ir apčiuopiamos naudos. Susitarimų būta ne tik su sovietais – ir su čekais, lenkais. Gaila, kad jų nebūta su jugoslavais! Tais laikais žmogus, rašantis leidykloms vidines recenzijas, ar vertėjas, kurios nors literatūros šeimininkas, visus naujausius kūrinius gaudavo už dyka, už tai nereikėjo mokėti. Gaudavo knygas, žurnalus, na, o dabar... Bet grįžkime prie eilėraščių vertimų. Prieš kokius dešimt metų „Knygų klubo“ prašomas ėmiausi sudaryti Rytų Europos poezijos antologiją. Leidykla buvo nusiteikusi mokėti tik už tūkstantį naujai išverstų eilučių, taigi didžiąją dalį eilėraščių turėjau imti iš jau išverstų į vengrų kalbą knygų. Dar kartą perskaičiau baltarusių, latvių ir kitų literatūrų „mažuosius veidrodžius“ ir pašiurpau. Turėjau perskaityti neįtikėtinai daug šlamšto, kolei sukrapščiau maždaug trylika lankų. Tiesa, tose knygose nebuvo naujausių eilėraščių, jie nebuvo pakliuvę į mano akiratį, bet svarbiausia šit kas: tik tiek eiliuotų tekstų pasisekė atrinkti į knygą, aprėpiančią tas literatūras nuo pat pradžių iki ano amžiaus devintojo ir net dešimtojo dešimtmečio. Tik tiek tebuvo vengriškai paskaitomų eilėraščių. S. Weöresas, D. Tandoris buvo geriausi ir šios antologijos vertėjai. Ūmai suvokiau, kad niekada jau niekas neskaitys šitos didelės knygų stirtos – mažųjų tautų literatūrų.

O gal daugelio tų eilėraščių originalai geresni?

Taip ir yra. Bet kas imsis juos iš naujo versti! Beje, tokį fiasko patyrė tik eilėraščių vertimai. Proza – kitas dalykas: prozą galima išversti. Didis rašytojas matyti ir iš prasčiausio vertimo. Tarpukario metais Fiodorą Dostojevskį vertė iš vokiškų vertimų ir iš jų buvo matyti, kad tai –­ nepaprastas rašytojas. Žodžiu, minėtoji eilėraščių atranka sukėlė man tokį graudulį, kad viską mečiau velniop ir neketinu toliau eksperimentuoti. Nematau prasmės leisti dar vieną Endre Bojtáro parengtą antologiją.

Aš tai matyčiau prasmę.

Tiek jau to. Šitoks patyrimas suformavo gana prastą mano nuomonę apie tas literatūras. Svarbiausia – neturiu vilties, kad vadinamoji pasaulinė literatūra laikys tas literatūras sau lygiomis, kol jos neturės prozos. Vengrų literatūra, ačiū Dievui, jau turi prozą, taigi nieko stebėtina, kad vengrų literatūra tuo požiūriu – bent jau man taip atrodo – yra pasaulinės literatūros reiškinys. O tos literatūros, su mažomis išimtimis, yra lyrikocentriškos.

O kodėl taip nutiko?

Todėl, kad lyrikai nereikia laiko. Eilėraščiui nereikia istorinio laiko ir erdvės, o proza negali egzistuoti be viso šito. Jau vien tik parašyti romaną reikia laiko. Levas Tolstojus rašė „Karą ir taiką“ vienuolika metų, Péteris Esterházy’s kūrė „Harmonia caelestis“ devynerius metus. O kurgi buvo čia, Rytų Europoje, toks istorinis laikas, kuris būtų leidęs pamatuoti kokią nors perspektyvą? Juk čia visada viskas griūdavo, jei ne vieną akimirką, tai kitą, – visa tai gali aprėpti tik lyrika. Tačiau viso šito neįmanoma išversti. Taigi prasiplėtus istorinei erdvei ir laikui (sakykim, Lenkijos istorijoje –­ XIX a. pabaiga), tenai tučtuojau atsirado Władysławas Reymontas, atsirado Henrykas Sienkiewiczius, kurie tapo Nobelio premijos laureatais. Paskui jau pagal tą tradiciją galėjo kurtis lenkų proza. Tarpukario metais Čekoslovakijoje čekų literatūra turėjo šiek tiek laiko – sakykim, dvidešimt metų – ir štai tada atsirado pasaulinį rangą įgijusi čekų proza.

Tai, tavo manymu, literatūros kalbą sukuria proza?

Proza? Literatūros kalbos klausimas nuo jos nepriklauso. Veikiau jau poezija ją sukuria. Bet štai čia iškyla toks dalykas: kas išverčiama, o kas ne. Ir dar apie tai, kas yra pasaulinė literatūra. Į ją patenka tos literatūros, kurios turi gerą prozą. O štai dauguma mūsų aptartų literatūrų tokios prozos neturi. Todėl neturiu vilties, kad jos – šitos mažosios tautos – kada nors galėtų patekti į pasaulinę literatūrą.

Iš vengrų kalbos vertė VITAS AGURKIS

_____________________________

Versta iš: 2000: irodalmi és társadalmi havi lap, 2008., 5. szám, p. 3–9. Interviu buvo transliuotas dalimis per Budapešto radiją Vertėjų susivienijimo laidų serijoje „Vertėjų dirbtuvėse“ 2008 metų balandžio mėnesį.

 

Skaitytojų vertinimai


48111. Dede :-) 2008-07-28 08:47
Sauliaus Tomo Kondroto "Zalcio Zvilgsnis" - geriausias visu laiku lietuviskas romanas.Tai kurinys,kuri galima skaityti ne viena karta,ir kas kart atrasi jame ka nors nauja,ko nepastebejai anksciau.Magiska knyga.Tikras perlas lietuviskoj literaturoj.

48112. ivs2008-07-28 08:58
aha. reiktu perskaityt is naujo.

48146. lietuviskoms knygoms2008-07-29 18:05
Gal pasirupinkit isversti Kondrota i didziasias kalbas ir paplatinkit pasauly

48173. Skirmantė2008-07-30 16:57
Ne proza lemia didžiają literatūrą, o tų valstybių įtaka apskritai. Taip jau yra, kad Europoje tai VOKIETIJA, D. B, PRANC ir Rusija. Jos , žinoma, tam neprieštaraus. Pagal ką tas liter. skiriame? Pagal savo žinojimą ir bendrąsias opinijas. Juk negali spręsti apie ką nors, ko visai nepažįsti. Svetimtaučiui paprastai išmanyti lietuvių liter. neverta. Tas kategoriškas "niekada" str. pabaigoje įžeidus.

48193. vkl :-) 2008-07-31 17:36
Viskas lemia - ir proza, ir poezija, ir Lietuvos valstybės prestižas. Bet autorius pabrėžia, kad poezijos neįmanoma tobulai išversti, o prozą kažkiek įmanoma, todėl įdomią prozą turinčios valstybės ir yra žinomos

48195. Skirmantė2008-07-31 18:15
Lietuviško teksto į liet. k nereikia versti. :)

48206. raimis2008-08-01 10:18
S.T.Kondroto "Žalčio žvilgsnis" išverstas į prancūzų kalbą ( ar ne Ugnė Karvelis išvertė ar prodiusavo), anuomet jų spaudoje palankių vertinimų susilaukė. Kaip ir kitas kūrinys, J. Baltušio "Sakmė apie Juzą": prancūzai skaitytojai,pirmiausia kritikai stebėjosi, kad Europoje sat esama pusiau laukinių atsiskyrėlių...Mūsų poezija spindėtų Europoje, jei būtume anglosaksų gausinga tauta.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
2:35:25 Oct 17, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba