PERSIDAŽYMAI

"Herojiškas metas tik iš tolo, po tam tikro laiko atrodo gražus, romantiškas ir teisingas. Patiems jo dalyviams jis nė kiek nepatinka, ir visi tik ir laukia jo galo, nesvarbu, kurioje pusėje būtų - laiminčiųjų ar pralaiminčiųjų. Bet praėjus tam tikram laikui pradedama puoštis herojiško meto dalyvių plunksnomis, stengtis iš to išgauti naudą, ir paprastai dalyvių atsiranda daugiau, negu jų būta iš tiesų, arba tikrieji herojai užmirštami, ir jų vietoje atsiranda kiti, kurių niekas net neįtarė tokiais būvus", - rašo vienas mano pažįstamas autorius. Tipo, kiekvienam rūpi truputį pagražinti savo plunksnas, pasirodyti geresniam, negu buvo ar yra. Ir tai suprantama, žmogiška, ta prasme, kodėl ne, tai tarsi moteriškių pasidažymas prieš išeinant į gatvę. Visi žino, kad originalas ne visai toks, bet nieko nesako, netgi džiaugiasi, jeigu grimo neviršyta, jeigu senutė neužsipiešia mergytės veido arba kokia nors kikimora - lėlės. Koročė, svarbu saikas.

Tas pats ir su politiniu spalvų mainymu, daugiau būdingu vyrams. Kitas, žiūrėk, visą gamą pereina, ir tai jau nebežavi. Ypač kai koks nors biografiją apsitrumpinęs eksbildukas fotkinasi vienuolio koplyčioje ir aiškina amžiais tikėjęs gerąjį Dievulį, o tų klaikiųjų sovietų laikais kentėjęs kaip nežinia kas. Tai tokia riba, kurios nedailu peržengti, jei nenori, kad į tave pirštais rodytų. Kol kas, o gal jau dailu?