DANGUS YRA ŠVELNUMO SPALVOS

Elena Nona Zavadskienė. "Mėnulio Lilit periodas I"

"Virš mūsų tik dangus", - sako Elena Nona Zavadskienė. UNESCO galerijoje eksponuojamuose kūriniuose pastelinės spalvos susilieja viena su kita, išryškindamos gruoblėtą popieriaus faktūrą. Tačiau ne tik ją. Ir ne faktūra čia yra svarbiausia.

E.N.Zavadskienė demonstruoja modernistinį požiūrį į kūrybą ir gyvenimą, sąlygotą modernistinės pasaulėjautos. Menininkė jautriai reaguoja į tai, ką mato aplinkui save ir savyje; ir svarbu savo emocijas bei mintis, suderinus su asmenine vertybių sistema, perkelti į popierių ar drobę. Nėra čia abejingumo ar reliatyvizmo, postmodernistinio žanrų maišymo, destrukcijos ar entropijos. Yra žmogus. Jo veidas ir figūra, kuri gali būti traktuojama kaip plastinis kūrinius formuojantis elementas ir kaip simbolinis menininkės dėmesio objektas. Simbolinis? Iš tiesų ekspozicija simboliška: jeigu turėsime galvoje ne atskirus darbus, o visą - apgalvotą ar spontaniškai atsiradusią - koncepciją, aiškiai matysime trejopą parodos struktūrą. Tamsus, efektingai ryškiomis spalvomis žaižaruojantis ciklas "Mėnulio Lilit periodas" priešinamas šviesiems, pasteliniams, švelniems darbams - "Saulėlydžio" diptichui, "Šeimai". Galiausiai kaip trečiasis elementas - tiesiog portretai, vaizduojantys visiškai konkrečius, atpažįstamus žmones.

Tamsus fonas išryškina karnavališkus personažus. "Mėnulio Lilit" spalvos tarsi šviečia iš tamsos, jos pilnos vidinio spindėjimo. Raudoni veidai, mėlyna moters ranka su išskėstais pirštais pradeda ciklą - ir tokia pat moteris, tik pavaizduota iš priekio, jį užbaigia. Kitame lakšte moteris atsuka veidą į žiūrovą ir vėl nusisuka - kad pademonstruotų savo bendrystę su paukščiu, į kurį žiūri. Tamsa už personažų nugarų paslaptinga, joje galėtų slypėti aukurai, deginami Hekatės garbei, ar tiesiog naktinis sodas su tvenkiniu, kuriame padarytus nusikaltimus taip puikiai aiškindavo tėvas Braunas. Arba - naktinis lapkričio dangus, kuriame nėra nieko, išskyrus tamsą.

Šviesus dangus atsveria tamsųjį. Šviesiuosiuose lakštuose žmonių figūros šypsosi, spalvos tarsi fosforescuoja, leisdamos gruoblėtam popieriui persišviesti ir išryškinti figūras. Jos kažkokios majoliškos, bent jau tuo, kad skleidžia gyvenimo džiaugsmą. Savita stilizacijos maniera, aptakios formos, pastelinės, švelnios spalvų dėmės, formuojančios personažus. Vienintelis organizuojantis elementas - lengva pieštuko linija, kuri suvaldo išsklidusias spalvas. Emocija, pasklidusi popieriaus plokštumoje, - svarbiausia. Švelnumas, džiaugsmas ir kažkokia skaidri ramybė.

Šviesūs ir tamsūs E.N.Zavadskienės darbai - kaip dangus ir požemis; per vidurį - realių žmonių portretai, tų, kurie gyvena ant žemės, "šaknim į pragarą, šakom į dangų". Prancūzas studentas juodu megztiniu, šokėja Lija su keista kepuraite, gražiom, šiek tiek susirūpinusiom akim žiūrinti balerina Eglė Špokaitė. Tie, kurie savo kailiu patiria mus supančio pasaulio dualizmą, kai šviesa ir tamsa, gėris ir blogis, džiaugsmas ir neviltis eina greta. Tie - kaip ir mes. Tik Elena Nona Zavadskienė piešia ne visus.