Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-11-08 nr. 2924

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Mieli skaitytojai,34
• TRUMPAI2
• KITAME NUMERYJE4

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI3
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vladas Braziūnas.
"CAP A L`EST" - NAUJAS EUROPOS POETŲ JUDĖJIMAS

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
PERSIDAŽYMAI
1

SVEIKINAME SUKAKTUVININKĄ 
• VYTAUTAS PAUKŠTĖ1

LITERATŪRA 
• GYVŪNŲ PASAULYJE2
• Yannas Martelis.
KAIP AŠ RAŠIAU "PI GYVENIMą"
6

JAUNIMO PUSLAPIS 
• JURGA BUTKYTĖ2
• ANDRIUS PULKAUNINKAS13

KNYGOS 
 Ramutis KarmalavičIus.
...ATKERĖTŲ KOMUNIJŲ IR MEMUARŲ SRAUTAIS...
61
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
ATGIMSTA "MUZIKOS RUDUO"
4

TEATRAS 
• "PATI PRADŽIOS PRADŽIA" M.ŠIAULYTYTĖS AKIMIS3
• Rimas Driežis.
ALYTAUS "AITVARO" SVEČIAI

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
"MOLODIST" - PRIEGLOBSTIS KINOMANAMS
2

NAUJI FILMAI 
• BALTIJOS FILMŲ PANORAMA - VILNIUJE

DAILĖ 
• Jurgita LudavičIenė.
PAPUOŠALAI
3
• Jurgita LudavičIenė.
DANGUS YRA ŠVELNUMO SPALVOS
6

KRONIKA 
• Lietuvių PEN centro PAREIŠKIMAS2
• Ingrida Daunoravičiūtė.
JAUNIMO TEATRE - PREMJERA VAIKAMS
• ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS ROMO GUDAIČIO PAREIŠKIMAS
• 2002-ŲJŲ "METŲ VERTĖJO KRĖSLAS"

DE PROFUNDIS 
• MAESTRO
• RAMŪNAS KASPARAVIČIUS

KNYGOS

...ATKERĖTŲ KOMUNIJŲ IR MEMUARŲ SRAUTAIS...

Ramutis KarmalavičIus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dailininkas Alfonsas Žvilius

Modernistiniam, 1970 metais paskelbtam, lietuvių prozos šedevrui (Vytauto Janavičiaus "Laiškas sūnui"), kuriame pagal psichoanalizės determinizmo logiką šeimininkavo budelis, paklūstąs toms pačioms žaidimo taisyklėms kaip ir auka ("tik aistra ir kartuvės daro šitą pasaulį įmanomą"), Herkus Kunčius tiesia ranką postmoderniais "Pelenais asilo kanopoje", kur, sveikindamasis su trečiuoju tūkstantmečiu, minėtą determinizmą dekonstruoja iki multialogines erotinių pulsacijų veikmes. Tai viena 1996 metais gimusių, tačiau su 2001 metų data pasirodžiusių Kunčiaus trilogijos knygų apie natanizmo kombinacijas ego subversijų erdvėje ir istorijos, kaip mitines naivybes denominuojančios atsivėrimų skalės, laike; kai net džakometiškai įsitempusios sielos stygos apnuogina falinio performatyvumo šaknis ir veikia pagal agonizuojančius prelibidinio ciklo dėsnius. Mat molekulinę kūno sandaros vaizduotę čia pakrauna ir dionisinė erotinio kompendiumiškumo, ir daugiažaidybinė "simuliacijų spiralės" skirtis.

Niekas neprievartauja (ypač lietuvio skaitytojo) tikėti enciklopedine postperverstinių Kunčiaus personažų flirto galia, - užtenka į juos žvelgti budelio, tai yra savo paties, sėklos akimis, tik ginkdie ne pseudoromantiškai suvedžiotų smegenų (pas mus kartais vadinamų nuostaba), o iš tikro atviresnėmis net už tas, prieš daugelį metų rekomenduotas vizionieriaus Konstantino (mat jis vargšas dar gūžėsi net prieš agresyvesnes G.Klimto bei K.Somovo drobių spalvas). Tad geriausia gal būtų paklusti U.Eco - naudotis onanistinės budelio vienatvės sufokusuotomis organizmo fiziologinės introspekcijos įrankių paslaugomis. Ir tuomet pasąmoninį aš neoficialiai reprezentuojąs Kunčiaus teksto natanas ima linksmai, veik almodovoriškai atsiverti: kalbėti pats su savimi, už save ir už mus visus, žvengti tokiu autentišku - reliatyvios sąmonės kūno, - vadinasi, daugmaž literatūros balsu, kuriuo jau galima įtaigiau ką nors byloti bei viltis, jog būsi išgirstas kito kitame. Tai yra svaigintis jau minėto sąmonės kūno atgręžtimis, kurios į kitą (save) skverbiasi kaip spermiškai atkaklūs transgresyvios ego migracijos pertekliai. Taip spirališkai pražysta ir kita aistros eksperimento erdvė, kuri jau nėra vienmatiškai absoliutus ego visovės stebuklas, o greičiau budelišką tapatybę beprotiškai modusuojanti hipertikroviškų galios impulsų kaita. Jos kalba atvira lyg nervai natano akytkūnių skaidulose, užmaskuoti tik Rašto žodžiais, bet nesustingusiais ir nestilizuotais pagal "gimtosios" patirsenos štampus bei manieringų jos "ofenzyvų" taisykles. Su Kunčiaus kūrybos natanu derybas veda distancija ir atsiribojimas nuo jo išpažintis pernelyg šventeiviškai įmisionierinusios globos ar šiaip (lietuvių) literatūros garbei save giljotinavusių akademiškų specrūpybų, kolektyvistinių tyrimo institucijų ar literatūros katedrų šilumos. Natanas - tarytum pačiam sau atsakingos žinybos, antropologinio mentalumo, vibratorius, medijuojąs civilizacijos nusiaubtus ego rūstybės, kaip linksmojo malonumų mokslo, randus savyje. Užtat jo dėka budelis sėkmingai sergsti savo raiškos identitetą tekste, idant ir dar du (1998 metų) trilogijos romanai "Smegenų padažas" bei "Ekskursija: Casa Matta" nevalingai atpalaiduotą skaitytojo skydliaukę kutentų nelyginant sentimentalių idealų ir mitinių konstruktų sąstingyje chroniškai pleiskanojančias moderno šnerves.

* * *

Todėl jau "Kanopoje" eksterminuotas istorijos libido dalijasi į žmogaus sąmonę bei kultūrą išmoningai ketvirčiuojantį anarchistinių slaptaviečių popuri, o ištvirkaujantys grožio tapatybių veidrodžiai metastaziškai išgaubia erotinę žaidimų ir malonumų atverties karalystę. Berta iš "Ekskursijos..." tai pavadintų tiesiog "mazochistinėmis fantasmagorijomis", tokiomis, nuo kurių net nukryžiuotasis ima prakaituoti (tarsi jau nebūtų sutrikęs kaip kadaise futuristinis Žlabio Žengės "Pavasario Kristus", kuris šnopavo ant lietuviško pakelės kryžiaus, veikiausiai kamuojamas erekcijos ir kartu metafizinio skausmo, - čia tokia interpretacinė hipotezė, už kurią vargu ar kas, be Kunčiaus, ryžtųsi laiduoti Lietuvoje). Bet, turint galvoje šio autoriaus knygas, ilgainiui ima atrodyti, kad net lietuvių literatūrinio sąmoningumo veidrodis jau pakankamai geba nesiskaityti su išbelstomis savųjų vermachtų projekcijomis, kad, išsišovusios išorėn (kasdienybėn, politikon, istorijon ar buitin), jos ne tik nulipa nuo kryžiaus, bet ir tampa postmodernaus anekdotizmo, artefaktiškai talpiomis karnavalinio kalbėjimo siuratvertimis. Jos Kunčiaus tekstuose išsiraizgiusios po Lietuvos ir žmonijos praeities, juoko sąmonės bei rašytinių kultūros pelenų pėdsakus, simuliakrines baimes bei pornodėmes. Ypač tada, kai Kristus jau ne ant kryžiaus terorizuojamas XX amžiaus trečiojo dešimtmečio panų, o šiandien, - ratu besivejąs budelį arba atvirkščiai; žmogus, pats savęs norėdamas (mylėdamas/geisdamas), utopiškai "tobulinasi"/"kenčia", bet jau nelaukia (nes nesitiki) išeities, kadangi niekas ničnieko pavyti negali, tad visi veiksmai byloja tą pačią visų su visais "determinuotą" giminystę; vadinasi, ir lenktyniauti budeliui su Kristumi nereikėtų: ontinis trajektorinis jųdviejų vienis iš to paties - intertekstualiai apokaliptinės Adomo nuodėmės, arba nataną "išdavusio" antropologinės inauguracijos ryto. Bet jau tūkstančiai metų yra, kaip yra, - nepavejama, nors iš inercijos vaikomasi, bėgama, kliaujantis loterinių iliuzijų bei geismo parapijų centrais. O žvaigždės, sakoma Kunčiaus knygoje, žiūri sau žemyn, šypsosi kaip ir ikibiblinių/ikilibidinių aporijų laikais. Ir niekada jos nespoksojo kur nors kitur, nes žvaigždės juk nežvairos, tad buvo ir yra nelyginant atvirų žmogaus akių, patikimų veidrodinės realybės skylių metronomai. Ir kuriems galams literatūrai reikėjo juos glaistyti, metaforinti, tiksliau, sufabrikuoti natūros, dangaus ir kultūros intertekstinių batalijų saitus, klastojant nataniškai vertikalias jų dokumentų paraštes, anstpaudus bei kilmės pasus. Dabar belieka tik ironizuoti savo pačių paternalistiškai susimbolintų fantazmų pasekmes... Kunčiaus proza tą ir daro Lietuvoje.

Taigi žvaigždės, Škėma pasakytų, "tavo dievas tavyje", o, pasak Kunčiaus, pati sau atvira budelio-Kristaus-žmogaus galaktika žvelgia į savo nataną, netgi iš jo (ne)akivaizdžiai padiktuotos genų žiūros ir konstantų taško. Tik kodėl to niekas taip pat nenori nei sau, nei kitiems pripažinti? Tebepostringaujama vien apie žvaigždes, bet ne apie jų žvilgsnių nuosvyras bei psichosomatiškai metamorfozines savo paties kūnų/dievų tavyje neišvengiamybes. Mat ego padėtis, ne savo, o "pažangos" valia keisdamasi, tiksliau - bastydamasi po jai svetimą (politiškai, tikybiškai, istoriškai), primestą negyvų apsivalymo simbolių - dekoratyvių kultūros daržovių - plotą, regis, pamažu net lietuvių literatūroje artėja link savo tikrosios vietos; tegu visi mato, kiek toli ir kvailai buvo išklydusi nelyginant stuburo slankstelis, kurį dabar būtina chirurgiškai (dieviškai-budeliškai) arba tiesiog literatūriniu masažu grąžinti į vietą. Kunčiaus tipo rašytojai tai itin profesionaliai ir atlieka, idant žmogus ir lietuviškame tekste normaliai vaikščiotų, kvėpuotų, jaustųsi kaip namie ir net pasijuoktų, o ne dirbtinai ir baugščiai kikentų į atgrubnagiškai prakaituotą mūsiškos ironijos, tiksliau - vulgaraus, nes pasąmoniškai vis dar nelaisvo, pelkių satyro kumštį.

Kunčiaus knygoje libertiniškai eksplikuojamas geismo tikrovės epas, kuris dominuoja savikonsumacinėje budelio metakalboje; mat sapne (šitame mūsų su jumis gyvenime) Kristus lai sau vaikosi tą budelį (auką, brolį dvynį, save), jeigu labai nori pralenkti. Nors, kita vertus, tai jam niekada nepavyko ir nepavyks (apie tai ir kiti du romanai), ir ne todėl, kad žmogus (ypač homo lituanus) natūrkultūriškai slapukauja pats nuo savęs; jam apskritai maudžia dėl dvigubos gėdos, jis nuolat gauna papildomą metafizinių katastrofų porciją, tik (vėl!) neprisipažįsta, tai yra iš inercijos vis dar vengia viešai susitaikyti su nedozuotu, žemyn žvelgiančių žvaigždžių ironizuojamu, nors visatiškai itin plataus kūno žargono diapazonu. Todėl tik natanas nei savęs, nei kito (kol gyvas) neišduoda, tik juo laikosi emancipuota ratu bėgančių pasaulio kodų tiesa ir neva it žvaigždės aukštai spindinčios vertybės, kurios iš tikro yra išsimėčiusios kenotinėse žemumų magistralėse bei šiaip kalambūriškai save dekonstravusiose autoantikūnių pakelėse. Kartais nataną žvaigždžių pateptieji inteligentiškai ignoruoja, auklėja ir net bara, apsimesdami, kad nepažįsta, jam net ima priešinti jo paties žvaigždes, žeminti prieš jas, žemyn į jį žiūrinčias, - baisiai nelogiška, bet taip yra; išsigalvojamos kažkokios blogio ir gėrio imperijos, tarsi tokios galėtų egzistuoti skyrium, nelyginant vienuolynai be viešų namų juose ar atvirkščiai, - kada žmogus toks nataniškai vienišas (tai yra vientisas autoskrodimo(si) operacijomis) net pačiuose viešiausiuose Dievo ir jo daržovių (nuo fašistų iki komunistų, pasak Kunčiaus) kultūros namuose; taigi taip elgiasi, kol susivokia, jog tik natano akimis žmogus ir stebi, ir matuoja atvirkščiai progresuojantį, referencijų aptekusį bei dėl jų paklaikusį save. Ko gero, iš tokių malonumų nevilties pats sau kartais jis prisimeta svetimas bei nebūdingas tvarkas, kuriomis per prievartą ekshumuoja herojiškų užgaidų bei vadinamųjų idealų mitus, tarsi darbuotųsi pačiame beviltiškiausiame lietuviškųjų tariamybių plano komitete. Bet vis tiek gerai, kad jam dar lieka natanas, vienintelis žmogaus nekontroliuojamas, nes vis dėlto tai organas - vibruojanti dievo kūno valia (siela) žmoguje, vadinasi, jam (sau) žmogus vieninteliu jųdviejų sandraugiškos būties atveju negali meluoti, savęs ir jo simuliuoti, nes tik natanas (antanas, naganas - autoriaus ir kritiko žaidimo taisykles perpratęs sufleruoja kompiuteris) turi absoliučiai laisvas raiškos rankas ir angeliškai emancipuotos galios klausą. Todėl jis tikrai ne iš atomų, o iš melodinės materijos dvasios... Taip, rašytojau, esate postnyčiškai teisus. Kiek galima melstis prietarų pilnam Demokritui, - ironizuojama Jūsų romane, - jeigu gotika - dieviškoji natano sesuo, skambiausioji istorinės Vakarų sąjungos "šopingų" bei šiaip Eifelio tipo bokštų styga, - čia jau mes pilietiškai intelektualiai pridurtume, sutikdami, jog būtent gotika iš tikro yra erekcinė sublimacinio dievų imperatyvo (ir naratyvo, o kaipgi) citata. Ne a(na)tomija ir materializmas jos sparnai, o kraujo kultūros gender - antikos kūnų kvapas ir balsai - jų kalbos pilotažo formos, daugiakrypčiai apoloniško stangrumo ir dionisinio labilumo dangoraižiai/mainai.

Todėl "Kanopoje" re(de)konstruojama budelio išpažintis, kuri yra autentiški malonumo žudytis invariantai, tai yra išraiškingi savimeilės reprezentacijų geismai. Ir drauge tai anekdotiškai išradingas instinkto žaismių furšetas, kūrybos kodų - atminties sodų, vaizdų/atvaizdų, laimės ženklų/žiburių maišaties planai. Žudymas ("Pelenuose"), rijimas ("Smegenų padaže") ir mitomanijos atgarsiai ("Ekskursijoje") - vis dėlto froidiškai konceptualūs trilogijos pasaulio luitai arba kankinimų, valgymo bei melagysčių tapatybe apsisvaiginusios pasąmonės kosmogonizmo atvirlapiai. Va Kutrovskis (iš "Ekskursijos"), kariškis, kuris, kaip ir dera saldofoniškos padermės daržovei - judančiam gyviui laike, taikos metais jaučia diskomfortą: jam kariauti, medžioti, tvarkdariauti bei budeliškai bausti - tokia Dievo natano žaismingų įpročių, nekvestionuojamos savirealizacijos prasmių dalia. Idant žmogui nereikėtų apsimetinėti, įvedamos net oficialios istorinės apatijos ir paklusnumo valandos, tai yra nataniškos veiklos opozicijoje laikai, - pavyzdžiui, taip pagerbiami viduramžiai. Tačiau, norint juos iškentėti, būtina pavirsti mažų mažiausia Prospero knygomis - šekspyriškų/grinavėjiškų kultūros orgijų spąstais, kino teksto vaizdajuosčių skliautais. Visa tai iš nenoro meluoti gyvenimiškam kūrybos natanui, stengiantis sužmoginti normatyvinius/prezervatyvinius apsimestinių emblemų viliotinius savyje. Iš bėdos bent jau panaudoti rablėistinį, o kur galima, markizinį/markesinį smagių vaizduotės žaidimėlių matmenį tekste. Kunčius įkandin panašaus tipo literatūrai bei kinematografui ir panaudoja. Mat tik tokiu būdu autentiškai žaidžianti (kurianti) mūsų su jumis proto klasta atsiveria kaip vaikiškai žudančio ikisubjektinio identiteto (ego jausmų, geismų, instinktų) kiaurybės pasaulis/fizinės tavo demono regimybės tavyje. Žiūrėk, net lietuvišką sąmonės freską jos reviduoja prelibidinės iniciacijos daiktais, atidengdamos tokias ego transmutacijų vingrybes, nuo kurių gali šiauštis (ir šiaušiasi) ne vieno kvalifikuoto literatūros specialisto bei jėzuitiškos kritikos komisaro moralės plaukai...

Santvarkos, sistemos, įpročiai, papročiai pasirodo esą transvestitinio operetizmo logos, galiausiai ištirpstąs slidžiame savo paties smegenų nominalo, tai yra impe(rato)riško solidumo ir didybės pamatus ero(ti)zuojančių skysčių, padaže. Ačiū Dievui (ir, deja), kad toks visų liturginių ceremonialų, mielų melo struktūrų bei prestižiškai sanguliaujančių kultybių likimas. Pąsamonės traukuliai visas oficialybes grąžina į savo vietas, galantiškai groteskiškai sukompromituodami privalomas istorinių/politinių muilo operų scenas, užtat atsiverdami transpersonaliems ego paslėpsnių gemalams. Šitaip kiaušas budelio profesionaliai atrėžiamas, pavyzdžiui, vitrinos stiklu, kaip moko Kunčiaus knyga. Mat būtinai turi būti laiku nuleidžiamas nekaltų vaikelių/makono kūdikių ir ypač savosios kultūros avinėlių kraujas, idant vis dėlto nesugestų užvekuotas po savo pačių sumuziejintais istorijos maldaknygių gaubtais. Antraip akvariuminis - atomistiškai balzamuotas - mankurtizmas dvigubai neįdomias darys ir kitų tautų bei epochų pasakas, kadangi jų savininkai, nusižiūrėję į lietuvius, ims ir pamirš, jog visų jų kaukės pirktos toje pačioje bumeranginėje visatos šiukšlių krautuvėje. O tos kaukės šiukšlės būtinai kada nors sudūlės, atsigręždamos daugiafigūriais užpakalinės "viečnasties" fluidais, tautinės mečetės koridoriais ir "bromais", parodydamos reptiliškai iššieptus istorijos bei dabarties antsnukių dantis. Žinoma, tie, kurie apsimeta, kad jų žvaigždės ignoruoja nataną, choru teigs, jog taip apdergiama šventenybė ir ypač tradicijos (anot vieno Kunčiaus recenzento, avinėliško makono kūdikio). Iš tikro nuo simuliakrinės postbūties tos neva tradicijos gelbėjamos, tai yra pasiūlomas prieglobstis net pačioms nesaugiausioms kamufliažinės sapnų tikrovės bei klastočių reikšmėms.

Užtat mokslas, kultūra, dvasia, pasak Kunčiaus, - viso labo kvalifikacinė budeliško išradingumo pavidalų širma žmoguje, režiminiai jo kūniško platformiškumo vėriniai, civilizaciniai skalpai nelyginant skiepai, įrėžiami muilo operų nugarose arba, kaip jau matėme, atvožiami vitrinos stiklu, arba bent jau nuplėšiami it figos lapeliai. Kitaip tariant, nuimami jų pačių labui, kaip gal mus patikslintų E.Custuricos nemylintis, bet tikriausiai palankus kitam kino budeliui Q.Tarantinui (o gal net ir mūsų Kunčiui, ką gali žinoti) vienas slovėnų filosofas... Kiek dar tūkstantmečių galima melstis alogiškoms praamžių struktūroms, tikint bejėge jų segregacinės logikos prerogatyva, ir dėtis atsakingais mokovais seniai susikompromitavusiuose katarsių imitacijos paribiuose. Tad "Kanopoje" gyvenimas - tik nuolatinė budeliškų stažuočių, translokalinių žmogaus sapno kėslų, keršto ir kerų vieta, laikini, bet intensyvūs erotinės savieikvos tobulinimosi kursai, kuriuose programiškai palaikoma pastovi, vaizduotę defabulizuojanti teksto pornokarščio temperatūra; juolab kad ypač postmoderniuose soliariumuose jau sėkmingai žūsta ir lietuviškieji spermatozoidai, triumfuoja ir juos subtiliai merginanti postpostcivilizacinė daržovių savinaikos ekomada. Slenka plaukai, trūkinėja nagai ir panašiai, - apokaliptinis kūniškos nebūties triukšmas, kai jau nereikia nė apsikirpties/atgimties ritualų, kurių dar turėjo "Ir dugnas visada priglaus", tai yra pasitaikė pirmame Kunčiaus romane; nes "Asilo kanopoje", matote, dugno, kaip geismo alibi, jau nėra, kadangi žvaigždės neišdidžios, tad jos žiūri tiesiai žemyn, atminties Paryžiun, tai yra savo pačių tapatybės dugnan. Taigi tas dugnas, kaip ir dangus, įkalkuliuojamas į bendrą, detektyviškai permainingą kultūrinio pasąmoningumo ženklų receptūros, daugialyčių afišų bei "reicho žiurkių" kreatūros psyche.

Tačiau, kad ir ką teigsi, Kunčius - humanistas, jam kad jau rūpi, tai rūpi Šiaurės jurtose mūsų su jumis, vadinamųjų baltų, arba lietuviškųjų čiukčių, nencų (mūsų su jumis), potencinė (ne)galia, tai yra nepažadintų arba pernelyg sudaunėjusių, užmigdytų daržovių, pernokusių, peršvinkusių, laiku neperrūšiuotų, nerevizuotų ir nesugundytų mūsų su jumis spermatozoidų it pernešiotų kūdikių avinėlių likimas, pati tikriausia jų mažai vartotų ir jau užšaldytų, užkonservuotų gemalėlių dalis ir dalia. Gal žvaigždės abejingai į jų nataną žiūrėjo? O gal jie patys savo organų netreniravo? O gal išvis neturėjo, - neociniškai tariant. Na, buvo atseit karaliai, tačiau ne tik be karūnų, bet ir be sėklidžių: tokie ontiškai tuščio kapo - iliuzinės, vizinės, krizinės kriptos - (pa)laikai ("Ekskursijoje"). O be organų (ne jų transgresinės panaudos, o kūdikiško neatpažinimo stadijos prasme), - kaip be akių, be širdies ir be proto ir net be istorijos, - pasakytų simuliakrų žinovai. Tuomet jurta juk taip pat namas "langų be", kad ir kur ji stovėtų - nencistane ar prie Baltijos Lietuvoje. Dėl to reikiama libidinė bent šnekų apie Tai temperatūra palaikytina Ozo-Kito-Rojaus-Siaubo-Slengo pragare; idant spermatozoidinės koridos entuziazmas per anksti neužgestų biurokratiniame žudymo/rašymo rutinos ("Kanopoje"), fiureriškos vertybių meilės ("Smegenyse") ar mitines pratybas multiplikuojančiame "Ekskursijos" miraže. O, kad taip imtų ir apsireikštų lietuviška talentingojo misterio Riplio kino psichoanalizės versija - ego drama/dilema! Tik kur ją tokią mūsų rašto scenarijų tėvynėje paimsi? Užtat Kunčius, savotiškai vaduodamas net R.Gavelį su J.Ivanauskaite bei M.Ivaškevičių su J.Skablauskaite, leidžiasi į religinės, politinės, etinės išmonės pinklių - geismo žudyti, valgyti, mylėti, valdyti - vaizdų ir valios labirintus, perfiltruodamas labiausiai sukristalizuotą nataniškos jų išpažinties pokerį istorijos išangių atmintyje. Jo ir skubama, ir suspėjama laiku, idant net lietuvių literatūra neišdžiūtų nuo postmasturbacinių iniciatyvų sausros ar postkolonialistiškai aktyvaus vėjų karščio, kurio lengvai neatlaikysi užsibuvęs vien lietuviškųjų sapnų įkalintame sparnelių/sapnelių/smegenėlių padaže. Kunčiaus dėka jau senokai yra galimybė sveikintis su nežabotomis atšildytų užšaldytų galvučių fantasmagorijomis, kurios gramatiškai stilingai (de)artikuliuoja ego reprezentacijų savivales žmoguje ("lak kultūros istoriją..."). Todėl taip švariai, be literatūrinės baimės nu(si)leidžiama, tarkim, į KGB ar gestapo (nėra skirtumo) rūsius - juk tai tas pats atminties paranoją žaismingai struktūruojantis, lietuviškąja dora anksčiau būdavęs paornamentuotas (pasmerkiamas) meninių inkvizicijų/atrakcijų šifras, ideologeminių epochos dikcijų, kaip nataniškų valios frikcijų, beigi avinėliškai kūdikiškų savipogromų įsčios, atminties nakvynės archyvas, bćltos šiaurės baltų jurtos/mūsų su jumis kalbos neofitizmo namai. Todėl kiekvienas, ypač politinis, sumanymas yra budeliškos kilmės reinkarnacijų sindromas (Berta lygu karininkas, lygu Martos liekanos, lygu Kazanova, ir taip per amžių amžius ir panašiai). Taigi tas sindromas vėl nueina visą ilgą gotikinio siaubo metamorfozių kelią, nuklodamas jį involiuciniais kūniško vaizduotės landšafto pagaugais. Tai ne tik galima pamatyti A.Sokurovo ar M.Ferari`o filmuose (apie apsirijimą), bet ir lietuviškai paskaitinėti jau minėtame Kunčiaus "Smegenų padaže".

* * *

Pasaulis, radęsis ne iš etnokultūrinio humanizmo verdiktų, kaip mes ilgėtumėmės, o išniręs iš perteklinio, kartais ir sugedusio, budeliškų sąmonės vilkduobių ūko (matyt, bus piktdžiugiškai sprogusi spermatozoidinio kitybės nieko neištvėrusi ego laisvės tapatybių visata). Tokia oksimoroninio kūrybos alkio/geismo genezė - budelio, kaip metafizinio tiesos Dievo, nataniškai dokumentuota atgaja, gurmaniška istorinių kocito/kolito formų suvestinė - ego pavidalų virtinę užverbavusi laiko buksuočių citata. Menui čia tenka ypač garbiai ritualinė - kraujo nuleidimo ir gėrimo iškilmių puošalo - funkcija, kurios nevalia pakeisti ar pertraukti (nelyginant mediumiškų budelio ir aukos kontaktų arba lytinio jų akto visame protokolinio prakilnumo bei punktuaciškumo gražume). Menas - specifinė ekskliuzinių kūno kontekstų kryžkelės, simbolinių vaizduotės vektorių ir vyriškos patologijos pasijų/ekspresijų (r)eduk(a)cijos palata. Taip ilgainiui kaupėsi fiureriška masoniško/maskuliniško užsiėmimo, sveiko dvasios maisto įdiegos bei renesansinio įsienergetinimo programa. Iniciatyvių narcisizmo/nacizmo iniciacijų estetika - Martos-Kutrovskio-Bertos pavidalų virale nataniškai išsiburbuliavusių politinių kalorijų fiesta žmoguje. Žavi zoo - porno - corporality kultūra, dabar jau besipikiruojanti ir literatūriniame Lietuvos rašte. Tokia ji klesti nelyginant mėsėdžių civilizacijų uni(vers)incestai, kuriems vienintelė nuobodi kliūtis - menstruacinės aritmikos šablonai, slopiną ero(euro) energetinio potencialo perklausas, pasiūlas bei biorinkas. Vidiniams apsivalymams verkiant prireikia naujų kanonų/koranų, kaip genetiškai budinčių gelbėjimosi (ara)ratų. Mat pasaulis užterštas glebia raumenų sąmonės mase, todėl atsiduoda infrastruktūriniu kiaulidžių dvoku, o apokaliptinio jo ciklo ovalai ima girgždėti atliepdami virtuvinius buljoninių ritmo įstatymų tempus. Todėl "karbonadas - kiaulės gulbės giesmė", - štai tokia aforistiškai radioaktyvi muzikalaus natano įgūdžių ir vaizduotės reprodukcijų neišvengiamybės ciklo/rato baigmės galia. Fizio/loginis gyvybės dieviškumo/donžuaniškumo paragrafų koncentras, kuris artina vegetarizmo/nacizmo pirmapradysčių eras, idant būtų sveikai realizuojama kiekviena devintoji antžmogiškų deutopizacijų bei šiukšlių šėlsmo banga.

Šuniška/dieviška/meniška ištikimybė fiurerizmui - Karlo (pvz., Marxo?) meilės Rene (pvz., Chateaubriand`ui?) - bioanatominių ego potyrių aukštuma. Žmogus valgydinamas, mylimas, mušamas - Dievo avinėlio su antkakliu kultūros emblemos, tačiau net ir toks jis apsiryja, todėl vis tiek pastimpa. Menstruoja, kraujuoja, smirsta dvasios materija žmoguje, mėsėdiškos civilizacijos vertame/nevertame jos slinkčių zenite. Todėl pagreitintų kelionių į rojų ar nusipelniusių grįžti į arkadijas veik nėra. Kulinarinė, kanibalinė, tapybinė totalitaristinio išganymo kultų ir nūnai sloguojančių meilės religijų kloaka; savikastracinė konclagerinių konsiliumų bei budeliškų meno ir politikos stratifikacijų kilmės fejerijų, išgverusių proto chuntų sezonai pragare. Šuo - konjunkcinis religijos ir fašizmo angelų choro sukonstruotas robotas, pėdsekys, daržovė - jau gali net neloti, žvelgdamas į mėnulį (pagaliau nemeluojantį save), nes nemato pabodusio jį laiminti dievo/mito žvaigždžių danguje. Todėl menininkui, ponai, labiausiai tįsta seilės išsiilgusiomis šuns akimis įsistebeilijus į valdžios lėkštes, politinių bausmių, malonumų transų, antkaklio patirties laimės/transhumanistinės meilės akimirkas. Veriasi gurmaniško/grobuoniško reflekso teisybė, autoerotinių seansų, meninių/inkvizicinių šansų, mesianistinių, mėsėdiškų, menstruacinių, vaginalinių, analinių oficialybių bei vertikalijų plyšiai. Tad net gamtos danguje nėra alternatyvos koraninėms/biblinėms veidmainystėms. Arbūzas prievartauja bruknę, kaip Kazanova, susirakinęs su Martos liekanų įpėdiniais... Iš meilės veržiamos kilpos ant kaklo, smaugiami patys ištikimiausi, kol apsirijusius bei gęstančius juos pribaigiame malda, uždusindami palydoviškų "grabnyčių" kvepalais. Dvasinio terorizmo, valdžios, meno, politikos, melo žiedai, mėsėdiškos tavo Dievo tavyje trajektorijos padargai, istorijos išangių, sandūrų ir sankirtų sanitariniai mazgai. Žmogus funkcionuoja kaip aktyvus nepadarytų kataloginių nuodėmių subtekstas, kuriam nieko niekam nereikia atleisti. Ne todėl, kad jis tą patį darė, daro ir darys, o kad jis be nuodėmės apskritai - Kristus, Hitleris ar kokia kita sugenialėjusi gyvulių ūkio daržovė žvėris; užtat Kunčiaus fiureris sapnuoja ne bet ką, o prisikėlusį Rene, nelyginant koks Josifas Visarionovičius - studijų seminarijoje metus, kai jau tuomet, ko gero, buvo pakankamai prisihaliucinavęs politinės kunigystės poliucijų ir gladiatoriškų sapnų. Todėl visos meilės religijos taip sklandžiai ir slidžiai degraduoja į kolektyvistines (politinių, tautinių, moralinių paktų) diktatūras, ešafotų garbės pakylas ir laimės inkvizicijų batuose savijautas bei padėkų už genocidus ir išnaudojimą dienas.

Tačiau Kunčius "sprendžia" ne ideologinę, partinę ar pasaulėžiūros (kaip lauktume Lietuvoje), o sublimacinę paradigminę ego moduliacijų problemą. Jos jungiamoji grandis - menininkas šuo, tas, kuris juo dažniau kariamas, tuo dėkingesnis dievams, budeliams ir valdžioms, tai yra tuo kūrybiškai įspūdingiau pripranta prie savo meilės objekto, darbdavio ir dalios. Jo kultūros istorijos sapnai virsta fantasmagorinėmis politinio transo tikrovėmis, fiureriškų meno valdžių rojais pragarais. Išsigelbėjimas tik tas, kad prigimties kontroversijų vaizdelis, virtęs (politine, moksline, menine) tiesa, ilgainiui vis dėlto ima dieviškai, nataniškai, kaliguliškai švinkti, tai yra funkcionuoti komiškai; mat vertybių gruntas dumblėja, "šiukšlės šėlsta", o menas apskritai virsta "kultūros restoranu", kur visi palaimingai žiaukčioja, springdami gramatūriniais savo pačių kūdikiais - smegenų smegenėlų marinato ir padažų vėmalais...

Mėnuliškai karščiuojančios menininko alveolės, pasirodo, kvepia tuo pačiu - raganų gimdose aptinkamu - tepalėliu, kaip ir visi kiti politinių, bažnytinių, banditinių monarchijų/hierarchijų burtai/konspiraciniai butai/amžinų ugnių kerai, išrinktųjų erdvės prieskoniai, virusai, papildai, Michelangelo-Čikotylos rango hibridai, priklausą nuo transvestitinės jų kilmės informacijos apie anomalias sadomazochizmo egzemas, globojamas ne bet kieno, o didžiosios motinos - Aureolės - markizo de Sado žmonos (patikslinama Kunčiaus romane). Tiesa, kaip ir visos moteriškos rūšies daržovės, kartais iš pasiutimo ji, sako, "guli po stalu ir verkia", greičiausiai, kaip ir visi rūpestingi menininkai/politikai, kamuojama pogimdyvinių psichozių, alpulių ir panašiai. Net išdidžiai lietuviškai(!) skambėjęs žmogus pasirodo esąs tik glitus savo paties ego įsčių šlykštumo vulkanas, o vadinamoji jo atminties kultūra - patogeninės aureolinių suokalbių konjunktūros variklis su visais kitais peristaltinių gražbylysčių, rafinuotos koketerijos bei ekskrementinio stereotipizmo vakarienės patiekalais/padažais. Amžinojo moteriškumo transmutacijų karuselė, pastišuojanti mitopoetinius mutantinių melagysčių štampus, ilgai advokatavusius infliacines monstrų kiaulidžių ir maniakiškų kodeksų kūrėjų kiaušidžių/sėklidžių teises. Todėl manieringasai prostitutizmas tiesiog universaliai perdemaskuoja aurines kurtizaniško šventumo ir fiureriškos ištikimybės aureoles. Mat poezija, menas - ypač dieviškai gyvuliško viralo ir ėdalų kvapą fotogeniškai maskuojanti politūra, viešai lenktyniaujanti su budeliškų lavonizacijų, politinių estetizacijų bei instinktų inscenizacijų esme. Ak, kaip meniškai menininkai myli nuožmiausius savo kankintojus, tiesiog motiniškai (androginiškai) prisiriša prie jų, kad minios plūstų į ešafotinių linksmybių ir speckamerinių nuotykių kameras, - tai yra saugos bei svetimavimo garantijų zonas. Potencialūs nusikaltėliai instinktyviai veržiasi į saviegzekucinės vaizduotės pašalius, atpažindami juose memorialines savo pačių atminties šaknų ir šoko įspūdžių ištarmes - rūsius, katakombas it slaptųjų kazino protokolų pakilimo aikšteles. Gyva misterinė erotiškai budeliaujančio siaubo rojaus žanro/orgazminės rašto retorikos atmaina. Motiniškas/meniškas/kariškas kankinamų kankintojų, inkvizitoriškų tėvų maitintojų, hermafroditiškų magistrų/merų/maniakų registro nektaras ("tavo Dievas tavyje"). Menininkas - profesionalus budeliškų valdžios meistrysčių (nervų tampymo, kaulų laužymo) degustatorius politinio alkoholio ir privalomų daržovių - kūrybos komponentų rūgimo erdvėje. Nerašyta valdžios ir kūrybos, tikrovės ir melo, kūno, mito ir dvasios identifikacijų, inkvizicinių vaizduotės multioperacijų paradigma. Istorija - amžinas donžuanizmo aklimatizacijų ratas, didžiūniškos (prezidentinės, laureatinės, senatinės) klounados bei chameleonizmų, tai yra pasąmoninio atavizmo manevruočių, numeriai.

____________

Kunčius H. PELENAI ASILO KANOPOJE. SMEGENŲ PADAŽAS. EKSKURSIJA: CASA MATTA. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001.

B.d.

 

Skaitytojų vertinimai


842. pablo2002-11-07 18:06
Tiek daug žodžių apie tokį niekalą... Perskaičius iš nevilties belieka nusigert.

843. Dialogas su Pablo2002-11-07 18:51
Pablo, jus perskaitete sita straipsni? Man nepavyksta, viduri pirmo sakinio pradeda trukti kvapo. Idomu atrasti teksta, kurio zodziai taip stipriai paveikia fizilologija. Gal straipsnis ir idomus.

845. :-( 2002-11-07 19:17
Sutinku, neįmanoma nė vieno sakinio iki galo perskaityti... Kas mane išgąsdino, tai "B.d." straipsnio pabaigoje. Bijau, kad tik tokie straipsniai nepradėtų daugintis kaip virusai. Geriau, kad nebūtų jų daugiau. O gal ir neblogas straipsnis, tik reikia skaityti ištraukas vietoj anekdotų.

847. xX2002-11-08 07:11
Skaičiau, bandžiau nenusileisti autoriui savo smegenų pajėgumais, bet galų gale (jau buvo gili naktis) palūžau ir beliko tik pasinaudoti tekstų analizės paketu "Synergy TRX v5.2". Šiap jau jį naudoju tik būdamas visiškoj nevilty, kad nuraminčiaui save ir gaučiau objektybumo dozės: "kaip yra, taip yra" (su manimi, aišku).
Taigi, pasirodė, jog šio teksto krizinės savirangos koeficientas (Coef. of Self-organized criticality C-SOC) arti nulio. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad tekste jokios globalios informacijos beveik nėra. Todėl neverta jos ieškoti. Užtai lokalios informacijos - prud prudi. Išvada:) užtenka per dieną perskaityti po sakinį ir kontempliuoti jį iki "normalaus" pavidalo (C-SOC~0,5). Turint tam laiko.
Teksto kilmė man jau buvo nesvarbi, todėl ramiai nuėjau miegoti. Kiek pamenu, košmarų nesapnavau...

853. Kuosa2002-11-08 11:46
VU studiozo opuselis? Tas "b.d." koki tai nerima kelia.

854. Detektyvas2002-11-08 13:30
www.google.lt sako:
Balandžio 23 d. surengtas rašytojo Vytauto Sirijos Giros 90-ųjų gimimo metinių minėjimas. Dalyvavo literatūrologas doc. Ramutis Karmalavičius, rašytojas Algirdas Pocius, vertėjas Virgilijus Čepaitis, aktorė Jūratė Onaitytė, rašytojo žmona Almonė Sirijos ... Arba:
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Naujosios literatūros skyriuje šiuo metu (2002 m.) dirba 5 mokslininkai - dr. Vita Gaigalaitė, dr. Ramutis Karmalavičius, dr. Alma ...
ir t.t. Žodžiu - tai ne studiozas, bet masteriozas. Prašyčiau pagarbiau:)

855. Kuosa2002-11-08 14:31
Persiprasau. :) Dar islinda, kad RK desto VDU Meno instituto teatrologams. Savaitgalis prasidejo linksmai.

856. kunigas :-) 2002-11-08 20:46
Ramusis Nemarusis Karmą Lavinantis RA!..Kaip Tu,o tekstualystės dieviškasis Avatare, ir pakenti skarmaluotuosius antikarmuotuosius parijus, nerimstančius drumsti Tavo Ramybę?..

857. dvasios brolis :-) 2002-11-08 20:53
textas subalansuotas humanitarams,bet tinka ir blondinams(-ėms)

858. dvasios brolis :-) 2002-11-08 20:54
textas subalansuotas humanitarams,netinka blondinams(-ėms)

859. Klausimas2002-11-08 22:36
"Dvasios brolis" raso "textas", vietoje "tekstas". Si priemone irgi negatyviai veikia jautresniu lietuviu kalbai tautieciu (nepriklausomai nuo plauku spalvos) smegenis. Kokios dvasios brolis yra "dvasios brolis"?

860. "Klausimas" - papildymas2002-11-08 22:52
Klausimas juokais, neuzsigaukit.

863. IVS2002-11-10 07:29
Įdomu, ką pasakytų Deperadas? Ir dar būtų įdomu sužinoti, apie ką vis dėl to knyga?

868. pablo2002-11-10 11:02
Knyga pilna sadistinių-kanibalistinių scenų ir santykiavimo visais įmanomais būdais. Tema: koks kankinimo būdas suteikia didžiausią orgazmą kankintojui. Apie 600 psl. teksto. Žodžiu, tipiškas postmodernus opusas, siužetai imti iš kriminalinės kronikos.

869. V.V.2002-11-10 11:16
Desperadas desperuoja del bardako, kuris supa ji(mus), Karmalavicius ieskodamas israiskos budo, Kunciui labai reikia demesio.

871. xX2002-11-10 11:24
Knyga gera tuo, kad turi išliekamąją vertę. Einamąją - nelabai, nes Lietrytis, Respublika etc. neaplenkiami šioje rungtyje. Man atrodo, kad gyvenimas/tikrovė yra tokia, kokią ją mes ištariame.

873. xX2002-11-10 12:01
Knyga gera tuo, kad turi išliekamąją vertę. Einamąją - nelabai, nes Lietrytis, Respublika etc. neaplenkiami šioje rungtyje. Man atrodo, kad gyvenimas/tikrovė yra tokia, kokią ją mes ištariame.

874. komentaras2002-11-10 12:13
Gerame tekste yra vadinamoji "poetika" (bet tai ne poetiskumas ar poezija), tai - esencija, kuri teksta sukabina i visuma, jis tampa matomas. Ir postmodernistinis tekstas gali buti labai idomus, bet jis turi buti matomas, o ne plytu kruva, kuria mes po to kiekvienas turime kilnoti ir meginti kazka is jos pastatyti. Geri autoriai "pastato" vietoj musu. Karmalavicius savo statini uzdenge tokiu "ruku", i kuri joks mirtingasis galvos neikis`, per prievarta jo ten neiviliosi, o turetu buti atvirksciai. Kunciaus knygos "sadistinių-kanibalistinių scenų ir santykiavimo" scenu buhalterija ir postmodernizmas taip pat neisgelbes, jei ten nebus tos vadinamos "poetikos", specialios rasytoju israndamos, atrandamos ar pajuntamos "esencijos". Knygos skaitytojai knygos neskaitys.

878. Knygos skaitytojai2002-11-11 03:40
Taip. Neskaitysim. Ir to straipsnio B.d. irgi nereikia. Tiek to. Viskas ir taip aišku.

879. xX2002-11-11 05:16
Visai nereikia autoriaus nurašyti dėl jo nuodėmių skaitytojui - t.y. sunkaus suprantamumo. Šis staripsnis - visai žavus reiškinys po LM stogu. Aš netgi norėčiau daugiau tokių tekstų. Vien dėl to, kad pralaužti kuklumo ir baimės daryti kažką kitaip sienas. Na tai kas, kad ne viską suprantame ar kritikuojame ne iš esmės, o dėl kanonų pažeidimo - tokie jau mes, lietuviai, esame. B.d. reiškia, kad autorius sureaguos į mūsų kritiką.

888. kunigas,R.K.gerbejas,jo "dvasios" brolis :-) 2002-11-11 13:02
komentarui su "poetika"...tai kad jau seniai tekstas apie kita teksta-siuo atveju-knyga-nebera anonsas ar recenzija, o savarankiskas tekstas-interpretacija,tik asociatyviais rysiais tesisiejanti su anuo ir dar visais kitais tekstais...o jei kritikas sutekstuoja dar idomiau uz autoriu-intriguoja dar labiau...o ir skaitytojas,priklausomai nuo gebejimo teksta perskaityti savaip,-yra ikvepties dalyvis,"darantis` savo nauja teksta is anu dvieju ir kitu savu kon/sub/meta-tekstuku...

891. xX2002-11-11 13:30
Siūlau paskaityti literatūros rubrikoje V.V.Petrausko GYVŪNŲ PASAULYJE ir KAIP AŠ RAŠIAU "PI GYVENIMą". Tekstukai kompensuoja visas netektis. Bent jau man...

892. 2002-11-11 13:55
Mano nuomone, tekstai gali ir turetu buti prasmingi, ir nera tarp ju ir ju autoriu lygiavos. Kiekvienas tekstus pasirenkame pagal save. Jeigu norime buti optimistiski, galime manyti, kad Karmalavicius parase provokacini teksta skirta ismeginti visuomenes "budrumo" ar "aklumo" ribas.

893. kunix :-) 2002-11-11 17:41
xX...aciu uz pasiulymiausia...bet...po anais tekstaiciais ne vieno, ne mazeliausio komentarycio...o po R.K. - musu istarmones...taigis...

894. kunix2002-11-11 17:44
Ramusis Nemarusis Karmą Lavinantis RA!..Kaip Tu,o tekstualystės dieviškasis Avatare, ir pakenti skarmaluotuosius antikarmuotuosius parijus, nerimstančius drumsti Tavo Ramybę?.. p.s. tekstas subalansuotas humanitarams,netinka blondinams(-ėms)...

895. kunix :-) 2002-11-11 18:13
Lietuvos,arba ir pomodernybės suvis,perdėm ūkiškame literatūriniame kontekste kalbos ar idėjų ezoterika,arba maksimalistinis stilius,arba lingvistinis mažoras,aišku,sunkiai įsispraudžia...bet, nors R.K. transtekstualizuoja būtent tokį, pirmminėtąjį, Kunčiaus diskursą,jis stilistika jau viena koja yra ant popomodernybės slenkscio(nors turiniais Freud`as dar jį prilaiko), kurion gręžiasi "senųjų" - tiesa,perženklintų - prigimtinių realizmo universalumo,arba viršgamtinių gnozės pankosminių pretenzijų troškulys...

896. Mykolas OK2002-11-11 19:31

- Tėveli, o kodėl dangus mėlynas?

- Hmm. Kaip čia tau paaiškinus... Deguonis viršutiniuose atmosferos sluoksniuose absorbuoja fotonų energiją, kurią vėliau atiduoda skleisdamas žydros spektro linijos fotonus.

- Tėveli, su kuo tu čia kalbiesi?


898. kunix2002-11-11 20:13
:))

899. kunix2002-11-11 20:16
pasiduodu...nors...vaikui sekama pasaka,o suaugėliui naratyvinamas jos generatyvinis takas...:)

900. fluxtate2002-11-11 22:34
Rasytojas yra pirmasis savo kurinio skaitytojas(tikriausiai), taigi lyg ir raso pats sau...o veliau sprendzia, ar sukurtu tekstu pasidalyti su kitais, ar ne. Vieni sprendzia-kiti ne. Vieni nuo pat pradziu "uzsimerke" raso kitiems (H. Kunciaus atvejas). R. Karmalavicius, pirmuose dviejuose sakiniuose labai puikiai, trumpai, aiskiai ir lakoniskai perteikia H.Kunciaus kurinio turini. Tai lyg draugiskas sarzas. Niekas taip daugiau nesugebetu santykiauti su popieriaus lapu, pasitelkiant penio proteza - falines formos rasymo priemone.

902. Radau2002-11-12 08:27
Įvedęs paiešką Ramutis Karmalavičius radau dar vieną jo straipsnį: 2002-07-05 2906-437.

903. @2002-11-12 09:28
... su vienu viska pasakanciu komentaru...

904. kunix2002-11-12 16:31
taip,tepasakanciu...tik apie komentaro autoriu...:)

905. xX2002-11-12 16:47
Komentarų skaičius tikrai nėra straipsnio kokybės rodiklis, greičiau parodo temos aktualumą. Kiekviename numeryje yra gausu puikių tekstų, prie kurių nenusėda komentatorių žodis. Pavyzdžiui, aš skaitau poeziją (kuri kartais sulyginama su šiuo Karmalavičiaus tekstu), tačiau nedrįstu išreikšti savo susižavėjimo.
Tik tiek, kad mano įtarimas Karmalavičiaus "byloje" krenta ant priežasčių ir pasekmių sukeitimo vietomis, t.y. kad mintis eina iš paskos sąvokoms ir gramatikai. Norėčiau, kad ši prielaida nepasitvirtintų.

906. xX gerai pastebejo:2002-11-12 17:49
Jeigu ne mintis, tai kas gena varo i prieki Karmalaviciaus teksta? Jo mintis, atrodo, neiseina is vieno zodzio ribos. Jeigu jis sukaldytu zodi ir tyrinetu garsus, tai butu poetas-muzikantas, bet dabar? Jo tekstas aiskiai sudarytas is tam tikro specialiaus zodziu rinkinio, jis kuria naujadarus. Man atrodo, kad jis raso ne teksta, bet zodyna. Tuomet jam jokiu priekaistu neturiu.

907. kunigas :-) 2002-11-12 18:03
Naujausiais filologu tyrinejimais remiantis atrodo,kad kalbos struktura, gramatika pati savyje turi "minti", yra pati sau "virsininke", pirmesne uz rislius tekstus. Kalba nera tik minties tarnaite, tik priemone, bet pati "daro" minti, sufleruoja. Jau pats garsynas yra poetiskas, nebutinai jis turi isreiksti savokas. Kalbant grynai moksliniais terminais, tekstas skaitytinas ne tik sinchroniskai, bet ir diachroniskai(semiotinis metodas). Paronimu lizdai, anagramos ir vadinamoji poetine etimologizacija kvazimorfemomis leidzia kalboje atrasti nuostabiu dalyku, tai lyg religija, kur zynio aukotojo vietoje filologas isskaido ir vel suvienija viseta...

908. Su "kunigu" galima sutikti:2002-11-12 18:25
"Kalbos struktura, gramatika pati savyje turi "minti"", taciau kur ta mintis paslepta?, ir ar zinome mes ta "minti", jeigu ji niekada nebuvo isreiksta? Be abejo, zodziuose ir skaiciuose groja "Visatos muzika", kurios mes negirdime... cia sutinku su "kunigu". Taciau ka daryti, jeigu mes tokie zemiski zmones, ir ar didele paguoda, jeigu mes zinosime, kad Karmalavicius - kalbos zynys?

909. Su "kunigu" galima sutikti:2002-11-12 18:46
"Kalbos struktura, gramatika pati savyje turi "minti"", taciau kur ta mintis paslepta?, ir ar zinome mes ta "minti", jeigu ji niekada nebuvo isreiksta? Be abejo, zodziuose ir skaiciuose groja "Visatos muzika", kurios mes negirdime... cia sutinku su "kunigu". Taciau ka daryti, jeigu mes tokie zemiski zmones, ir ar didele paguoda, jeigu mes zinosime, kad Karmalavicius - kalbos zynys?

910. kunigas :-) 2002-11-12 19:51
Problemos cia suvis nera! Tekstas pritraukia sava skaitytoja, juk ne visi skaito laikrastiena, ne visi - lyrika, ir ne visi - mokslini diskursa. Bet po vadinamojo epistemologinio luzio - tarpdalykiskumo ir skirtingu zanru suartejimo laikais neisvengiame samplaiku, transtekstualizacijos, tam tikro tradicinio mintijimo ir raiskos sulauzymo, eksperimentavimo. Taip, R.K. analizes pobudis neiprastas ir lyg lygtis,lyg progresija, lyg integralas plecia perspektyva mikro ir makro begalybes link. Bet...manding, zinant visu Karmalaviciaus pavartotuju zodziu reiksmes, turint elementaria kalbos klausa/nuojauta, o svarbiausia - kurybingumo, eksperimento drasos, galima labai daug suzinoti ir dar daugiau nebezinoti tiek apie Kunciu, tiek apie jo knyga, tiek apie pati kritika ir pasauli, o ypac apie save... O jei dar bent kiek susipazinus su teksto interpretacijos teoriju instrumentuote (genetinis, semiotinis, psichologinis...metodai) ir turint bendrahumanitarini prasilavinima...suvis tas tekstas tampa paprastu (ne prastu) ir savu! -

911. Apie trans-tekstus:2002-11-12 20:20
Kompozitoriai pries kelis desimtmecius iskele minti, kad muzika- tai visi garsai, dailininkai-akcininkai pradejo kurti mena savo kunu, bet as dabar negaliu atsitiketi nuo "kunigo" pasiulytos minties: kad lietuviu kalba: tai ir anglu ir vokieciu kalbos, ir kinu dainos. Tas tekstualizacijos transas matyt toks stiprus, kad jam isreiksti pritruksta lietuvisku zodziu. Ne beda, yra tarptautiniu. Tik yra viena rimta problema. Kaip patekti i ta tekstualizacijos transa? Ir dar rimtesne, ar jis nepavojingas, kaip is to transo i realybe grizti? Butu idomu suzinoti, kiek keliautuju iskeliavo i trans-tekstus ir kiek ju grizo. Ir kur siuo metu yra Karmalavicius?

912. kunix :-) 2002-11-12 20:53
Prasau nedeti mano gyvenimo budo i kabutes! Ne visi kunigai tik varpais naktimis zmones gasdina...O del transo, tai Ch. Baudellaire`as sako, kad kiekvienas svaiginasi savaip: dorybe ar nuodeme, vynu ar poezija...kuris budas pavojingesnis sau ir visuomenei? O ir tikrove lyg ir nebeskirstoma i realybe ir idealybe - ji tarsi sudetingas buties kristalas: matoma ir nematoma, mastoma ir jauciama, pazini ir slepininga...Del tarptautiniu zodziu, tai jau pats terminas sako, kad jie vartojami keleto tautu, neturint savo atitikmens. Todel filologai(kalbamyliai) ir kuria naujadarus, vercia juos, o jei palieka, tai visada motyvuotai: ar del minetuju kvazimorfemu (poetines etimologizacijos),pvz., "intromonstro menstruacija"(pavyzdys mano,ne R.K.), ar del savotiskos soko terapijos(psichologizavimo straipsnyje daug), ar del indoeuropietiskosios prokalbes atovaru/avataru...Postmodernizmas suplaka viska iki negalejimo(nihilizmo), o postpostmodernus mastytojas laviruoja tarp modernybes universalumo pretenziju ir pomodernybes reliatyvumo. Todel nesiulau bendros kalbos ar puskalbes, ar viskalbes (lyg visrakcio) (Jus tai i mano lupas idejot, bet teesie tai literaturine priemone :) ), bet ir kalbiniam purizmui(kaip cia isversti ideofobui?) sakau ne... p.s. atsiprasau, jei polilogas tampa monologu, zadu daugiau klausytis...:)

913. Musu laimei2002-11-12 21:11
Kunix (ir kiti is L.M.) i meta-tekstus dar neiskeliavo///// Naktis protinga didinga ir rami, polilogas ir monologas deginanciu "tikroves tamsa" zvaigzdziu. Su"sse Tra"ume, Sweet dreams.

914. xX2002-11-12 22:29
Kas man patinka šiame tekste - lietuvių kalbos (gramatikos) lokali/artiveikė galia, prilygstanti vokiečių kalbai. Jei dar visą tekstą apgaubus "poetika" - - -

- - - Heidegger`is, U.Eco liktų horizonte;)

916. Atradimas:2002-11-13 10:48
Pamazu tampa aisku, kad i si teksta reikia zvelgti kaip i po-post-modernistine fluxine zodziu instaliacija, verbalini koliaza, paveiksla-aplikacija, kuriame nera jokios apibreztos prasmes. Jis tarytum Tracey Emin lova pastatyta Siuolaikinio Meno Centre Didziojoje gatveje su salia pabertais lupdaziais, kelnaitemis ir prezervatyvais, skirtas ne skaityti, bet nustebinti, erzinti, zadinti. Karmalavicius klonuoja teksta is Kunciaus "pensilo", literaturines teorijos ir tarptautiniu zodziu zodyno, issauna ji kaip kometa, kritine zodziu bomba i literaturini dangu kuri, degindama savo niekinga kuna, rodo grazia uodega, Mes jau turime gerus fizio tekstus ir poezija S. Atenuose, puikia informacija apie muzika ir scena 7md dienose, mums reikia modernios literaturos. Argi neaisku, kad Karmalaviciaus ne kritikas, bet rasytojas- poetas- menininkas, atlieka literaturine akcija, perfomansa ir skelbia naujo avangardinio TRANS-Liet-Diemenio gimima. To kosmopolito, kuriame jaunos kines ant redakcijos laiptu valgo cepelinus, Herkus Kuncius stovi su budelio peiliu kanalizacijos sulinyje, uzdengtas S`. Saukos paveikslu, o Kornelijus Platelis plaukia konservatoriu laivu pro konservatorija, apmetomas kairiarankiu indenu raudonais pomidorais. Ir ne tik tai, daug daugiau.

917. pablo2002-11-13 12:23
Iš tikrųjų reiktų išleisti knygelę "Tekstai ir kontekstai": 1 dalį sudarytų kuri nors visiškai atsitiktinė Kunčiaus kūrinio ištrauka; 2 dalis: Karmalavičiaus studija su visais b.d.; 3 dalis: internetinės reakcijos; 4 dalis: Karmalavičiaus ir Kunčiaus diskusija-dvikova kur nors IRC ar chat`e (necenzūruota ir nekupiūruota); 5 dalis: viešas visų suinteresuotų pusių e-mailas "geros valios skaitytojams". Knygą sėkmingai pristatytume Maskvos ar Vitebsko knygų mugėj, atversime naują postmodernizmo raidos puslapį.

918. Linksmas :-) 2002-11-13 12:46
Dekui uz galimybe skaniai pasijuokti! :)) Linksmosios ir podraug susirupinima keliancios RK`o ir kunix-kunigo diagnozes!... :)))

919. xX2002-11-13 12:47
Geras pasiūlymas, pablo. Ketvirtas etapas jiems bus labai pavojingas - juk dialogas reikalauja įsiklausimo į kito mintį. Todėl jie gali pradėti šnekėtis su savimi, arba šnekėjimo stilius degraduos iki buitinio:) Tada 5 dalis neįvyks, ir naujas puslapis liks neatverstas:( До свидания, мой любимый город...
Bet pabandyti verta!

920. Linksmas :-) 2002-11-13 14:15
Dekui uz galimybe skaniai pasijuokti! :)) Linksmosios ir podraug susirupinima keliancios RK`o ir kunix-kunigo diagnozes!... :)))

922. isbade akis2002-11-13 14:53
"Postperversine" ne tik skydliauke paliuosinanti kalba

924. Ona :-( 2002-11-13 17:29
...nieko baisiau uz sita straipsni dar neskaiciau....Geda "Literaturai ir menui ",kad tokie straipsniai jame spausdinami.

925. pablo2002-11-13 17:48
Onai: na kam taip kategoriškai. Juk matot, kokias diskusijas sukėlė rašinys. Gal jo tikslas ir buvo - provokacija? Jei tikrai neskaitėte nieko baisiau, paskaitykite Kunčiaus "Smegenų padažą" ir suprasite, kodėl Karmalavičius rašė būtent taip. Jis paprasčiausiai persivalgė to kanibalinio kepsnio, užsipylė per daug padažo, sunku buvo suvirškinti, o profesionalaus literatūros apžvalgininko tokia jau dalis ir dalia: kramtyti kokį nors kombikormą ir įsivaizduoti, kad esi prancūziškam restorane. Ką padarysi, kad meniu sudaro neįmantrus patiekalas - tik "pelenai asilo kanopoje"...:)

927. Ona :-( 2002-11-13 18:01
savo nuomones nekeiciu-tas straipsnis pasibaisetinas....!

930. Ramutis Karmalavičius :-) 2002-11-13 20:43
METAFIZINIO TEMPERAMENTO SUTELKTIS

Nijolės Simonos Pukinskaitės kūryboje poetizuojama pati kultūrinio gyvastingumo paradigma, siekiant suburti energetiškai įmagnetintos kalbos atmosferą, o simultaniškos istorijos ženkluose atpažįstant individo unikalumo būvius - imlius minties kontraktus. Komunikuojama taip, tarytum jie ne įgyti, o turimi savaime. Pasitikima "teoriniais komentarais", vienoviškomis dviprasmybėmis, atestuojamomis gnostine mistika, nelyginant intelektinių ego akordų sąrašais. Todėl istorija - antjutiminis, tačiau emocinės realybės kūnas, kuriame šeimininkauja dabartis, gyva kultūrinio praeities visoviškumo egzistencija su nematomais, pasaulio tikrumo nebaidančiais rimties ir atvirumo švytėsiais. Gėrimasi gotika, kuri yra kultūrinės, o ne konfesinės dievybės erdvė, estetinio kalbos religiškumo aorta, viršliturginė statikos neaprėpiamumo dimensija. "Pagrindinis dieviškumo atributas" disciplinuoja tvinstantį ego vertikalės "stilių", kuriame miestas - žmogumi žaidžiančių metafizinių demokratizmo plotmių oazė. Tačiau įveikiamas ir būties atšiaurumas, ir chaoso romantika, nes kultūra - koliziejiškas religijos ir natūros mediumas, "pasaulio antrybę" bei libidinį maištą harmonizuojanti minties architektūra, kurios žeisti nepajėgūs būtų nei filosofinis skepsis, nei mokslinio atributyvumo saugai. Todėl eilėraštis nėra belytės kontempliacijos aktas, - F.Pessoa šito neleistų ("aš negalėjau būti anksčiau, negu pasaulis atsirado"). Kultūrinio humanizmo realybė reiškiasi kaip veiksniausia ego patirtis, nors tai tik vieno "žemiško gyvenimo parafrazė". Į "kultūros teologiją" einama ir išeinama iš jos eilėraščiu - "tobulo spindesio", absoliutaus (galbūt) "ribinio rūpesčio" jaukumu, su "tobulą įtampą" sublimuotai atpažinusio klausimo "kas aš toks" skliautais (V.Mačernio, A.Mackaus, P.Tilicho egzistencinio horizonto, o ne vulgarios mūsų "gyviesiems didvyriamas" būdingos isterikos ataudai). Kūrybos tylą propaguojanti idėja išvaduojama iš filologiškai nusiaubtos tradicijos, egoizmo ir klasikos (savosios bei pasaulio), idant eilėraštis atstovautų ne išprotauto perimamumo retorikai, o būtų kuo autentiškesnis metafizinių žaismo skverbčių ir "absoliutą" žeidžiančių išvadų balansas. Tikėjimas kūryboje atsiranda kaip vaizduotės krūvių sinonimas, kuriame metaforinė anapusybė šiapusiškumu žaidžia nelyginant kultūrinio minties savitumo formomis, tikrovei egzistenciškai merkiančiomis žeidžiančiomis analogijomis:
nežinantis-nežinantis
apdujęs nuo nepaaiškinamo svaigulio
laimingas-laimingas

Veriasi vartai į dvasios darbus kaip į orgiastinio intensyvumo amžinybę, kuri garantuoja bei laimina "pralaimėjimo sąskaitų" skaidrumą. Gelmės labirintas įvertikalinamas archetipiniu sąmonės gaivalingumu, todėl būties konceptas čia virsta subtiliu, ego dieviškumą ištreniravusių įžvalgų pasauliu. Tuštuma įgyja meditacinį būties pajautų svorį, o sielos peizažas - kultūrinio akto funkcijas laike, kurį harmonizuoja universali patirties predikatumo erdvė. Pati gamta - erdviškai įcivilizuojamo miesto galerija, dvasios knygos augmenija, "viduramžių atsiskyrėlių kolonijos biblioteka". Ji palydima paukštiško žvilgsnio ir judesio žaidėjos paslaptimi, kaip veikiančios Dievo akies - labirinto ramybės - įstatymu, todėl namai (ar ne atitariant E.Dikinson) taikiai absorbavę šviesos nuodėmės ir vizijinio išganymo kelią; pats eilėraštis - Dievas, "naminė" paprastumo dvasia ("galiausiai visa nurimsta", bet niekas infantiliai neišblunka). Laiko teologija metafiziškai sulydo kultūrinės patirties antinomijas, idant koliziniu iracionalumo pagrindu atsivėrusioms stigmoms nebūtų teikiami mitiniai titulai ar privilegijos, nors prisiminti jas būtina sprendžiant amžiną istorinę "sielų vienovės" bylą. Ją liudija emigrantų, išeivių iš civilizacinio miesto, vienišų kiparisų eisenos, kolonos, bibliotekos. Kultūra - estetinį patirties purizmą įprasminanti atsiskyrėlio ašara, "didžiulę vientisą tvarką" nuo ornamentuoto puritonizmo gelbstinčio spindulio moralė - malda, "tęsinio dėsnis", begalybės vynuogienojų laisvė... Toks eilėraštis jau nei ima, nei reikalauja, teikdamas utopinius projektus. Jis tiesiog yra kaip kultūrinio dvasios identiteto miestas, akmuo, geriantis drėgmę, kurio architektūra net neprimena panteistinės (de)konstrukcijos veido, nes yra "atgailos laiko" kontūras, o ne (pato)logistinės sumaišties vėliava.

Menas - "tęsinio dėsnio" veikimo sala, todėl, tarkim, F.Pessoa lietuvių poetės knygoje apsireiškia it skiemuo, neparašyto romano personažas, romantiškai pirmapradis - "dar nebuvęs tarp būties svajų". Kultūra, Dievas, Dvasia neamputuoja gamtos, o prie sūkuriuojančio jos prarajingumo prisiliečia tylos išminties kvapu. Todėl gyvenimas - eilėraštis ("be dvejonių / dogmų / doktrinų") - materialus sūkuringos Tuštumos rojus. Poetės vaizduotė maitinasi ją filosofiškai persekiojančios refleksijos įdirbiu, transcenduojančiu "akimirkos šiapus" - minties fejerijų bei viršopozicinių santykių terpę. Gamta juose - įarchitektūrinti kultūrinio pasąmoningumo miestai-namai, tobulu spindesiu viliojančios freskos. Žodis - prasminio griuvėsių erdvės virtualumo pasąmonė, "aukšti tylos langai", pro kuriuos (dažnai tuos pačius) nuolat, nebijant kartojimosi, mantriškai žvalgomasi. Poezija - viršpatyriminis estetinio pažinimo "grožis". Jo bedugniškame "aš" - nieko nelaukiantis, autentiškas "veltui viltie" refrenas, todėl pats sau laiduojantis sėkmę būti savimi, - nes tik skaidraus eterio siela pajėgi identifikuotis su bendrųjų - formos nepamainomumo ir drauge atvirumo - tiesų būtimi.

Eilėraštis - ne vitražiškai dekoratyvus ar formaliai technizuotas (jo potencijos nevaržo nei kanoninė struktūra, nei verlibriško instinkto miniatiūros). Eilėraštis - taip pat tikrumo tapatybę atpažinusi begalybės etikos forma - kalba. Srovinė estetika (simbolizmas, modernizmas) savaip aplenkiama, nereikalinga: vietoj jos - intelektinio atbalsiškumo tekstai (intersrautai). Per juos realizuojama saviinterpretacinė hermeneutika.
koks tolimas vėjas
mus pasitinka
tolimi aistrų
ir vaizduotės
pasauliai
sujungti su erdvėm
forumais
teismais

Metafiziniams ūkams nenaudojamas nei avangardinio ekstremizmo, nei neoklasicistinių normų paveldas. Maksimaliai atsiduodama ego patirtį kalbiškai nusvidinančiam kultūrinės metafizikos kūnui, kaip "teisingo likimo" paradigmai ("tiesos ieškant") ir drauge skaidriausio fatumo nervui. Tekstas talpus - čia ir bedugnė praamžių geometrija, intelekto paslapčių bei koliziejiškų "visumos priežasčių" įtampa, it nuostabą keliančių klausimų ir atsakymų, tai yra civilizacinę misteriją kontempliuojančios savimonės, rega; joje įšaknytas visoviškas tylos galerijų gaudesys, tarytum jau užužmetafizinė - centro be krypties - topografija.

Toks eilėraštis - nelyginant burtažodžių eisena, išvietintųjų skausmą priglaudusi minimalistinės tekstūros kriauklė. Drauge ji - chaotišką istorijos bei gamtos stilių-kodų dermę oksimoroniškai suvienijančio patirties ovalo laisvė ("dangaus slėnys", "aukšti labirintai", "aukšti amžiai"). Įspūdžių ir malonumų karnavalas - vidinių motyvacijų puota, bet ne savitikslių ritualų bravada. Todėl metafizinės kalbos parametrais nepiktnaudžiaujama: jie išsigrynina iki tauriąsias sutaptis švelniai ironizuojančių analogijų ("aukštybės sugestijų"). Poetės eilėraštis netampa taisyklinga atsiskyrėlio cele-scena, o lieka gyvybės judesį paraboliškai įkainojantis manuskriptas. Galbūt tai naujųjų, sąmonę ryjančius demonus išganysiančių, viduramžių prognozė ("mes esam paženklinti" naujosios dvasios imperijos laukimo), kur sapnas - meninį vaisingumą generuojanti žemės druska, lingvistinis "vienišojo eremo" skeptras.
šviesos
signalai
ateinančių
amžių ženklai
mitinėj žemėj
prieš šventą
atvaizdą
jungiantį
demonų jėgą

Ne deklaratyvi, tačiau lyg virškategorinė "dangiškos galios mumyse" kalbėsena; komentuodama gnostinius "mistinio skliauto" slėpinius, ji stengiasi išvengti vienpusių reikšminio koketavimo eskizų. Todėl pamišėliškumas nebūtinai siurrealus, o nuoseklus demoniško poezijos nepaneigiamumo įrodymas. Ant jo pamatų postcivilizacinis Pukinskaitės eilėraštis (veltui laukiu atsakymo) gimsta iš abipusės - Knygos ir Svaigulio - traukos, natūraliu būdu, kai procesas reikšmingesnis už rezultatą, nes tampa nesvyruojančios būtinybės ("determinuoto potencialumo") forma. Prieš dieviškąjį jos paprastumą nublanksta konjunktūriniai profesinio amato režimai bei loginiu vienmatiškumu spekuliuojantys (filo)loginio proto numatymai.

Tokia poezija - viršreliatyvistiškai taiki, tarsi vykdytų "kito krašto" įstatymus, atsisveikinusi su formų stabilumu bei statika, tačiau išvengusi a priori, nes ten įsitaisiusi intelektinės iniciacijos prokalbė (aukštybės sugestija yra dangaus kūnų laisvoji mintis manyje). Kartu tai būties binarizmus įveikusios Rašto egzistencijos šviesa, kuri įkandin Nykai-Niliūnui, V.Baltuškevičiui, G.Cieškaitei, E.Levinui atliepia pokyčius kūrybos būties filosofijoje. Neieškodama užuovėjos postnihilistinio (net lietuvių) eilėraščio slinktyje, Pukinskaitė nei pernelyg savavališkai eksperimentuoja, nei pasiduoda struktūriniam despotizmui; jos poetika laikosi inversijų atmintimi, kur žmogus - bedugnis visatos daiktas, kontempliuojantis savo sielos permainingumo paslaptis, regis, labiau linkęs rizikuoti žaisdamas lietuvių kanoninei lyrikai gan nepatraukliomis "neognostinio betarpiškumo" bei transcendentinių patirties užuominų lygtimis.


931. F.A.N.T.A.S.T.I.K.A.!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! :-) 2002-11-13 20:49
R.K."poetika laikosi inversijų atmintimi, kur žmogus labiau linkęs rizikuoti žaisdamas lietuvių kanoninei lyrikai gan nepatraukliomis "neognostinio betarpiškumo" bei transcendentinių patirties užuominų lygtimis".

935. xX2002-11-15 12:33
Matome, kad per du aukčiau esantis komentaras-tekstas labai gerai atitinka autoriaus stilių:) Bet kad taip nebūtų, siūlau e-redakcijai įdėti trumpą pamokėlę, kaip komentuotojui maketuoti savo tekstą, kaip pasvirdinti, pariebinti,

daryti pastraipas. Vizualumas reikalingas - dauguma mūsų dar nepasiekėme II-osios signalinės sistemos lygio:) (čia aš apie save!)

943. Mykolas OK2002-11-15 21:37
Tekstas: <b>riebesnis (bold)</b>, <i>pasviręs (itallic)</i>;
<br> nauja eilutė;

<p>nauja pastraipa.

Šių HTML komandų turėtų pakakti, tačiau daugelis tinklapių programų komentaruose automatiškai ištrina visas HTML komandas, mes irgi negalime garantuoti, kad mūsų politika nesikeis.


945. :) :-) 2002-11-15 22:11
Zadetasai B.d. jau e-versijoje! SKONEKITES!!!

9365. karina :-) 2004-06-29 13:50
cia yra labai labai grazus tekstas jei jus suprasit kas tai yra koks cia tekstas ir apie ka eina jis neturetu buti eiliuotas

9367. siJAGFYI :-( 2004-06-29 13:59
puuuuuuuuuuuuuuiiiiiiiiiiiiiikkkkkkkkkkkkkkkkkkkkkk uuuuuuuuuuuuuuuu

14198. sasasas :-) 2005-02-14 10:50
Jus visi esate gaidziai
e.red.: IP 62.80.224.31 (Splius Network Operator, Tilžės 74, 78140 Šiauliai), host name nat31.splius.lt

22732. anonimas :-) 2006-02-27 15:32
fdfdfdfd

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
2:34:07 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba