Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-11-08 nr. 2924

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Mieli skaitytojai,34
• TRUMPAI2
• KITAME NUMERYJE4

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI3
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vladas Braziūnas.
"CAP A L`EST" - NAUJAS EUROPOS POETŲ JUDĖJIMAS

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
PERSIDAŽYMAI
1

SVEIKINAME SUKAKTUVININKĄ 
• VYTAUTAS PAUKŠTĖ1

LITERATŪRA 
• GYVŪNŲ PASAULYJE2
• Yannas Martelis.
KAIP AŠ RAŠIAU "PI GYVENIMą"
6

JAUNIMO PUSLAPIS 
• JURGA BUTKYTĖ2
 ANDRIUS PULKAUNINKAS13

KNYGOS 
• Ramutis KarmalavičIus.
...ATKERĖTŲ KOMUNIJŲ IR MEMUARŲ SRAUTAIS...
61
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
ATGIMSTA "MUZIKOS RUDUO"
4

TEATRAS 
• "PATI PRADŽIOS PRADŽIA" M.ŠIAULYTYTĖS AKIMIS3
• Rimas Driežis.
ALYTAUS "AITVARO" SVEČIAI

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
"MOLODIST" - PRIEGLOBSTIS KINOMANAMS
2

NAUJI FILMAI 
• BALTIJOS FILMŲ PANORAMA - VILNIUJE

DAILĖ 
• Jurgita LudavičIenė.
PAPUOŠALAI
3
• Jurgita LudavičIenė.
DANGUS YRA ŠVELNUMO SPALVOS
6

KRONIKA 
• Lietuvių PEN centro PAREIŠKIMAS2
• Ingrida Daunoravičiūtė.
JAUNIMO TEATRE - PREMJERA VAIKAMS
• ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS ROMO GUDAIČIO PAREIŠKIMAS
• 2002-ŲJŲ "METŲ VERTĖJO KRĖSLAS"

DE PROFUNDIS 
• MAESTRO
• RAMŪNAS KASPARAVIČIUS

JAUNIMO PUSLAPIS

ANDRIUS PULKAUNINKAS

PŪSLĖ

[skaityti komentarus]


- Tu per daug rūkai.
- Aš per daug rūkau?
- Taip, tu per daug rūkai.
- Aš sušiktai, per daug rūkau!
- Per daug, - ji susinervino.
- Taip, aš per daug rūkau, - man nusibodo ginčytis.
- Tu esi priklausomas.
- Ne, aš nesu.
- Esi.
- Na, nebent psichologiškai, bet abstinencijos periodų man nebūna.
- Būna. Būna, kai nėra pinigų.
- Pinigų niekada nėra.
- Ne, kartais…
- Kartais? Kas kartais?
- Tu per daug išleidi rūkalams.
- Aš per daug? Viskas dėl kažkokios suknistos cigaretės?
- Taip, aš išeinu.
- Varyk! Vis tiek grįši.
- Atsiknisk.
- Tu ne mano stiliaus moteris. Tu net nesugebi išgerti tiek, kiek aš! Tu nerūkai! Ir netrankyk suknistų durų! Ne mano stiliaus moteris.Jos visos turėjo kokį nors trūkumą. Fizinį defektą,o tu? Aš nežinau.Prieš tai turėjau mergą, kurią nuolatos kankino defekacija.Toks buvo jos išskirtinis bruožas, ji tuštinosi visur ir visada, tai sąlygojo charakterio raidą. O kas dėdavosi, kai ji negalėdavo išsituštinti, ji būdavo tokia pikta ir nesukalbama kaip raganosis. Visas jos gyvenimas - punktyras tarp ilgų šikimo tarpsnių. Sušikta seka, kurioje, matyt, nieko daugiau nebuvo. O gal tai buvo vienas ilgas sušiktas tarpsnis? O atsimeni tą mergaitę, be dviejų pirštų? Jinai taip vikriai grojo gitara…
- Gitara grojo Samas, - sušuko ji iš už durų.
- Matai, žinojau, kad tu tenai. Žinojau, kad niekur neisi.

* * *
Virškinimas yra pagreitintas puvimas, ir dalykai, gulintys išorėje, patys suyra lėčiau nei žmogaus viduje, todėl manęs visiškai nestebina, kad šios taisyklės galioja viskam, kas patenka į žmogaus vidų. Žmogus - tai geniali puvimo mašina, gebanti pačius nuoširdžiausius dalykus paversti šūdu. Žmoguje tai vyksta mašinaliai, kaip žolės žiaumojimas virsta žvirblio džiaugsmu, kaip saulė krisdama į jūrą iš tenai pakyla blanki ir apsivėlusi naftos dėmėm. Aš tobulas atrajotojas. Tavo baltas kūnas raitosi vilnyse, tačiau man žodžiai "dideli papai" asocijuojasi su pieninga karve. Aš atbukęs gražiems kūnams, mano smegenyse tik tešmenys, kaspinuočiai, kombikormas. Aš pats esu tik kombikormas musėms. Vėlu spjovus ant altoriaus grįžti nekaltom avinėlio akim, bent jau aš taip nemoku. Prisikabinau prie tavęs su spyna, bet atskridęs erelis nekapoja mano cirozinių kepenų, jis graužia dantimis grandinę.
Aš patyriau tobulą pašvinkusio kūno ekstazę, kai nuobodu vien pagalvojus apie tai, ką mes išdirbinėjome būdami kartu. Mane dar traukia tavo šlaunys, bet, be jų, daugiau nieko nėra. Gal per gerai pažįstam vienas kitą, kad galėtų nutikti kas nors netikėta. Kaip ir po kiekvienos puotos atslinko pagirios, įsivyravo štilis, mirė paskutinis prisiminimas.
Ačiū, kad buvai, bet dabar, deja, deja. Tu man nusibodai.

* * *
- Tu net neįsivaizduoji, kaip man skauda galvą. Mano suknista galva pilna mėšlo, o gal geriau sakyti, kad pilna mažų spragsinčių petardų. Tai klaiku, ir nedrįsk manęs kaltinti, kad dabar ketvirta valanda nakties, o aš barškinu gitara. Ai, nereikia apsimesti, kad nori miego. Nereikia. Čia mano fletas, ir aš rūpinuosi tik savimi.
- Aš jaučiuosi suknistai vienišas, - šaukiu, o gal tai tik stiprus aidas mano galvoje, - ir būtent dėl to, kad prasidėjau su tavimi. Aš vienišas, nes gyvenu su tavimi, alsuoju su tavimi tom pačiom išrūgom, kurias tu išleidi skysto deguonies pavidalu.
- Koks buitinis dramatizmas, - sako mano antrasis smegenų pusrutulis.
- Būdamas pats su savimi, aš jaučiuosi kur kas geriau, - man nuo riksmo apsvaigo galva, aš krentu ant nugaros. - Su tavimi jaučiuosi apleistas.
- Nesiraukyk, mano stiprintuvas parėjęs, ir jokio triukšmo nėra, - sako Andrius 2.
- Aš suprantu, kad su manimi gyventi neįmanoma, ypač kai kartu pradėjome gyventi nuo vakaro. O gal tai buvo šiandien iš ryto?
- Labai ankstaus ryto?
- Taip, apie ką aš čia, aha, man skauda galvą, mano nuotaika bjauri, einu rūkyti.
Filosofinis plūdrumas, scena virtuvėje, buitinė ir niekuo neypatinga.
Viskas, kas supa mane, tai tik senas gėris, performuotas ir pakeistas naujomis kategorijomis, todėl beprasmiška spėlioti, kokia tikroji daiktų ar objektų paskirtis. Ateinu į virtuvę, o tenai iš šaldytuvo išlenda du kosmonautai ir netarę nė žodžio prisėda už stalo. Iš duoninės kosmonautai išsitraukia dantų pastos tūbelę ir pro sifoną siurbia neaiškios kilmės tyrę. Aš stoviu ir rūkau.
- Ką daugiau daryti, kai taip klaikiai spengia smilkiniuose, - sako Andrius 2.
Kosmonautai atsilošia krėsluose, ir vienas jų užgroja armonika.
- Rusai, - pamaniau aš.
Kosmonautai svaigsta ir ramiai dainuoja, o aš stoviu ir rūkau kaip koks mulkis. Juk galėčiau prisidėti, galėčiau užplėšti "Štai ir prijojom uošvės dvarelį " arba išvaryti kosmonautus iš buto, bet ne. Visa tai ir yra kebli situacija, nes neaišku, ar jie išėjo iš mano šaldytuvo, ar aš rūkau gretimame "Myro" sektoriuje.
Taip neįmanomai tvanku, kad pradedu jausti saulės radiaciją, bėgančią nuo manęs prakaito lašais.
Kosmonautai draugiškai paploja per petį ir sako:
- Do vstreči, tovarišč.
Pakyla ir išeina pro laukujes duris. Iš laiptinės tvoksteli kačių šlapimo tvaikas, tai tik įrodo, kad viskas savo vietose.
Atsidarau televizoriaus ekraną ir įsipilu degtinės. Burnoje sausa, pakilęs rūgštingumas, degtinė pramuš, bet trumpam.
Keista, kad aš pasakiau:
- Ar nori užeiti?
Ir tu sutikai. Sutikai nesipriešindama ir nesidrovėdama savęs. Galbūt dėl to aš taip stipriai susijaudinau. Viskas buvo tik nekaltas juokas, o virto kažkokiu kataklizmu. Tu nesipriešinai, net nemėginai laužytis. Tu sutikai su viskuo, kas ir kaip yra. Tai mane glumina. Aš nesuprantu. Pats siūlau žaidimo taisykles, ir pats jų bijau.
Mes susisiuvom rankomis ir kojomis, susinarpliojom į vieną didelį odos maišą, mainydami kepenis į inkstus ir plaučius į šlapimo pūslę, susipynėm bendra arterijų ir venų sistema, įgaudami bendrą kvėpavimo ertmę. Iš pradžių dar matėsi siūlės, ką tik pasibaigusios operacijos žemėlapiai, bet nubudęs po narkozės nebemačiau, kas yra kas. Tapome vientisu odos maišu, be galūnių ir išaugų, vientisu kamuoliu.
O dabar aš bandau atsirinkti, kas yra mano, o kas tavo, bet neatrenku. Neatrenku! Nerandu nei vienos savo dalies, nei kvadratinio centimetro savo odos. Bandau plėštis lauk, bet, po velnių, kaip atskirti, iš ko veržiesi! Galva užstringa tampriame apvalkale, permatomo ežero dugne. Aš suprantu, kad tu žinai mano mintis, nes aš net nežinau, ar taip galvoju aš. Aš nežinau, ar dar esi tu. Nugalėtojų žaidime nebus, nes mes negalime veikti atskirai. Mes - vientisas darinys ir net labai norėdami negalime atsiskirti. Negalime išeiti ir uždaryti duris. Esame uždaryti ir priklausomi vienas nuo kito, kaip du Siamo dvyniai: aš augu iš tavęs, o tu iš manęs.

* * *
- O ne, nulipk nuo taburetės.
- Atstok, aš nebegaliu daugiau.
- Tu dar tik pradedi gyventi, bet pagaliau tai tavo sušiktas reikalas. Nori ir kariesi.
- Aš noriu mirti.
- Pasirinkai ne patį geriausią laiką. Man sušiktai skauda galvą.
- Vadinasi, jei tau skauda galvą, aš negaliu pasikarti?
- Karkis kitą dieną, kai bus geresnė nuotaika, dabar aš tingiu.
- Nenusisuk, aš tikrai pasikarsiu.
- Karkis.
- Aš jau kariuosi, - ir nušoko nuo taburetės. Virvė įsitempė, bet tuojau pat garsiai pokštelėjo, ir ji žnegtelėjo žemėn.
- Tu šlykštus gyvulys! - vos gaudydama orą sukliko ji.
- Taip, aš toksai.
Šiam kosminiam laive nėra išėjimo. Iš jo gali pabėgti tik išplėšęs šildymo sistemą, titano šarvą, bet kas tenai? Vakuumas?
Yra durys, bet nėra išėjimo. O dar taip skauda galvą.

* * *
Staiga ji tapo mano seserim.
- Ar žinai, kad smėlinio ryklio embrionai tūnodami motinos pilve suėda vienas kitą, tiksliau, išlieka vienas. Kuris suėda savo brolius. Kuris išsikovoja teisę gimti. Ar mes taip pat galėsime išeiti tik tada, kai visai užėsime vienas kitą?
- Nestebink savo erudicija.
Keista, bet pro langą aš matau kintantį matinį vaizdą. Dabar tai primena vijokliais apžėlusį satelitinį bliūdą. Simboliška, bet tai tarsi užspaustas nervas, išpuvusi katarakta. Organas neatlieka savo funkcijos, kaip ir mes, nusibodę vienas kitam ir negalintys vienas nuo kito atsiplėšti.
Dvi varlės įkrito į trilitrį,
Šokuoja, bet išlipti negali.
Aš stumiu rankomis stiklą, ir jis paklusniai tempiasi, aš iškeliu vieną koją, kita atsispirdamas nuo palangės. Langas apgobia mane, ir aš lekiu lašo formos glėbyje, tarsi ir laisvas, bet kalėjimas skrenda kartu su manimi. Vieną kritimo akimirką aš tarsi paliečiu kietą paviršių, bet plėvė įsitempia ir su milžiniška jėga bloškia mane atgal. Aš trenkiuosi į sieną nugara ir išsijungiu.
- Ir? - jos sarkazmas buvo begalinis.
- Nieko.
- Kas nieko?
- Aš nenoriu apie tai šnekėti.
- Norėjai nusisukti sprandą?
- Atstok.
- Adrenalinas.
- Kas?
- Trūksta kovų, todėl praktikuoji adrenalininę narkomaniją.
- Tamsta praktikuoji "sūpynių" meną.
- Man trūksta dėmesio, bet ar toks stuobrys kaip tu gali susijaudinti pamatęs mane negyvą. Cinikas.
- Aš nenoriu apie tai kalbėti.
Pro matinį stiklą sušmėžavo šešėlis ir vėl pranyko.

* * *
Kartais jaučiuosi kaip senas nukaršęs liūtas, atsainiu žvilgsniu stebintis dūkstančias pateles, tingiai draskantis grobį ir nuobodžiaujantis tvankioje aplinkoje. Jausmas žmogaus, kuris viską turi, o garbės troškimas visiškai užknisęs. Vietoj manęs veikė kitas. Žmogus su kitu vardu ir kitoje erdvėje. Tai vaikiška iliuzija - superherojaus, stipriu kumščiu tvojančio priešui, bet jokio priešo nėra. Jis tik fantazijos vaisius, o mostagavimas rankomis - tik noras ką nors sužeisti, be jokios motyvacijos. Viskas sukas, lyg galais suklijuotoje juostoje, kartojasi ir įgauna naują pavidalą, bet įvykiai lieka tie patys. Jei nuolatos sėdi toje pačioje erdvėje, erdvė atsinaujina, bet dėl to netampa atvira. Kartais užrasoja akys, kartais išnyksta langas, bet pūslė taip ir lieka pūsle.
Iš sotaus miego pažadina moteris. Ji turi kitą veidą, bet tą patį balsą. Žemas tonas, toks retas moterų tarpe. Sopranas? Tai ta riba, kai nesiskiria tonai.
- Duok, įkalsiu tau vinį į galvą, - šelmiškai suraito žodžius.
- Atstok.
- Na, duok, įkalsiu. Tau patiks.
- Aaaa…
- Nebūk toks bambeklis. Duok, įkalsiu vinį.
Ji lįs ir lįs, kol gaus į dūdą.
- O, žiūrėk, visai gražu, - sušuko susižavėjusi.
Vinis styrojo man iš pakaušio. Aš surikau ir puoliau į virtuvę, bet jinai mikliai užmetė kilpelę ant vinies, ir aš, varomas išcentrinės jėgos, apibėgęs ratą plojausi į sieną.
- Nespurdėk, - sušuko jinai, rišdama virvelę prie lango vyrių.
Aš gulėjau apspangęs, bet kai vargais negalais atsistojau keturpėsčias, antra virvė jungė mano galvą su spinta. Aš sėdėjau kambario viduryje, o ji rišo valą prie sienų ir aplinkinių daiktų.
Dabar mano galva plačiu spinduliu buvo prijungta prie visko, kas mane supo. Aš užmigau, ir mintys išsibarstė kaip natos - kiekviena savo penklinėje, savo virvelėje. Užmigau kietai, visiškai juodoje tuštumoje.

* * *
Mane pažadino triukšmas. Už sienos aidėjo girtos dainos, žvangėjo indai ir buteliai. Staiga visi nuščiuvo, ir kažkas ėmė sakyti tostą ar kažin kokius linkėjimus, gal minėdamas velionį, o gal sveikindamas jubiliatą. Po to nedarnus choras subliuvo "Ilgiausių metų", o aš niekaip nesuvokiau, kas dedasi.
Iš sienos išlindo pėda, apauta platforminiu batu. Aš priėjau, pastuksenau per padą, bet nesulaukiau jokios reakcijos. Tada nuėmiau sandalą ir pakutenau padą. Pėda suspurdėjo ir norėjo dingti, bet aš sugriebiau tvirčiau ir patraukiau į savo pusę. Sienoje visai greta išlindo kita pėda su tokiu pat platforminiu kamašu, aš patraukiau stipriau, - išlindo blauzdos ir šlaunys, trumpas sijonas vos dengė nuolat kyščiojančias nėriniuotas kelnaites. Norėjau pažiūrėti, kokia žuvis užkibo, bet staiga supratau, kad bijau traukti toliau. Ar ne vis tiek, kaip atrodo galva. Skylė yra skylė, ir nieko čia nepakeisi. Veidas gali būti bjaurus, o kojos visai nieko. Galva gali kalbėti nesąmones, kas visai nebūtina susiklosčiusioje situacijoje. Dabar galva už sienos tyliai kikena. Skylė yra skylė.

* * *
Nubudau negalėdamas pajudėti.
- Kas čia per velnias?
Jaučiausi tarsi medžiaginiame maiše, ir iš tiesų mano kūnas, raumuo prie raumens, buvo prikabintas prie sienų. Tarsi skudurinė lėlė kabojau negalėdamas pajudėti.
- Ei, lėlininke! - surikau aš.
- Pabudai? - paklausė moteris iš virtuvės.
- Taip, subine, o dabar išleisk mane.
- O, ne. Neskubėk. Tai valia valdyti. Aš galiu tave paleisti, bet kam?
- O kam mane laikyti?
- Vien dėl to, kad aš tave padariau. Tu nebeturi savo valios.
- Kas per filosofinis krepas?
- Filosofija jau paplėkęs reiškinys. Kas dabar domisi filosofija?
- Na… aš? Kas tau yra? Kokius čia marazmus vynioji? Staiga vidury nakties.
- Man nuobodu. Nuobodu sėdėti čia ir nieko neveikti. Nuobodu ką nors veikti. Ir iš viso…
- Bet tai dar ne pretekstas diskutuoti.
- Dar ir koks pretekstas. Pakalbėk su manimi.
- Mes kalbame niekus. Tu esi įrankis, aš esu įrankis, tu manimi padarai save, o aš tavimi save…
- Kokia nesąmonė. Juk viso to nėra.
- Viso ko?
- Viskas tik haliucinacija, nuobodi haliucinacija.
Tarakonas nusirovė nuo lubų ir nukrito man ant pilvo.
- Ar tarakonai taip pat nerealūs?
- Nėra jokios realybės. Viskas - vien blefo kisielius. Virškinimo traktas nuo gimimo iki mirties.
- Tarakonai - mirusių lakūnų sielos. Juk todėl jie nuolatos lipa kur aukščiau…
- Tu idiotas.
* * *
Kaimynai vis dažniau siautėja, ir tai mane pradeda erzinti. Turi jie vieną kasetę, kurią ir suka nuo ryto iki vakaro. Diena iš dienos rusiškas popsas, ta pati daina vienu ir tuo pačiu metu. Man net refleksiškai išsiskiria seilės išgirdus "Topolinyj puch". Iš pradžių juokiausi, bet dabar noriu čiuožti iš čia kuo toliau ir greičiau.
Sėdžiu visas susiglamžęs ir užsiknisęs, o čia dar kažkoks bomžas per sieną įlenda. Kambarys prisipildo salsvo šlapimo tvaiko, negaliu, tuoj apsivemsiu.
- Ko nori?
- Laukia lyja, - mojuoja rankom.
- Nežinau, aš nebuvau lauke, - susinervinęs rėžiu seniui.
- Aš tik taip, laisvalaikiu, - bomžas teisinasi ir skėsčioja rankom. Iš tiesų esu šamanas. Šamanas savo išsilavinimu. Nencų šamano mokinys.
- Šamanas. O aš povandeninis laivas, - išsišiepiu kreiva šypsena.
Jis pakėlė rankas, kažką niurnėdamas, šaižiai sušvilpė ir vėl kažką suniurzgė.
Ant lubų ėmė ropštis garai, kurie kondensavosi ir tarsi seilės tįso žemyn. Sunkiais lašais ėmė lyti.
- Oho! - sušukau sužavėtas. Tarakonai, aplipę garais, krito ant žemės.
Senis paėmė pailgą akmenį, palaikė jį tarp delnų ir padavė man. Akmuo buvo šiltas ir visiškai apvalus.
Aš pakėliau antakius ir sumirksėjau.
- Paliksi butelį, - nelauktai užklupo senis.
- Taip,- makalynė sukosi mano galvoje.
- Gal per daug geriu. Nebesilaiko stogas.
- Su tokiais sugebėjimais tau nereiktų rinkti butelių. Tu pats juos gali kurti. Tu gali kurti daiktus, kam tau bomžavimas?
- Tai reikalauja per daug pastangų. Išeikvoji save ir visa kita.
- Tu juk gali…
- Daug ką galiu, bet tai niekam neįdomu. Žmonėms tai tarsi cirkas, o man tai nusibodę. Galiu sukelti sniegą, bet tam yra sniego patrankos, galiu vaikščioti vandeniu, bet tam yra tiltai. Nebent savo malonumui truputį levituoti, bet ir tai nuobodu. Visi griebiasi lengvesnės priemonės - narkotikų. Man nereikia stumtis, man užtenka pridėti pirštą. Juk narkotikas tik jungiklis, o visa kita yra kiekviename, bet niekas tuo nesinaudoja. Niekam neįdomu. Pagaliau nutrūktų verslas.
- Jei esi toks visagalis, ištrauk mane iš čia.
- Aš juk sakiau, kad viskas yra kiekviename. Aš negaliu tavęs iš čia ištraukti, nes iš čia gali išeiti tik pats. Pagaliau kur tu toks eisi. Juk tu vis dar esi driežas, ropinėji sienom ir lubom. Žmonės atrodo visai kitaip. Tu turi subręsti, kaip vynas…
Ir čia man prisiminė dagestaniečių liaudies pasaka apie du brolius ir piktąjį Aždahaką:
" Žmogus gimsta tik tada, kai padaro ką nors naudinga. Vyndarių kaime, kai nuima pirmąjį derlių, Lyno akrobatų kaime, kai pereina lynu, o aš gimsiu, kai tapsiu džigitu, nes mūsų kaimas - Džigitų kaimas".
Be kita ko, ar jau baigei savo alų?
Aš stovėjau apšalęs.
* * *
Išgirdau šnaresį, paskui lyg ir atodūsį.
- Vėl pelės, - pamaniau, stipriai treptelėdamas batu. Triukšmas nesiliovė. Aš priėjau prie spintos ir plačiai pravėriau duris. Spintoje stovėjo moteris apsikabinus skustagalvį dilbą, spintos dugne draikėsi sujaukta pajuodusi patalynė, nešvariom klostėm apvijusi kūnus.
- Pridurkas, ko vėpsai, - sušuko skustagalvis, ir tik dabar pastebėjau, kokia maža jo galva palyginti su kūnu. Dešimt galvų tilptų į ūgį.
Iš už spintos iššoko pitbulis ir metėsi man į blauzdą. Spyriau šuniui į pilvą, ir jis nulėkė per visą kambarį, bet neatlyžo. Jis nejaučia nei skausmo, nei pagiežos, puola kaip tobulas robotas.
- Patrauk šunį, jei nenori, kad užmuščiau, - sušukau buhajui.
Skustagalvis išsišiepė kreiva šypsena, - tegul pažaidžia.
Išleidau šunį iš akių, ir štai jau jis dantimis įsikabinęs į klešnę. Sučiupau jį dviem rankom ir atlupęs nuo savęs įmečiau į spintą užtrenkdamas duris.
Stovėjau sutrikęs.
- Ką reiškia visi šie įvykiai? Kodėl šie žmonės braunasi į mano teritoriją, elgiasi čia savo nuožiūra? Pagaliau kodėl jie gali įeiti ir išeiti , o aš turiu tūnoti viduje? Dedasi dalykai, kurių aš negaliu suprasti.
Norėjau susidėti rankas už nugaros, bet nepavyko, - mentės per naktį tiek išaugo, kad dabar styrojo it laumžirgio sparnai. Tai mane visiškai išmušė iš vėžių.
- Aš transformuojuosi į kažin kokį padarą. Mano moteris dulkinasi su kažkokiu padugne. Aš po truputį kraustausi iš proto! Žingsnis po žingsnio kvailėju.
Iš spintos išvirto moteris, vien su odinėm kelnėm ir auliniais batais.
- Jis išėjo?
- Taip, jis išvarė.
- Visi jie tokie, penkios klasės, gatvės universitetas ir siūlės visur, kur galima perpjauti odą. Dar, tiesa, totali smegenų regresija iki pagrindinių refleksų: čiulpti, šikti, griebti.Ar tik ne todėl galva yra teniso kamuolio dydžio?
- Tu pavydi?
- Taip, aš pavydžiu. Aš suknistai pavydžiu. Aš nebesusigaudau , o tu…
- O tu visada vien apie save galvoji. Aš nebegaliu šitaip, aš išeinu. Fas, Dora!
Iš spintos iššoko tas pats bjaurus pitbulis, bet šį kartą jam spyriau taip tiksliai, kad įlėkė į spintą net nespėjęs viauktelėti. Užtrenkiau spintos duris ir permetęs lentą skersai užkaliau. Kad nebegrįžtų, nebeinkštų ar neapgailestautų.
Atsiguliau ant šono, bandydamas kuo labiau susiriesti.
- Visas pasaulis išsikraustė iš proto, o aš esu viso to dalis. Ar aš jau esu beprotis? Ar aš tapau juo? O gal ta beprotybė visą laiką buvo, tik aš jos nepastebėjau? Jeigu ir taip, niekas nesikeičia.
* * *
Galiu taip gulėti ištisas savaites, kraudamas depresijos kubus vieną ant kito, ridendamas karolį po karolio nesibaigiančio rožančiaus traukinyje. Būtent rožančius yra tas objektas, kuris puikiai apibūdina vilkimąsi ir vyniojimąsi vienoje grandinėje. Tempiau virvę, prikabintą akmenskaldžių vežimėlių, kur vietoj anglies gulėjo knygos, sumišusios su žiurkių vėmalais, bet nei iš šio, nei iš to išlindo pora akmenkasių ir mane patį įgrūdo vidun ir paleido tamsia žarna tolyn.Anglių kasimas - beviltiška kelio aukštyn paieška, bet jie patys nežino, kas yra viršus. Šachtos rausiamos vis gilyn į gruntą, bet jeigu nėra viršaus, tai nėra ir apačios, šachtos rausiamos. Jos tiesiog rausiamos be krypties.
Tamsoje aš jaučiuosi visai gerai, nejaučiu kūno padėties erdvėje, ir tai yra gerai. Vis tiek aplinkui vieni šešėliai, tad nėra didelio skirtumo, ar jie blankūs, ar ryškūs. Viskas slenka atminties labirintu atvirkštine tvarka, tik pagražinta, be negatyvių detalių. Visi persekiojantys sapnai - lyg nenutrūkstantis reportažas apie laukimą, neapibrėžtumą, o greičiausiai apie ateities baimę. Aš lekiu tolyn.
Anglių vežimėlis pasunkėjo, ir aš pamačiau merginos veidą. Ji atsargiai nubraukė anglį man nuo veido. Ji šypsojosi ir suknelės kraštu patrynė mano apsiniaukusius žandus.
- Turbūt nepatogu taip gulėti?
- Visai nieko, - pasakiau norėdamas atrodyti sąmojingas.
Jinai atkasė mano rankas ir užsidėjo sau ant kaklo.
- Tu atrodai labai prislėgtas, - lyg žinotų, ką kalba.
- Taip, mane prispaudė anglys.
- Aš tau padėsiu.
- Nereikia. Kai mane ištraukia iš anglių, aš sukaistu kaip koks termobranduolinis reaktorius.
- Nekvailiok, lipk lauk.
Aš išlindau ligi pusės.
- Tau patinka nevykėliai?
- Nežinau. Aš atkasiau tave tokį, koks esi. Iš kur žinoti, koks esi vykęs? Kol kas esi tik išsiterliojęs berniukas.
Ji apkabino mane per juosmenį, norėdama iškelti iš vežimėlio, bet aš užstrigau, ir abi mentės liko jos rankose. Praradusi pusiausvyrą, ji nugriuvo ant žemės. Aš likau sėdėti vežimėlyje.
- Kas čia? - tiriamai nužvelgė ji.
- Sparnai. Paprastų paprasčiausi sparnai. Man jie neseniai išsikalė.
- Atleisk.
- Nieko tokio. Dabar esu žmogus kaip ir visi - ne varlė ar driežas, o juo labiau ne paukštis. Esu paprastas žmogus su rankom ir kojom.
- Bet paprasto žmogaus man nereikia.
- Mes juk tik ką susipažinome.
- Tai čia tik tau taip atrodo. Iš tiesų mes buvome pažįstami ilgą laiką, bet ar tu ką nors matai, be savęs paties? - ji nunarino galvą ir pastūmė mano vežimėlį, kuris su trenksmu apvirto atsitrenkdamas į virtuvės stalą. Čia niekas nebuvo pasikeitę.
* * *
Lėkštėje protinio darbo proletaras suka spagečius ant šakutės, bet jam vis nesiseka susukti taisyklingo gumulėlio, kurį galėtum įkišti į burną. Makaronai vis krinta atgal į lėkštę, ir kuo žmogus labiau stengiasi, tuo makaronai labiau nepaklūsta. Matyt, žmogus pradeda nekaip jaustis, jį apima pyktis, ir įsiūtis vis auga. Vis didesnė neviltis, vis gilesnė įgriuva. Žmogus rango makaroną ir neužrango, suka ir neužsuka. Matyt, tai negali trukti amžinai, nors niekas nėra prognozuojama, ir štai žmogus šėlsta ir darkosi, mėto makaronus ir spardo indus.
- Nyku, brolau. Bet, aišku, taip sumąstė scenaristas, kad būtent taip atrodo neviltis. Šūdas, ponai, šūdas.
Iš spintos atsklido verksmas. Aš priėjau arčiau. Kažkas kūkčiojo viduje. Aišku, kas, bet visgi.
- Gal jai kas nutiko? Bet kas man darbo.
Verksmas vis stiprėjo, ėmė varijuoti, vis pasriūbaudamas.
- Na, kas? - atplėšęs duris, pasakiau kiek įmanydamas sarkastiškiau.
- Makakas,- sušuko ji net nesistengdama nuslėpti ašarų.
- Jis tave paliko?
- Ne, jį nutrenkė mašina. Sušikta šūdvežių mašina.
- Paradoksas: šūdžių nutrenkė šūdvežių grabas. Tikra sensacija!
- Jis mirė!- sukliko ji.
- Ir kas iš to?
- Kas kas, aš nėščia!
Aš tik dabar pastebėjau, kad jai iš šono styrojo maža skusta galvutė su miniatiūriniais veido bruožais ir net nedidele svastika ant pakaušio.
- Niekada neįsivaizdavau, kad nėščios moterys taip atrodo. Visą laiką maniau, kad tai labiau panašu į tuštinimąsi ar sutrikusią žarnyno veiklą, o čia kažkoks pumpuravimas!
- Kvaily, niekada nežinojai, kaip skinai dauginasi!?
- Ne.
- Jie parazitai. Jie įleidžia savo sėklą, o patys miršta. Šūdvežių mašina - tai pagoniško balto žirgo moderni versija, kuri nuneša skino sielą į Valhalą. Jų užuomazga išsiurbia šeimininką, o kai tas numiršta, išlenda iš jo kaip iš kokio kokono. Matai, jis ryja mane ir auga.
- Bet jeigu tu tai žinojai…
- Šūdą aš žinojau. Jis tik prieš mirtį viską pasakė. Dieve mano, kaip jis tyčiojosi, kaip žvengė tiesiai į veidą.
- Reikia kuo greičiau kūdikio atsikratyti, kol jis mažas.
Radau polietileninį maišelį ir užmoviau kūdikiui ant galvos, bet tas bjaurybė tvirtom rankutėm nusiplėšė jį nuo savęs ir net pamėlynavęs nusikeikė.
- Po velnių, juk tai šiza. Taip negali būti. Man jau visai maišosi. Teks jį amputuoti.
- O gal geriau pripilam jam burną epoksidinės dervos?
- Tai sadizmas. Reikia amputuoti.
- Reikia.
- Žinoma, nėra kitos išeities.
Medžioklinį peilį iškaitinau ant dujinės viryklės, dar pamirkiau į degtinę, kad nepatektų bakterijos.
- Na, pasiruošus?
- Varyk.
Vienu smūgiu nurėžiau skinuką, tarsi kokį kankorėžį, ir išmečiau į šiukšlių dėžę.
- Viskas baigta. Patepsime žaizdą degtine, ir bus viskas gerai.
Nuėjau plauti rankų, bet moters klyksmas išmetė atgal į virtuvę.
- Kūdikis, kūdikis! - klykė ji.
- Kas?
- Kūdikis pabėgo. Išlipo iš šiukšlinės ir pabėgo.
Aš pakėliau tuščią kibirą.
- Tai neįtikėtina.
Plati kraujo šliūžė vedė link sienos.
Iki vakaro mus kankino paranoja, bet kūdikis taip ir negrįžo.
* * *
Bepigu gimti lamaistu Tibete žinant, kad iki nušvitimo tau liko vos vienas žingsnis, sudėtingiau gyventi su mintimi, kad gimei šūdas ir mirsi šūdas ir visa tai kartosis dar šimtą tūkstančių metų.
Aš beveik susitaikiau su savo padėtimi - negalėjau išeiti, negaliu nieko pakeisti, ir tai manęs per daug nejaudina. Įkritau į apatijos balą. Pripratau, ir įvykiai, vykstantys aplinkui, virto nuoseklia filosofine sistema, kurioje yra savita tvarka, nors anksčiau tai buvo sujaukta skalbinių dėžė. Atėjo laikas, kai akimirka yra vertesnė už tūkstantmetį ateities planą. Išsinėriau kaip gyvatė iš odos ir palikau išnarą sugraužti kandims, knygas - knyginiams skorpionams.
Sėdžiu prislėgtas pats savęs, tyliai čepsėdamas lūpomis.
Moteris jaučiasi vis blogiau, nes, kad ir kaip profesionaliai dezinfekavau, žaizda negijo ir supūliavo. Ji silpo ir kas akimirką vis kabino man ant kaklo kaltės girnapuses. Ji silpo ir kas akimirką darėsi vis brangesnė ir brangesnė. Tie dalykai, kurių anksčiau nemačiau, atsivėrė visu gražumu, kaip ir viskas, ko netenkame.
- Mes turime išsiskirti, tu į vieną, aš į kitą pasaulį. Labai jau skirtingus kelius pasirinkome, kad ištrūktume iš pūslės, bet kitaip ir negali būti. Tik vienas iš mūsų gali gimti iš naujo. Ką nors atrasdamas, turi ką nors prarasti.
- Aš jaučiuosi suknistai kaltas.
- Nesijausk.
- Bet gal reikėjo pasielgti kaip nors kitaip?
- Tai dar ne pabaiga, tai tik pradžia.
- Viskas bus gerai, - aš norėjau ją padrąsinti. - Tu manai, kad kitaip negali būti, bet tu klysti. Mes dar pakovosime.
Jinai nusisuko į sieną.
Kaip aš nekenčiu tokių akimirkų, - galvojau aš. Nežinau, ką daryti. Nežinau, ką sakyti. Viskas taip nenatūralu. Lėkšta.
- Aš norėjau pasakyti… Ar girdi?
Bet ji nebegirdėjo. Aš kvailai vypsojau. Sušikta situacija.
* * *
Į laidotuves susirinko daugybė žmonių. Ištisiniu srautu jie plūdo pro duris ir langą, neaplenkdami nei rūbų spintos, nei šaldytuvo. Kaip tarakonai, jie prieidavo prie mirusiosios ir patapšnodavo per sudėtas rankas. Nors ji nebuvo krikštyta, į sustingusias rankas įbruko rožančių, tai irgi kažkokia prieštvaninė baimė. Susigrūdo visi kambaryje rypuodami ir sriūbaudami, bet netikėtai viena tetulė pakėlė karstą, kuris buvo visai mažas, ir pasupo tarsi kūdikį. Pasupus ji perdavė karstą kitiems, ir karstas pradėjo keliauti iš rankų į rankas minint nuoskaudas ir nuopelnus.
Liūdesį pakeitė linksmumas, kai iš po stalo išniro trilitris samagono, kurio visi išlenkė po stiklinę ir dar po vieną, o paskui dar po vieną. Po pirmo rato vis dar melancholiška gaida antrojo viduryje virto nedarnia užstalės daina. Kad nepagestų, lavonėlį įkišo į šaldytuvą. Visa tai, net ir laikantis tautinių papročių, grasinosi virsti daugiadiene.
Aš nuėjau į virtuvę, kur motina duonriekiu raikė duoną. Pamačiusi mane, ji krūptelėjo, peilis išsprūdo iš rankų, kažkaip kvailai pasisuko ant stalo krašto ir įsmigo į koją. Tamsi kraujo dėmė nudažė šviesias sijono klostes. Aš užrikau:
- Ką jūs darote, - bet balsas užstrigo, lyg kas man į burną būtų pripylęs vandens. Aš vėl užrikau, bandydamas atgauti kalbos dovaną, bet nieko neišėjo.
Aš išskėčiau rankas ir moviau pro laukujes duris.
- Kažkoks pridusęs, - išgirdau sakant.
 

Skaitytojų vertinimai


870. V.V.2002-11-10 11:21
Cia vertimas is anglu?

872. 2002-11-10 11:29
Tai ne vertimas is anglu. Tai kelione traukiniu: "ta ta ta... ta ta ta". Kai autorius atvyks i idomesni miesta sulauksime idomesniu reportazu. Reikia palinketi sekmingos keliones (ir sau patiems).

921. fui :-( 2002-11-13 14:41
"suknistas" kartojasi n kartu. Seksualinio persivalgymo atpilimai - kuriu galu reikalingas viesas vemimas? Jokio pozityvo! Niuri skurdaus zmogaus egzistencija...

939. Julija :-( 2002-11-15 15:48
Autorius gyvena nuolatineje depresijoje, nepatenkintas savo gyvenimu, nes visur ir visada yra looseris, gaila zmogaus... o galejo is jo kas nors gautis...

940. robke :-( 2002-11-15 15:55
Pirmokas geriau parasytu, nera ka skaityti

1028. pravalas :-( 2002-12-02 13:05
Literatūrmenis jau visai nebeturi ko spausdint, kad deda tokį "šedevrą"?. savimi patenkinto infantilo per jėgą išspausti sapaliojimai. rašyti tam, kad rašyt ir pamatyt savo pavardę?hmm..jei neturi ką pasakyt, geriau patylėt, man atrodo

11151. Rokii :-( 2004-10-29 12:04
jei napatinkas neskaitykit, bet tai yra genialu

16025. linute :-) 2005-04-26 15:00
oho kajp fajna kam nepetinka taj neskajtykit ir pasilaikykite sawo nuompne sauj!ot:b

16026. rjsrt2005-04-26 15:01
ethus

19345. havanafeeling2005-11-01 23:48
Up and down. potvynis atoslugis. autorius - menulio zmogus. kaip velniskai puikiai suprantu egzistencini fuflo. nuolatinis buvimas ant skustuvo asmenu. plonyte riba tarp grafomanijos ir sedevro. jei gali rasyti - rasyk. slaptas igeidis - idomu kokia tixli autoriaus gimimo data.

34078. niukte2007-01-13 20:58
Kadangi pazistu si zmogu, tai manes nenustebino sie kuriniai..Sakyciau Andrius serga, jei parasytu apie drugelius ir angelus :)) Na jis toks, jis taip raso..o tie kurie ir kritikavo padare daug, nes pries kritikuodami jie vis viena perskaite siuos kurinius :D

53315. Kamile :-) 2009-06-05 21:53
Tai buvo nuostabu.. Manau kiekvienam būna tokių akimirkų, ir nereikia čia la la la... Kas per žmonių pasitikėjimas,,aš parašyčiau geriau" Šūūda geriau parašytum.. Bravo.Sujaudino autoriaus nuoširdumas.

63618. Tora2010-10-08 13:21
Jis sugeba buti nuosirdziu ir veidmainisku tuo pat metu. Bet metas kai jis tai rase tikrai buvo ribinis... Patinka man sis beprotis!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
2:34:02 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba