Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-01-17 nr. 2933

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VDA LEIDYKLOS DEŠIMTMETIS
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• VILNIAUS UNIVERSITETO REKTORIŲ KAITA3

JAUNOJO VERTĖJO PUSLAPIS 
• LEONAS BRIEDIS

LITERATŪRA 
• Aleksandras Mažrimas.
VAGNERIŠKA FAUSTIŠKŲ VARIACIJŲ KNYGA
5
• Regina Mažukėlienė.
GAILA, KAD MAIRONIS NERAŠĖ DIENORAŠČIO
66

PROZA 
• DAINA OPOLSKAITĖ4

POEZIJA 
• JULIUS KELERAS4

ŽVILGSNIS (Dienovidis) 
• IŠĖJUSIAM NEIŠEITI2
• NACIONALINIS SUSITARIMAS1

IN MEMORIAM (Dienovidis) 
• SPALVOS REVOLIUCIONIERIUS1
• MIRĖ TAPYTOJAS, NEMIRĖ TAPYBA2
• GYVENIMAS TĘSIASI...1

LABA DIENA! (Dienovidis) 
• ŠVIETIMO PROBLEMA - MES PATYS3
• Nuo A iki Z

ŠVIETIMO DARBAS (Dienovidis) 
• Violeta Tapinienė.
ŽINIŲ VISUOMENĖS (?!) PRIEANGYJE
2

PALIKIMAI (Dienovidis) 
• Elena Brundzaitė-Baltrus.
SAPIEGŲ DVARO PARKAS
4

MARGAS LAPAS (Dienovidis) 
• SKAITOVO TEATRE
• NERŪPESTINGO DŽIAUGSMO PUOKŠTĖ
• PAMINKLAS DVASIOS GALIOMS1
• PRAĖJUSIŲ KALĖDŲ KONCERTAS

KNYGOS (Dienovidis) 
• MUZIKINIS MĄSTYMAS2

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
 Ridas Viskauskas.
JAUNIMO TEATRO JAUKAI IR KABLIUKAI
2
• Ridas Viskauskas.
ĮVYKIO "GAUDYMAS" SKYLĖTAME MAIŠE

KINAS 
• "JIS TAPO KINEMATOGRAFININKU…"
• ŠVIESORAŠČIO LABIRINTUOSE1

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
AUDRIAUS STONIO FILMAI
3

DAILĖ 
• Lina Stašinskaitė.
DELNAIS GALIMA PAKILTI

REGIONŲ KULTŪRA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
REGIONŲ KULTŪROS RŪPESČIAI
2

KAMPAS 
• Ričardas Šileika.
LAPKRITIS, GRUODIS
1

KRONIKA 
• R.ADOMAIČIO KNYGA ŽADINA PRISIMINIMUS

SKELBIMAI 
• VAIKŲ LITERATŪROS KONKURSAS2

DE PROFUNDIS 
• ANEKDOTAI11

TEATRAS

JAUNIMO TEATRO JAUKAI IR KABLIUKAI

Ridas Viskauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rasa Marazaitė, Jurgis Damaševičius ir Sergejus Ivanovas spektaklyje "Dvylika brolių..."
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Sezonas įpusėjo, ir kaupiasi įspūdžiai, kaip teatrai organizuoja veiklą, kaip sprendžia reikalus. Vilniuje teatralų traukos centro pozicijas palengva užima Jaunimo teatras. Komplimentas šio teatro literatūrinės dalies vedėjai Ingridai Daunoravičiūtei: pagerėjo informacijos apie jaunimiečių premjeras bei projektus sklaida, aktyvesnė ir išraiškingesnė tapo reklama. (Tik neperlenkit lazdos besigirdami, jauskit saiką, intriguodami vadinamą "jauną žiūrovą".) Žinia, reklamos "iš nieko" nepadarysi, turi rastis pagrindas - kuo nors išsiskiriančios premjeros, režisierių ir aktorių darbai.

Beje, kaip radikaliai, "laisvei atėjus", pasikeitė trupės sudėtis! Pasitraukus iš šio teatro režisieriams Eimuntui Nekrošiui ir Daliai Tamulevičiūtei, kolektyvas išgyveno kone "konvulsijas" - keitėsi vadovai, puoselėti įvairiausi planai, triukšmauta dėl rimtų dalykų ir užgautų ambicijų… Nūnai teatrui vadovaujančio Algio Latėno gal būdas ramesnis, gal ranka tvirtesnė, bet blogo triukšmo veik negirdėti. Arba nėra dėl ko, arba nėra kam, - juk dešimto dešimtmečio pradžios trupės žiedas tarsi nubyrėjęs. ("Skylės" Jaunimo teatre neliko - čionai, "Vaidilai" nutraukus veiklą, perėjo dirbti daugelis A.Latėno mokinių.) Tokia realybė visuose teatruose: režisieriai mieliau dirba su mokiniais arba su bendraamžiais, su kuriais juos suartina panaši patirtis, mokykla, išpažįstamos teatro vertybės. Amžiumi vyresni aktoriai jaunuosius režisierius dažniausiai domina kaip "spalva" ar "tipai". Tad penkiasdešimtmečiai (ar vyresni) aktoriai atsiduria savotiškam bedarbystės vakuume... Gal todėl taip jaudino aktorės Irenos Tamošiūnaitės sugrįžimas scenon Igno Jonyno spektaklyje "Ištisų dienų, ištisų naktų sugrįžimas" (pagal X.Durringerį) ir Ramunės Kudzmanaitės eskize "Plastilinas" (pagal Vasilijų Sigarevą). (Nuo Jono Vaitkaus "Lėlių namų", kur aktorė vaidino, visgi jau praėjo nemažai laiko, o spektaklis pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę "Kaimynas", kurį režisavo Cezaris Graužinis, išbandymo publika neišlaikė…) Jautri, bet kaip "įvaizdis" moterų žurnalams netinkama, ši aktorė kažin kokiu Dievo jai vienai skirtu būdu moka taip "sušildyti" savo tragikomiškas herojes, kad neįmanoma joms nesimpatizuoti…

Didžiausias šio sezono jaunimiečių jaukas - šiuolaikinės Rusijos dramaturgijos forumas. Nauji vardai, jauni veidai. Bakalauro studijas baigę aktoriai Giedrius Savickas ir Sergejus Ivanovas (kartu su kitais rimto darbo pasiilgusiais aktoriais Vytautu Grigoliu, Violeta Podolskaite, Dalia Michelevičiūte…) šauniai vaidino R.Kudzmanaitės režisuotame, sakyčiau, ne eskize - spektaklyje pagal V.Sigarevo pjesę "Plastilinas". G.Savickas sukūrė kriminalizuotos miesto tikrovės, kurioje nėra vietos meilei, tikriems žmonių santykiams, užspeisto kampan paauglio, tokio intravertiško "vilkiuko", vaidmenį. S.Ivanovas - atviro juslingumui, avantiūroms, bet linkusio prisitaikyti prie aplinkybių, o jei situacija reikalaus, galinčio ir išduoti jaunuolio vaidmenį.

Neįprasta atrodė ir kita V.Sigarevo pjesė - "Juodas pienas", kurią režisavo televizijos režisūros studijas baigusi Dalia Jokubauskaitė. Minėto dramaturgo fantaziją "maitina" kriminalizuotos tikrovės gniaužtuose atsidūrusių žmonių likimai ir sielų perversijos. Žmogžudystės, savižudybės, išprievartavimai, aferos; drastiški santykiai ir kalbos komisijų nereguliuojama leksika… (Simpatizuoju autoriui, nes atpažįstu gatvės, kurioje gyvenu, tipus ir koloritą.) R.Kudzmanaitė "Plastilinui" pasirinko sąlygines žaidimo taisykles. Personažai, sėdėdami veidu į publiką, veikia žodžiu, santykiais, bet situacijų buitiškai neiliustruoja. O papasakotas, pavyzdžiui, agresijos aktas, žiūrovų vaizduotei (pasąmonei?) daro daug didesnį poveikį, negu jo buitinė restauracija scenoje. Buitinio teatro su "siurrealistiniais momentais" keliu pasukusi D.Jokubauskaitė daug dirbo su aktoriais, bet… apie rezultatą terašo tie, kuriuos minėtas kelias įtikino…

Dalios Tamulevičiūtės forume pristatytas Aleksejaus Slapovskio "Pjesės Nr.27" eskizas sudomino kaip elegantiškas ir subtilia režisierės ironija alsuojantis veikėjų santykių bei jausmų kamerinis "detektyvas", kuriame svarbiausia - mūsų dienų teatre ne itin dažnai pasitaikantis (ar rečiau reisierių pasitelkiamas) aktorių (Aldonos Bendoriūtės, Nerijaus Gadliausko, Aušros Pukelytės, Dariaus Gumausko) mokėjimas kurti potekstes ir bendrauti jomis. Nors vadinamo "postmodernaus teatro" globėjai teigia psichologinio teatro mirtį, psichologizmas teatre - vienas iš gausybės būdų veikti žiūrovus.

Spektaklių vaikams nišoje Ramunė Kudzmanaitė sukūrė "Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių" (pagal Renatos Šerelytės pjesę). Savito estetinio braižo, kupinas vidinės šilumos spektaklis sulaukė įvairių vertinimų. Režisierei būdinga, kad pirmi jos spektakliai būna tarsi "nesusitupėję", chaotški. Atranka daroma, medžiaga "tvirtinama" paprastai ir po premjerinių spektaklių. Nors mačiau du spektaklio variantus (Asta Baukutė ir Kristina Andrejauskaitė Raganą vaidina savaip), bet recenzuoti vaidinimą šiek tiek nedrąsu. Įdėta daug pastangų, kuriant jaukią, nebuitišką spektaklio atmosferą. Beje, režisierė puikiai apsieina be "dvylikos brolių" - juos masinėse scenose pasikeisdami (kaip brolių pulko ženklą) vaidina tai 5, tai 7 jauni aktoriai. Spektaklis dinamiškas, sudarytas iš daugybės improvizuojamų etiudų. Įsimena judesio scenos, - režisierė, matyt, "šokančių personažų teatro" šalininkė. Vaidmenys pernelyg nepsichologizuojami, - siekta, kad spektaklis būtų gražus pažiūrėti, o ne keltų jauniesiems žiūrovams kokius nors klausimus. Iš vaikystės prisimenu: skaitant pasaką jaudino Elenytės pasiaukojimo tema. Spektaklyje Elenytė, kurią vaidina žavi (bet neinfantili, nesaldi) jauna aktorė Rasa Marazaitė, labai jau lengvai išsprūsta iš Raganos gniaužtų…

Ačiū teatrui, kad leidžia kurti Vitalijui Mazūrui ("Sniego karalienė"). Nors teatro vaikams niša lėlių teatro meistrą gal ir riboja. Būtų įdomu, ką jis iškrėstų, jei statytų spektaklį suaugusiems. Viduriniosios kartos žiūrovai dar atmena jo ryškius spektaklius - "Dono Kristobalio balaganėlį ir dono Perlimplino meilę" (pagal F.Garcķa Lorcą, 1986) ir sulaukusią įvairių vertinimų "Raudonligę" (pagal S.Gedą, 1989).

Dar viena intriga - Jaunimo teatro įgyvendinamas projektas "Debiutų zona". Tiesa, bendravimo su autoriais ir teatrais, kaip institucijomis, patirties neturintis jaunas režisierius Albertas Vidžiūnas, pristatęs "Mamutų šalį", įsivėlė į "pažeistų autorių teisių" istoriją. Keli žodžiai režisieriui paguosti. Kažin ar ne pats teatras, gaudamas, tarkim, "trijų litų" naudą (atskaičiuokim iš gautų pajamų už parduotus bilietus išlaidas spektakliui), privalėjo tartis su autoriais? Kita vertus, o kaip diplominiai spektakliai, vaidinami už Muzikos akademijos Mokomojo teatro ribų? Kas - Mokomojo teatro direktorius, kurso vadovas ar diplominio spektaklio režisierius - tvarko tuos reikalus?.. Kaip sakoma, gyveni, žmogau, ir mokaisi. Tiek pabirų pastabų.

 

Skaitytojų vertinimai


1235. ??2003-01-17 20:35
Galėtų teksto autorius ir nekankinti skaitytojo savo "pabiromis pastabomis". Jei R.V. teigia, kad Jaunimo teatro reklama tapo "aktyvesnė", "išraiškingesnė", tai kam jam pačiam tuo užsiimti ir rašyti tokius nuobodžius pastebėjimus?

1245. pakantusis2003-01-20 10:23
kaip puiku kad kazkas keiciasi ... R.V. pagirtinas uz geranoriskuma ir bandyma aprepti neaprepiama...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
2:31:47 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba