Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-01-17 nr. 2933

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VDA LEIDYKLOS DEŠIMTMETIS
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• VILNIAUS UNIVERSITETO REKTORIŲ KAITA3

JAUNOJO VERTĖJO PUSLAPIS 
• LEONAS BRIEDIS

LITERATŪRA 
• Aleksandras Mažrimas.
VAGNERIŠKA FAUSTIŠKŲ VARIACIJŲ KNYGA
5
• Regina Mažukėlienė.
GAILA, KAD MAIRONIS NERAŠĖ DIENORAŠČIO
66

PROZA 
• DAINA OPOLSKAITĖ4

POEZIJA 
• JULIUS KELERAS4

ŽVILGSNIS (Dienovidis) 
• IŠĖJUSIAM NEIŠEITI2
• NACIONALINIS SUSITARIMAS1

IN MEMORIAM (Dienovidis) 
• SPALVOS REVOLIUCIONIERIUS1
• MIRĖ TAPYTOJAS, NEMIRĖ TAPYBA2
• GYVENIMAS TĘSIASI...1

LABA DIENA! (Dienovidis) 
 ŠVIETIMO PROBLEMA - MES PATYS3
• Nuo A iki Z

ŠVIETIMO DARBAS (Dienovidis) 
• Violeta Tapinienė.
ŽINIŲ VISUOMENĖS (?!) PRIEANGYJE
2

PALIKIMAI (Dienovidis) 
• Elena Brundzaitė-Baltrus.
SAPIEGŲ DVARO PARKAS
4

MARGAS LAPAS (Dienovidis) 
• SKAITOVO TEATRE
• NERŪPESTINGO DŽIAUGSMO PUOKŠTĖ
• PAMINKLAS DVASIOS GALIOMS1
• PRAĖJUSIŲ KALĖDŲ KONCERTAS

KNYGOS (Dienovidis) 
• MUZIKINIS MĄSTYMAS2

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
JAUNIMO TEATRO JAUKAI IR KABLIUKAI
2
• Ridas Viskauskas.
ĮVYKIO "GAUDYMAS" SKYLĖTAME MAIŠE

KINAS 
• "JIS TAPO KINEMATOGRAFININKU…"
• ŠVIESORAŠČIO LABIRINTUOSE1

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
AUDRIAUS STONIO FILMAI
3

DAILĖ 
• Lina Stašinskaitė.
DELNAIS GALIMA PAKILTI

REGIONŲ KULTŪRA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
REGIONŲ KULTŪROS RŪPESČIAI
2

KAMPAS 
• Ričardas Šileika.
LAPKRITIS, GRUODIS
1

KRONIKA 
• R.ADOMAIČIO KNYGA ŽADINA PRISIMINIMUS

SKELBIMAI 
• VAIKŲ LITERATŪROS KONKURSAS2

DE PROFUNDIS 
• ANEKDOTAI11

LABA DIENA! (Dienovidis)

ŠVIETIMO PROBLEMA - MES PATYS

Svečiuose - akcinės bendrovės "Vilniaus vingis" generalinis direktorius Vaclovas Šleinota

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sigito Platūkio nuotrauka

"DIENOVIDIS". Gerbiamas Direktoriau, Jūsų gamykla yra viena iš pirmaujančių Lietuvoje, jai negresia bankrotas, koks ištiko daugelį gamyklų, kurios lėtai merdėjo, o vėliau vis tiek paleido žmones bedarbiais. Koks turi būti šiandieninis darbininkas, kad išsilaikytų darbo rinkoje?

VACLOVAS ŠLEINOTA. Laisvosios rinkos, konkurencijos sąlygomis niekas nėra apdraustas nuo bankroto, taip pat ir mūsų bendrovė. Yra paprasta gamyklų ar kitų pelno siekiančių įmonių išsilaikymo taisyklė: dirbama tam, kad būtų nugalima konkurencinėje kovoje ir uždirbami pinigai. Tai apibrėžia žmonių, atėjusių dirbti, tikslus ir būdus juos pasiekti. Todėl darbuotojai turi atitinkamai elgtis ir priimti tokias žaidimo taisykles, kokių iš jų reikalaujama, t.y. kokias diktuoja konkurencinė aplinka. Sovietų Sąjungos laikais tos taisyklės buvo vienokios - dirbantys žmonės gyveno pagal jas. Dabar jos pasikeitė, ir žmonės turi suprasti, kad šiandien reikia kitaip gyventi. Kodėl žmonės leidžia sau to nesuprasti ir kaltina valstybę, darbdavius, tik ne save? Todėl, kad jiems patogu nesuprasti ir jie tam turi galimybę. Pavyzdžiui, Lietuvos žemdirbiai nenori suprasti, kad jų pagamintą cukrų per brangu pirkti už 3,30 Lt, kai lenkiškas kainuoja 2,20 Lt. Tad jie ir triukšmauja, reikalauja, kol išsireikalauja to, ko nori. O jeigu valdžia jiems nenusileistų, žemdirbiai neaugintų tiek daug cukrinių runkelių, jie perimtų kitas žaidimo taisykles, ieškotų kitų sprendimų.

Bet lenkai sau šį tą laimėjo, iki paskutiniųjų derėdamiesi su Europos Sąjunga, ir į juos palankiai žvelgė kitų šalių derybininkai...

Jie nieko nelaimėjo. Prisiminkim istorinius įvykius, nors ši paralelė gali pasirodyti ir paradoksali. Ar Sovietų Sąjunga laimėjo Antrąjį pasaulinį karą? Ne, ji galutinai pralaimėjo. Taip ir lenkai - jie tik pratęsė savo žemės ūkio agoniją ir ateityje su juo turės dešimteriopai daugiau vargo negu lietuviai su savuoju. Mat griuvus kolektyvizacijai Lietuvos kaime gyvena gana daug žmonių, bet dauguma jų nėra žemės ūkio produktų gamintojai, o tik mėgėjai auginti kiaules, bulves ar cukrinius runkelius. Tai nieko bendro neturi su žemės ūkio verslu, kuris turi duoti pelną. Lietuvos kaime gyvena labai daug pensininkų, taip pat žmonių, kurie iš tikrųjų dirba mieste. Lenkijoje - atvirkščiai. Ten nebuvo masinės kolektyvizacijos, ir kaime išliko ištisa istorinė-socialinė sankloda: ten gyvena šeimomis ištisos kartos. Lenkams bus tikra kankynė su savo 50 proc. žemės ūkio verslininkų, kai Amerikoje, Vokietijoje, kitose pažangiose Vakarų šalyse (tikiu, kad taip bus ir Lietuvoje) žemės ūkio produkcijos gamyba užimti tik 3 proc. žmonių. Ir vargu ar kitos valstybės norės maitinti lenkus vien todėl, kad šiems patinka auginti bulves ar cukrinius runkelius.

Bet grįžkim prie to, nuo ko pradėjom - pakalbėkim apie jūsų gamyklos ir jūsų darbuotojų sėkmę. Kodėl Jums ir jūsų gamyklai sekasi?

Todėl, kad per aštuonerius metus, kai aš vadovauju šiai gamyklai, mes visi mokėmės, kaip reikia dirbti laisvosios rinkos sąlygomis. Tie, kurie nenorėjo išmokti taip gyventi, turėjo palikti gamyklą. Priėjau prie tokios išvados: laisvi žmonės turi vadovautis krikščioniškąja morale, paisyti dešimt Dievo įsakymų, t.y. nemeluoti, nevogti ir būti sąžiningi bent jau sau. Tie, kurie reikalauja iš valstybės duoti, pirmiausia meluoja sau, nes žino, kad mūsų ūkis, ekonomika šiandien nepajėgi visų patenkinti (aš nekalbu apie minimalius socialiai remtinųjų poreikius). Visi labai gerai žino, kad pinigų niekada nebus pakankamai. Lietuviai apskritai maitina save mitais ir iliuzijomis, kad mes esam geriausi, kad mes labiausiai nukentėjom, kad mus kažkaip ypatingai trėmė ar šaudė. Išskirtinumo kompleksas mums kenkia, nes kiti žmonės gyvena pagal natūralius kriterijus. Gal tas išskirtinumo noras ir verkšlenimas, kad blogai gyvenam, susiklostė istoriškai? Bet keičiasi kartos, o reikalavimai, kad valdžia turi duoti, valdžia turi padaryti, lieka tokie patys. Žmonės pyksta ne dėl to, kad apskritai vagiama, o kad ne jiems yra ta galimybė… Į mūsų gamyklą ateina aukštąjį mokslą baigusieji. Ir ką manote - daugumai nėra būdingas optimizmas.

Tad kodėl mes laimėjome? Visas kolektyvas prieš aštuonerius metus pasakėme sau žiaurią tiesą - didžiausia problema esame mes patys, pradedant manimi, kaip pirmuoju vadovu, ir baigiant valytoja. Pasaulyje pilna idėjų, pinigų, rinkų, darbo, ir tik nuo mūsų priklauso, ar sugebėsime perprasti naujas gyvenimo taisykles, iš naujo pasimokyti ir atitinkamai veikti. Iš valdžios galėjome tikėtis tik darbo sąlygų pabloginimo.

Ar tai yra aukštosios mokyklos problema? Ar visos mūsų švietimo sistemos "pražiūrėjimai", metodinės klaidos - auklėjimo ir mokymo srityse?

Manau, kad jau pradedant vaikų darželiu reikia pratinti vaikus prie laisvosios rinkos supratimo. Jau dešimt metų gyvename laisvosios rinkos sąlygomis, ir kuo toliau, tuo labiau stiprės konkurencija. Taip yra visame pasaulyje. Deja, konkurencijos atėjimas labai slegia mūsų visuomenę - net mūsų elitą, menininkus. Šiuos dėsnius jau pradeda įsisąmoninti ekonomistai, verslininkai, suprasdami, kad reikia nedelsiant prisitaikyti prie naujų žaidimo taisyklių, naujų veikimo būdų. Antraip ištiks bankrotas.

Švietimo ir kultūros sferoje taip pat turi įsigalioti rinkos, konkurencijos elementai. Vaiką nuo mažens mokom muzikos, piešimo, poezijos supratimo, bet nemokom, kaip jam reikės užsidirbti duoną kasdieninę. Jis nežino, iš kur ir kaip atsiranda duona ant stalo, kaip uždirbami pinigai. Iš socializmo paveldėjome žinojimą, kad viskas už mus buvo padaryta, padalyta, paskirstyta. Todėl pakliuvę į laisvosios rinkos sąlygas, kur pačiam žmogui reikia rodyti iniciatyvą, mes prapuolam. Pedagogai purkštauja, piktinasi, kai pradedi kalbėti apie komercializaciją mokykloje. Žmonės dažniausiai bijo to, ko nesupranta. O nesupranta laisvosios rinkos dėsnių, to, kas vyksta už mokyklos langų. Kodėl apie tai kalbu? Kiek mokytojų lankėsi šiandien realiai konkuruojančiose pasaulio rinkose, įmonėse, kad suprastų, kaip tai pavyksta.O kiek aukštųjų mokyklų dėstytojų? Kai kuriose mūsų mokyklose fakultatyviniu būdu jau ėmė veikti JAV organizacija "Junior Achievement", kuri yra parengusi programas, kaip įvairaus amžiaus vaikams pateikti supratimą apie verslą. Lietuvos vaikai, pasimokę pagal tas programas, laimi pasaulio čempionatuose. Tai rodo, kad mūsų vaikai gabūs, juos reikia tik pamokyti.

Didžiausia švietimo problema - pedagogai. Kokių naujovių galime tikėtis iš vaikų ar jaunimo, jeigu mokytojai vadovaujasi senu supratimu ir nežino laisvosios rinkos dėsnių - naujų žaidimo taisyklių? Reikia iš naujo mokyti mokytojus, dėstytojus, įveikti jų mąstymo inertiškumą, tada ir studentai bus didesni optimistai.

Taip, Švietimo įstatyme kalbama apie ekonominį mokymą vidurinėse mokyklose, bet mokytojai tam neparengti. O visi baigusieji vidurines ir aukštąsias mokyklas pakliūva į darbo rinką, jie turi laimėti konkursus ir turi žinoti, kaip juos laimėti. Lietuvoje mes dar po senovei šlovinam darbą. O visas pasaulis jau seniai nustojo kalbėti, kad žmogus turi daug dirbti. Tai savaime suprantamas dalykas, darbštumu ten niekas nesididžiuoja. Pasaulis didžiuojasi pasiekimais, o mes tebešlovinam pastangas. Žiūrėk, per mūsų televiziją koks nors pilietis ir šneka: aš tiek daug dirbu... Ir vis kartoja tą mintį. Na, ir kas, kad jis daug dirba. Tai kaimiečio, kuris maitinasi iš natūrinio ūkio, psichologija. Šiuolaikinis pasaulis jau seniai pamiršo tai kaip vertybę. Jis šlovina sėkmę, laimėjimą. Sakysite, kad tai žiauru? Gal ir taip. Tačiau sėkmė, poreikis laimėti yra varomoji jėga. Pasakysite, kad ne visi gali laimėti? Bet laimėtojai per socialinius fondus pasirūpina ir tais, kurie negali laimėti.

Taigi baigiasi jau dvylikti nepriklausomybės metai, o mūsų mokyklos vis dar nerengia jaunimo realiam gyvenimui, supratimui, kad visi esame rinkos dalyviai, kad konkuruoja ir mokslininkai, ir menininkai.

Tai, ką Jūs kalbate, yra teisinga, bet postsocialistinio pasaulio žmogui skamba žiauriai. Tai greičiau amerikietiška filosofija ir psichologija. Bet Europoje juk yra ir kitaip. Skandinavijos šalyse viršų ima socialinė rinka, o krikščioniškosios Europos partijos propaguoja dideles socialines garantijas...

Europoje iš tikrųjų yra daugiau socialinės pakraipos rinkos. Tačiau kas iš to išeina? Prancūzai ar italai nuolat streikuoja todėl, kad socialinės programos yra pralenkusios ekonomines. Jau minėjau: pasaulyje vyksta konkurencija. Amerikoje, kur gyvenimas orientuotas į laisvąją rinką, žmogus turi dirbti, gerai užsidirbti ir pats viską nusipirkti. Visuomenė ten rūpinasi tik neįgaliaisiais. O Europoje, kur didelės socialinės garantijos, mažėja konkurencingumas, žmonės laukia malonių iš valstybės.

Kodėl šiandien Europa nori vienytis? Ji privalo vytis Ameriką. Šuoliais vystosi Kinijos ekonomika, Pietų Korėjos prekės užtvindė visą pasaulį, tarp jų ir Lietuvą. Azijoje socialinės programos eina paskui ekonomiką. Na, o Lietuvoje? Laimėję nepriklausomybę mes savo ūkį ėmėm vystyti, socialinę politiką varydami priešais ekonomiką. Pailginom atostogų laiką, - verslas turi apmokėti už nedarbo dienas. Pasižadėjom kompensuoti prarastus pinigus, bet iki šiol neįstengiam to padaryti. Kodėl, pavyzdžiui, mūsų gamykla negali priimti bedarbių, užsiregistravusių Darbo biržoje? Todėl, kad jie tingi, o ir neapsimoka jiems dirbti. Per pastaruosius kelerius metus parengėm 4-5 mėnesių trukmės mokymo programas, ir Darbo birža pagal jas apmoko grupes po 20 žmonių ir siunčia į gamyklą. Po 2-3 mėnesių iš tų dvidešimties gamykloje lieka trys ar penki. Analizavom, kodėl taip atsitiko. Pasirodo, nedirbti šiandieninėje Lietuvoje yra naudingiau negu dirbti. Žmogus apskaičiuoja, kad valstybė jam kompensuos už butą, už šildymą, už auginamus vaikus, ir nutaria, kad jam neapsimoka dirbti. Jis tik imituoja, kad nori dirbti. Štai iki ko privedė mūsiškė socialinė politika.

Ak, tas lietuviškas mentalitetas! Jame esama ir gudrumo, ir suktumo, ir perdėto dėmesio praeičiai. Mes savo gerovę matom tik praeity. Reikalaujam grąžinti žemę, namus, turtus, indėlius, tam išeikvodami daugybę energijos. Pasaulis seniai suprato, kad gerovė yra ateityje ir praeitis turi tarnauti ateičiai. Aš mėgstu palyginimus. Vienas iš jų būtų toks. Pasaulis stadione bėga gal jau dešimtą ratą, vis pakeisdamas nuo prakaito permirkusius marškinius, o lietuviai vidury stadiono barasi dėl kokio nors apgriuvusio kluono ar tvarto, iš kurių jau nėra jokios naudos.

Iš tiesų liūdnokas vaizdas. Tad ką konkrečiai turėtų daryti mokykla, kad keistųsi ir mentalitetas, ir darbo įgūdžiai, ir konkurencingumas, kad atsirastų noras bėgti stadiono taku, o ne stovėti viduryje ir atkišus ranką reikalauti išmaldos...

Pirmiausia visa tai turi suprasti mokytojai. O supras tik tada, kai patys konkuruos tarpusavy. Švietimo sistemoje konkurencija negali būti tokia, kaip versle, bet mokytojai turi konkuruoti už geresnį vardą; mokyklos turi konkuruoti tarpusavy; aukštosios mokyklos turi konkuruoti dėl studentų parengimo kokybės. Iki šiol jos parengia studentus apskritai, suteikdamos elementarių - bazinių - žinių, bet nerengia konkrečiai veiklos sričiai. Baigęs aukštąją mokyklą ir atėjęs į gamyklą jaunas specialistas nesugeba dirbti, prastai moka užsienio kalbas.

Visuomenė nedalyvauja formuojant aukštojo mokslo politiką. Tik dabar pradedamas atgaivinti glaudus mokymo proceso ryšys su gyvenimo praktika. Iki šiol nedaroma tyrimų, kaip save vertina baigusieji aukštąsias mokyklas. Studentas turi būti mokomas realaus gyvenimo per praktinius užsiėmimus, naujausių mokymo metodų taikymą (žaidimai ir t.t.). Danai turi posakį: žmogus pradeda senti, kai baigia mokytis. Tad ir mokomasi visą gyvenimą. Mūsų gamykloje dirba 2200 žmonių, kasmet iš jų vienokia ar kitokia forma mokosi apie 400. Ir taip per trejus ketverius metus iš naujo permokomi visi. To reikalauja gyvenimas, antraip mes iškristume iš konkurencinio žaidimo. Aš pats kiekvieną mėnesį vis lankau kokius nors kursus.

Taigi pagrindinė mano mintis: aukštosios mokyklos turi rengti darbo rinkos dalyvius. Lietuva pakliūva į pasaulinę darbo rinką, jos žmonės turi atskleisti visus savo sugebėjimus ir konkuruoti su visu pasauliu, o ne su kaimynu už tvoros. Pažiūrėkim: kinų prekės guli "Maksimos" lentynose, vadinasi, mes konkuruojame su kinais. Su savo prekėmis mes turim pasiekti japonišką kokybę ir kinišką kainų lygį.

Pokalbio pradžioje jau esam užsiminę apie menininko - rašytojo, dailininko, muziko - situaciją laisvosios rinkos sąlygomis. Menininkams dėl ypatingos jų psichologinės sanklodos tokia rinka atrodo svetima, žiauri, beviltiška. Kaip Jūs padrąsintumėt menininkus, kad jie nebijotų priimti naujas žaidimo taisykles?

Esu daug bendravęs su menininkais. Jie pyksta, kai šneku apie meną kaip apie specifinį verslą. Jie man šiandien primena žmogų, gyvenantį pamiškėje, apsivilkusį sermėga ir visą dieną sunkiai dirbantį savo sklypelyje. (Atleiskite, kad vėl kalbėsiu palyginimais.) Tas žmogus šiaip taip išsimaitina ir išmaitina šeimą, nors sunkiai dirba visą savaitę ir keikia savo kaimynus bei visą pasaulį. Sekmadienį jis nusileidžia į namo rūsį, atsidaro skrynią, kuri pilna deimantų ir smaragdų. Žmogus į juos pasižiūri, uždaro skrynią ir vėl visą savaitę dirba, keikdamas pasaulį, kad niekas neatvažiuoja pirkti jo deimantų.

Taip yra su Lietuva ir jos menininkais. Reikia mokėti pardavinėti savo brangenybes. Taip daro visas pasaulis. Kai kurių menininkų aš klausiu: ar žinai, kad Europos Sąjunga turi fondus, kurie skiria lėšų ugdyti žmonių sugebėjimus, kaip parduoti savo meną. Kad pasaulis tą meną pirktų, reikia jį išgarsinti, išreklamuoti. Frankfurto knygų mugė parodė, kad tik pirštelį pajudinę Lietuvos rašytojai jau pasiekė puikių rezultatų. Tai rodo, kokios fantastiškos galimybės laukia mūsų menininkų Europoje ir pasaulyje. Bet mes verkšlenam, ilgėdamiesi buvusių sovietinių laikų, kai didžiuliais tiražais knygos buvo spausdinamos visose respublikose ir dalijamos už dyką. Mes vis dar laukiam, kad pasaulis ateis pas mus pirkti mūsų skrynios lobių. Taip nebūna, taip nėra ir nebus, mes turim parodyti pasauliui savo dvasinius turtus ir turim mokėti juos parduoti. Pasaulis ieško prekių ir pinigų, ir mums iš pasaulio reikia pinigų - jo pinigų. Deja, kol kas net nesuprantam, kokie esame vertingi. Ir suprasim tik tada, kai suprasim šiandieninio gyvenimo taisykles.

Taigi šiandien pasaulis vienijasi. Vienijasi į blokus, kurie turi užduotį gelbėti žmoniją nuo terorizmo šmėklos. Vienijasi į sąjungas, kurios nori dalyvauti konkurencinėse rinkos varžybose. Tačiau Lietuvoje yra dalis euroskeptikų ir NATO priešininkų. Ką jiems pasiūlytumėte?

Vėl noriu pradėti palyginimu. Įkritęs į sraunią upę žmogus galvoja, kaip gelbėtis. Yra kelios nuomonės. Vieni mano, kad plaukdami prieš srovę vis tiek išplauks, nes yra stiprūs. Paaiškėja, kad upės srovė dar stipresnė, ir jie greitai pavargsta, nusilpsta. Kiti mano, kad reikia skubiai plaukti į krantą. Bet pasitaiko, kad kranto jie taip ir nepasiekia. O treti galvoja, kad reikia plaukti ta kryptimi, kaip teka upė. Posūkyje, kur srovė sulėtėja, jie išlipa į krantą. Mes negalim plaukti prieš upės tėkmę. Kartais pamanau sau: kiek pastangų reikėjo karaliui Mindaugui suvienyti gentis, kai jis suprato, kad priešai po vieną jas išgalabys... Taigi upė teka, visi vienijasi, ir mes negalime likti nuošaly, o turim savo energiją nukreipti, kad išmoktume suprasti tą tekėjimo procesą, panaudoti savo interesams. Kartais stebiesi - kiek energijos išeikvojame besipriešindami natūraliems procesams, tikėdamiesi, jog pasaulis prisitaikys prie mūsų, o ne mes prie jo.

Laukiu jaunų žmonių, kurie, įgiję aukštąjį mokslą, dvelktų optimizmu. Laukiu žmonių, kurie būtų nusiteikę eiti į verslą, steigti fabrikus, tapti kapitalistais, kurti darbo vietas ir duoti darbo tūkstančiams, nepajėgiantiems būti darbdaviais. Mums reikia ne tiek samdinių, kiek darbdavių, nelaukiančių malonių iš valdžios, o pasitikinčių savimi - savo jėgomis ir sugebėjimais. Jie turi laimėti, arba, kaip sako amerikiečiai: aš galiu, ir aš tai padarysiu.

"Dienovidis" dėkoja "Vilniaus vingio" generaliniam direktoriui už pokalbį. O jam ir jo gamyklai linki visokeriopo klestėjimo.

 

Skaitytojų vertinimai


1234. darbininkas2003-01-17 20:27
Na ir XX a. pradžios kapitalistas tas direktorius. Kalba apie akivaizdžius dalykus kaip apie atradimus, ir taip nuobodžiai...

1240. ieva :-) 2003-01-19 05:58
Kai nors nedideliai daliai bent kelių universitetų profesorių ir vienam kitam rektoriui bent dalis to "XX a. pradžios kapitalisto" minčių taps akivaizdžiomis, tada tas "kapitalistas" galės nebekalbėti. Kai "darbininkas" kalba rektoriai tikrai nereaguoja...

1241. xX2003-01-19 09:52
Teisingai Ieva kalba apie mūsų rektorius. Todėl ir renkasi jaunimas ne mūsų kapitalistinius universitetus, bet užsienio postkapitalistinius, ten verslininkus moko ir bendravimo meno, ir tapybos, ne tik teorijos ir golfo. O rektoriai vargšai neturi naujos profesūros, senukų gvardijos pasakojimai apie jau nurašytas technologijas mažai kam įdomūs. Be abejo, kai kuriose srityse patyrę profesoriai yra vertybė.
Menas ir bendrai kultūra yra prekė, tik menininkas negali būti ir savo darbų pardavinėtojas. Tai ne gamykla su visais padaliniais. Manau, kad Direktorius neturėjo galimybės išsiplėsti, todėl suvulgarino šią temą.
Tačiau matome, kad p.Šleinota daug kur utriruoja - kalbėdamas ir apie dirbančių žem. ūkyje procentus, ir apie Frankfurto mugės rezultatus. Tai pagyvina interviu:) - bet nepamirškime, kad internetinį laikraštį skaito ir šioje srityje šiek tiek išmanantys...
Ir dar. Iš kur užsienyje pirkėjai, parduotuvėje paėmę į rankas kokį Made in Lithuania daikčiuką, žino, kas ta Lietuva? Kaip taisyklė, verslui, prekėms ten kelią praskina Lietuvos kultūra, sportas. Tikrai mažiau reikia įrodinėti, kodėl mūsų prekėmis galima pasitikėti, jei koks anglijos miestelio meno mylėtojas plakate perskaito "artist from Lithuania". Ar verslas investuoja į tai? Labai retais atvejais.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
2:31:46 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba