Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-01-17 nr. 2933

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VDA LEIDYKLOS DEŠIMTMETIS
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• VILNIAUS UNIVERSITETO REKTORIŲ KAITA3

JAUNOJO VERTĖJO PUSLAPIS 
• LEONAS BRIEDIS

LITERATŪRA 
• Aleksandras Mažrimas.
VAGNERIŠKA FAUSTIŠKŲ VARIACIJŲ KNYGA
5
• Regina Mažukėlienė.
GAILA, KAD MAIRONIS NERAŠĖ DIENORAŠČIO
66

PROZA 
 DAINA OPOLSKAITĖ4

POEZIJA 
• JULIUS KELERAS4

ŽVILGSNIS (Dienovidis) 
• IŠĖJUSIAM NEIŠEITI2
• NACIONALINIS SUSITARIMAS1

IN MEMORIAM (Dienovidis) 
• SPALVOS REVOLIUCIONIERIUS1
• MIRĖ TAPYTOJAS, NEMIRĖ TAPYBA2
• GYVENIMAS TĘSIASI...1

LABA DIENA! (Dienovidis) 
• ŠVIETIMO PROBLEMA - MES PATYS3
• Nuo A iki Z

ŠVIETIMO DARBAS (Dienovidis) 
• Violeta Tapinienė.
ŽINIŲ VISUOMENĖS (?!) PRIEANGYJE
2

PALIKIMAI (Dienovidis) 
• Elena Brundzaitė-Baltrus.
SAPIEGŲ DVARO PARKAS
4

MARGAS LAPAS (Dienovidis) 
• SKAITOVO TEATRE
• NERŪPESTINGO DŽIAUGSMO PUOKŠTĖ
• PAMINKLAS DVASIOS GALIOMS1
• PRAĖJUSIŲ KALĖDŲ KONCERTAS

KNYGOS (Dienovidis) 
• MUZIKINIS MĄSTYMAS2

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
JAUNIMO TEATRO JAUKAI IR KABLIUKAI
2
• Ridas Viskauskas.
ĮVYKIO "GAUDYMAS" SKYLĖTAME MAIŠE

KINAS 
• "JIS TAPO KINEMATOGRAFININKU…"
• ŠVIESORAŠČIO LABIRINTUOSE1

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
AUDRIAUS STONIO FILMAI
3

DAILĖ 
• Lina Stašinskaitė.
DELNAIS GALIMA PAKILTI

REGIONŲ KULTŪRA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
REGIONŲ KULTŪROS RŪPESČIAI
2

KAMPAS 
• Ričardas Šileika.
LAPKRITIS, GRUODIS
1

KRONIKA 
• R.ADOMAIČIO KNYGA ŽADINA PRISIMINIMUS

SKELBIMAI 
• VAIKŲ LITERATŪROS KONKURSAS2

DE PROFUNDIS 
• ANEKDOTAI11

PROZA

DAINA OPOLSKAITĖ

SMĖLY

[skaityti komentarus]

iliustracija

Aplink šlamėjo vasara. Prie pat laiptų tankiai vijosi ryškiaspalviai žirneliai. Jie augo ir skleidė savo "aromaterapiją", kad nuolat prisimintum tai, ką verta, visų verčiausia. Tam jie apsivijo laiptus, laiptų turėklus, o blizgios apvalios sėkliukės biro čia pat, po kojomis, iš prasikėtojusių ankštarėlių. Namų slenkstis skendėjo.

Namuose nieko nebuvo.

Tik nekeliavęs ten žmogus gali manyti, jog tai nepakeliama. Smėlio plynė, vadinama dykuma, nėra tokia nesvetinga, kaip gali įsitvirtinti pasąmonėje iš pirmos, instinktyvios ir, beje, nieko nevertos nuojautos. Neprisimenu, kokiais drabužiais aš vilkėjau, tačiau visas jėgas atimančios kaitros nejutau. Ji sklandė kažkur aplink, o gal kiek aukščiau, tačiau neliesdama net mano pakaušio. Viskas, ką mačiau aplink, buvo rudai geltonai raudona, viskas, ką girdėjau, buvo vien išgąstingas smilčių siautulys palei kojas, visa, ką jutau, tebuvo laisvė.

Žinojau, kad kažkas palikta, kad palikau namuose Klodą. Neperprantama, tačiau manyje nebuvo tos sumaišties kaip anksčiau, iš kurios neišsivaduodavau tol, kol jis atsidurdavo šalia. Dabar tiesiog nenorėjau apie jį galvoti.

Stovėjau ryškiose storų padangų išraustose provėžose, kurios greitai smego smėlyje, ir aš galėjau gerai matyti, kaip pustomos smiltys byra į įspaustus griovius, skubiai pildo angas, geisdamos panaikinti nežymiausią pėdsaką. Karaliavo smėlis. Siautė smėlis. Ką norėjo, tą darė - smėlis. Staiga suvokiau, jog tai - stichija, nėmaž nemenkesnė už vandenį. Ji gali siaubti, šluoti, smegdinti savyje, jei tik užsigeidžia. Tereikia pabusti tam snaudžiančiam gūsiui antai to kauburio išsigaubusiame vinguryje, ir smėlis imtų pliekti į akis, į kojas, burną ir plaukus, į nosies šnerves ir į panages. Kita vertus, tai jokia stichija, kada ramu, kai vėjas - tik karštas kvėpavimas iš tavo paties pravertų lūpų.

Provėžos buvo ryškios ir gilios; nors smėlį nešė gausiais žiupsniais ir it manų kruopas pylė į trikdantį pėdsaką. Atsitūpusi paliečiau smiliumi gruoblėtą įspaudą. Pažemės vėjas plaikstė man plaukus, ir aš atsistojau. Pėdsakas manęs nebaugino ir negąsdino, jis skleidė jaukumo ir galimybės sutikti žmones jausmą. kuris pamažu ir maloniai plūdo į mane lyg svaigalai. Deja, niekad nemaniau taip giliai manyje glūdint stipriausią pirmykščio žmogaus baimę, tą pačią. kuri griauna prigimtį ir alsina net ir didžiausią gyvastingumą. Kad ir kaip būtų gėdinga, tai primityviausias, koks tik gali būti, bandos šauksmas. (Senatvėje jis dar labiau sustiprėja, virsta kone stūgsmu, tik kažkodėl labai sunkiai teišgirstamu, ypač giminaičiams.) Pėdsakas man kėlė tylų džiaugsmą, ir aš pasileidau juo į priekį. Tačiau vėlgi - aš negalvojau apie Klodą. Ir tas greitas ėjimas nebuvo troškimas kuo greičiau pasiekti jį, o tik aistra, smalsumas, genantis mane pirmyn, paprasčiausias noras neįsivaizduojamo tolesnio vyksmo, kuris manęs laukė. Eidama nuolat dairiausi į šalis. Galėjau beveik prisiekti, jog kone užuodžiau mane supančią gyvybę. Neįvardijamą ir niekaip nenupasakojamą, tačiau gyvai, iki skausmo juntamą visu kūnu ir protu, taip, galėjau prisiekti. Gal tai tebuvo nematomai šmėkščiojantys starai ar kokie kiti maži ir nesugaudomai judrūs smėlynų gyvūnėliai, kurie slėpėsi didesniuose smėlio kauburiuose ar stirksančių sausuolių pašaknėse. Jie nesirodė, tačiau aš gyvai jaučiau daugybės juodų akučių mirksėjimą ir gyvsidabriškus mažų žvilgsniukų mėtymus į šalis, nuolat. Nuo padriko ir nenuilstančio strykčiojimo, atsiradimo ir išnykimo, buvimo ir vėl nebuvimo jų švelnūs snukučiai turbūt visad pilni smulkių dulksvų smėlio dulkelių.

Tai šešėliavimas, pasakytų man Klodas. Lakoniškai ir tvirtai. Vien šešėliavimas, jokio gyvenimo.

Sulig kiekvienu žingsniu vietovė vis mažiau panėšėjo į dykynę. Pakelėse gausėjo augalų, akmenų ir gūbrių; ryškėjo aplinkos kontūrai. Matyt, provėžos nebuvo atsitiktinės. Jos tebuvo naujai išvažiuotas jau žinomas, bet nuolat užpustomas kelias. Mačiau kaktusus ir kitus nepažįstamus žalienojus, tačiau jie neatrodė įspūdingi. Visa, kas kreipė į juos dėmesį tebuvo kita gaivi spalva nuilsintoms vienodos aplinkos akims. Gyvos esybės pojūtis vis aštrėjo ir aštrėjo. Dar labiau paspartinau žingsnį. Ir tikrai: kairėje kelio pusėje, pačioje vingio nuokalnėje, stovėjo trobesys. Iš pirmo žvilgsnio jis neatrodė apšepęs ar apleistas, tačiau žmonių nesimatė. Tai buvo kuklus smėlynės nameliūkštis, nesvarbu, gyvenamas ar ne, jauki kiekvieno geidžiama pasiekti oazė, liudijanti praėjus žmogų. Ir visgi aš labai nudžiugau: šalia namioko stūksojo sunkvežimis.

- Paskui mūsų jau nebelauks, krutinamės!

- Kodėl? Juk visiems buvo sakyta...

- Nesijaudink, dabar viskas nebe taip. Kitaip įprasta.

- Tiek to. Kaip sakai... Svarbu, smėlis neužpustė langų!

Iš trobesio staiga išvirto keli žmonės ir ėmė šmėžuoti aplink, tai paėjėdami į priekį, tai vėl mesdamiesi atgal. Tai buvo ketvertas vyrų, ir tik dabar galėčiau pasakyti, kuo vilkėjau, mat tą akimirką pasijutau nejaukiai, kažin kokia vieniša. Mano suknelė buvo ilga ir balsva, sijonas platus ir plaikstomas vėjo it burė. Plačias petnešas buvau nerūpestingai sumetusi už kaklo ir surišusi mazgu. Vyriškiai iškart įsistebeilijo į vaiduoklį - mane. Mus skyrė gal dvidešimt gerų žingsnių, kurį laiką taip ir stovėjome. Jie nieko nedarė, nesikrutino iš vietos ir neprabilo pirmieji, laukė, ar aš prisiartinsiu ir ar man ko reikės. Priėjusi paklausiau, ar nesą kur arti miestelio.

- Keletas kilometrų. Kaip tik važiuojam.

Jie buvo paprasti dykynės žmonės, darbininkai, savo kraujyje nešiojantys šių vietų vėją ir kaitrą, vienišystę ir prisirišimą. Jų antakiai, plaukai ir nosies šnervės - visad keistai papilkėję, pilni smulkių ir birių apsiblaususio aukso spalvos kruopelyčių. Jų veidai ramūs, neraižomi jokių grimasų, pykčio ar džiaugsmo protrūkių, nevarginami jokių emocijų; jie lyg išskaptuoti. Tik ilgiau šiose vietose gyvenęs pasakytų, ką jie jaučia, kada pyksta, o kada nerimauja ar džiūgauja. Jų gyvenimas - vėjo supūstas kauburys, vienąkart negailestingai ištaškomas į visas puses, kad kitąkart būtų vėl supučiamas. Pasišventimas ar aukojimasis čia - pražūtis, tame ištaškomame kauburyje neverti nė grašio. Nė ašaros, kurių čia taip pat nebūna. Ir niekad jos nesirita ir nekrenta į karštą apypiečio ar šaltą nakties smėlį, nes smėlis - ne joms. Nebent tik prakaito lašeliai, maži gyvi dulkių kamuolėliai akimirksniu smenga į pragaištingą pusnį ir dingsta be pėdsako. O aš esu tik praeivė, tik viena iš daugelio tų, kurie atsitiktinai įklysta į šių žmonių dienas, beveidė ir nepaliekanti jokios ryškesnės pėdos tame jų gyvenimo kauburyje.

Tu visad stebėtinai tikiesi daugiau. Daug daugiau. Tavyje tai užprogramuota. Klodas ištartų tai vienu atokvėpiu, sklandžiai ir su reikiama intonacija.

Vargais negalais įsikepurnėjau į sunkvežimį. Liukas buvo uždarytas, virš manęs kybojo plieski ir negailestinga šių vietų saulė. Smėlio nebepustė, aplink atrodė ramu, viskas styrojo lyg apmirę. Keletas darbininkų sušoko į užpakalyje esančią priekabą, jų sunkūs batai dusliai dunkstelėjo į dugną. Šalia manęs įsitaisė vairuotojas. Jis buvo tamsaus veido, gan atšiaurių bruožų vyriškis, tačiau, man rodės, kaip tik vienas tokių žmonių, kurie iškart kelia niekuo nepagrįstą pasitikėjimą vos pirmąkart juos išvydus. Tiesiog tai jauti, tas jausmas malonus, ir viskas. Jis net nepažvelgė į mane, nieko neklausė ir pats nekalbėjo, ramiai išsitraukė storą juosvą cigarą. Net nevirptelėjusia ranka jį prisidegė. Mesdamasi suknelės skvernus, pro užpakalinį langelį dirstelėjau į priekabą. Vyrai sėdėjo, atrėmę nugaras į dulkėtus priekabos šonus, ir jaukiai pusbalsiu šnekučiavo.

Smėlį ėmė nešti iškart, vos tik pajudėjome. Iš po ratų jis staigiai plūstelėjo į langus, smelkiančiu traškesiu paliesdamas stiklus. Vairuotojas sumažino greitį ir dirstelėjo į mane:

- Visada taip, nuvažiuosim.

Vėl dirstelėjusi atgal pamačiau, kad sėdintys priekaboje vyrai ant veidų užsimaukšlino savo kaubojiškas skrybėles. Smėlis girgždėjo ir grikšėjo. Yra garsų, kuriuos sunku iškęsti dėl jų specifiškumo.Klodas negalėjo pakęsti lėto pirštų braukimo šlapių lėkščių paviršiumi, kuo dažnai jį erzindavau, plaudama indus. Jis kietai sukąsdavo dantis, matydavau, kaip įsiręžia jo žandikauliai, prisimerkdavo, nevaldomas šiurpulys perbėgdavo per jo sprandą. Aš negalėjau pakęsti šio garso. Smėlio garso. Mažutėlyčių smilčių pliekimosi į važiuojančio sunkvežimio langus.

Kelias darėsi vis tiesesnis ir tiesesnis. Tai jau nebebuvo vien palaidas smėlis, plūstantis ir plaukiantis po ratais lyg iš gausybės rago. Dabar sunkvežimis riedėjo kietai suplaktu grindiniu.

Ir tada nutiko tai, kas tik gali neįprasčiausia nutikti šiose sunkiai nusakomo reljefo vietovėse.

Pirmiausia - jausmas, akimirksnio suvokimas, jog esama stebuklų. Jie kiūti bailiai užsislėpę ten, kur tu niekad nenumanytum. Jie tiesiog liguistai bijo būti susekti ir niekad neišnyra ten, kur seniai pasiruošęs jų lauktumei. Jie renkasi dykynę, tokią kaip ši, nieko daugiau.

Dideli, plačiasparniai, baltais, saulėje spingsinčiais gūžiais paukščiai!

Vairuotojas sutriko. Lūpos paleido cigarą.

Jie sklendė pažeme, visai čia pat, pro mūsų sunkvežimio stogą, plunksnų galais, rodos, liesdami langus ir durelių rankenas. Bebaimiai, nešami nesuprantamo, kūnuose liepsnojančio pakylėjimo. Septyni, aštuoni, gal daugiau, gaiviu debesiu jie grakščiai nėrė mums pro galvas.

Kimiai šūktelėję, priekabose sėdintys vyrai visi instinktyviai palenkė galvas į kelius.

Baltieji paukščiai nusileido taip pat staiga, kaip ir išniro, tarsi smigte susmigo į smėlį, vos tik praleidę mūsų ekipažą. Buvo pats popietis, saulė plieskė visu kaitrumu, paukščių baltumas akino. Ilgiau į juos pažiūrėjus, skaudėjo akis. Jie tūpčiojo vienas priešais kitą, kojomis kapstė smėlį, iškėlę galvas skardžiai čeksėjo ir kleketavo snapais. Balti, iki ašarų balti, laisvi paukščiai! Tuo metu jie neleido galvoti apie nieką kita, jie hipnotizavo. Žvelgiant į juos, rūpėjo tik viena - kad kuo ilgiau tai tęstųsi. Kad jie kuo ilgiau tipinėtų smėliu, kedentų savo akinančias plunksnas ir jaukiomis, švelniomis, agatu spingsinčiomis akimis glostytų aplinką: smėlio kūbrius, sausuolių eiženas, pakelės akmenis ir mūsų sunkvežimį... Jų buvo tik dešimt, tačiau atrodė daug daugiau. Gal ta stebuklinga baltuma, kurią jie dosniai plaikstė į šalis, mosuodami didžiuliais baltais sparnais it pirštuotomis vėdyklėmis, apgaudinėjo akis? O gal čia buvo kalti laikas ir vieta, mūsų akys ir mes patys, įsilieję į baltą šių paukščių kuriamą simfoniją? Kuri, pasirodo, buvo neįtikėtinai trapi ir taip lengvai išnykstanti.

Stebuklą leista išvysti trumpai, net ne akimirką, o tik jos dalį, tačiau to pakanka, kad patikėtum, jog jis yra.

Įspūdingu greičiu iš priešingos pusės priešais mus išniro sunkvežimis. Lygiai toks, kaip mūsiškis. Kaip vienintele patogia susisiekimo priemone šiose vietose, jais buvo naudojamasi dažnai. Neįvyko nieko nepaprasta.Pakėlęs siautulingą dulkių debesį, išnėręs gergždžiantis ir tratantis padaras šovė pro mus ir nurūko tokiu garsu ir greičiu, kad jo riaumojimą ir triukšmingą krenksėjimą girdėjome dar ilgokai, o priekaboje sėdintys vyrai spjaudėsi ir kosėjo dulkių debesyje, kumščiais trindami akis. Jie garsiai keikėsi, purtė rankoves, marškinių skvernus ir kratė galvas, kedendami pirštais smėlio pilnus plaukus. Smėlio buvo pilni jų batai ir skrybėlių linkiai, nemaloniai gurgždėjo tarp dantų. Praėjo kiek laiko, kol dulkių debesis visiškai nusėdo, nutūpė žemėn, nurimo. O priekyje, ryškiose provėžose, padrikai išplaikstyti į visas puses, gulėjo nebegyvų paukščių kūnai. Akinama baltuma dabar rėžėsi su kita - ryškaus raudonio - spalva, skaudžia spalva.

Pagalvok, man pasakytų Klodas, pagalvok. Tai vien tik laiko skiautė, kraupaus laiko šaukštas, kaip valgio, aštraus ir nemėgstamo, nieko daugiau. Daugiau nieko.

Daugiausia lūžių buvo ilguose baltuose gandrų kakluose. Jie gulėjo iškėtoję kojas ir plačius savo sparnus, daugybė kojų ir sparnų. Sparnų ir kojų. Vien kojos ir sparnai.

Kojų ir sparnų kelias smėlynuose.

Ir ne šaukštas kartaus valgio - laiko, Klodai.

Tik jau išgerta kava pasirodo esanti kiek per stipri, net karti, tačiau ne kol ją geri. Ir kurį laiką nebejauti iš lauko sklindančio vijoklinių žirnelių kvapo. Rankas ir sprandą išpylė karštas lipnus prakaitas; jis jautė glitų stangrios marškinių apykaklės lietimąsi. Keista, sunkumu tvinstanti srovė lėtai pildė visą kūną. Ne kava. Žinojo, tai buvo smėlynai. Jis gerai suuodė sausuolių kvapą ir įvairaus dvelksmo vėjo gūsius, tik plūstančios smiltys jam kažin ko regėjosi baltos baltos, kone kaip miltai, ir švelnios, meiliai glamonėjančios tarpupirščius, kai jas semi. Smėlynai.

Bet gandrai. Tegul ir nespingsėtų įsaulyje abiejų taip laukiamų paukščių sniego baltumo gūžiai. Ir lai jie nebūtų visiškai balti. Lai tik pirštuotomis juodomis vėduoklėmis pasuktų jų stogo linkui, nutūpę palei kaminą kiek paklegėtų, lemtingai nužvelgdami šiuos amžinoje tyloje merdinčius namus savo pranašinga akimi. Kiek pasisukioję sau nuskristų, tačiau nuo tos akimirkos jau niekas nebebūtų taip, kaip buvę.

Užlenktas sakinys.

Mes niekuomet nebesulauksime jų, Klodai. Mes - niekuomet.

 

Skaitytojų vertinimai


1243. spokis :-( 2003-01-19 17:12
l. nuobodu, bet matyt grazu, o gal net gilu. Bet nebeperskaiciau iki pabaigos.Matyt mano problemos, o ne autoriaus, kad jo sakiniai springsta gerklej ir niekaip neiseina nuryt.Diagnoze:esu morozas (beje,su literaturos magistro laipsniu) ir ne tokiems rasoma tikroji literatura (atsiprasau, lietuviu).

1244. xX2003-01-19 17:45
Nieko nuostabesnio nebuvau skaitęs!

1250. morozas2003-01-23 10:29
jo, lietuviu literatura. Verkt norisi kai paskaitai.

1256. spokis2003-01-24 14:03
garbe tau, iksmene, kad perskaitei.ir pats del to esi baisiai nuostabus!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
2:31:43 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba