Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-01-17 nr. 2933

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VDA LEIDYKLOS DEŠIMTMETIS
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• VILNIAUS UNIVERSITETO REKTORIŲ KAITA3

JAUNOJO VERTĖJO PUSLAPIS 
 LEONAS BRIEDIS

LITERATŪRA 
• Aleksandras Mažrimas.
VAGNERIŠKA FAUSTIŠKŲ VARIACIJŲ KNYGA
5
• Regina Mažukėlienė.
GAILA, KAD MAIRONIS NERAŠĖ DIENORAŠČIO
66

PROZA 
• DAINA OPOLSKAITĖ4

POEZIJA 
• JULIUS KELERAS4

ŽVILGSNIS (Dienovidis) 
• IŠĖJUSIAM NEIŠEITI2
• NACIONALINIS SUSITARIMAS1

IN MEMORIAM (Dienovidis) 
• SPALVOS REVOLIUCIONIERIUS1
• MIRĖ TAPYTOJAS, NEMIRĖ TAPYBA2
• GYVENIMAS TĘSIASI...1

LABA DIENA! (Dienovidis) 
• ŠVIETIMO PROBLEMA - MES PATYS3
• Nuo A iki Z

ŠVIETIMO DARBAS (Dienovidis) 
• Violeta Tapinienė.
ŽINIŲ VISUOMENĖS (?!) PRIEANGYJE
2

PALIKIMAI (Dienovidis) 
• Elena Brundzaitė-Baltrus.
SAPIEGŲ DVARO PARKAS
4

MARGAS LAPAS (Dienovidis) 
• SKAITOVO TEATRE
• NERŪPESTINGO DŽIAUGSMO PUOKŠTĖ
• PAMINKLAS DVASIOS GALIOMS1
• PRAĖJUSIŲ KALĖDŲ KONCERTAS

KNYGOS (Dienovidis) 
• MUZIKINIS MĄSTYMAS2

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
JAUNIMO TEATRO JAUKAI IR KABLIUKAI
2
• Ridas Viskauskas.
ĮVYKIO "GAUDYMAS" SKYLĖTAME MAIŠE

KINAS 
• "JIS TAPO KINEMATOGRAFININKU…"
• ŠVIESORAŠČIO LABIRINTUOSE1

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
AUDRIAUS STONIO FILMAI
3

DAILĖ 
• Lina Stašinskaitė.
DELNAIS GALIMA PAKILTI

REGIONŲ KULTŪRA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
REGIONŲ KULTŪROS RŪPESČIAI
2

KAMPAS 
• Ričardas Šileika.
LAPKRITIS, GRUODIS
1

KRONIKA 
• R.ADOMAIČIO KNYGA ŽADINA PRISIMINIMUS

SKELBIMAI 
• VAIKŲ LITERATŪROS KONKURSAS2

DE PROFUNDIS 
• ANEKDOTAI11

JAUNOJO VERTĖJO PUSLAPIS

LEONAS BRIEDIS

B Ū T I

[skaityti komentarus]

Leonas Briedis (g. 1949) - poetas, eseistas, leidėjas, vertėjas iš romanų kalbų ir apskritai įtakingas latvių kultūros veikėjas. Kai kurie latvių kritikai jį priskiria prie vadinamų "paskutiniųjų romantikų". Ši sąvoka nėra susijusi su literatūros periodizacija. Šeštojo dešimtmečio antrosios pusės latvių poezijoje buvo pastebimos permainos, kurios priminė perėjimą nuo klasicizmo prie romantizmo ir, kiek leido ideologija, atgaivino ryšius su trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio romantizmo poetika. Sąsajos su ja, pasak Gunčio Berelio, vyrauja Leono Briedžio kūryboje. Kaip ir kiekvienas poetas, jis susidūrė su "amžinaisiais" klausimais: kas yra būtis? kas yra tiesa? kas yra žmogus? kas yra poezija? Atsakymų į juos Leonas Briedis, o kartu ir visi "paskutinieji romantikai", ieškojo bandydami suvokti savo vietą kultūroje. Kultūrologiniai latvių žurnalai "Gramata" ("Knyga") ir "Kentaurs XXI" - savotiški šio poeto ir leidėjo ieškojimų rezultatai. Jo filosofinis žvilgsnis į poeziją, meną ir apskritai kultūrą atsispindi ir skaitytojui siūlomoje kalboje, pasakytoje 2002 metų rudenį Rygoje, prie Rainio paminklo, per Poezijos dienas. Beje, apie poezijos ir filosofijos santykį poetas sako: "...ten, kur Filosofas padeda tašką/ Poetas prasideda"...

Nesinorėtų tvirtinti, kad poezija yra visų literatūros žanrų kvintesencija, tačiau daugiau ar mažiau būtent lyrika yra kiekvienos nacionalinės literatūros esminis branduolys, nes ji anksčiausiai, jautriausiai ir tiksliausiai pranašauja "naujos realybės" tapsmą gyvenime bei visuomenėje ar, prancūzų poeto A.Rimbaud žodžiais tariant, parodo, kaip AŠ dar kartą virsta KITU. Tačiau jokiais istorinių permainų laikais Poezija negali sau drausti nuo seno paveldėtos teisės ir kartu pareigos būti Poezija. Bet mūsų laikmetis yra toks, kad Burna kartais suskumba anksčiau už Žodį. Ar, turint omenyje tai, jog gyvename modernių technologijų laikais, matyt, tiksliau būtų sakyti, kad toji Burna yra mūsų Ranka, kuri, šokinėdama po kompiuterio klaviatūrą, neretai aplenkia mūsų mintyse dar tiktai gimstantį Žodį.

Vienaip ar kitaip tą yra patyręs ir patiria kiekvienas iš mūsų. Apie tai mes ne tik galvojame bei kalbame, bet su tuo ir tiesiogiai susiduriame, tiek patys kurdami savo eilėraščius, tiek jų klausydamiesi ir skaitydami. Nesiimu kurti smulkaus ir visa apimančio mūsų laikmečio vaizdo, - tai nėra mano uždavinys ir ne mano vieno jėgoms įmanomas dalykas, - bet daugeliu atžvilgių mūsų dabartį būtų galima apibūdinti kaip savotišką "veikimo ar veiksmo teatrą" - daug krutėjimo, sujudimo ir kuisimosi, tačiau mažai tikro judesio bei aiškaus kryptingumo; daug gestų, grimasų ir kaukių, mažai tikrų, natūralių, organiškų jausmų ir išgyvenimų; daug amorfiško, kakofoniško, apdujinančio, tyčinio triukšmo, mažai poetiškai įprasmintų, prisodrintų, vaisingų žodžių...

Mes gyvename kažkokio be atvangos slenkančio konvejerio laiku. Ant tokių slenkančių laiptų, kuriais nepaliaujamai važiuojame aukštyn, kad tuoj pat nučiuožtumėm žemyn ir vėl iš naujo važiuotumėme kažkur aukštyn, po to vėl nusileistumėme kažkur žemyn, ir kuriuos (tuos slenkančius laiptus) mes įsivaizduojame kaip mūsų civilizacijos "perpetuum mobile"... Taip, ko gero, simboliškai galėtumėme apibūdinti mūsų laikų kultūros būklę. Ir ji toli gražu nėra mums iki šiol įprasta kultūros komedija, drama, tragedija ar misterija, bet greičiau kultūros spektaklis (ar kultūros demonstravimas) bei inscenizacija, kultūros vodevilis ar farsas, kuris šiuo metu įgijęs nepaprastai masinį, globalinį ir universalų pobūdį.

Masių perdėtą susidomėjimą kultūra XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje tiksliai apibūdino ispanų filosofas Ch.Ortega y Gassetas, skirstydamas žmones į "kūrėjus" ir "vartotojus". Savo knygoje "Masių sukilimas" jis numatė diletantizmo ir vidutinybės vyraujantį bei lemiamą vaidmenį, kuris šiuo metu - XXI amžiaus pradžioje - jau yra nenuginčijamas. Minėto filosofo įspėjimas, kad "menas nėra jo kūrėjų monopolis", iš karto išpopuliarėjo, virto šūkiu ir šiandien, atrodo, tapo tikrove. Aš anaiptol neneigiu "vartotojo" vaidmens, atsirandančio menui pasidarius "malonumų industrija", lygiai kaip ir realybei transformavusis į "begalinį šoką". Natūralu, kad tie "bioestetiniai" malonumai ar prasiblaškymo būdas priklauso vartotojams, arba masėms. Tačiau tai yra tik viena iš nesuskaičiuojamų ir įvairialypių kūrybos funkcijų. Kūryba, kaip civilizavimosi aktas, kurio misija yra paversti žmogų iš biologinės "medžiagų apykaitos kaladės" civilizuota žmogiška būtybe, kaip ir anksčiau priklauso didžiosioms, vienišoms kūrybos dvasioms - toms, kurias kitas ispanų rašytojas Ch.R.Jiménezas yra pavadinęs "nesuskaičiuojama mažuma". Mes šiuo metu gyvename savotiškai desemantizuotoje dabartyje, t. y. dabartyje, kur stinga apibrėžtų, aiškių reikšmių ir prasmių, stabilių kriterijų, aiškios vertybių orientacijos bei hierarchijos. Postmodernizmas, trumpai tariant, yra entropija, ir mes gyvename entropiniu laiku, kai produkuojama bei atgaminama daugybė formų be turinio. Jų vienintelis "estetinis" tikslas bei sumanymas - šokiruoti mus. Kitaip sakant, postmodernizmas - tai gyvenimo be turinio laikmečio simbolis.

Šiuo metu, kai Latvija, ruošdamasi integruotis į Europą, sinchronizuojasi su europietiškąja sąmone, mano nuomone, vėl pasidarė aktuali J.W.Goethe`s mintis apie "pasaulinės literatūros raidą", kaip "laisvų įvairiausių nacionalinių literatūrų tarpusavio sąveiką". Todėl mums reikėtų pasistengti perimti iš Europos jau gana aiškiai amerikanizuotos kultūros ne išorinius ir paviršutinius procesus, bet pajusti pačią giliausią Europos esmę - tai, kad dabar Europoje, kaip ir visame pasaulyje, verda darbas prie grandioziškiausio pastarojo meto žmonijos projekto: kaip jai apsisaugoti nuo savęs pačios, nuo žmogiškų, dvasinių bei nacionalinių vertybių ir humanizmo krizės, kuriai priešpriešinti, kaip man atrodo, reikėtų kultūros imperatyvą. Tačiau ši "kultūros imperatyvo" sąvoka pastaruoju metu yra gerokai išblukusi ir neaiški. Patogumo dėlei mes ją išreiškiame terminu "pliurališkumas", bet dažniausiai šis mūsų dvasinio aktyvumo pliurališkumas ne tiek pasireiškia skirtingų, įvairialypių ir įvairiapusių žmogaus kūrybos apraiškų solidarumu, kiek pastangomis paslėpti pseudodemokratinį visa ko nedraudimą. Paslėpti tai, kas nekuria harmonijos, dermės bei tvarkos, bet pažymi beveik visuotinį sumišimą ir atveria kelią dar didesnei entropijai. Ne veltui ir filosofai, ir genetikai, ir fizikai, ir kitų mokslo šakų atstovai pastaruoju metu kalba apie vadinamojo evoliucinio laiko inerciją ir net pražūtį. Jie pabrėžia, kad dabartinis momentas žmonijos istorijoje žymi ne tik kelią į naują atgimimą, bet ir kelią į visuotinę degradaciją. Todėl Poezijos vieta ir vaidmuo šiuo metu, man atrodo, ne tik ypatinga ir savotiška, bet kartu ir labai esminė bei lemiama; ypač, jei mes turime omenyje tai, kad Poezija visais laikais buvo alternatyva - alternatyva savam laikui ir, jei norite, net Amžinybei.

Jei man reikėtų nusakyti Poezijos istorijos raidos eigą, aš, galimas daiktas, tai išreikščiau tokiais ryšiais: kiekvieną akimirką poezijoje "miršta" kokia nors "ateitis" (t.y. atitinkamo istorinio periodo estetinės iliuzijos, vaizdiniai, prielaidos, tendencijos) ir "gimsta" kokia nors "praeitis" (laiko eigai atkovota realybės nuojauta), kad po tam tikro laiko numirtų šios "realybės iliuzija" ir jos vieton ateitų naujos "iliuzijos realybė".

Taigi poezijos raidos eiga, mano nuomone, yra tarytum atvirkščia, priešinga tam, ką daugelis apibūdina kaip laiko vienaprasmiškai pažymėtą, negrįžtamą bėgimą tiktai pirmyn. Ar, kitaip tariant, poezijos raidos eiga yra, jei norite, net "donkichotiška kova su kultūros entropija, su istorijos tėkmėje aplaužytais požiūriais" (I.Čaklajis), nes, kaip teigiama kažkuriame Uldžio Berzinio eilėraštyje, "tai, kas buvo gyventa, tarytum pūga prarijo entropija". Poetinis žodis, matyt, yra įmanomai "drąsesnis vylius" (U.Berzinis) ar "vienintelis įmanomas blogis" (A.Blandiana), kuriuo naudojantis, savy ir pasaulyje galima palaikyti daugiau ar mažiau dinamišką pusiausvyrą, stabilumą ir dermę.

Poezijos tikslas, be abejonės, yra ne tikrovės kopijavimas, bet greičiau nebuvusio sąlyčio su ja įgijimas. Būtent šis "nebuvimas", mano nuomone, yra ta vienintelė reali meno jėga, kuri tikriausiai ir teisingiausiai geba praturtinti ir praplėsti mūsų mentalitetą. To "nebuvimo" aš jokiu būdu nesieju nei su "nebuvusiu" turiniu, nei su "nebuvusia" forma - ypatingomis, itin originaliomis bei savotiškomis, šokiruojančiomis išraiškos priemonėmis, kurias mes šiuo metu, gyvendami mūsų desemantizuotoje dabartyje, taip aistringai produkuojame neproporcingais kiekiais. Kiekvienas menininkas (poetas ar kitas) vienaip ar kitaip siekia į dienos šviesą iškelti tą gyvenimo tikrovės dalelę, tą savo "realybę", kuri priklauso tik jam vienam. Be to, ši poeto (tiktai jo!) "realybė" jam iš anksto nėra duota; jis negali jos nei pasiskolinti iš ankstesnių poezijos kūrinių (net jei tai būtų šedevrai), nei nusižiūrėti tame pasaulyje, kuris kasdien atsiveria prieš mūsų akis. Tą "realybę" poetas kuria kartu su savimi ir tuo, ką jis kuria. Todėl tada, kai lemtingoji bei laimingoji akimirka šiai "naujai, nebuvusiai realybei" kada nors leis suspindėti prieš mūsų akis, toji realybė vienu metu bus ir be galo paprasta bei natūrali, ir ypatinga bei nepakartojama. Kuo ji bus tikresnė ir teisingesnė, tuo labiau mums atrodys tokia būtina, kad mes net nepastebėsime ir paneigsime tos realybės autoriaus originalumą. Kitais žodžiais tariant, kaip rašė argentiniečių rašytojas J.L.Borgesas: "Shakespeare`as buvo panašus į visus kitus žmones, išskyrus tik tai, kad jis buvo panašus į visus kitus žmones".

Poeto tikro pasirodymo niekada neįmanoma numatyti, ir jis niekada nepateisina į jį dėtų vilčių. Bet savo ruožtu jo kūrybos jau neįmanoma išbraukti iš bendro žmonijos kultūros proceso. Tačiau vienintelis dalykas, kuris pastaruoju metu iš tikrųjų vyksta, - tai INERCIJA; tai aklavietė, kurią skelbia ir mums primeta mūsų universaliai ir globaliai desemantizuotasis laikas. Kitaip tariant, ne KURIAMA, bet GAMINAMA. Ir mes, poetai, taip pat nepaliaujamai GAMINAME, bet ne KURIAME poetinius kūrinius.

Matyt, nuo liūdesio mus gali išgydyti tiktai filosofija, tačiau ne XX amžiaus entropinis išcentrizmas, bet ankstesnių amžių metafizinis įcentrizmas. Ji užsikrauna sau tą naštą, kurios negalėjo išlaikyti net nuodėmklausys, veda mus atgal, atskleidžia mums ne būties prasmę, bet pačią būtį. Ir tai padaro visiškai paprastai todėl, kad metafizikos, kaip mes neretai XX amžiuje įsivaizduojame, negalima numesti tarytum nunešioto drabužio, nes ji mus, žmones, kuria lemtinga tvarka. Metafizika - tai visų pirma sintezė, siekis, kuris pastaruoju metu visose žmogaus sferose yra tapęs ypač aktualus. Metafizika - tai žmogaus dvasios nugarkaulis, kuriam nustojus egzistuoti, žmogus virsta medūzos drebučių mase.

"Intelektas yra tiktai jautis, traukiantis arklą, o save ir aplinką jis pažįsta tik tiek, kiek reikia vagai išarti", - taip 1909 metais lapkričio 5 dieną rašytojų vakare Rygoje teigė Fricis Barda. Postmodernizmas, akcentuojantis intelektualizmą ir amerikiečių kultūros filosofo bei meno tyrinėtojo Arturo Danto žodžiais teigiantis, kad svarbus yra ne estetinis jausmas, bet patyrimas, taip pat yra toks pat "jautis" ar greičiau Th. Manno aprašytasis vienaakis katinas, kuriam trūksta stereotipinio regėjimo. Poezija visada yra amžina kova tiek su intelektualizmu, tiek ir su materija - ir sukilimas prieš tai. Prisiminkime lordo G.N.G.Byrono Manfredą, teigusį, kad "Pažinimo medis nėra gyvybės medis". O Poezija - tai gyvybė (ne Pažinimas). Kūrybinė dvasia turi tiktai du pasirinkimus - arba gyvenant kurti pačiam savo laiką, arba prisitaikyti prie gyvenamo laiko diktato, kurį mes pastaruoju metu galime daug kur matyti. Mūsų laikmečiu vadinamosios kūrybinės dvasios parsidavinėja. Mes jas galime suvokti greičiau kaip KŪRIMO karikatūras, bet ne kaip iš tiesų originalias žmogaus kūrybinės dvasios išraiškas. Šalia postmodernizmo paskelbtų meno saulėlydžio, pabaigos ar net mirties fenomenų kaip ir anksčiau egzistuoja alternatyvus bei nesuardomas fenomenas, būtent tūkstančio metų reikšmės darbai - tai, kas vis dar kuriama meno, taip pat ir Poezijos. Būtent tai, mano nuomone, yra vienintelė įmanoma mūsų civilizacijos bei žmonijos ateitis - amžinas pradžion grįžimas, leidžiantis mums nugalėti entropiją, visuotinį ir universalų sumišimą. Italų semiotikas ir rašytojas Umberto Eco, vienas iš vadinamojo postmodernizmo taikytojų bei šulų, irgi kalba apie "besiformuojančią neoromantinę estetiką", kurioje grožis, dorovė, katarsis (t.y. bendras išgyvenimas), jausmai, mintys ir t.t. yra originalumas. Jis pastaruoju metu mūsų "rasistinėje vartotojų visuomenėje" (U.Eco formuluotė) yra nustumtas į antrąją vietą.

Taigi poezijai, menui ir kultūrai apskritai, mano nuomone, reikėtų atverti mums ne mūsų būties ir buvimo prasmę, bet greičiau mūsų pačių būtį ir buvimą. Šiuo atžvilgiu poetas iš esmės yra ne tiek funkcionalus, kiek ontologinis, esminis reiškinys, kuriam svariau ne "priklausyti" ir "tarnauti", bet "būti".

"Kas yra gyvenimas? Kur jis prasideda ir kur link jis eina?" - klausia rumunų poetas Nikita Stenesku.


- Į visas puses iškart, -
sako tas, kuris neturi pusių.
- Tiktai į vieną pusę, -
sako Pusė.
Ką reiškia būt?
Ir iš tiesų, ką reiškia būt?
Būt - tai ir reiškia būt.
Tai yra B, tai T, yra tai yra Ū.
Be to, B yra senesnis nei T ir Ū.
Ir viskas."

Iš latvių kalbos vertė RAMINTA ŽILINSKAITĖ

Versta iš "Karogs", 2002.IX

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
2:31:33 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba