Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-11-12 nr. 3023

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• DANUTĖ PAULAUSKAITĖ15
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮKALINTAS ŽODIS
• Akvilė Rėklaitytė.
XXI AMŽIAUS IŠEIVIS

POKALBIAI 
• Antanas Gailius.
SALDAINIAI NERAKINTAME AUTOMOBILYJE

LITERATŪRA 
• Birutė Ciplijauskaitė.
MEISTERIS (ICCHOKAS MERAS) IR JO SŪNŪS (VARIACIJOS P.CVIRKOS TEMOMIS)
3
• Vida Kuzmaitė-Kivilšienė.
BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ ĮVERTINTA ISPANIJOJE
4

DAILĖ 
• Juozas Galkus.
VILUTIS IR JO KŪRYBA
5

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
NELENGVAI IR NESALDŽIAI
2
• SKANDINAVŲ KINAS IR ALGIMANTO PUIPOS "AUKSO FONDAS"16

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
LAIKMETIS IR TEMOS
5

MUZIKA 
• Agnė Raguckaitė.
"GAIDA": KAMERINIŲ OPERŲ BEIEŠKANT
14
• Indra Karklytė.
ŠIUOLAIKINĖS OPEROS AKSIOMA
35
• Violeta Tumasonienė.
TRES DEI MATRIS SYMPHONIAE
7
• "BOLERO" PREMJERA

MENO DIS/KURSE* 
 Laura Baigorri Ballarin.
ATEITIS NEBĖRA TOKIA, KOKIA BŪDAVO

KNYGOS 
• BRÜCKEN/TILTAI
• BETONINĖ KAUKĖ
• PASLAPTIES ŠYPSENOS1
• NAUJOS KNYGOS

POEZIJA 
•  ARVYDAS GENYS3

PROZA 
• Nijolė Kepenienė.
SAKSOFONISTO TEMA
4

VERTIMAI 
• ESTEBAN MOORE

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
CARLO DOLCI’O PAVEIKSLAS "ŠVENTASIS KAZIMIERAS" VILNIUJE
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• "BULVIŲ VALGYTOJAI"2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• GURU IR GITARISTAI

KRONIKA 
• ŽEMĖS DREBĖJIMAS LIETUVOJE6
• VYTAUTO LANDSBERGIO FONDO PREMIJA
• NAUJAS "ZNAD WILII" NUMERIS
• Rasa Klioštoraitytė.
PASAULINĖ ITALŲ KALBOS SAVAITĖ
2
• Jūratė Grigaitienė.
LIETUVOS LĖLININKŲ KONFERENCIJA
1
• ĮSTEIGTA VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJA
• Enrika Striogaitė.
DOVANOS ANT KAUNO "LAIPTŲ"
• ALEKSANDRO ŠIEKŠTELĖS FOTOGRAFIJOS IŠ DANIJOS
• M.IVAŠKEVIČIAUS PJESĖS PREMJERA KLAIPĖDOJE1

SKELBIMAI 
• TARPTAUTINĖ KONFERENCIJA, SKIRTA LIETUVIŠKOS SPAUDOS ATGAVIMO ŠIMTMEČIUI
• NEPAMIRŠKITE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠČIO 2005 METAMS
• PIRMOSIOS KNYGOS KONKURSAS11
• LIETUVIŠKŲ PJESIŲ KONKURSAS1
• UŽDEKIME VILTIES ŽVAKUTES

DE PROFUNDIS 
• Renata Šerelytė.
ŠAKUČIŲ SLĖNIO ONTOLOGIJA
9

MENO DIS/KURSE*

ATEITIS NEBĖRA TOKIA, KOKIA BŪDAVO

Nuo partizaninės televizijos iki pasipriešinimo internete

Laura Baigorri Ballarin

[skaityti komentarus]

Tęsinys. Pradžia 41 numerio straipsnyje "On-line maišto paieška"

<1 PUSLAPIS> 1971 m. Michaelas Shambergas ir "Raindance Corporation" išleido "Partizaninę televiziją" – knygą, kuri galiausiai suteiks vardą vienam iš pagrindinių to meto kontrkultūros judėjimų. Tą patį dešimtmetį video aktyvistai praleido kovodami prieš politines bei institucines dominuojančias jėgas, ypač masinės žiniasklaidos priemones ir TV. Jie naudojo tuos pačius ginklus, technologijas ir kanalus, kurie lig tol priklausė išskirtinai toms jėgoms. Šie karai niekada nebuvo ribojami viena konkrečia tema. Skirtingose vakarietiškojo pasaulio valstybėse video buvo naudojamas kovai prieš įsitvirtinusią jėgą, prieš "sistemą". Daugelis manė, kad naujasis metodas taps geriausiu demokratinio meno instrumentu. Net jeigu tai, kad videopartizanai sėmėsi įtakos iš viešosios nuomonės, yra tiesa, tai po dešimtmečio jų maištas baigėsi, įsiliedamas į valdžios struktūrą.

<2 PUSLAPIS> Šiuo metu interneto komunikacinės ir meninės potencijos aktyvistams yra kritinės. Ir kadangi internetas žinomas kaip viena didžiausių neaprėpiamos galios ikonų, logiška, jog jis veikia kaip pačių dominuojančių jėgų ginklas jų pačių technologijų pagrindu.

Nepretenduoju čia spręsti apie kiekvienos kovos tinkamumą ar insinuoti video menkumą prieš internetą. Greičiau pabrėžiu naujojo mediumo efektyvumą tokioje praktikoje. Nuo pat jo įsibrovimo į meno pasaulį pranašiškus ženklus lydėjo gausios spekuliacijos, jog internetas galiausiai paveiks meną. Netrūko ir spekuliacijų su būsimu menininko socialiniu vaidmeniu šioje sferoje. Gene‘as Youngbloodas, autorius, kurio teorijos jau buvo susilaukusios atgarsio aštuntajame dešimtmetyje, šitaip apibendrina internetą: "Tai bus naudingas žūtbūtinių pasekmių menas; jis bus integruotas į gyvenimą utilitariniais metodais, o kartu ir pripažįstamas kaip menas. Tinklas bus nepriklausomas nuo skirtumų tarp jo ir bet kurios šiuolaikinio meno rūšies. Naujoji praktika integruos meną, mokslą, technologijas ir kartu šiuos dėmenis peržengs. Tai bus ne tiek menas ar mokslas, kiek hibridinė disciplina. Skirtumai bus neesminiai. Tai bus estetinių tyrimų kompromisas. Jis išspręs egzistuojantį konfliktą tarp meno ir pasaulio ir tiesiogiai prisidės prie šios transformacijos. Funkcijos, palaikančios visuomenės vienybę, naujai apibrėš menininko socialinį vaidmenį; o naujasis menininkas neabejotinai atliks esminį vaidmenį laukiant naujo socialinės istorijos etapo".

Prieš aptariant, kaip šios projekcijos gali būti pavadintos utopijomis, pirma pabandykime atrasti jų tikrąsias kertines prasmes. Iš ribotos perspektyvos, kurią teikiame baigtų projektų analizei, ir neatitrūkdama nuo kultūrinio aktyvizmo temos, paaiškinsiu, kaip buvo išspręsti seni klausimai ir kaip horizonte įžvelgti naujas kliūtis. Pradėkime dalimis.

Pirmiausia – grįžtamojo ryšio klausimas, kuris video-grafinėje sferoje apskritai sprendžiamas blogai. Dabar ji, atrodo, debiutuoja el. pašte, niekada nepasiekiamame patiems jos autoriams. Vartotojai gali išreikšti savo kritiką ar net bendradarbiauti kuriant įvairius projektus. Kita tema – tai edukacinių praktikų išlikimo sunkumai, sufleruojantys susilaikymą. Faktiškai tai dažniausiai yra projektai, ekspresyviai besiprašantys nuomonių ir įsitraukimo. Šitaip – kadangi internetas įkūnija interaktyvaus meno prototipus – jis sukuria atotrūkį, kurį geba įveikti tik mažuma projektų.

Kita problema, su kuria susiduria aktyvistų video, yra transliavimo sunkumai. Tik keli darbai sugebėjo prasibrauti į viešuosius TV kanalus. Dauguma jų apsiriboja vietinių bendruomenių kanalais. Kitas populiarus būdas – tai nepriklausomi platintojai. Tačiau ir jie, net jei sėkmingai atlieka darbą, niekada nėra pasiekę pakankamos sklaidos. Tai iš dalies susiję su piktnaudžiavimais meno rinkoje, o iš dalies – su ydinga priėjimo prie meno endemija. Būkime realistiški: videoprojektai iš esmės domina tik video kūrėjus; paskirais, labai retais atvejais prie jų jaučiasi traukiama likusioji meno bendruomenė.

Specifiniu video-aktyvizmo atveju jo pasiūlymų efektyvumas matuojamas darbo kokybe/poveikio galia, bet dar dažniau – jo komunikaciniu potencialu, t.y. skaičiumi poveikiui imlių individų ir todėl galia paveikti jų ideologiją. Šiuo aspektu patys rezultatai pripažįstami išimtinai tik jų dokumentine prasme. Kita vertus, video meno sferoje neefektyvumas pastebimas dėl to, kad jos veikimo spindulys apsiriboja meno bendruomenės tvirtove; ar vienas video menininkas sąmoningai ieško kito video menininko? Inbrydingas tiesiog vartoja save savo paties ‚užburtame rate‘.

Kai panašūs pasiūlymai užkrėtė internetą, integrados galėjo stebėti savo demokratinio meno ir informacijos svajonių atgimimą: pagaliau inbrydingo ir selektyvaus transliavimo barjerai galėjo būti paminti. Darbai paliko savo įprastas vietas (elito menininkai apleido muziejus ir galerijas, o vietiniai transliacijos kanalai paliko geto bendruomenes). Jie visam laikui įsikūrė internete, kur galėjo būti pasiekiami kiekvienam. Pabrėžiu žodį "kiekvienas", nes šis žodis turi daugiau nei vieną reikšmę. Detalizuosiu šitai kitame išaiškinime.

Pirmoji perdislokacija: kaip fizinės erdvės atranda vietą virtualiosiose erdvėse

Menininkų/aktyvistų darbai apleido fizines muziejų bei galerijų erdves. Vis dėlto didžiąją jų dalį – profesionalųjį sektorių – vis dar galima aptikti muziejuose, galerijose bei institucijose internete, be to, tarp elitinių interneto menininkų.

Geroji naujiena ta, kad institucinės aplinkos vėl tapo atviresnės ir liberalesnės. Jos ne tik ėmė geriau suprasti, bet ir parodė susidomėjimą tokiomis iniciatyvomis, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodė nukreiptos prieš jų pačių galios struktūras. Prieš tuos kelis metus kai kurie nepriklausomi profesionali pradėjo naudotis įvairių centrų adresais. Jie skiepijo derybų politiką, [priimančią kritikos pasiūlymus jų vodevilio prieglobstyje]. Vienas žingsnis į priekį.

Blogoji naujiena – kad kalbame apie miražus. Meno aktyvistai vis dar nepriklausomi nuo institucijų mediacijos, o tai reiškia, kad neutralioji išorė tėra apgaulė. Dėl to, be kitų priežasčių, skatinamas atsipalaidavimas (ir tai vienas trivialiausių antrinių efektų).

Šią aplinkybę aiškiau iliustruoja ekstremalūs atvejai, veikiantys šalies politines permainas: "Fašistinėje fazėje (Salazarizme (Lietuvos internete nežinoma valdymo forma – L.K.))", tikina Leonel Moura, "kultūra pasižymėjo politiniu turiniu; pats kultūros kūrimo aktas buvo politinis aktas. Tai buvo rezistencijos aktas, tačiau demokratija šią situaciją panaikino. Taigi veikiantysis turėjo išsireikšti gilesniu lygmeniu, kad galėtų toliau kurti politinį meną. Jis privalėjo įsisavinti kuo daugiau įrodymų, objektyvumo. Demokratijos metu kultūra buvo suprantama integruotai kaip neva neutralios ekspresijos forma. Matyt, taip nėra. (...) Tam tikra prasme tai prisideda prie meno depolitizavimo". Tačiau egzistuoja ir kitos, ne tokios radikalios situacijos: "kultūriškai konservatyvioje atmosferoje tampi nematomas. Kultūriškai liberalioje atmosferoje esi matomas, tačiau tik tam tikrais būdais. Ši liberali situacija yra kur kas problematiškesnė nei konservatyvioji".

Aštuntajame dešimtmetyje buvo nesunku identifikuoti "priešą": tereikėjo ieškoti buveinių, kuriose kerojo cenzūra, konservatoriai ar išnaudojimas. Šiandien jį surasti sunkiau dėl nuolankaus liberalumo aureolės, kuri jį maskuoja. Būtent taip situaciją savo straipsnyje "Laisvė (ir teisės) nėra dovana, tai greičiau grobis, be to, kolektyvinis" aprašo Marcelo Expósito ir Carmen Navarrete. Toks susitaikėliškas požiūris yra ne daugiau nei institucijų strategija neutralizuojant, asimiliuojant ir integruojant politines meno praktikas. Juo siekiama generuoti naujas, šiuolaikines formas kaip kontroliuoti bei cenzūruoti pajėgiausią ir efektyviausią meną. Ir internetas, ta "naujoji laisvės erdvė", realizuojanti universalias prieigos ir dalyvavimo mene bei informacijoje svajones, puikiai apie tai byloja.

<3 PUSLAPIS> Pirmoji kiekvieno problema, arba medijų elitų klausimas

"Videorevoliucija žlugo dėl dviejų priežasčių: prieigos trūkumo ir troškimo nebuvimo" (Critical Art Ensemble, "Utopinis plagiatas, hipertekstas ir elektroninė kultūros produkcija"). Prieigos trūkumas nurodo postprodukcijos mediumų ir emisijos trūkumą. Troškimo trūkumas nurodo nesuinteresuotumą ir paralyžių prieš idėjai gaminant daugiau vaizdinių visuomenės širdyje, jau prisotintos vaizdiniais. Pereikime prie aktyvizmo internete klausimo. Kas turi prieigą prie interneto? Kiekvienas? Kas suinteresuotas menu ir socialiniu aktyvizmu? Kiekvienas?

Šitaip atsirandame pradiniame taške. Gali būti, kad internetas virsta komunikacijos sancta sanctorum. Laimė, jis naudojamas selektyviai: "meno žmonės" stengiasi ieškoti meno tinklapių ir paprastai dar kritikos, teorijos, kultūros... Kita vertus, neturėtume pamiršti, jog dauguma mirtingųjų – tiek interneto vartotojų, tiek nevartojančių – yra absoliučiai neinformuojami apie tarpininkaujančias menines praktikas. Jeigu net po daugiau nei trisdešimties metų nuo videokūrybos atsiradimo ji tebėra neiniciatyvos tvirtovė, kas tada neatsitiks su menu internete?

Impozantiškos rinkodaros eroje pirmoji kliūtis, su kuria susiduria interneto aktyvizmas, tebėra troškimo trūkumas. Galbūt jo strategiją derėtų telkti ties naujųjų technologijų siūlomomis galimybėmis. Taikydamasis į "publiką" dabartinių vartotojų tarpe, jis turėtų progą patraukti ir įtraukti platesnį populiacijos ratą. Tuo tarpu masinė prieiga prie interneto bus tik laiko klausimas (būkime optimistiški ir trumpam pamirškime, kad 66% pasaulinės populiacijos neturi net telefono ryšio).

<4 PUSLAPIS> Antroji kiekvieno problema, arba kokiu būdu "naujoji laisvės erdvė" visada buvo kontroliuojama erdvė.

Kai tik aptemo pirmosios kai kurių romantikų kompiuterių ekranų šviesos, jie sugalvojo aptikti naują erdvę laisvei internete. Erdvę, kurioje būtų galima pasislėpti nuo socialinės įtakos ir mėgautis autonomija; zona be teritorijų, be legalizuotos formos ir, žinoma, priežiūros. Iš ten jų idėjos galėtų pasiekti pakankamą sklaidą (neįsivaizduojamą kituose, tradiciniuose mediumuose), paliesti kiekvieną. Efektinga – kiekvienas, net valdžia galėtų prieiti prie jų tinklapių.

Reikėtų turėti galvoje du dalykus; pirma – niekada negalima neįvertinti valdžios greitumo ir gabumo adaptuotis prie bet kokios subversyvios strategijos (brangūs vaikai: ne tik kiberpolicija pasiryžusi gaudyti pederastus kurdama vaikų pornografiją puoselėjančius tinklapius). Antra – valdžia niekada neketina perleisti erdvės, kuri jai visada priklause. Nejaugi jau pamiršome, kad tai karinės struktūros užsakė ir išplėtojo tinklo strategiją ir, kadangi jau apskaičiavo riziką, nusprendė pasinaudoti savo technologiniais ištekliais, kad komerciškai išnaudotų liaudį? "Naujoji laisvės erdvė" visada prižiūrėjo mus dviem būdais – tiek represyviaisiais, tiek komercinės galios instrumentais. Tai valdžia, difundavusi internete, liberaliai juda per savo pačios teritoriją. "Nėra demokratijos mūsų ateities koncepcijoje – nebent rinkimuose ateičių, kurios yra jau sumanytos ir apibrėžtos. Nėra kūrybos laisvės, tik vartojimo laisvė" (Kit Galloway).

Antroji perdislokacija: kaip realioji galia atranda sau vietą difundavusiojoje (angl. diffused; koks skirtumas, ką tuo (ir kodėl šitaip) norima pasakyti? – L.K.) galioje "Critical Art Ensemble" nuostabioje esė "Nomadiška valdžia ir kultūrinė rezistencija" brėžia paralelę tarp internete dominuojančių galios struktūrų ir seno Ascito (Lietuvos internete, žinoma, nežinomo – L.K.) miesto. Herodotas tai aprašė veikale (Lietuvos internete nežinomame, todėl angliškai – L.K.) "The Medical Wars". Atrodo, šis nomadų miestas nesuvokė savęs kaip miesto ar nustatytos teritorijos. Tai savo ruožtu implikavo negalimumą jį tiksliai lokalizuoti ir atakuoti ar užkariauti. Agresyvios jo karinės pajėgos visada pasirodydavo kaip staigmena, ir jų nuolatinis judėjimas kėlė atakos baimę net joms nesant. Emituojamos galios sferoje nomadai, besipuikuojantys savo galia internete, taip pat atsiranda agresijos priešaky. Dabar ji slypėtų po "draugišku grobiu, viliojančiai važiuojančiu priešais pasyvųjį", arba po savo biurokratiniais metodais, lavinant jėgas, įgalinančias disponuoti informacija (nustatant konrolės mechanizmus, archyvuojant informaciją). Ir kadangi jie laisvai klajoja nepaisydami jokių teritorinių ar ekonominių sienų, tai savo pajėgas gali stiprinti faktu, jog joms nereikia rūpintis gynyba.

Vis dėlto čia tinka pastaba, kad ši ypatinga saugos sistema (grįsta chaosu ir teritorijų neigimu) netenka savo efektyvumo, kai intervencijai parankios savybės, toleruojančios valdžios pajėgas – paradoksaliai – sutampa su savybėmis, įgalinančiomis mus išvengti jų kontrolės. Valdžia negali aprėpti tokios plačios teritorijos. Neįmanoma sukurti jokios universalios kontrolės sistemos chaotiškoje interneto erdvėje.

Parengė LINAS KRANAUSKAS

__________________

* šiuolaikinio meno puslapis

Puslapį rengia Linas Kranauskas (linas@ore.lt)

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
2:31:21 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba