Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-11-12 nr. 3023

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• DANUTĖ PAULAUSKAITĖ15
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮKALINTAS ŽODIS
• Akvilė Rėklaitytė.
XXI AMŽIAUS IŠEIVIS

POKALBIAI 
• Antanas Gailius.
SALDAINIAI NERAKINTAME AUTOMOBILYJE

LITERATŪRA 
• Birutė Ciplijauskaitė.
MEISTERIS (ICCHOKAS MERAS) IR JO SŪNŪS (VARIACIJOS P.CVIRKOS TEMOMIS)
3
• Vida Kuzmaitė-Kivilšienė.
BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ ĮVERTINTA ISPANIJOJE
4

DAILĖ 
• Juozas Galkus.
VILUTIS IR JO KŪRYBA
5

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
NELENGVAI IR NESALDŽIAI
2
• SKANDINAVŲ KINAS IR ALGIMANTO PUIPOS "AUKSO FONDAS"16

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
LAIKMETIS IR TEMOS
5

MUZIKA 
 Agnė Raguckaitė.
"GAIDA": KAMERINIŲ OPERŲ BEIEŠKANT
14
• Indra Karklytė.
ŠIUOLAIKINĖS OPEROS AKSIOMA
35
• Violeta Tumasonienė.
TRES DEI MATRIS SYMPHONIAE
7
• "BOLERO" PREMJERA

MENO DIS/KURSE* 
• Laura Baigorri Ballarin.
ATEITIS NEBĖRA TOKIA, KOKIA BŪDAVO

KNYGOS 
• BRÜCKEN/TILTAI
• BETONINĖ KAUKĖ
• PASLAPTIES ŠYPSENOS1
• NAUJOS KNYGOS

POEZIJA 
•  ARVYDAS GENYS3

PROZA 
• Nijolė Kepenienė.
SAKSOFONISTO TEMA
4

VERTIMAI 
• ESTEBAN MOORE

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
CARLO DOLCI’O PAVEIKSLAS "ŠVENTASIS KAZIMIERAS" VILNIUJE
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• "BULVIŲ VALGYTOJAI"2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• GURU IR GITARISTAI

KRONIKA 
• ŽEMĖS DREBĖJIMAS LIETUVOJE6
• VYTAUTO LANDSBERGIO FONDO PREMIJA
• NAUJAS "ZNAD WILII" NUMERIS
• Rasa Klioštoraitytė.
PASAULINĖ ITALŲ KALBOS SAVAITĖ
2
• Jūratė Grigaitienė.
LIETUVOS LĖLININKŲ KONFERENCIJA
1
• ĮSTEIGTA VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJA
• Enrika Striogaitė.
DOVANOS ANT KAUNO "LAIPTŲ"
• ALEKSANDRO ŠIEKŠTELĖS FOTOGRAFIJOS IŠ DANIJOS
• M.IVAŠKEVIČIAUS PJESĖS PREMJERA KLAIPĖDOJE1

SKELBIMAI 
• TARPTAUTINĖ KONFERENCIJA, SKIRTA LIETUVIŠKOS SPAUDOS ATGAVIMO ŠIMTMEČIUI
• NEPAMIRŠKITE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠČIO 2005 METAMS
• PIRMOSIOS KNYGOS KONKURSAS11
• LIETUVIŠKŲ PJESIŲ KONKURSAS1
• UŽDEKIME VILTIES ŽVAKUTES

DE PROFUNDIS 
• Renata Šerelytė.
ŠAKUČIŲ SLĖNIO ONTOLOGIJA
9

MUZIKA

"GAIDA": KAMERINIŲ OPERŲ BEIEŠKANT

Agnė Raguckaitė

[skaityti komentarus]

Klaidžiame tryliktosios "Gaidos" garsų miške šiemet garbingai buvo paskelbtas kamerinių operų medžioklės sezonas. Strateginiai medžiojami objektai – tarsi iš gausybės rago pažirę sceniniai muzikos veikalai: Gintaro Sodeikos "Vienatvė dviese", Vykinto Baltako "Cantio", Antano Kučinsko "Grimo opera" ir Roberto Ashley’aus "Celestial Excursions". Nors oficialame sąraše jų gretas sudarė 4 vardiniai taikiniai, ne mažiau reikšmingas ir penktasis paslaptingos kamerinių operų brolijos giminaitis – György Ligeti "Aventures & Nouvelles Aventures".

Ne vienam kirbėjo klausimas, kas slypi už šio įmantraus kamerinės operos termino? Klydo visi scenoje tikėjęsi išvysti šiuolaikinio meno priemonėmis švelniai pakoreguotus pučinius, verdžius ar aibę kitų klasikiniu ponios operos įvaizdžiu besirūpinusių kūrėjų pavyzdžių. Neklydo greičiausiai ta publikos dalis, kuri žvalgybon išsiruošė visą operos sampratos štampų ryšulėlį paslėpusi tolimiausiose sąmonės kertelėse.

Tačiau linksmoji medžioklės dalis dar tik prasideda – net ir prieš premjeras vykusiuose susitikimuose su kamerinių operų kūrėjais jie tarsi sąmokslininkai įnirtingai purtydavo galvas paklausti, ar bent ši opera bus ta tikroji, kamerinė? Didžioji dalis išdidžiai teigė kūrę muzikinį teatrą. Tad klausimas neįmintų meno paslapčių mėgėjams: kas sumanė visą muzikinių teatrų plejadą užtempti ant vieno kurpalio ir pristatyti tuos kūrinius kaip kamerines operas?

Šioje vietoje siūlyčiau trumpam stabtelėti. Akivaizdu, jog išvesti bendrą vardiklį tiek kamerinėms operoms, tiek ir muzikiniam teatrui nėra lengva užduotis. O galbūt ji net netikslinga. Juk XX amžiuje didžioji žanrų dalis laidojami ir prikeliami naujam gyvenimui vis kitu pavidalu, čia taisyklių nėra. Festivalyje pristatytų sceninių veikalų spraudimas į žanrinius rėmus esmės juk nepakeis – visi jie tapo vienokia ar kitokia tradicinės operos alternatyva.

Pirmasis laimikis, arba Tegyvuoja klasika

Spalio 16 d. Filharmonijos salėje buvo parodyta pirmoji "brandaus amžiaus" alternatyva operos žanrui – György Ligeti "Aventures & Nouvelles Aventures" (1962–1965). Šis kūrinys laikomas muzikinio teatro klasika, pridurčiau, nepraradusia aktualumo. Ligeti sukomponuotas kvazidiptichas yra kartu viena rimčiausių festivalyje aliuzijų į tikrąjį operos žanrą, kadangi struktūrai įgyvendinti čia buvo pasirinkta klasikinės operos modelio reorganizavimo idėja. Tad scenoje galėjome regėti būdingiausius klasikinės operos archetipus: veiksmą generuojančius veikėjus, operos struktūrinius elementus – rečitatyvus, sąlygiškai operinius numerius, ansamblius ir kita. Šie archetipiniai implikantai buvo drąsiai derinami su šiuolaikinės muzikos organizavimo technologijomis, absurdo teatro koncepcija, asemantiniu tekstu ir kitais unikaliais Ligeti išgalvotais veiksniais.

Vienas fenomenaliausių Ligeti dvidalio veikalo aspektų – absoliutus semantikos izoliavimas. Ne paslaptis, jog būtent šiam kūriniui kompozitorius sukūrė su jokia žinoma kalbų grupe nesigiminiuojantį fonetinį alfabetą, kurio dėka žmogaus balsu kūrinyje išgaunamos fonetinės struktūros–simboliai, derinami su gestais bei mimikomis, čia tampa natūraliai paveikūs visų klausytojų psichologinei klausai.

Tokio kūrinio teigiamą arba neigiamą poveikį publikai lemia ir pasirinkti atlikėjai. Šiuo atveju vokalistų trio (Sarah Maria Sun, Annegret Schreiter bei Dominikas Hosefelderis) sužavėjo vokalinio bei vaidybos meno precizija. Ši trijulė kartu su kitais atlikėjais scenoje kūrė paslaptinga kalba komunikuojančios visuomenės archetipą. Veikalas įstabus ir tuo aspektu, jog režisūrą čia inspiravo paties Ligeti partitūroje užfiksuotos remarkos. Beje, nors pavieniai veikalo epizodai įskėlė nenumaldomo klausytojų juoko kibirkštėles, mąstydami apie kompozitoriaus koncepciją, regime akivaizdžią tiesą – scenoje parodyta visuomenės parodija juokėsi iš mūsų pačių...

Trys vienu šūviu, arba Alternatyvi nacionalinė produkcija

Lietuviškosios šiemetinės kamerinių operų triados skiriamuoju bruožu tapo intensyvios operos sudedamųjų komponentų pusiausvyros paieškos bendradarbiaujant su Oskaro Koršunovo teatru.

Pirmasis nacionalinis vaisius buvo nuskintas spalio 24 d. ŠMC salėje: tai – bendras Gintaro Sodeikos, Oskaro Koršunovo ir Sigito Parulskio kūrybinis rezultatas – "Vienatvė dviese". Čia alternatyvus žvilgsnis į operą skleidėsi per dvi vyraujančias linijas – tekstą bei šokį. Muzika tuo tarpu čia tapo teatrinės muzikos paradoksu – dėmesį kaustantys provokuojantys Parulskio tekstai bei juos iliustratyviai pakeitęs nuožmus keturių mechanizuotais judesiais komunikuojančių individų šokis taip smarkiai įsuko į nesibaigiantį moters ir vyro santykių verpetą, jog muzikos parametras čia tapo tik kažkur pasąmonėje skambančiu fonu. Judesio koncepcija veikale tarsi paremta universalia "juodo ir balto" proporcija – neieškant tarpinių grandžių, suabsoliutinta statika keičiama intensyvia judesio invazija. Dualistinės komponentų grandys (galbūt nesąmoningai) lydėjo visą veikalą, kuriame dėmesys nuolat buvo telkiamas į du objektus: tekstą/muziką, šokį/muziką (nepainiojant jų tarpusavyje) ir esminę binarinę grandį – vyrą ir moterį.

Tuo tarpu vaizdo projekcijos paskirtis "Vienatvėje dviese" buvo kiek miglota – tarytum pažodžiui kuriami vaizdiniai potencialią pasąmoninių asociacijų, numanomų daugiaprasmybių gausą, kylančią vien dėl suraizgytos verbaliosios medžiagos, gerokai suniveliavo.

"Cantio" kūrėjai – Vykintas Baltakas bei Oskaras Koršunovas – savąją operos viziją parodė spalio 28 d. Rusų dramos teatre. Bendraautorių siekis pažvelgti į teatrą muzikiniu aspektu ir atvirkščiai čia laidavo gan nuosaikų komponentų lygiavertiškumą.

"Cantio" sandara lipdoma iš dviejų kalbinių šaltinių – lietuvių ir graikų kalbų. Lietuvių kalba šiuo atveju yra naratyvioji medžiaga, leidžianti suvokti įvykių srautą, tuo tarpu raiški graikų kalbos artikuliacija, pasitelkiant retorines priemones, iš miglotų šnaresių transformuojasi į raiškias vokalines linijas. Dvikalbis tekstas tampa abstrakčia naratyvo linija, iš dalies suteikiančia galimybę žiūrovui tapti įvykių vedliu ir kurti savo istoriją.

,,Cantio" neapeliuoja į graikų mitologiją, bet kartu kuria tarsi savo pačios legendą. Dievų išvykimas – daugiaprasmė aliuzija, kurią bendraautoriai linkę traktuoti kaip tam tikrą fatališką lemtį, nuolat inspiruojančią pokyčius visuomenėje. Neišvengiama pažangos sąlyga tampa tos visuomenės žlugimas ir virsmas nauja. Tad kompaktiška mobili konstrukcija, atstojanti operoje gyvenamąjį būstą aštuonioms keistoms žmogystoms, pateisina savo dydį – suirzusi bendruomenė nebeišsitenka erdvėje, kurioje nenumaldomai artėja pokyčių metas.

Muzika "Cantio" nėra tik iliustratyvus garsinis fonas. Nuolat augantis muzikinių darinių srautas, ypatinga garsų virtine išsiliejantis antrojoje kūrinio pusėje, tarsi paklūsta O.Koršunovo suformuluotam moto: "Maksimalus poveikis teatre neįmanomas be muzikos".

Šmaikščiausia operos alternatyva medžiojamų objektų taikiklyje pasirodė spalio 30 d. ŠMC erdvėje. "Grimo operos" bendraautoriai – Antanas Kučinskas ir Birutė Mar, nesibaidydami antioperas, muilo operas ir kitų galimų operinių etikečių, kūrė grimuotų veidų epopėją, siužeto nuoseklumo siekdami tradiciniu metodu – parodydami individo tapsmą nuo vaikystės iki brandos.

Kaip ir daugelis kitų autorių, "Grimo operos" kūrėjai ignoravo vokalines galimybes ir disponavo kalbos dariniais. Galbūt pasirinktas teksto šaltinis – ištraukos iš moterų žurnalų interviu su žvaigždėmis – suponavo tariamai kičinį kalbos vartojimą, primenantį įvairiuose televiziniuose humoro šou pasitelkiamą principą. Trijų sterilioje aplinkoje įsitaisiusių aktorių tekstai buvo paraleliai gretinami su projektuojamomis ant sienos pačių aktorių įvairių grimų nuotraukomis, apeliuojančiomis į esminę veikalo mintį – svarbu ne ką sakome, bet kaip. Kiekvienas individas identifikuojamas per savo kalbos manierą.

"Grimo opera" – daug teigiamų emocijų sukeliantis reginys, tačiau vystymo idėja apnuoginama jau per pirmąsias 15 minučių. Į vakuumą patekusi plėtojimo linija praranda laukimo žavesį, tad žiūrovas nebepajėgia fokusuoti dėmesio.

Sceninių veikalų paskirtis – gyvuoti scenoje; jų vienkartinis statymas – gan nuostolingas, bet ar bent vienas šis kūrinys rastų savo žiūrovų, jei taptų sezoniniu spektakliu kurioje nors – teatrinėje ar muzikinėje – erdvėje?

Paskutinis šūvis, arba Kalba yra pati gražiausia muzika

Lapkričio 3 d. parodyta amerikietiška opera "Celestial Excursions" tapo festivalio epilogu. Savitos Roberto Ashley’aus operinės koncepcijos esmė – muzikinių darinių generavimas american-english (!) kalbos struktūromis. Kompozitoriaus manymu, būtent kalbos pasirinkimas operoje lemia jos (ne)priklausomybę tradicijai. Štai italų kalba gausiai apdovanota prigimtinėmis ilgomis balsėmis, kurių dėka platūs melodiniai reljefai tampa parankiausia operos generavimo forma. Anglų kalbos specifika – grynųjų balsių nebuvimas, tad belieka du būdai: nesėkmingai sekti italų tradicija arba... pasitelkiant natūralią kalbos tėkmę, kurti amerikietišką operą, kadangi kiekviena grynoji kalba, anot Ashley’aus, jos nesuprantančiam individui jau yra muzika, o jei ji įvelkama į popmuzikos apvalkalą (ne pačia siauriausia prasme), ji užmezga glaudžiausią kontaktą su žiūrovu.

Operos orkestrą Ashley’us keičia į elektroninės muzikos studijoje sukombinuotus garsinius modelius, savo pasirinkimą argumentuodamas tuo, jog paskui visus orkestro instrumentus driekiasi daugelio metų istorinis šleifas, kuris, kuriant nūdienos istoriją, tampa autentiką teršiančiu personažu.

Tačiau grįškime prie "Celestial Excursions". Operoje, vadovaujantis Ashley’aus pasirinktos koncepcijos modeliu, kiekvienam atlikėjui pavedamas reliatyviai apibrėžtas garsinis tonas, sąlygojantis jo kalbėjimo aukštį. Būtent šioje (nesuabsoliutintoje) garsų linijoje natūraliu kalbos ritmu liejasi tikros brandaus amžiaus žmonių istorijos. Kartais jos driekiasi po vieną, leisdamos klausytojui apčiuopti naratyviąją tekstų giją, kartais sumezgamos į suraizgytą verbalųjį audinį, paskleisdamos erdvėje Ashley’aus siekiamą rezultatą – kalbinę muziką. Nors operos medžiaga modeliuojama kalbos struktūromis, giluminė jos sandara išlieka grynai muzikinė. Gal tai, jog pasakojamos istorijos yra autentiškos (Ashley’us medžiagą kombinuoja iš senelių globos namuose surinktų pasakojimų), o gal įstabiai švelnūs ir tikri balsai klausytoją panardina į meditacinę optimistiško liūdesio aurą.

Penkios operos alternatyvos sumedžiotos. Visos skirtingos ir savaip patrauklios. Mano manymu, stipriausi visgi buvo užsienio autorių kūriniai, kadangi jie suręsti ant motyvuotos koncepcijos pagrindo. Juk jeigu randame motyvaciją, ji padeda sustyguoti ir visą sceninį veikalą, subalansuoti optimalią vartojamų komponentų visumą. Tuo tarpu lietuvių kūrėjams kartais stigo motyvacijos. Visi jie iš tiesų pajėgūs, ir idėjų potencialas stulbinantis, bet galbūt skirtingų idėjų samplaika kiekviename projekte dar nėra radusi baigtinio kompromiso.

"Gaidoje" pristatytų sceninių veikalų žanrinis neapibrėžtumas tapo vienu opiausių klausimų. Tačiau kartais nereikia veikalų rūšiuoti kaip uogienių (pernykščių ir šio sezono), kad žinotum, su kuo skaniausia jas ragauti. Juk šįsyk būtent paslapties skraistė skirtingų alternatyvų operai beieškant žadino stimulą jas visas aplankyti.

 

Skaitytojų vertinimai


11597. @2004-11-15 20:11
L. geras tekstas, taip ir toliau :)

11638. !2004-11-16 10:19
Puikus straipsnis!

11644. Liutauras2004-11-16 13:31
man taip pat patikos sis straipsnis, jis be nepamatutotos pretenzijos ar uzgaulios retorikos. ji vertinciau geriau nei indres polemika (bet ir ji gan idomiai parasyta, nors turi kiek kita tiksla). svarbiausia, kad agne nori ir moka isgirsti autoriaus minti ir ja savaip idomiai interpretuoja.

11647. 142004-11-16 14:36
Pasirodo, neuzteko net to, kad praneseja si "fakta" ikyriai skelbe kas vakara... Siemet buvo 14-oji, o ne 13-oji Gaida:)

11652. ~2004-11-16 16:27
Imponuoja Agnes tolerancija - aktuali savoka pastaruoju metu:) Ji neteigia kategoriskai, kad turi buti stai taip ir ne kitaip! Be to, mergina rasyti moka, ta prasme, plunksna valdo. Malonu.

11661. alternatyva2004-11-16 18:50
Kaip gerai pastebeta! Ne `siuolaikines operos` bet `alternatyvos operai` - taip genialu ir taip paprasta!:) Pagaliau praejusi dviem savaitem galesiu ramiai miegot;)

11665. alternatyvai2004-11-16 18:56
Miegok ramiai

11672. Panele2004-11-16 19:25
Bet gi koks skirtumas, kaip pavadinsi? Aisku, kai eini i "opera", o ten Parulskio pjeses skaitymas - kaip kuolu per galva, ypac jautriai sielai su spec. muzikiniu issilavinimu. Bet gi po pirmos "operos", kuri, man atrodo labiausiai buvo nutolusi nuo "pirmavaizdzio", jau zinojai, ko laukti, arba tiksliau, ko nelaukti. Cia kaip panelem su svajonemis apie princa ant balto zirgo: tai ne princas, tai zirgas ne baltas, o cia ziurek, apskritai, vietoje zirgo - asilas. O kad taip izvelgtum vidinius lobius paprastame zmoguje... Taip ir dideja senmergiu gretos (cia as is skaudzios asmenines patirties...) Na stai. Nu ne operos, alternatyvios operos, muzikinis teatras - koks skirtumas?!! Kitas klausimas, ar tai, ka matei ir ka girdejai, veza ar ne. Ar tai apskritai yra talentinga ar ne? Man talentinga visuma buvo "Grimo opera", "Cantio" - isbaigtas produktas, bet ne mano skonio, nes ir Baltako muzika ne mano skonio. Ashley "Ekskursijos" - apskritai fenomenas, is tikruju amerikietiska opera, ta prasme, visiskai kitokia visom prasmem. Dar lieciaus ir lieciaus, bet turiu eiti nuo kompo. Ciao!

11704. skaitytoj.2004-11-18 19:52
Įdomus straipsnis, tik pabaigoje kyštelintis trigrašis apie "žanrinį neapibrėžtumą" - tikras nesusipratimas, sovietinės muzikologijos pagrindinio arkliuko šešėlis, atklydęs bene iš autorės mokytojų leksikono. Vertėtų gerai pagalvoti, ką ši frazė iš tikrųjų reiškia ir slepia: ar tai nėra vien tuščia ir beprasmė retorinė figūra?

11706. """2004-11-18 20:52
Jei jau dar tebetarsote visai padoru straipsni, tai baigiant diskusija, suabejosiu "skaityoj." mintimi apie sovietines muzikologijos isradimus. Nes meno "rusiu", veliau ir "zanru" savokos atsirado dar niekam nesapnuojant apie sovietine muzikologija: rusies - jau Antikoje, zanro - baroke. Tad Agne visai teisingai kalba apie "zanro neapibreztuma". Man asmeniskai straipsnyje uzkliuvo ne jis, bet kiek dirbtinokas "medziokles" prisiuvimas prie likusio teksto.

11709. """-ai2004-11-18 23:14
Jei jau tarsote visai padorius komentarus, tai nesiimkite neprasyta baigineti diskusijos ir nesistenkite perpasakoti trumpos estetikos istorijos, kaip ir nekalbekite apie sapnus. Nes jei teigiate, kad zanro savoka atsiradusi taip seniai, turetumet suvokti, kad kalbos apie zanro neapibreztuma tera savo nekompetencijos tvirtinimas dviem aspektais: pirma, kad nesugebate surasti norimos etiketes, antra, kad nesuprantate, jog sis knaisiojimasis tariamoje zanru problematikoje absoliuciai nieko nepasako apie tai, kas buvo demonstruota Gaidoje. Kitaip sakant, nei i tvora, nei i mieta, paprasciausias kursiniu darbu madingu temu tesinys laikrastyje.

11734. i2004-11-20 19:43
Ir taip, ir ne

11740. :)))2004-11-20 20:20
Ir NE, ir TAIP!:)))

11744. ---2004-11-20 22:03
Aciu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
2:31:21 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba