Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-11-12 nr. 3023

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• DANUTĖ PAULAUSKAITĖ15
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮKALINTAS ŽODIS
• Akvilė Rėklaitytė.
XXI AMŽIAUS IŠEIVIS

POKALBIAI 
 Antanas Gailius.
SALDAINIAI NERAKINTAME AUTOMOBILYJE

LITERATŪRA 
• Birutė Ciplijauskaitė.
MEISTERIS (ICCHOKAS MERAS) IR JO SŪNŪS (VARIACIJOS P.CVIRKOS TEMOMIS)
3
• Vida Kuzmaitė-Kivilšienė.
BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ ĮVERTINTA ISPANIJOJE
4

DAILĖ 
• Juozas Galkus.
VILUTIS IR JO KŪRYBA
5

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
NELENGVAI IR NESALDŽIAI
2
• SKANDINAVŲ KINAS IR ALGIMANTO PUIPOS "AUKSO FONDAS"16

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
LAIKMETIS IR TEMOS
5

MUZIKA 
• Agnė Raguckaitė.
"GAIDA": KAMERINIŲ OPERŲ BEIEŠKANT
14
• Indra Karklytė.
ŠIUOLAIKINĖS OPEROS AKSIOMA
35
• Violeta Tumasonienė.
TRES DEI MATRIS SYMPHONIAE
7
• "BOLERO" PREMJERA

MENO DIS/KURSE* 
• Laura Baigorri Ballarin.
ATEITIS NEBĖRA TOKIA, KOKIA BŪDAVO

KNYGOS 
• BRÜCKEN/TILTAI
• BETONINĖ KAUKĖ
• PASLAPTIES ŠYPSENOS1
• NAUJOS KNYGOS

POEZIJA 
•  ARVYDAS GENYS3

PROZA 
• Nijolė Kepenienė.
SAKSOFONISTO TEMA
4

VERTIMAI 
• ESTEBAN MOORE

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
CARLO DOLCI’O PAVEIKSLAS "ŠVENTASIS KAZIMIERAS" VILNIUJE
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• "BULVIŲ VALGYTOJAI"2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• GURU IR GITARISTAI

KRONIKA 
• ŽEMĖS DREBĖJIMAS LIETUVOJE6
• VYTAUTO LANDSBERGIO FONDO PREMIJA
• NAUJAS "ZNAD WILII" NUMERIS
• Rasa Klioštoraitytė.
PASAULINĖ ITALŲ KALBOS SAVAITĖ
2
• Jūratė Grigaitienė.
LIETUVOS LĖLININKŲ KONFERENCIJA
1
• ĮSTEIGTA VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJA
• Enrika Striogaitė.
DOVANOS ANT KAUNO "LAIPTŲ"
• ALEKSANDRO ŠIEKŠTELĖS FOTOGRAFIJOS IŠ DANIJOS
• M.IVAŠKEVIČIAUS PJESĖS PREMJERA KLAIPĖDOJE1

SKELBIMAI 
• TARPTAUTINĖ KONFERENCIJA, SKIRTA LIETUVIŠKOS SPAUDOS ATGAVIMO ŠIMTMEČIUI
• NEPAMIRŠKITE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠČIO 2005 METAMS
• PIRMOSIOS KNYGOS KONKURSAS11
• LIETUVIŠKŲ PJESIŲ KONKURSAS1
• UŽDEKIME VILTIES ŽVAKUTES

DE PROFUNDIS 
• Renata Šerelytė.
ŠAKUČIŲ SLĖNIO ONTOLOGIJA
9

POKALBIAI

SALDAINIAI NERAKINTAME AUTOMOBILYJE

Antanas Gailius

[skaityti komentarus]

Poezijos, regis, skaitome vis mažiau. Jei nekalbėsime apie festivalius ir jubiliejinius poetų vakarus, ji kone apskritai traukiasi iš viešumos. Lietuvių PEN centras mėgina priešintis tokiai padėčiai, pradėdamas mėnesinius poezijos vakarus Šv.Kryžiaus namuose. Tai bus vakarai, kuriuose apie poeziją visai ar beveik visai nebus kalbama – poezija ten bus tiesiog skaitoma. Lapkričio 16 d. 18 val. kviečiame į vakarą iš ciklo "Mano antologija" – savo mėgstamų ir vertinamų poetų kūrybą skaitys Antanas A.Jonynas.

Šiems vakarams atsirado ir vieta: ką tik baigta remontuoti buvusio Bonifratrų vienuolyno salė (greta Šv. Kryžiaus bažnyčios, kuri kai kam gal geriau žinoma kaip buvusi Mažoji baroko salė). Šiame istoriniame Vilniaus kampelyje dabar įsikūrusios Marijos nekaltojo prasidėjimo vargdienių seserys. Norėdami pristatyti naująją renginių salę ir jos šeimininkes, pakalbinome šios vienuolijos vyresniąją seserį Ignę.

Sese Igne, kas čia per vieta ir kas čia turėtų ar galėtų toliau vykti?

Na, iš tikrųjų atsikuria kampelis. Bus galima vėl vadinti "mažąja baroko sale" – jeigu tik norėsim. O kas čia bus iš tikrųjų, – tik laikas parodys. Pradėdamos restauruoti vienuolyną, žinojom, kad visas pirmas aukštas galės būti skirtas tiktai bendriems reikalams, visuomenei. O kokie renginiai – priklausys nuo žmonių. Sesės, kurios čia gyvens, gal vieną kitą dalykėlį ir galės pačios realizuoti, ką sugebės, ką mokės. Bet viskas priklausys nuo žmonių. Nuo žmonių, kurie ateis ir sakys: va, ar mes galim panaudot šitą baroko salę literatūros vakarui, debatams, seminarams ar kursams, paskaitų ciklui ar maldos būreliui, dar kam... Žodžiu, mes esam atviros visokiems siūlymams, kad tik tai padėtų visuomenei, kad būtų žmogų ugdančios programos. Kadangi esam vienuolės, katalikės, nenorėtume, kad renginiai būtų priešingi krikščionybės principams. Tai mūsų visos gairės.

Ši vieta turi ir garbingą istoriją?

Aš pati, čia gyvendama, rūpindamasi visais statybos klausimais ir atstatymu, turiu daug ko mokytis ir pati dar ne viską žinau. Buvo įdomu išgirsti, kad pavadinimas "Šv. Kryžiaus" gali būti susijęs su tuo, kad čia buvo nužudyti pirmieji į Vilnių atvykę pranciškonai, o paskui jų nužudymo vietoje pastatytas kryžius. Jeigu tai yra faktas, o ne legenda, matyt, taip bus atsiradęs vardas "Šv. Kryžiaus". O tai juk buvo XIV šimtmetyje. O paskui, kai pavadinimas prigyja, tai ir prigyja, iki šios dienos. Mes paveldėjom tą pavadinimą; paveldėjom dar ir kitą, atsiradusį dėl to, kad čia nuo XVII šimtmečio jau gyveno iš Italijos pakviesti vienuoliai bonifratrai. Dažnai visiems aiškinu, kad čia buvęs bonifratrų vienuolynas, o kad dabar čia esame mes, Marijos vargdienių, Jurgio Matulaičio, tai niekam nerūpi, dar neprilipo tas vardas, tiesiog gyvename su paveldu, su vietos paveldu...

Bonifratrų istorija labai įdomi, bet ji mus per toli nuvestų. Kiek žinau, jie galutinai pasitraukė iš Vilniaus, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. O tada?

Bonifratrai pasitraukė per pirmąją sovietų okupaciją. Tada patapo šitas kampelis tuščias, išvažiavo broliai, o mūsų sesės jau gyveno Vilniuje, ir vyskupas Mečislovas Reinys pakvietė jas čia apsigyventi, kad nebūtų tuščia... Tai buvo antrosios sovietų okupacijos metu. Seserys apsigyveno, o maždaug po metų, po pusantrų prasidėjo stiprios sovietų, na...

Represijos...

Represijos, ir prasidėjo vėl kitas etapas, kita istorija. Bet sesutės, kurios čia gyveno, šešios septynios, nepasidavė, jos vis tiek tebegyveno. Ir nors paskui iš vienuolyno ir koplytėlės padarė keletą aukštų, įkeldino šeimas, įkėlė savo "angelus sargus", kad žiūrėtų, kas čia darosi, ką tos šventos moterėlės veikia, kai kurios išbuvo iki pat sugriuvimo. O kadangi pastatas per penkiasdešimt metų tik stovėjo, niekas juo nesirūpino, tai jis pradėjo griūti. Valdžia uždarė dėl avarinės būklės. Turėjo visi išsikelti. Ir tai buvo tiktai aštuoniasdešimt šeštais metais! Gyveno čia iki aštuoniasdešimt šeštų metų! Beveik iki pat atgimimo. Tai yra nuostabu!

Vadinasi, aštuoniasdešimt šeštaisiais šis pastatas jau buvo nebegyvenamas?

Taip. Aštuoniasdešimt šeštųjų žiemą pirmą kartą atvykau į Lietuvą. Kai man rodė Vilnių, atkreipė dėmesį į bonifratrus, į juos juosiančią tvorą ir aiškino, jog čia seserys gyveno, o dabar – griuvėsiai.

O kaip sesutės vėl čia sugrįžo po atgimimo?

O po atgimimo, kai valstybė sugrąžino dalį bažnyčios turto, sąrašuose buvo ir šitas visas ansamblis. Jis buvo sugrąžintas Vilniaus arkivyskupijai. Tada tuometinė mūsų vyresnioji, sesuo Albina Pajarskaitė, žinodama visą mūsų praeitį, kreipėsi į arkivyskupą, dabar jau kardinolą A.J.Bačkį, ir paprašė, kad leistų mums čia sugrįžti. Aišku, objektas didžių didžiausias, bet arkivyskupas pasvarstė galimybes ir vis dėlto sutiko. Bet tik su sąlyga (juokiasi): gerai, aš jums galiu leisti, jeigu įsipareigojat viską atstatyti. O mūsų tuometinė vyresnioji buvo pilna energijos ir idealizmo, ji sako – valio! Darysim! Ir pirmyn. Taip ši vieta vėl grįžo į mūsų vienuolijos rankas. Sovietmečiu sesės vienuolės negalėjo laisvai gyvent kaip vienuolės, nebuvo tokių dalykų kaip vienuolynai, penkiasdešimt metų jų nebuvo, viskas vyko slapta, pogrindy, gyvenant butuose po vieną, po dvi, po tris, grupelėmis. Taigi sesės pardavė keletą butų, kur gyveno, ir su tais pinigais ėmėsi remontuoti čia vieną kitą mažesnį namuką, kad būtų kur turėt sau kampelį. Taip čia ir apsigyveno penkios šešios sesutės.

O kiek dabar gyvena?

Šiuo metu septynios čia gyvenam.

O pats ordinas? Kaip jis įsikūrė, kokia jo paskirtis?

Dauguma lietuvių žino Jurgio Matulaičio vardą. Per pirmąją nepriklausomybę 1918 metais Jurgis Matulaitis jau buvo atnaujinęs lietuvių vyrų marijonų vienuoliją. Jis matė, koks svarbus pasišventusių žmonių darbas ir kiek gali padaryti sukauptos jėgos, todėl, atsiradus galimybėms, 1918 m. įkūrė ir moterų vienuoliją. 1918 m. spalio 15 d. vyskupas A.Karosas pasirašė dekretą, ir Marijampolėje įsikūrė Marijos nekaltojo prasidėjimo titulo vargdienių seserys. Arkivyskupas J.Matulaitis buvo kone pirmas Lietuvos sociologas, sakytume, socialinis darbuotojas. Po karo buvo gyvas galas socialinių reikalų. Ir visokių našlaičių, našlaitynų, ir moterų be mokslo, ir visokių žemės ūkio mokyklų, ir darželių, ir senelių prieglaudų, ir spaustuvių, ir knygynų. Kai paskaitau, kaip per dešimt metų išsivystė mūsų vienuolijos veikla, kiek įstojo jaunų mergaičių, aš ir pati stebiuosi. Per dešimt–penkiolika metų iki dviejų šimtų narių susibūrė, jaunų panelių, jaunų mergaičių, pati jėga, pats jaunatviškas entuziazmas. Seserys dirbo visokiausius socialinės pagalbos darbus. Seserys darbavosi iki Antrojo karo, o paskui visas vienuolių gyvenimas Lietuvoje perėjo į pogrindį. Bet Apvaizdos keliai įdomūs: 1936 metais tuometinė vyriausioji vadovė išsiuntė keturias penkias sesutes į Ameriką. Sakė, ten daug emigravo lietuvių, jiems reikia pagalbos. Vos joms ten spėjus įsikurti, čia prasidėjo karas. Bet toji vienuolijos šaka jau buvo anapus Atlanto. Sesutės galėjo priimti tas, kurios pabėgo per karą. Kitos sesės, aišku, kaip ir visoj tautoj, – ta pati istorija, vienos ištremtos, kitos pasiliko, trečios pabėgo. O dabar vėl susiėjo.

Kiek dabar yra seserų?

Dabar Amerikoj tebegyvena apie dvidešimt, ir Lietuvoj yra apie šešiasdešimt. Iš viso būtų aštuoniasdešimt seserų.

Ko gero, tai viena iš didesnių moterų vienuolijų.

Viena iš didesnių, bet mes žinom, kad tie skaičiai apgaulingi, nes didesnė pusė yra vyresnio amžiaus sesučių, kurios buvo ištikimos per visą pogrindinį gyvenimą. Buvo visas laikotarpis, kai naujos mergaitės nebuvo priimamos, nes buvo nesaugu. Vadinasi, atsirado dešimties–penkiolikos metų praraja vienuolijoje. Skaičius gal ir gražus, bet mes turim ir savo rūpesčių.

Ką dabar seserys veikia? Kad ir šituos namuos?

Darbų ne mažėja, o daugėja. Visada sakau – vienuolyne pensininkų nėra. Bet mes džiaugiamės, kad per tą laiką buvo sugrąžinti ir su užsienio fondų pagalba atstatyti mūsų pagrindiniai namai Marijampolėj, kur kartu yra ir senelių namai, ir laikinos globos vaikų namai, ir mūsų noviciatas. Marijampolė yra mūsų lopšys, mūsų centras. Kaune irgi pastatyti su užsienio fondų pagalba didžiuliai namai, kurių paskirtis – tarnauti visuomenei. Dabar iriamės, kiek galim, čia, Vilniuje. Buvo lengviau gauti lėšų socialiniam darbui, socialinei pagalbai. Tad pirmiausia pastatytas socialinės pagalbos centras, pavadinom jį Šv. Kryžiaus namais. Žmonėms yra sunku, mažuma pasinaudoja tuo ekonomikos kilimu, kurį dabar gyvena Lietuva. Žmonės vis dėlto vargsta, kenčia – ir asmeniškus, ir šeimos vargus. Viską, ką darom, darom savanoriškais pagrindais; turim psichologių, turim ir gydytoją psichiatrę, yra teisininkų, kurie konsultuoja žmones veltui. Sudarom sąlygas, kad čia galėtų rinktis įvairios savipagalbos grupės, ar tai būtų anoniminių alkoholikų grupės, ar žmonių, išgyvenusių šeimos tragedijas, skyrybas ir kita. Įsteigėm skalbyklėlę žmonėms, kurie neturi sąlygų namuose higienos palaikyti. Tokiais paprastais būdais žiūrim, kaip galim toj kasdienybėj padėti žmogui. Tai toks tas centriukas, o salė – pažiūrėsim.

Taigi dabar dar bus salė... Ji turėtų būti ir seselėms tam tikras naujas iššūkis, nes čia bus kitos srities darbai.

Taip, reikia turėti seserų, kurios moka ir organizuoti, administruoti, reikia seserų arba žmonių, kurie ateitų padėti, kurie turi ryšį su visuomene. Sričių yra begalė – ir dailė, ir muzika, ir literatūra, ir politika. Čia gali vykti kad ir diskusijos įvairiom temom. Galų gale tas pats tikėjimo pažinimas labai šlubuoja, juk žmonės neturėjo sąlygų pažinti tikrosios krikščionybės. Daug prietarų yra, ir žmonės, bet ką išgirdę, viskuo įtiki. Kadangi augau Amerikoje, mane, pavyzdžiui, stulbina, kad Lietuvoje net ir horoskopai yra dalis žinių, dalis radijo ir televizoriaus programos. Tai rodo tam tikrą žmonių mąstysenos lygį...

Augote Amerikoje. O kaip jūs atėjot iki Šv. Kryžiaus namų, kaip atsidūrėte čia?

Labai paprastas dalykas. Visų pirma mūsų vienuolynas per visą sovietmetį palaikė ryšius su sesėmis Lietuvoje. Ryšys visą laiką buvo gyvas. Mūsų sesės pradėjo lankytis Lietuvoje berods nuo septyniasdešimt antrųjų metų. Tada pasidarė galima įvažiuoti per Maskvą – penkioms dienoms. Aiškiai prisimenam – viena iš važiuojančios užduočių buvo neva "aplankyti tetas", pasižiūrėti, kokia padėtis, kur reikia kuo padėti. Tai mūsų tie ryšiai buvo labai gyvi, nuolatiniai. O mano pačios pirmoji kelionė į Lietuvą buvo aštuoniasdešimt šeštais metais, mat tuo metu Amerikoj dirbau krikščionybės jubiliejaus komitete. Paskui atėjo atgimimas, kasmet atvykdavau ir išbūdavau po du tris mėnesius, galiausiai prieš jubiliejinius metus buvau paprašyta atvažiuoti pastoviam darbui ir gyvenimui. O paskui vienuolyne pareigos pasikeitė, ir likau ilgesniam laikui.

Kaip tapot vienuole?

Labai paprastai. Iš tikrųjų žmonės suromantina daugelį dalykėlių, ypač tai, ko nepažįsta, aš visuomet taip atsakau: o kaip jūs pasirinkot savo žmoną ar savo vyrą? Tai yra lygiai tas pats, lygiai ta pati patirtis, kodėl būtent tą vyrą, tą žmogų, tą luomą, tą vienuoliją – užtai, kad tavo širdis aiškiai sako tau: "Čia". Ir man buvo tas pats. Man buvo aišku, kad mano gyvenimo paskirtis yra atsiduoti Dievui ir Bažnyčiai ir tą daryti per vienuoliją. O kurią vienuoliją pasirinkti, man irgi buvo aišku – tiktai lietuvišką. Mes Amerikoj tik gyvenom, bet lietuvybė buvo gyvenimo pagrindas, buvo viskas.

Gimėte dar Lietuvoje, Amerikoje atsidūrėte po karo?

Esu gimusi Lietuvoj, šeima pabėgo per antrą didesnį pasitraukimą 1944 metais, aš buvau dar kūdikis...

O ta šeima, buvo gana garsi...

Mano pavardė yra Marijošiūtė, vyresnio amžiaus lietuviai turbūt atpažintų tą muzikų pavardę...

Romanas Marijošius...

Taip, Romanas – mano dėdė, o tėvas buvo Vytautas Marijošius, dirigentas, anais laikais –Valstybės teatro meno vadovas.

Sprendžiant iš Jūsų kilmės, kultūros reikalai Jums irgi nėra svetimi...

Aišku, kad ne. Tačiau man atrodo, kad kiekvienam žmogui yra svarbesnių dalykų, negu tik valgyt ir miegot. Žmogus turi dvasią, turi protą, turi sielą... Visi stabteli prie žvakutės šviesos ir žiūri į žvakutę, net kūdikis sustoja ir žiūri. Tai sutelkia žmogų, žmogui reikia susitelkti į ką nors, kas yra už jo ribų, – ar tai būtų menas, ar muzika, ar kultūra. Prisimenu, vienąkart irgi nuėjau čia į operą. Šalia atsisėdusi moteris nustebusi žiūri, žiūri taip į mane ir sako: ar jūs esat vienuolė? Sakau: taip. Sako: pirmąkart matau, kad vienuolė eitų į operą. Tiesiog žmogus mano, jog jeigu tu esi vienuolė, tai reiškia, kad turi netekti to, kas žmogiška – kultūros ar kažko, aš nežinau... Bet man tai įrodo, kad vienuolių gyvenimas dažnam nesuprantamas.

Ar tikra ta anekdotiška istorija, kad jus vieną kartą čia statybose paklausė – ką jūsų vyras veikia, kodėl jis jums tokią naštą vienai užkrauna?

Taip, buvo toks atsitikimas. Statybos klausimais kalbam, ir žmogus manęs klausia – kodėl jūs tą darot, kodėl ne jūsų vyras. Man pasidarė aišku, kad žmogus nesupranta, kas yra vienuolė ir vienuolių gyvenimas.

Ar sunku, sugrįžus į Lietuvą? Turiu galvoj ne statybų vargus ir pinigų paieškas, bet apskritai. Ar tokią Lietuvą radote, kokios tikėjotės?

Aišku, kad ne tokia Lietuva... Penkiasdešimt metų paliko pėdsakus žmonių sąmonėje, padarė įtaką žmonių vertybėms, žmonių gyvenimo įpročiams, atsiliepė žmogui, ir todėl gali sakyti, kad pasigendi tų kitų bruožų, kurie yra natūraliai ugdomi, kai žmogus gyvena laisvėj, – atsakomybės, iniciatyvos, natūralaus pasitikėjimo savim, tiesiog tiesos ir teisingumo norėjimo, bendro gėrio ieškojimo. Atvažiavusi į Lietuvą, pirmąkart patyriau baimę, supratau, kad turi kažko bijoti, kažko vengti. Kalbu apie saugą gatvėse, ir mane pačią bent keliskart buvo užpuolę, gyvenime man tokio dalyko nėra buvę. Arba žodžiais užkabinėja, nors mato, kad esu vienuolė... Man tokie dalykėliai galvoj netelpa. Aišku, ne apie visus kalbu, čia tik bendriausios bendrybės. Aišku, tas vargina. Neužrakinu kambario durų, neuždarau kambario lango, tai gaunu bart iš seserų: kaip tu drįsti palikti neuždarytus langus, kaip neužrakini mašinos, kaip nepadedi kažko, nepaslepi... Man į galvą neateitų, kad reikia rakinėt ir slėpt, bet, pasirodo, kad reikia...

O ką dabar su automobiliu darot?

Nerakinu. Senas automobilis, radijo nėra, palieku saldainių. Kartais saldainiai paimami...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
2:31:18 Oct 17, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba